Raudondvario Senosios Sodybos Istorija

Raudondvario pilies dvaras - XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas, esantis Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos, 9 km nuo Kauno Jurbarko kryptimi.

Dvaro Istorija

Pirmiausia dvaras priklausė Kauno pakamoriui Vaitiekui Deltuviškiui, o nuo XVII a. valdė garsūs Lietuvos didikai: Mstislavlio kaštelionas, Gulbinų seniūnas Jonas Eustachijus Kosakovskis, kunigaikščiai Jonušas ir Boguslavas Radvilos. Po 1654-1661 m. karo su Rusija kunigaikštis Boguslavas Radvila Raudondvarį pardavė J. K. Vorlovskiui.

Nuo XVIII a. 1819 m. dvarą įsigijo grafas M. Tiškevičius, ir ši giminė valdė dvarą iki Pirmojo pasaulinio karo. Išlikusiame Raudondvario pilies dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausi paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai. Tiškevičių laikotarpiu dvaras buvo gerokai pertvarkytas.

Po 1831 m. gaisro, kai sudegė mediniai dvaro pastatai, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pradėjo statyti naują mūrinį dvaro ansamblį. 4-6 dešimtmetyje dvaro rekonstrukcijos darbuose dalyvavo architektas C. L. Anichini, kuris daugeliui pastatų (ir rūmams) suteikė neogotikos formų. Per 1831 sukilimą rūmai apdegė, 1834-40 jie buvo rekonstruoti: paaukštintas gynybinis bokštas, perplanuotas vidus.

Dvaro Architektūra

Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas - XVII a. antrosios pusės pilis-rūmai su bokštu. Rūmai pastatydinti 17 a. pradžioje, manoma, Kauno pakamario V. Dziavaltausko. Istorikai teigia, kad pilį dar XVI a. antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris, Vaitiekus Dzevaltauskas.

Nevėžio dešiniajame krante esantį ansamblį sudaro: rūmai‑pilis, 2 neogotikinės oficinos (19 a. pirma pusė), vadinamojo arkadų stiliaus 2 svirnai, neogotikiniai ledainė (21 a. pradžioje rekonstruota), oranžerija (turi ir klasicistinių elementų), tvora su vartais (visi 19 a. pirma pusė-19 a. vidurys), klasicistinis ūkvedžio namas (1837), angliškosios neogotikos žirgynas (1853), parkas.

Rūmai‑pilis renesanso stiliaus, turi manierizmo bruožų. Jie dviaukščiai, su mezoninu, 4 tarpsnių cilindriniu bokštu, dengtu aukštu kūginiu stogu, raudonų plytų mūro. Fasadus ritmiškai skaido segmentiniai arkiniai langai, viršuje - frizas, tinkuotas karnizas.

Parkas (14,8 ha) mišraus plano, apie 9 ha jo išsidėstę apie 35 m aukščio šlaituose. Parko pietinėje dalyje - dvaro pastatų ansamblis, šiaurinio šlaito raguva teka versminis upelis.

1652 dvarą iš E. Kosakovskio įsigijo Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Jonušas Radvila. Rūmus tada sudarė du pastatai: didieji ir mažieji rūmai. Didžiųjų rūmų fasadai buvo raudonų plytų (dėl plytų spalvos vietovė gavo Aukšto raudono dvaro, vėliau Raudondvario pavadinimą), rištų gotikiniu būdu, architektūrinės formos renesansinės.

Dvaras Tarpukariu ir Po Karo

Pirmojo pasaulinio karo metu dvaras tapo vokiečių okupacinės valdžios (Oberosto) būstine, o vėliau čia gyveno vokiečių rašytojas Arnoldas Cveigas. Tarpukario metais dvaras buvo nacionalizuotas ir išparceliuotas. Dvarui palikta tik 40 ha žemės, kai kurie pastatai buvo nugriauti. Buvęs žirgynas buvo pritaikytas pamaldoms, o pilis tapo vaikų prieglauda. 1943 m. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras tapo Raudondvario MTS centru, vėliau - Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutu.

1959 m. institutas užsakė rūmų tyrimus ir atstatymo projektą, ir 1962-1967 m. 1994-1995 m. dvaras tapo J. Naujalio gyvenimo ir kūrybos bei Raudondvario ir grafų Tiškevičių istorijos ekspozicijų vieta, o 2002 m. įkurtas J. 2008 m. Kauno rajono savivaldybei perėmus Raudondvario dvaro sodybą, buvo įgyvendinti keturi ES remiami projektai, renovuojant dvaro sodybos kompleksą. 2012 m. buvo atkurti parkų želdynai ir gėlynai, sugrąžintos senosios rožių veislės.

Dalis dvaro bibliotekos knygų atiteko Kauno universitetui. 1944 traukdamiesi naciai rūmus sudegino. 1962-64 restauruojant rūmus (pagal architektų S. Čerškutės, V. Jurkšto projektą) buvo atkurta rūmų renesansinė išvaizda.

Dvaro Atgimimas

Kauno rajono savivaldybei perėmus Raudondvario dvaro sodybą, per keletą metų buvo įgyvendinti keturi ES remiami projektai, kurių dėka dvaro sodybos kompleksas buvo renovuotas: 2012 metų pavasarį - vasarą parko teritorijoje buvo atkurti želdynai ir gėlynai, kuriuose puikuojasi į dvarą sugrąžintos senosios rožių veislės.

Renovuotoje dvaro pilyje vyksta Kauno rajono civilinės santuokos ceremonijos, konferencijos, koncertai, valstybinių švenčių minėjimai. Ledainėje atidarytas Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras. Oranžerijoje įsikūręs restoranas.

2015-ųjų metų rudenį Raudondvario dvaro žirgyne atidarytas menų inkubatorius, kuriame reziduoja Kauno rajono ir visos Lietuvos jaunieji menininkai. Žirgyno patalpose taip pat įrengta mobili 500 vietų teatro ir koncertų salė. Visuomenės reikmėms pritaikytas erdves puikiai įvertino aukšto rango svečiai.

Siekiant užtikrinti šio valstybės saugomo kultūros paminklo tinkamą patalpų naudojimą ir nuolatinę priežiūrą, išsaugoti dvaro sodybą ateities kartoms, Kauno rajono savivaldybė inicijavo kompleksą projektų. Vienas jų - skirtas atkurti Raudondvario dvaro sodybos kompleksui priklausančią ledainę ir pritaikyti ją turizmo informacijos centro veiklai.

Raudondvario dvaro sodybos kompleksas:

Raudondvario Bažnyčia

Nėra tikslių žinių, kada Raudondvaryje buvo pastatyti pirmieji maldos namai ar koplyčia. Žinoma, kad XIX a. pradžioje čia buvusi medinė koplyčia, kuri filijos teisėmis priklausiusi Vilkijos parapijai. 1851 m. grafas Benediktas Tiškevičius prašė vyskupą Motiejų Valančių šiai filijai suteikti parapijos teises. Senoji mūrinė Raudondvario bažnyčia stovėjusi dabartinės bažnyčios vietoje, buvo viena puošniausių mūsų krašte.

Ji buvo pastatyta 1852-1856 m. pagal italų architekto Cezario Anichini, pasilikusio Lietuvoje nuo Napoleono laikų. Jo kūnas ilsisi Raudondvario kapinėse, o kapas atgręžtas į bažnyčią. Bažnyčia pakonsekruota vyskupo Motiejaus Valančiaus 1857 m. birželio 2d. Prie bažnyčios galo buvo pristatyta koplyčia su specialia kripta kurioje buvo laidojami grafų Tiškevičių šeimos mirusiųjų palaikai.

1785 Raudondvaryje pastatyta koplyčia, 1852-56 - mūrinė bažnyčia.

Pirmojo Pasaulinio karo metu, 1914 m. Kauno tvirtovės komendanto įsakymu buvo išsprogdinti bažnyčios bokštai, 1915 m. rugsėjo mėn. iki pamatų buvo išsprogdinta ir pati bažnyčia. 1915-1938 m. laikina bažnyčia buvo įrengta Raudondvario dvaro vežiminėje. Ši, tebestovinti iki šiandien parapijinė mūrinė bažnyčia pastatyta ant senosios bažnyčios pamatų parapijiečių aukomis, kun. S. Irtmano rūpesčiu. Bažnyčia pradėta statyti 1930 m. ir sekančiais metais sienos ir bokštai buvo užbaigti. Tolimesni darbai dėl lėšų stokos vyko labai lėtai ir užbaigti tik 1938 m. Bažnyčia pakonsekruota vyskupo Juozapo Skvirecko 1938 m. spalio 3 d. ir suteiktas naujas vardas - “Šv.

II -ojo Pasaulinio karo audros taipogi neaplenkė Raudondvario bažnyčios. Frontui traukiantis į vakarus bažnyčia pateko į fronto sūkurį. Buvo numuštos bokštų viršutinės dalys ir stipriai apgadintas visas pastatas. Bažnyčios sienose atsiradę “randai” dar ilgai bylojo apie karo baisumus. Kunigo Antano Rinkevičiaus rūpesčiu (Raudondvario klebonas 1941-1953 m.) ir parapijiečių aukomis bei talkomis bažnyčia buvo sutvarkyta, tik jau be bokštų viršutinės dalies. Tokia ji tebestovi ir šiandien.

tags: #raudondvario #sen #sodybos