Sukčiãvimas - tai svetimo turto užvaldymas ar teisės į turtą įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas apgaule. Kitaip tariant, tai nusikalstama veika, kuria siekiama apgaule pasisavinti svetimą turtą ar išvengti turtinių įsipareigojimų.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip apgaulės būdu įsigyjamas svetimas turtas, kokios yra sukčiavimo formos ir kokia atsakomybė už tai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose.
Sukčiavimo Būdai
Labiausiai paplitę sukčiavimo būdai yra įvairūs, tačiau juos vienija apgaulės panaudojimas siekiant pasipelnyti. Dažniausiai pasitaikantys sukčiavimo būdai apima:
- Falsifikuotų daiktų pardavimas.
- Ne visos grąžos atidavimas.
- Apgavystės keičiant valiutą.
- Rankpinigių pasisavinimas.
- Fiktyvių loterijų organizavimas.
- Sukčiautojui nepriklausančio turto pardavimas.
- Prekių ar pinigų sukeitimas.
Suklaidintas turto savininkas ar turėtojas pats perduoda jį ar teisę į turtą sukčiautojui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti. Taip gali būti užvaldomas nekilnojamasis (žemė, miškas, statiniai), kilnojamasis (automobilis, brangenybės, pinigai) turtas, taip pat turtinės teisės.
Populiariausi sukčiavimo būdai.
Baudžiamoji Atsakomybė už Sukčiavimą Lietuvoje
Lietuvoje už sukčiavimą numatyta baudžiamoji atsakomybė tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims (išskyrus atvejus, kai apgaule įsigytas svetimas turtas ar turtinė teisė yra nedidelės vertės). Atsakomybė už sukčiavimą yra numatyta Baudžiamojo kodekso (BK) 182 straipsnyje, kuris įsigaliojo 2003 metais.
BK 182 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule.
Esminiai sukčiavimo požymiai:
- Apgaulė - panaudojama siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas.
- Savanoriškas perleidimas - dėl suklydimo, apgaulės paveikti asmenys savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą.
Apgaulė gali pasireikšti:
- Nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją.
- Pateikiant suklastotus dokumentus.
- Nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti.
Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu.
Sukčiai internete: kaip apsisaugoti?
Piktnaudžiavimas Pasitikėjimu kaip Apgaulės Būdas
Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Svarbu pažymėti, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą.
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, draugystės, giminystės, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą.
Pasinaudodamas kito asmens pasitikėjimu kaltininkas pasiūlo sudaryti sandorį, iš kurio šis turės naudos, o kito asmens nuostolius pažada ateityje atlyginti. Kita šalis, tikėdama kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais, sudaro sandorį, perduoda savo turtą, tikėdamasi, kad vėliau už tai jai bus atlyginta sutartu būdu.
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės.
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu šeimoje.
Kaip Atskirti Sukčiavimą Nuo Civilinės Teisės Pažeidimo?
Teismai nagrinėdami baudžiamąsias bylas, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema yra konstatavę, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės.
Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.
Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos).
Be to, gana svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį.
Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms.
Teismų Praktikos Pavyzdžiai
Nagrinėjant sukčiavimo bylas, svarbu atsižvelgti į teismų praktiką, kuri padeda geriau suprasti, kaip atribojamas sukčiavimas nuo civilinių ginčų. Štai keletas pavyzdžių:
Pavyzdys Nr. 1: Paskolos Sutartis
Byloje buvo nustatyta, kad A. Z. ir V. P. yra pusbroliai, abu turi verslą, kurį laiką turėjo bendrą verslą. A. Z. sudarė paskolos sutartį su V. P. dėl didelės paskolos suteikimo. Paskolos grąžinimo terminas buvo nustatytas sutartyje. Sutartis buvo abiejų šalių laisvos valios išraiška, ir sutarties sudarymo faktas nebuvo ginčijamas nė vienos šalies.
Teismas konstatavo, kad V. P. neneigė savo įsipareigojimo pagal paskolos sutartį. Visą sutarties laikotarpį įvairiais veiksmais jis patvirtino savo įsipareigojimus A. Z. pagal sutartį, t. y. pasiūlė sudaryti laidavimo sutartį bei įkeitė savo šeimos turėtas akcijas. Taigi bylos duomenys nerodo, kad, sudarydamas paskolos sutartį, jis apgavo A. Z. ketindamas pasisavinti paskolą ir visai neketindamas jos grąžinti. Tuo tarpu įstatymas reikalauja, kad kaltininkas jau paskolos sutarties sudarymo metu turėtų tyčią negrąžinti paskolos.
Bylos duomenys nepatvirtina ir to, kad V. P. sumanymas negrąžinti paskolos būtų kilęs jau po paskolos sutarties sudarymo ir kad šis sumanymas buvo lydimas apgaulės elementų, siekiant padaryti A. Z. turtinę žalą.
Pavyzdys Nr. 2: Neoficialus Atlyginimas
Asmuo buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas įmonės direktoriumi buhalteriui prie nustatyto atlyginimo dar ir neoficialiai primokėdavo tam tikras sumas. Didesnio nei nustatyto atlyginimo mokėjimas, jo neapskaitymas ir atitinkamai mažesnių buhalterės darbo pajamų deklaravimas buvo įvertintas kaip turtinės prievolės (gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) išvengimas apgaule (sukčiavimas).
Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismų praktikoje tam tikrais atvejais sukčiavimu pripažįstami ir nesąžiningi mokesčio mokėtojo veiksmai. Tačiau tokios praktikos įsitvirtinimas PVM ir motinystės (tėvystės) pašalpų grobstymo bylose nereiškia, kad bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip turtinis sukčiavimas.
Teismas konstatavo, kad direktorius nuspręsdamas dalį atlyginimo buhalterei mokėti neoficialiai, neabejotinai iškreipė darbo ir mokestinius santykius, nesilaikė buhalterinės apskaitos taisyklių, bendrąja prasme vengė mokesčių ir būtent to siekė. Tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog įmonės vadovas padarė sukčiavimą, t. y. siekė fiktyviu pagrindu gauti turtinės naudos valstybės biudžeto sąskaita ir kad būtent taip suvokė savo veiką.
Konstatuotina, kad, sistemiškai aiškinant baudžiamuosius įstatymus, neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo pripažinimas turtiniu sukčiavimu pagal požymį „išvengė turtinės prievolės apgaule“ šioje byloje nėra teisingas.