Ar Vladimiras Putinas yra turtingiausias žmogus pasaulyje: faktai ir nuomonės

Viešojoje erdvėje galima rasti informacijos, kad Vladimiro Putino turtas siekia 40-70 mlrd. dolerių. Tačiau niekada nebuvo įrodymų, kad jam iš tiesų priklauso šių kompanijų akcijos.

S.Belkovskis buvo programuotojas, vėliau tapo politikos konsultantu, parašė kelias knygas apie V.Putiną ir humoristinę pjesę apie Rusijos politikus. Lengvas stilius ir absurdas leido jam išpopuliarėti. Borisas Berezovskis vieną kartą pripažino, kad S.Belkovskį, kuris yra žydas, samdė tam, kad jis sutelktų nacionalistines pajėgas prieš V.Putiną.

S.Belkovskio teiginiai V.Putiną pasiekė 2008 metais, kai naujienų agentūros AP žurnalistas paklausė: „Kai kurie laikraščiai skelbia, kad jūs esate turtingiausias žmogus Europoje."

V.Putinas tikino, kad tai yra netiesa: „Tai tėra plepalai, nesąmonės, nėra apie ką kalbėti."

Toliau V.Putinas aiškino: „Aš esu turtingiausias žmogus ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Aš renku emocijas, aš esu turtingas tuo, kad Rusijos žmonės man du kartus patikėjo tokios didingos šalies lyderystę."

Opozicionierius Borisas Nemcovas pernai parašė pranešimą „Putinas. Korupcija“, kur aprašė, kaip jo artimieji ir draugai V.Putino valdymo metu praturtėjo. Taip pat pateikiama informacija apie jachtas, kitas prabangos prekes.

Tačiau net jei Rusijos elito atstovai susivienytų, jie nesugebėtų nuversti diktatoriaus Vladimiro Putino, nes jo valdžios pagrindas yra FSB. Pasak J. Božko, Rusijos prezidento apsaugos tarnyboje dirba apie 15 tūkst. kariškių. Tai padalinys, orientuotas tik į V. Putino apsaugą.

Palyginimui, JAV Slaptoji tarnyba saugo ne tik prezidentą, bet ir Baltuosius rūmus, Kapitolijų ir Valstybės departamentą.

Božko taip pat pakomentavo neseniai amerikiečių žurnalisto Tuckerio Carlsono išsakytą teiginį, kad Joe Bideno administracija neva planavo V. Putino likvidavimą.

„Rusijoje prezidento erdvę saugumo pajėgos kontroliuoja taip griežtai, kad JAV kol kas net nesvarsto tokios galimybės. Manau, kad amerikiečiai puikiai supranta ten veikiančią saugumo sistemą“, - pabrėžė A.

Putino palyda užsienio kelionėse yra nuo 80 iki 100 žmonių. Tuo pačiu metu jos dalyviai yra suskirstyti į dvi dalis. Putino prašymu Federalinė saugumo tarnyba suteiks bet kokio tipo transportą. Kai kuriais atvejais kortežą lydi koviniai sraigtasparniai, kaip buvo per Putino vizitą Čečėnijoje pernai rugpjūtį. Ant žemės valstybės vadovą nuo oro grėsmių saugo oro gynybos sistemos „Pancir-S1“.

Virėjai dirba su pirštinėmis, kelis kartus per dieną keičia uniformas. Griežtai vykdoma maisto produktų segregacija: žuvis, mėsa, vaisiai ir daržovės laikomi atskirai. Putinas pirmenybę teikia laukinei žuviai ir mėsai, gautai iš medžioklės. Jis valgo tik paukštieną iš mažų ūkių.

Virėjai lydi Putiną kelionėse, nesvarbu, ar tai komandiruotė, atostogos ar individualus renginys. Griežti reikalavimai keliami ne tik maistui, bet ir patalpoms. Savo rezidencijose Putinas pirmenybę teikia tam tikram temperatūros režimui ir „niekur nėra skersvėjų“.

Buvęs FSB darbuotojas sakė, kad Putinas pasitiki tik savo asmens sargybiniais, o likusi saugumo tarnybos dalis apie jo planus dažnai lieka nežinioje.

V. Putinas anksčiau yra turėjęs „juodąjį dziudo diržą“. Tačiau tarptautinė dziudo federaciją jį atėmė dėl žmogžudiškos invazijos į Ukrainą.

Sąlygos, kurias išdėstė Elonas Muskas tviteryje, yra paprastos: jis kviečia Vladimirą Putiną į kovą dėl laisvės Ukrainai.

Turtingiausi žmonės Lietuvoje tarpukariu

Kuriant valstybę, puoselėjant jos kultūrą, plėtojant verslus didžiulį vaidmenį atliko paskiros asmenybės - iš tokių paminėtini signatarai Jonas Vailokaitis, Saliamonas Banaitis, Jonas Smilgevičius, Jonas Basanavičius, Jokūbas Šernas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, visi jie turėjo didesnį ar mažesnį sąlytį su verslu.

Istorijos habil. dr. Gedimino Vaskelos skaičiavimu, „pramonės gamyba Lietuvoje ikikarinį lygį pasiekė apie 1924-1925 m. Ikikarinis prekybos įmonių skaičius pralenktas 1921-aisiais. Žemės ūkis atkurtas apie 1923-1924 m.

Turtingiausi - broliai Vailokaičiai

Turtingiausiais save vadinti galėjo asmenys, investavę į bankus ir pramonę, - šiuose sektoriuose buvo galima tikėtis didžiausios finansinės sėkmės, į juos investavo ir turtingiausiais tarpukario asmenimis laikyti broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai.

Vyresnysis brolis Juozas buvo kunigas, Jonas baigė Prekybos ir pramonės institutą Peterburge. Jonas Vailokaitis buvo Vasario 16-osios Akto signataras. Abu broliai - Seimų nariai: Jonas - 1920-1922 m. Steigiamojo Seimo, o Juozas 1922-1923 m. - Pirmojo ir 1923-1926 m.

Jau 1912 m. juodu įkūrė Brolių Vailokaičių bendrovę, supirkdavusią ir vėliau išsimokėtinai parduodavusią parceliuojamų dvarų žemę. 1919 m. broliai įsteigė Ūkio banką ir valdydami 98% jo akcijų buvo pagrindiniai savininkai iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ūkio bankas buvo didžiausias komercinis bankas Lietuvoje, visuose miestuose turėjo savo filialus, akcinis jo kapitalas siekė 15 mln. Lt, kai kitų komercinių bankų - apie 3 mln. Lt. Valdybos pirmininkas visą laiką buvo Jonas, tarybai vadovavo Juozas.

Po Pirmojo pasaulinio karo broliai nupirko brolių Šmitų metalo gaminių fabriką Kauno Šančiuose ir reorganizavo jį į akcinę bendrovę „Metalas“, tapusią didžiausia Lietuvoje, - 1938-aisiais jos akcinis kapitalas siekė 7,5 mln. Lt, o metinė apyvarta 5-6 mln. 1923 m. Kauno priemiestyje Palemone juodu atidarė plytų fabriką „Palemonas“, gaminusį daugiau nei pusę visų plytų Lietuvoje, įkūrė plytines Garliavoje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje.

1921 m. brolių iniciatyva įsteigta draudimo bendrovė „Lietuva“. Nemažai dėmesio juodu skyrė maisto pramonės plėtrai: 1923 m.

Be to, Juozui ir Jonui Vailokaičiams priklausė nemažai gyvenamųjų namų, dvarų ir žemės sklypų. Jonas Vailokaitis buvo pasistatęs Kaune gyvenamąjį šešių aukštų namą, kurio pirmame ir antrame aukšte gyveno Vailokaičių šeima, kiti aukštai buvo nuomojami. 1940 m. namas buvo nacionalizuotas, o traukiantis vokiečiams susprogdintas.

Bankininkas Andrius Vosylius

Įtakingas bankininkas ir verslininkas neišėjo jokių rimtų mokslų. Sugrįžęs iš Varšuvos, kur, regis, dirbo fabrike, labai aktyviai įsitraukė į verslą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje dirbo Petro Vileišio žemės ūkio mašinų fabrike „Vilija“, vėliau drauge su Jonu Smilgevičiumi perpirko fabriką ir tapo jo direktoriumi.

1919 m. A. Vosylius tapo pirmojo lietuviško Pramonės ir prekybos banko valdybos nariu, o 1922-aisiais, kai buvo kuriamas Kredito bankas, buvo vienas jo steigėjų (kartu su J. Smilgevičiumi ir R. Karuža) ir vėliau - valdybos pirmininkas. Nuo 1924 m. jis nuosekliai didino savo akcijų paketą, o 1940 m.

1922 m. buvo išrinktas į Lietuvos banko tarybą, 1926-1940 m. buvo jos pirmininkas (ją sudarė 6 asmenys). 1938 m., neskaičiuojant Vyriausybės, Lietuvos banko akcijų turėjo 501 asmuo. A.

Kartu su kitais jis aktyviai steigė akcines bendroves: 1920-1925 m. „Ringuvą“, „Lietuvos Lloydą“, „Lietuvos Siemens“, „Nemuną“, medienos apdirbimo įmones „Venta“, „Miškas“, 1930 m. - „Lietmedį“. Visą tą laiką buvo vienos didžiausių draudimo bendrovių „Lietuvos Lloydas“ valdybos pirmininkas. Ši įmonė 1938 m. Kaune, Sapiegos g.

Teisininkas Martynas Yčas

Teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas M. Pirmojoje Lietuvos Vyriausybėje, sudarytoje 1918 m. M. Yčas vadinamas lietuviškos bankininkystės ir pramonės pradininku, vienu aktyviausių investuotojų.

Kartu su bendraminčiais 1918 m. pabaigoje įkūrė Vilniuje pirmąjį lietuvišką Pramonės ir prekybos banką, kuris vėliau persikėlė į Kauną. Nuo 1922 m. kontrolinis akcijų paketas priklausė M. Yčui, iki 1924 m. 1927-1929 m. vykstant banko bankroto bylai, dėl jo buvo kaltinamas M.

Nuo 1920 m. aktyviai dalyvavo steigiant įvairias įmones: miško eksploatavimo „Eglynas“, aliejaus gamybos „Ringuva“, metalo dirbinių „Nemunas“, importo ir eksporto „Dubysa“, 1925 m. kartu su A. Vosyliumi ir kitais įsteigė „Siemens“, buvo vienas „Lietuvos Lloydo“ steigėjų. 1920 m. įsteigė Lietuvos garlaivių bendrovę, kurios vardu nupirko 6 prekybinius jūrų laivus. M. Yčo veikla, regis, buvo neaprėpiama.

Jis buvo vienas Kauno biržos ir bendrovės „Lietuvos statyba“ steigėjų, jo verslas buvo „konkės“ eksploatacija Kaune, su bendrove „Butas“ jis su bendraminčiais užsimojo prisidėti prie tuomečio Kauno plėtros: statyti namus, prekiauti žeme, sudaryti galimybes statyti įmones lengvatinėmis sąlygomis, bet Seimas nepritarė 1924 m. M. Yčui ir jo žmonai Hypatijai Kaune priklausė nemažai nekilnojamojo turto, kurio dalį buvo priverstas parduoti prasidėjus banko bankroto bylai.

Broliai Tilmansai

Vokiečių Richardo ir jo sūnėno Herberto Tilmansų veikloje taip pat susipynė pramonė ir bankininkystė, juodu vadinami garsiausiais XIX a. Lietuvos pramonės kūrėjais.

1893 m. R. Tai buvo viena didžiausių įmonių visoje Rusijos imperijoje. Tilmansai rūpinosi gamyklos plėtra ir gausiai investavo į nekilnojamąjį turtą - 1909 m. jiems priklausė 33 namai. 1898-1929 m. geležies apdirbimo fabrike veikė pirmoji Lietuvoje pramoninė elektrinė.

Kauno miesto mokesčių inspekcijos 1925-ųjų duomenimis, „Br. Tillmans ir ko. AB“ fabriko nekilnojamojo turto vertė siekė 2,33 mln. Lt, fabriko kilnojamasis turtas įkainotas daugiau nei 5 mln. Lt, akcinis kapitalas sudarė 8 mln.

Šaltiniuose galima rasti teigiant, kad XX a. ketvirtąjį dešimtmetį jų gamybos apimtis mažėjo, tačiau 1938 m. fabriko akcinis kapitalas buvo vienas didžiausių Lietuvoje ir siekė 6 mln. Lt, o apyvarta - 3,7 mln. Fabrikui priklausė nemažai nekilnojamojo turto Karmelitų rajone, dalį patalpų Tilmansai nuomojo „Kauno audiniams“, „Liteksui“, kariuomenės artilerijos dirbtuvėms, tabako fabrikui „Kontinental“.

Broliai Tilmansai kartu su kitais investavo nemažai savo kapitalo ir į kitas įmones: 1921 m. jie steigė saldainių ir kakavos fabriką „Tilka“, 1922 m. - „Lietuvos Lloydą“. Tilmansai buvo ir didžiausi Lietuvos komercijos banko akcininkai. Kai 1939 m. antroji pagal turėtų akcijų skaičių Soloveičikų šeima Tilmansams pardavė savo akcijas, 1940 m. jų turėtų akcijų vertė pasiekė 1,33 mln. Lt.

Chaimas ir Jokūbas Frenkeliai

XIX a. antrojoje pusėje, kai 1887-1889 m. žydas Chaimas Frenkelis Šiauliuose pastatė mūrinius odos fabriko pastatus, išlikusius iki šiol, miestas tapo visoje Rusijos imperijoje žinoma „odų sostine“. Ch. Frenkeliui pavyko taip išplėtoti odos dirbinių gamybą, kad ji sulaukė neįtikimos šlovės.

1905 m. Ch. Frenkelio odos dirbiniai Paryžiaus parodoje apdovanoti aukso medaliu. Ypač fabrikas išgarsėjo, kai 1906 m. Ch. Frenkelis laikytas vienu turtingiausių žmonių carinėje Lietuvoje. 1908 m.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo sugriauti ir nuniokoti, nukentėjo ir fabrikas. 1920-aisiais Ch. Frenkeliui mirus, verslą perėmė sūnus Jokūbas, kuris 1925 m. kartu su kitais įkūrė bendrovę „Batas“. 1939 m. Fabrike dirbo apie 500 žmonių.

1939 m. akcinis kapitalas sudarė 447.000 Lt, apyvarta - 6 mln. Lt, pelno buvo gauta 189.000 Lt. Tačiau buvusios šlovės sūnaus vadovaujamas fabrikas nesusigrąžino.

Soloveičikų šeima

Tarp turtingiausių Lietuvos žmonių minima ir sena Kauno žydų Soloveičikų giminė - taip pat nemenki investuotojai. Ypač stambus verslininkas buvo Nikolajus Soloveičikas, kuriam priklausė keletas įmonių. Jis buvo „Lietuvos Lloydo“ akcininkas, jam priklausė gana sėkminga bendrovė „Soloveičikas ir sūnus“, 1938 m. turėjusi 1,2 mln. Lt akcinio kapitalo ir 2 mln. Lt metinę apyvartą. Šeima valdė malūną, lentpjūvę, buvo alaus daryklos akcininkai.

Leontijus ir Nikolajus Soloveičikai buvo vieni Lietuvos komercijos banko steigėjų, daugelį metų, iki 1939-ųjų, banko valdybai vadovavo L. Soloveičikas. 1939 m.

L. Volfai ir alus

Žydai Volfai ir Soloveičikai, vokiečiai Tilmansai buvo Lietuvoje labai gerai žinomos giminės. Jie dalyvavo bankų ir įvairiose verslo srityse, neretai kartu būdavo įmonių steigėjai ir akcininkai. Beje, giminystės ryšiais susiję Volfai ir Soloveičikai buvo Lietuvos komercijos banko akcininkai, o Sulimas Volfas įėjo į šio banko tarybą.

Volfų šeimos verslas susijęs su alaus pramonės plėtra. 1853 m. Kaune alaus daryklą atidarė Rafailas Volfas, vėliau įmonės veiklą perėmė jo sūnus Iseras Beras Volfas, kurio vardu ir buvo pavadinta alaus darykla - „I. B. Volfas“.

XIX a. pabaigoje kartu su Abeliu Soloveičiku jis įsigijo F. Engelmano valdytą alaus daryklą, taigi I. B. I. B.Volfas turėjo apie 50% „Engelmano“ akcijų.

1923 m. Kauno miesto valdyba jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą įvertino 1,4 mln. Lt - Vilijampolėje fabrikui priklausė 3,2 ha žemės, 5 akmeniniai ir 12 medinių pastatų. Tik 1927-aisiais įsteigta nauja viena alaus bendrovė buvo pavadinta „I. B.

Šios įmonės akcininkai buvo Volfai, Tilmansai ir Soloveičikai. 1935 m. I. B. Volfui mirus, daryklos vairas atiteko jo sūnums Sulimui, Grigorijui ir Maksimui. 1938 m. įmonės akcinis kapitalas siekė 2 mln. Lt, metinė apyvarta - 5 mln.

Statybų oligarchai Ilgovskiai

Broliai Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai vadinami tarpukario Lietuvos statybų oligarchais. Kartu valdė statybos bendrovę, kuri laimėdavo visus pelningiausius valstybinius konkursus, tapdavo garsiausių statybų rangove. Ilgovskių bendrovė statė svarbiausius visuomeninius ir kitus valstybei svarbius pastatus: Vytauto Didžiojo karo muziejų (1935 m.), Žemės ūkio rūmus (1932 m.), Vytauto Didžiojo universiteto klinikas (1940 m.), „Pažangos“ bendrovės rūmus, mokyklas ir gimnazijas Biržuose, Panevėžyje ir Marijampolėje ir pan.

1932 m. Kaune K. Donelaičio g. 63 Ilgovskiai pasistatė keturių aukštų modernų namą, kuriame buvo įrengti septyni prabangūs butai. Pirmame aukšte veikė statybų bendrovės kontora, šeimininkai gyveno antrame aukšte, o kiti butai buvo nuomojami. Už 4 kambarių 100-110 kv.

Ilgovskių namas Kaune, K. Donelaičio g. 63

Atlyginimai tarpukario Lietuvoje

• Tarpukario litas buvo labai stipri valiuta.
• Mokytojas galėjo gauti apie 300 Lt, 500 Lt atlyginimas buvo laikomas labai geru.
• Valdininkai, kurių atlyginimas priklausė nuo kategorijos, galėjo uždirbti nuo 150 iki 1.800 Lt.
• Prezidentas Antanas Smetona gaudavo 2.000 Lt atlyginimą ir dar 2.000 Lt reprezentacijai.
• Dirbantieji valstybės tarnyboje galėjo turėti savo verslus, akcijas, investuoti į kooperatyvus, pramonę ir pan., sykiu eiti pareigas keliose įstaigose (privačiose ir valstybinėse).

tags: #putinas #turtingiausias #pasaulio #zmogus