Alytaus kraštas - tai turtingos istorijos ir gamtos grožio regionas. Čia galima rasti ne tik įdomių lankytinų vietų, bet ir susipažinti su krašto tradicijomis bei kultūra. Šiame straipsnyje apžvelgsime Raitininkų seniūniją, Nemunaitį, Merkinę ir Subartonys, atskleisdami jų unikalumą ir istoriją.
Alytaus vieta Lietuvoje
Alytus: Baltosios rožės miestas
Alytus pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1377 m. Manoma, kad Alytaus vardas kilęs iš piliakalnio papėdėje tekančio upelio pavadinimo - Alytupis. 1581 m. birželio 15 d. Alytui buvo suteikta Magdeburgo (savivaldos) teisė ir herbas - balta rožė raudoname fone. Todėl šiandien Alytus dar vadinamas baltosios rožės miestu.
XIX a. Alytus paskelbtas III klasės tvirtove: pastatytos trejos kareivinės, trys tiltai, supilti fortai, nutiesti plentai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Alytus tapo apskrities centru. Po Nepriklausomybės kovų (1918-1920 m.) Alytus buvo didžiausias apskrities miestas, regiono kultūros ir švietimo centras. Jam buvo suteiktas kurorto statusas, kurį vėliau pakeitė - pramonės centro pavadinimas.
Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia pastatyta 1524 m. Jai sudegus, 1818 m. iškilo mūriniai klasicizmo stiliaus maldos namai. Tai vienas seniausių Alytaus pastatų. Bažnyčios varpinėje skamba garsiausio Lietuvos liejimo meistro Jono Delamarso 1669 m. nulietas varpas. Legenda byloja, jog Jonas Delamarsas liejant varpus visuomet įdėdavo savo mylimosios plauką, todėl jų skambesys buvo toks ypatingas. Šv. Liudviko bažnyčia įtraukta į Šv.
Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia
Kita Alytaus bažnyčia, Šv. Angelų Sargų, pastatyta 1830 m. vietoje dar XVII a. čia stovėjusios Šv. Onos koplytėlės. Dabartinis bažnyčios interjeras neobarokinis, todėl spalvingas ir puošnus, yra meninę vertę turinčių sakralinių vertybių. Šalia bažnyčios esančiose kapinėse ilsisi 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Tarp jų ir Antanas Juozapavičius, pirmasis karininkas, kritęs nuo bolševikų kulkos 1919 m. vasario 13 d. ant tilto Alytuje. Ši bažnyčia visuomet buvo kareiviškieji maldos namai.
XX amžiaus pradžioje čia buvo Pakrovskajos cerkvė, kurioje lankėsi Alytuje įkurdinti tuometės carinės Rusijos kariai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui cerkvė rekonstruota į bažnyčią, pašventinta Šv. Kazimiero vardu ir šalia jos įsikūrusiems ulonams tapo Įgulos bažnyčia. Sovietmečiu joje buvo druskos sandėlis, vėliau - įsikūrė mašinų gamyklos klubas. Atgimimo laikotarpiu bažnyčia grąžinta tikintiesiems.
Nemunaitis: Miestelis prie Nemuno
Nemunaitis prieš daugelį amžių įsikūrė ant pušynuose skendinčio Nemuno kranto. Tai, kad miestelis yra neatsiejamas nuo Nemuno, liudija ir jo pavadinimas: Nemunaitis - dzūkiškas malonybinis Nemuno vardas. Legenda pasakoja, kad prieš daug amžių čia sustojo iš užjūrių atplaukęs vikingų vadas Nemonas. Patiko jam gyventojų svetingumas ir rūpestis. Išvykdamas apdovanojo visus įvairiais turtais. Dėkingi gyventojai vado garbei pavadino vietovę Nemunaičiu.
Nemunaičio pilis minima 1384 m. kryžiuočių karų aprašymuose, nuo 1387 m. minimas Nemunaičio miestelis. Po Žalgirio mūšio nelikus priešų grėsmės, miestelis tapo svarbiu miško ruošos ir prekybos centru. 1792 m. Nemunaičiui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas, kuriame pavaizduotas šv. Kazimieras. Istorinių negandų metu savivalda ir herbas buvo panaikinti. 1999 m. lapkričio 10 d. prezidento dekretu buvo atkurtas Nemunaičio istorinis herbas.
XIX a. Nemunaičio apylinkės ėmė garsėti mineralinėmis versmėmis, tačiau kurortu vietovė nepaskelbta. XX a. Kryžius, stovintis netoli bažnyčios, iš betono išlietas 1934 metais. Jį iškilmingai pašventino kunigas A. V. Želnia. Paminklą projektavo ir darbams vadovavo broliai V. ir J. Jarmalos, jiems talkino ir kiti parapijiečiai.
1939 m. mokytojo A. Saulevičiaus iniciatyva į Nemunaitį buvo pakviestas žymus to meto skulptorius V. Grybas. Jau po metų miestelį turėjo papuošti Paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau pasikeitusi politinė santvarka pakeitė šiuos planus. Ilgus metus skulptūrai teko buvoti įvairiose vietose. Vietos bendruomenės iniciatyva 1989 m. ji išlieta iš naujo ir atidengta 1990 m. vasario 16 d. Tai paskutinis V. Grybo darbas.
1941 m. liepos 3 d. Pranciškonų vasarnamis (Vytauto g. Vietos gyventojų vadinamas vienuolynu, pastatytas 1933 m. kaip poilsio namai broliams pranciškonams. Sanatorija buvusi tolokai nuo Kretingoje įsikūrusio pranciškonų centro ir trumpalaikiam poilsiui į jį atvykti būdavo ne taip paprasta, 1937 m. pranciškonai atsisakė teisių į pastatą. 1945 m. kovo 6-osios naktį prie jo prisiekė 120 A. Ramanausko-Vanago vadovaujamų partizanų.
Prieš įėjimą į kapinių teritoriją stovi akmens plokštė, kurios centre, juodo akmens fone, iškalta „Čia ilsisi Nemunaičio žydų palaikai. Šventa ramybė jiems“. 1872 m. Nemunu plaukęs žymus lenkų archeologas, etnografas ir kultūros istorikas Z. Gliogeris apie šį akmenį rašė: „Prie miestelio iš Nemuno glėbio iškilęs didžiulis akmuo. Iš tolo jis man pasirodė kaip pakrantėje stovintis bokštas.“ Šioje vietoje 1877 m. buvo įsteigta vandens matavimo stotis. Vieta parinkta kaip tik dėl čia pūpsančio didžiulio akmens.
Makniūnai ir Muiželių giminės atminimas
Muiželių giminės atminimui skirtas paminklas pastatytas Makniūnų k. kapinių šiaurinėje dalyje. Kapinės įrengtos XIX a. pr. Ilgą laiką čia buvo laidojami vien tik Muiželių šeimos atstovai (XIX a. pr. Makniūnus nusipirko caro armijos kariškis Jonas Muiželis). Vėliau imta laidoti ir kitus Makniūnų kaimo gyventojus (laidojama iki šių dienų). Iki Antrojo pasaulinio karo paminklas buvo su marmuriniu kryžiumi ir marmurine lenta. Po karo kryžius buvo nudaužtas, o marmuro lenta suskaldyta į tris dalis.
Subartonys: Tarp ežerų ir miškų
Subartonių kaimas įsikūręs tarp Gelovinio, Gilšės, Linamarkės, Pakelinio, Kampinio ežerų, netoli Subartonių miško. Subartonių kaimo istorinė praeitis nėra detaliau tyrinėta. Žinomas 1773 m. Subartonių vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau žmonės šiose apylinkėse pradėjo kurtis daug anksčiau. Po 1708-1711 m. siautusio maro į Subartonis pradėjo keltis gyventojai iš kitur. Be lietuvių čia apsigyveno lenkai, žydai, gudai.
Pietinėje kaimo dalyje buvęs dvaras XIX a. pradžioje priklausė dvarininkui Aleksandrui Karlovičiui. Dvaro savininkas dalyvavo 1830 - 1831 m. sukilime, buvo Netiesų dvaro savininko A. Elsnerio, vadovavusio Merkinės apylinkių sukilėliams, pavaduotojas. Nuslopinus sukilimą, dvaras buvo išdalintas atkeltiems rusams sentikiams. Beveik visi jie buvo Žukai, todėl ta kaimo dalis buvo pradėta vadinti Žukauka.
Po 1863-1864 m. sukilimo caro valdžia atkeltų rusų kolonistų vaikams įsteigė parapijinę cerkvės mokyklą, veikusią iki I Pasaulinio karo. Gyvavo ir daraktorinės mokyklos. 1845 - 1888 m. Merkinės apylinkėse vaikus lietuviškai mokė Julius Jaciunskas, Mykolas Kuliešius, Motiejus Svirskis ir kiti. Subartonių neaplenkė 1919 m. nuo Vilniaus besiveržiantys lenkai.
1919 m. vasarą kovai su jais vietose buvo organizuojami šaulių kovos būriai. 1920 m. Lenkijos kariuomenė užėmė Merkinę, Kačingę, Subartonis. 1920 m. spalio 9 d. Nuo 1927 m. Vinco Mickevičiaus - Krėvės rūpesčiu buvo leista Subartonyse įsteigti antrąjį komplektą Samūniškių mokyklos. Steigėju buvo paskirtas mokytojas Jonas Paulaitis. Į mokyklą savo vaikus leido ir rusai iš Žukaukos.
Subartonių kaimas bene ryškiausiai atstovauja laukų dzūkams. Tai gatvinis valakinio tipo kaimas. Skirstymas į vienkiemius prasidėjo tik 1930 m., bet ne visi gyventojai į juos kėlėsi, dalis liko senose vietovėse. Į vienkiemius neišsikėlė ir rašytojo V. Krėvės tėvai, turėję pusę valako žemės, todėl dabartinis muziejus yra toje pačioje vietoje, kur stovėjo rašytojo tėvų namas. V. Krėvės muziejus pradėtas kurti 1959 m. 1992 m. iš JAV pargabenti rašytojo ir jo žmonos palaikai ilsisi Subartonių kapinaitėse.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus
Po karo buvo įkurtas Merkinės tarybinis ūkis, jam priklausė ir Subartonių kaimas. Pokario metais apylinkėse aktyviai veikė partizanai. Pasak vietinių kaime dažnai lankydavosi iš aplinkinių kaimų kilę partizanai, ypač iš Masališkių. Subartonių miške 1947 m. žuvo partizanai Pikuolis ir Rytas. 2007 m. birželio mėn. Subartonyse atidarytas Lietuvos totorių buities bei kultūros muziejus. Muziejaus įkūrėjai totorė Liusė Gaidukevičienė ir lietuvis Vladas Gaidukevičius.
Merkinė: Istorijos ir gamtos sankirta
Muziejus įkurtas 1939 m. Profesorius Česlovas Kudaba yra sakęs: „Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik... jūros krantų“. Merkinė garsi ne tik savo gamtos grožiu, bet ir istorija. IX tūkst. pr. Kr. Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai.
Istorikai romantikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai. Merkinės pilis dažnai minima Vygando Marburgiečio ir Jono iš Posilgės kronikose, kryžiuočių kelių aprašymuose. Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, mieste skambėjo keturių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai alumnus mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, nuo XVII a. Čia istorinius ženklus paliko Vytautas Didysis ir Jogaila, kuris 1387 m. Merkinėje pasirašė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui.
Daugelis Lietuvos valdovų yra teikę privilegijų Merkinei, o Žygimantas Augustas 1569 m. miestui suteikė Magdeburgo teisę ir patvirtinto miesto antspaudą su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV. Vilniaus universiteto profesorius, poetas K.
Miesto klestėjimą nutraukė 1655-1661 m. karas su Rusija. Merkinė buvo sudeginta ir jos nepavyko atstatyti. 1776 m. naikinant savivaldą mažesniems miestams, ji panaikinta ir Merkinei, tačiau 1791 m. rugpjūčio 1 d. miestiečiai, susirinkę į senąją rotušę, išrinko naujus laisvojo miesto valdžios ir teismo organus. Bažnyčioje buvo prisiekta gegužės 3 d. Konstitucijai, eisenoje nešamos vėliavos, valdovo Augusto Poniatovskio portretai, šaudoma iš patrankų, iliuminuota rotušė.
1794 m. T. Kosčiuškos sukilimo metu rusų kariuomenė, bėgdama iš Vilniaus, miestą sudegino. Kai kurių istorikų teigimu, trys bažnyčios, rotušė, jos bokšto laikrodis ir varpinė sudegė per 1882 m. gaisrą, tačiau galutinis miesto žlugimas sietinas su Lietuvos valstybingumo panaikinimu 1795 m. Rotušės likučiai buvo nugriauti 1885 m., o jos vietoje 1888 m. pastatyta cerkvė.
1935 m. Merkinėje pirmą kartą Lietuvoje švenčiama „Senovės diena”. Iš tos šventės išaugo „Amatų dienos”, švenčiamos įvairiuose Lietuvos miesteliuose. 2003 m. Merkinėje įvyko antrasis Dzūkijos kultūros kongresas. 2016 m. Merkinė buvo paskelbta Mažąja Lietuvos kultūros sostine.
Merkinės apžvalgos bokštas
Apgyvendinimas ir maitinimas
Alytaus krašte galima rasti įvairių apgyvendinimo ir maitinimo įstaigų:
- Viešbučiai: „Dzūkija“, „Odė“, „Senas namas“, „Šolena“, „Vaidila“
- Svečių namai: „Linas“, „Gilės“
- Nakvynės paslaugos: „Prie ąžuolo“, Alytaus sporto ir rekreacijos centre
- Apartamentų nuoma: „Alytus Guesthouse“
- Bendrabučiai: Alytaus kolegijos, Alytaus profesinio rengimo centro
- Sodybos: „Girinio sodyba“, „Po Uosiu“, „Pas Algirdą“, „Pas Robertą“, Radzevičių sodyba, Remeikių sodyba, Stasio Slavinsko sodyba, Viliaus Vaicekausko sodyba
- Merkinės dvarvietė (bus atidaryta nakvynės vieta 2020 m. pavasarį)
- Bonos kalno namai
- Restoranai: „Senas namas“, „Dzūkų alaus restoranas“, „Carpe Diem“, „Vaidila“
- Kavinės: „Dzūkų svetainė“, „LI Sushi“, „Centro terasa“, „Lulu Grill“, „Pušis“, „Skrydis“
- Picerijos: „Miami Pizza House“
- Danutės Jazukevičienės IĮ kavinė
Kita naudinga informacija
- Alytaus r. savivaldybės viešosios bibliotekos Nemunaičio filialas
- Alytaus turizmo informacijos centras
- Alytaus rajono kultūros centras
- Nemunaičio seniūnija
- Asociacija „Nemunaičio bendruomenė“
- Raitininkų seniūnija
- Asociacija „Makniūnų sodžiaus bendruomenė“
- Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninė
- Alytaus poliklinika
- Alytaus miesto savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centras
- Alytaus rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centras
- Policija
- Centrinis paštas
- Autobusų stotis
- Merkinės ambulatorija
Maršrutas paruoštas bendradarbiaujant su Lietuvos Šv.
Šiame straipsnyje pateikiama informacija padės geriau pažinti Alytaus kraštą, jo istoriją ir lankytinas vietas. Planuodami kelionę, atkreipkite dėmesį į apgyvendinimo ir maitinimo galimybes, taip pat į naudingus kontaktus, kurie gali praversti kelionės metu.
tags: #raitininku #senunija #antano #sodyba