Šis straipsnis skirtas tiems, kurie atseka savo šaknis iš Didžiosios Lietuvos ir aplinkinių baltų kraštų. Taip pat domimės žmonėmis, kurių vardai atspindi baltų genčių pavadinimus, etnografines grupes ar regionus.
Lietuvos bajorų palikuonims genetinės genealogijos tyrimai gali padėti paaiškinti giminės priešistorę, patvirtinti giminės legendas, užpildyti juodąsias skyles dokumentiniuose genealoginiuose tyrimuose, atskleisti ryšį su kitomis bajorų šeimomis.
Šeimos Pavardžių Istorijos
Pavardžių tarminiai variantai nė vienam iš genealogų ne paslaptis. Nereikėtų dėl to smulkintis.
Įdomu, kad dabar JAV ir Lenkijoje kai kurių giminių pavardės liko Czepanis, Rusijoje Чепанис, Latvijoje Čepānis.
Ryšiai ir Giminystė
Nors kai kurie giminės ryšiai gali būti neakivaizdūs, kviečiame visus prisijungti prie genties projekto, nes ryšys neabejotinas.
Ateitininkų Indėlis ir Kazio Pakšto Biografija
Prof. dr. Kazys Pakštas, kurio audringas ir veikimo pilnas gyvenimas aprašomas šioje knygoje, staiga mirė 1960 metais ir buvo palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Chicagoje. Ateitininkai pasiryžo savo buvusiam Federacijos Vadui pastatyti paminklą. 1963 m. Ateitininkų Sendraugių Centro Valdybos narių buvo sudarytas komitetas paminklui statyti.
Pradėjus rinkti aukas paminklui, atsirado a. a. K. Pakšto gerbėjų, kurie neprašomi siuntė aukas ir ragino, pastačius paminklą, išleisti velionies gyvenimo aprašymą. Tada šitas komitetas pradėjo aukų rinkimo vajų ne tik paminklui, bet ir monografijai, kurią, komiteto prašomas, sutiko parašyti prof. dr. Juozas Eretas.
1965 m., praėjus penkeriems metams nuo prof. K. Pakšto mirties, Šv. Kazimiero kapinėse buvo pastatytas ir pašventintas arch. Jono Muloko suprojektuotas paminklas. Gi šiais - 1970 metais, atžymint Profesoriaus mirties dešimtmetį, pasirodo jo monografija.
Prof. Juozo Ereto Indėlis
Rašant veikalą apie Šalkauskį, man buvo aišku, kad iš kitų nepriklausomos Lietuvos įžymybių bei ateitininkų vadų biografinio atvaizdavimo pirmiausia užsitarnautų Dovydaitis su Pakštu. Dėl to man nebuvo sunku priimti kvietimą, 1963 m. Detroite susidariusio ateitininkų sendraugių komiteto su inž. J. Mikaila priešakyje, tokiai knygai apie Pakštą parašyti.
Autorius pasiryžo nupiešti ištisą gyvenimo eigą, pravesti, - nesileidžiant į specialias temas, kurios paliekamos tų sričių žinovams, - visą tą liniją nuo jo vaikystės Aukštaitijoje iki jo mirties Chicagoje. Tam keliui nušviesti autorius stengėsi semtis medžiagos iš visų jam prieinamų patikimų šaltinių, nes rūpėjo tikrais dokumentais pagrįsti autentišką gyvenimo kelią, o ne sukombinuoti kokį nors romaną.
Vadovaudamasis tokia realistine intencija, autorius stengėsi išvengti tų dviejų nukrypimų, kurie neretai biografus sugundo aprašomąjį arba iškelti ant piedestalo, arba jį nusviesti į Dantės pragarą.
Siekiant objektyvumo, buvo naudojami pagrindiniai šaltiniai, rasti Chicagoje, Pasaulio Lietuvių archyve. Jo vedėjas Y. Liulevičius man leido atrinktus dokumentus nusivežti Europon, kur, Šveicarijos kalnuose, toli nuo trukdančių veiksnių, juos galėjau išstudijuoti bešališkiau bei nuodugniau. Kitas svarbus šaltinis buvo Janinos Narūnės atsiminimai apie antrąjį jos vyrą.
Veikalą išleido L. K. Mokslo Akademija, kurios pirmininkas prof. A. Liuima, S. J., atsidėjęs globojo visą leidimo darbą.
Kazio Pakšto Vaikystė ir Pažiūros
Pakštas pasakoja, kad jo tėvas Užpalių miestelyje buvo amatininkas, dailidė. Vakarais pas jį susirinkdavo kiti vargingi darbininkai, prisimindavo skausmingą praeitį ir aptardavo gyvenamos dienos sunkumus.
Po nepavykusio 1863-1864 metų sukilimo lietuviai prarado visas savo teises: nebebuvo galima spausdinti knygų savo kalba, net maldaknygių. Nebebuvo galima turėti savo organizacijų ar mokyklų, ir nustota teisės įsigyti žemės arba gauti kokią nors tarnybą savo tėvynėje. Jų vieton sunkūs mokesčiai ir sekimas kiekvieno žingsnio.
Tačiau žmonės nebuvo nustoję teisybės, teisėtumo ir laisvės jausmo. Jie įkūrė visą tinklą slaptų mokyklų, kuriose keliaują mokytojai slaptai mokė vaikus. Reikalingos knygos buvo spausdinamos užsieniuose ir kaip uždrausta prekė buvo per sieną traukiama.
Pirma tokia proga pasitaikė 1904-1905 metais per rusų-japonų karą. Sukilo rusų pavergtos tautos, sukilome ir mes. Bet mūsų revoliucija buvo žmoniška.
Negalėdami pasiekti didesnio mokslo valdiškose mokyklose, mes sustiprindavome savo privatiškąjį mokymąsi ir tapome namų gamybos ‘studentais’, kuriuos žmonės kažkodėl vadindavo ‘švedais’.
Tai tokie buvo pirmieji sąmoningi Pakštų Kaziuko išgyvenimai. Patirtis rodo, kad vaiko pergyvenimai siekia patį sielos dugną, kur jie, tartum kokia karšta geležis, įdegina savo įspūdžius.
Šeimos Šaknys ir Vaikystė
Pradinį Pakštų lizdą aptinkame Butėnų kaime, Svėdasų parapijoje, pačiame pietiniame Rokiškio apskrities pakraštyje, kuris iki 1939 m. buvo išaugęs iki 24 šeimų. Šiame kamputyje ir gimė Kazio senelis, baudžiauninkas. Ten gimė ir tėvas Adomas, kuriam vėliau teks būti Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933), kunigo ir rašytojo, krikšto tėvu.
Adomas, pats žemės neturėdamas, išvyko į Užpalių-Sudeikių apylinkes, kur jis Alinaukos vienkiemyje, prie žinomo Alaušo ežero, išsinuomavo ūkį. Čia, per 1893 m. Petrines, Kazimieras ir išvydo pasaulio šviesą. Jis nebuvo pirmas Adomo vaikas, o berods penkioliktasis iš tos septyniolikos, kuriais jį apdovanojo dvi jo žmonos.
Pats tėvas Adomas buvo gimęs apie 1840 metus pačioje Pakštynėje, Svėdasų parapijoje, kur jis pergyveno 1863-1864 m. sukilimą. Jis buvo cholerikas, kaip daugelis aukštaičių, ūmus, užsispyręs, nenuorama be sėslumo.
1895 metų balandį persikėlė į Kušnieriūnų kaimą tame pačiame Užpalių valsčiuje, o po ketverių metų iš čia - į Pusbėdžio palivarką, kur jis iki 1903 m. Šitame ūkyje Kaziukas praleido bent keturis savo pirmosios vaikystės metus.
Tačiau ir čia tėvelis nenurimo, o «likvidavo savo menkas karvutes ir arklius » ir kraustėsi į artimą Užpalių miestelį, kur už 300 rublių buvo nusipirkęs aplūžusius namus su sklypeliu žemės aplink.
Čia jau į savo septintąjį dešimtmetį persiritęs tėvas pagaliau surado tokį gyvenimą, kokio buvo ištroškęs, nes jam vis reikėdavo žmonių ir gyvų su jais šnekų.
Vienas iš sūnų, Jonas, (laisvoje Lietuvoje buvęs Rokiškio koperatyvo vedėjas), 1966 m. dar gyveno Šeduvoje.
«Berniokas, - kaip skaitome Kazio autobiografijoje, - pirmiausia dvejus metus lankė slaptą lietuvišką mokyklą, kad išmoktų poterių ir lietuviškai skaityti ».
Šiam laikotarpiui būdingas šis incidentas: «Lietuvių kalbos mokytojo neturint, manyje kilo sumanymas kai kuriuos mokinius pamokyti nors kiek lietuviškai. Suorganizavau tokių apie 20, kuriems per pietų pertrauką diktuodavau lietuviškai. Vieną kartą staiga įeina mokytojas Barsovas : ‘Pakštas diktuoja ir dar lietuviškai. Daugiau mokytojų šiai mokyklai nereikia!’ Taip pareiškęs, rusas mane su vilko bilietu pasiuntė namo. Tėvas, tik dovanojęs jam gaidį, įsiprašė, kad mane vėl priimtų.
Uždegtas tėvynės meilės, kuri ruseno tėvo ir jo vienmečių širdyje, ir Kaziukas 1905 m. revoliucijos įkarštyje užsigeidė kuo nors pasižymėti. Pačiupęs tėvelio revolverį, norėjo padėti nuversti carą, nes jo manymu, Lietuva turėjo turėti savo karalių. Tačiau vyrai to ‘varliamušio’ savo tarpan nepriėmė.
Bet tas atstūmimas nė kiek nesumažino jo užsidegimo, paskatinusio jį platinti uždraustas «gazietas ».
«Caras spaudos mums neleido, - rašė Kazio vienaamžis kaimynas Juozas Gabrys, - bet steigė monopolius, kad žmonės girtuokliautų, ateitimi nesirūpintų. Bet mes buvome pasiryžę pasipriešinti. Pakštas dalyvavo kovoje », t. y. Kazio tėvas: Adomas Pakštas (ca 184...
tags: #rasa #petrauskiene #aruodas