Privatizavimas, kaip vienas valstybės valdymo svertų, taikomas konkretiems tikslams įgyvendinti. Dažniausiai privatizavimas atspindi vieną pagrindinių ekonominių nuostatų (supriešinant nacionalizavimui), jog valstybė negali pakankamai efektyviai valdyti dalies jos disponuojamo turto. Lietuvoje pradėta masinė privatizacija (privatizuojami net tie objektai, kurie neseniai dar buvo laikomi strateginiais). Tai vyksta todėl, kaip teigia aukščiausio rango Lietuvos vadovai, kad privatizavimas sąlygoja spartesnį ūkio efektyvumo kėlimą.
Bendriausia prasme privatizacija - valstybės vaidmens ekonomikoje siaurinimo procesas, kurio metu siekiama didesnio privataus sektoriaus vaidmens įvairiose ūkinėse srityse. Šiam sektoriui, atsisako tam tikrų valstybės reguliuojamų ir finansuojamų funkcijų. Mokslo darbuose yra sutinkamas gana siauras privatizacijos supratimas. Tai valstybinės nuosavybės perdavimas į privačias rankas. Toks privatizacijos proceso supratimas Vidurio ir Rytų Europos šalyse sąlygojo didelę valstybinio sektoriaus dalį ekonomikoje ir jo privatizavimo dideliais mastais būtinybę.
Privatizacija yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės veiklos mastai mažėtų, o privačiojo sektoriaus vaidmuo vis didėtų. Taip pat privatizavimas gali būti apibrėžiamas, kaip pagrindinis veiksnys šaliai transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas faktorius, sąlygojantis ekonominių reformų greitį ir sėkmę. Apie privatinės nuosavybės svarbą byloja istorija. Jau graikų filosofas Aristotelis prieštaravo komunistinei nuosavybei, teigdamas: „ tuo, kas bendra dideliam skaičiui žmonių, mažiausiai rūpinamasi. Kiekvienas daugiausia galvoja apie savo paties, o ne apie bendrus interesus, ir tik tuomet, galvoja apie bendrus interesus, kada paliečia jį patį kaip individą.
Privatizacijos procesas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prasidėjo vienu metu bei panašiomis politinėmis aplinkybėmis, bet skirtingi šalių politiniai sprendimai įtakojo skirtingus privatizavimo modelių pasirinkimus kiekvienoje iš Pabaltijo šalių. Tačiau, privatizuojant turtą, vis dar susiduriama su problemomis. Todėl privatizavimo proceso analizė Lietuvoje bei šio proceso palyginimas su užsienio šalių analogiškais procesais išlieka aktuali tema. Todėl šiame darbe analizuojami bei lyginami privatizavimo procesai Pabaltijo šalyse.
Privatizacija - tai valstybės teisės į turtą formalus perdavimas privačion nuosavybėn transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas veiksnys, sąlygojantis ekonominių reformų spartą ir sėkmę. Strateginis ūkio reformos tikslas - laiduoti, kad efektyviai būtų naudojami darbo, materialiniai, finansiniai ištekliai. Dėl to reikėjo skatinti ūkinę gyventojų, ūkio subjektų iniciatyvą, garantuoti teisines ir ekonomines sąlygas jų veiklai, sąžiningai tarpusavio konkurencijai, t.y. įteisinti privatų sektorių ir sudaryti jam sąlygas jam sparčiai plėtotis.
Pagrindiniai privatizavimo tikslai ir siekiai
Pasaulinė privatizavimo teorija ir praktika leido suformuluoti pagrindinius privatizavimo tikslus ir siekius. Visus juos galima susieti su ekonominio rezultatyvumo didinimo siekimu įmones, šakos ar visos ekonomikos mastu. Apžvelgus privatizavimo tendencijas pasaulyje, sąlyginai galima išskirti grupę valstybių, vadinamų postsocialistinėmis, kuriose privatizacija sunkiai palyginama su minėtu procesu, vykstančiu rinkos ekonomikos šalyse, tikslų-rezultatų ir proceso mastų plėtotės greičio prasme bei privatizavimo proceso vietos globalinės socialinės- ekonominės raidos procesų sistemoje prasme.
Postsocialistinių šalių, tame tarpe ir Lietuvos, ekonominių - socialinių reformų programos paremtos “šokoterapiniu” ekonomikos transformavimo modeliu, kurio autoriai M.Friedmanas, L.Balcerovičius, H.Goldmanas ir kt. Šalių perėjimo iš centralizuotos ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką strategija ir taktika yra formuojama, remiantis nuostata, jog eekonomikos reformavimas yra savaiminis, mažai valdomas procesas. Šia nuostata buvo grindžiamos ir privatizavimo strategija ir taktika transformacinio laikotarpo pradžioje. Daugelis ekonomistų teoretikų ir praktikų, politikų privatizaciją vertino kaip pagrindinę priemonę nuosmukiui įveikti. Privatus sektorius šiuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi, tačiau jo veikla nepasižymėjo nei aktyvumu, nei rezultatyvumu, nes tam nebuvo ekonominių, teisinių, psichologinių sąlygų.
Transformacinio laikotarpio pradžioje buvo pasiektas pozityvus privatizacijos rezultatas - privati nuosavybė tampa vyraujančia, kas įgalina atsirasti ir vystytis rinkos santykiams. Šis rezultatas yra esminis pagrindinių privatizacijos tikslų sistemoje šiuo laikotarpiu. Privatizacija buvo ir yra būtinu, bet nepakankamu struktūrinių pertvarkymų elementu. “Didžioji privatizacija” tebuvo pirmuoju struktūrinės reformos etapu. Pereinamosios ekonomikos laikotarpis daugelio ekonomikos ekspertų vertinimu (pav. Kiekvienu atskiros šalies socialinės - ekonominės raidos laikotarpiu formuojant ir įgyvendinant privatizacijos strategijas, turėtų būti įgyvendinami ir trumpalaikiai, ir ilgalaikiai privatizcijos tikslai.
Tose šalyse, kuriose ekonominės reformos yra orientuotos ne tik į trumpalaikių, bet ir į ilgalaikių tikslų siekimą nuo pat reformos pradžios, padėtis visumoje yra geriausia.
Taigi, svarbiausias valstybinio turto privatizavimo politikos tikslas buvo sparčiai plėtoti privatų sektorių, ( ypač vidurinį sluoksnį, apimantį smulkius ir vidutinius verslininkus, ūkininkus), likviduoti neefektyvaus valstybinio ūkio monopolį ir kartu sudaryti būtinas ekonomines sąlygas rinkos ekonomikai įtvirtinti Lietuvos ūkyje. Nustatyti, kad pagrindinė mokėjimo už privatizuojamą valstybės turtą priemonė yra nemokamai Lietuvos respublikos piliečiams išdalinti investiciniai čekiai. Ribojant jų pardavimą, eliminuoti rublius kaip privatizuojamo turto įsigijimo priemonę. Išskirti 3 privatizuojamų objektų grupes: valstybinių įmonių turtas, valstybinis butų fondas, žemės ūkio įmonių (kolūkių) turtas. Privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduoti 10 proc. įmonės akcijų ir tuo pačiu užtikrinti jų suinteresuotumą sklandžiu įmonės privatizavimu. Privatizacijos programą sudaryti taip, kad ją įgyvendinus pramonės, statybos, prekybos ir paslaugų, žemės ūkio srityse vyrautų privatus sektorius.
Privatizacija - įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės vaidmuo fondų bei įmonių valdymo srityje mažėtų, o privačiojo sektoriaus - didėtų. To siekiama norint užtikrint įmonių našumą, pelningumą ir konkurencingumą. Lietuva atkūrusi nepriklausomybę, kaip ir daugelis kitų šalių, buvusių Sovietų Sąjungos sudėtyje, pradėjo vykdyti privatizacijos procesą. Darbo uždaviniai: išanalizuoti privatizacijos sąvoką ir esmę, galimus privatizavimo kelius, jos sėkmę lemiančius faktorius, naudą ir padarinius, Lietuvos privatizavimo institucijų struktūrą, jos funkcijų ir sudėties kkitimą nuo pat privatizacijos pradžios, Lietuvos privatizavimo būdus ir metodus, privatizavimo istoriją (etapus) Lietuvoje bei atskleisti pagrindines privatizacijos šalyje pasekmes.
Privatizavimo etapai Lietuvoje
Nagrinėjant mokslinę literatūrą, buvo pastebėta, kad nėra vieningos nuomonės dėl privatizavimo proceso skirstymo į etapus. Priklausomai nuo pasirinkto kriterijaus arba pagal vyraujantį privatizavimo metodą, dažniausiai sutinkamas išskyrimas į du arba tris, kartais netgi keturis etapus, pagal tam tikrus būdingus bruožus. Dažniausiai sutinkamas privatizacijos proceso skirstymas į masinės ir komercinės privatizacijos etapus. Ši nuostata buvo įtvirtinta LR Valstybinio turto pirminiame privatizavimo įstatyme ir šio etapo pabaiga siejama su įstatymo galiojimo pabaiga. Taigi, pirmasis privatizavimo etapas truko iki 1995 metų, kuomet buvo priimtas LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, pagal kurį viešosios nuosavybės teise valstybei priklausantis turtas fiziniams ar juridiniams asmenims parduodamas tik už grynuosius pinigus rinkos kainomis. 1997 metais, priėmus LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo reikšmingus papildymus ir pakeitimus, prasidėjo kokybiškai naujas privatizavimo etapas.
Lietuvoje pirmasis privatizavimo etapas prasidėjo 1991 m. Tai buvo labai dinamiškas procesas. Čekius (įskaitant dalinius mokėjimus grynaisiais pinigais) - tai leido žmonėms aktyviai dalyvauti privatizavimo procese. Lietuvos Vyriausybė savo ekonomines reformas pradėjo formuodama erdvinės rinkos parametrus. Pirmasis žingsnis, vykdant ekonominę reformą, buvo spartus kainų liberalizavimas, įvykdytas 1991-1992 metais. Taip buvo siekiama įgyvendinti klasikinės ekonomikos teorijos propaguojamą rinkos apibrėžimą ir tikimasi, jog toliau rinkos formavimosi procesas vyks savaime.
Remiantis teiginiu, jog pereiti į rinkos ekonomiką galima tik dominuojant subjektams, suinteresuotiems aktyviai dalyvauti rinkoje, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, buvo priimti svarbūs sprendimai dėl skubaus masinės privatizacijos vykdymo. 1991 m. vasario 28 d. Aukščiausioji Taryba priėmė LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Privatizacijos programą sudaryti taip, kad valstybinis sektorius ir toliau vyrautų energetikos, ryšių bei transporto srityse. Čekiai - tai sertifikatai ar laikiniai liudijimai apie akcijų valdymą, kurie platinami masinės privatizacijos metu gyventojų tarpe. Šia pradine verte, kuri atspindėjo Taupomojo banko išduotoje Taupomojoje knygelėje.
Pasibaigus pirmajam privatizavimo etapui, buvo panaudota 93 proc. čekių: didžiausia dalis - 65 proc. panaudota valstybiniam turtui įsigyti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, 19 proc. skirta butams išsipirkti, 9 proc. - žemės ūkio įmonėms privatizuoti ir žemės sklypams išsipirkti, 7 proc. Šis gyventojų investicinėse sąskaitose, deponavimo tvarkos patvirtinimo investicinės išmokos bei kitos kompensacijos likusios investicinėse sąskaitose buvo deponuotos pagal 1995 m. rugsėjo 1 d. būklę. Investicinėse sąskaitose deponuotomis investicinėmis lėšomis iki 1997 m. sausio 1 d. buvo galima atsiskaityti, perkant nuomojamas gyvenamąsias patalpas, ne didesnius kaip 80 ha žemės sklypus, asmeniniam ūkiui naudojamą žemę (2-3 ha), sodininkų bendrijų narių sodo sklypus bei periodinius leidinius leidėjų užimamas patalpas. Šiamos į jokias valstybės obligacijas.
Pirmajame privatizavimo proceso etape buvo derinamos dvi iš esmės skirtingos koncepcijos. Pirmoji, kuri svarbiausiu privatizacijos proceso tikslu laikė makroekonominę stabilizaciją, kuri pasiekiama didinant finansinę drausmę, tam, kad privatizuotos įmonės iš karto prisitaikytų prie rinkos ekonomikos taisyklių. Didelis dėmesys yra skiriamas institucinei privatizavimo aplinkai bei teisiniam reguliavimui. Ši koncepcija daugiau orientuota į visuomenę ir mažiau reikšmės teikianti savaiminiam rinkos veikimui. Šiai mažinamas valstybinis sektorius. Šiau nuosekliai kažkurios nebuvo laikomasi. Tokių dviejų praktiškai nesuderinamų koncepcijų taikymas nulėmė, tai, jog reformų pradžioje trūko mokslininkų analitikų ir valdžios atstovų...
Pirminio privatizavimo įstatymas, kurį Aukščiausia Taryba priėmė 1991 02 28 . Jis reglamentavo pramonės, statybos, transporto, energetikos, prekybos ir paslaugų, komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo, reabilitacijos įmonių bei įstaigų turto pirminį privatizavimą. Buvo nustatyta, kad po pirminio privatizavimo daugiau kaip 50 proc. privatizuojamo objekto vertės turi priklausyti privatiems asmenims. Be to šis valstybinis turtas turi būti privatizuojamas pagal Pirminio privatizavimo įstatymą ir tik po to likusi valstybinio turto dalis gali būti privatizuojama taikant kitus būdus.
Masinės privatizacijos objektai buvo valstybinių įmonių akcijos, jų paketai ( parduodami tik už konvertuojamą valiutą ), nedideli ūkio objektai ( kurių vertė neviršijo 30 tūkst. Lt ), atskiros gamybos priemonės, žemės ūkio įmonių ( kolūkių ) turtas, valstybiniai butai, žemė. Teisę įsigyti privatizuojamą gamybinės paskirties valstybinį turtą, parduodamą už investicinius čekius, turėjo tik Lietuvos Respublikos piliečiai bei nustatyta tvarka įsteigtos investicinės akcinės bendrovės; valstybinius butus - asmenys, turintys teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, o turtą, parduodamą už konvertuojamą valiutą - Lietuvos bei užsienio privatūs juridiniai bei fiziniai asmenys.
Pradiniame etape valstybinis turtas buvo privatizuojamas parduodant objektus aukcione, skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą, rengiant konkursus privatizavimo objektams, parduodamiems už konvertuojamą valiutą. Vėliau buvo įteisinti: uždaras aukcionas, uždaras akcijų pasirašymas, konkursas geriausiam verslo planui. Aukcionuose parduodamų objektų vertė negalėjo viršyti 30 tūkst. Lt. Viešuose aukcionuose galėjo dalyvauti tik fiziniai asmenys, ne didesnės kaip 20 asmenų grupės, uždarosios akcinės bendrovės. Investicinės akcinės bendrovės dalyvauti aukcionuose neturėjo teisės. Aukcionus rengė Privatizavimo tarnybos. Ne vėliau kaip prieš 20 dienų iki aukciono dienos informacija apie jį turėjo būti paskelbta privatizavimo biuleteniuose. Aukcionas buvo rengiamas, kai buvo ne mažiau kaip du jo dalyviai.
Aukciono dalyviai turėjo iš anksto sumokėti registracijos mokestį bei 10 proc. pradinės objekto kainos užstatą. Kad įvyktų aukciono sandoris reikėjo, kad pradinė objekto kaina būtų padidinta ne mažiau kaip 5 proc. Dėl piktnaudžiavimų tokia aukcionų vedimo tvarka buvo pakeista. Juose dalyvaujantys asmenys savo siūlomą kainą turėjo pranešti iš anksto paštu. Iki aukciono pradžios ir jo dalyviai, ir jų siūlomos kainos buvo nežinomi. Aukcioną laimėdavo didžiausią kainą pasiūlęs dalyvis. Viešo akcijų pasirašymo būdu buvo privatizuojamos valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, kurių vertė buvo ne mažesnė kaip 10 tūkst.lt. Viešame akcijų pasirašyme galėjo dalyvauti visi privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir investicinės akcinės bendrovės. Kaip įmonė bus privatizuota siūlė jos administracija, šias rekomendacijas peržiūrėjo ministerija steigėja, o galutinį sprendimą priėmė Centrinė privatizavimo komisija. Privatizavus įmonę, valstybei turėjo likti ne mažiau kaip 11 proc. ir mažiau kaip 50 proc. įmonės akcijų, t.y. privačiam sektoriui turi priklausyti daugiau kaip 50 proc. įmonės aakcijų, bet ne daugiau kaip 89 proc. Pradiniame etape įmonių darbuotojams buvo skirta 10 proc. parduodamų akcijų. Po to Seimo sprendimu jie buvo padidinti net iki 50 proc.
Privatizavimo Institucijos
Dabartinė Lietuvos privatizavimo institucijų struktūra susideda iš LR Vyriausybės, Privatizavimo komisijos, Valstybės turto fondo, Lietuvos Respublikos Seimo. Vyriausybė, vykdydama privatizaciją, turi nuspręsti, kaip valstybinis turtas bus perduodamas į privačias rankas. Šį sprendimą labai sunku priimti, nes be ekonominių veiksnių, privatizacijai įtakos turi ir politika. Paprastai parenkant metodą atsižvelgiama į turto nuosavybės istoriją, valstybinių įmonių finansinę ir konkurencinę padėtį, Vyriausybės ideologinį požiūrį į rinką ir kontrolę ir kitus veiksnius.
LR Vyriausybė:
- formuoja nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo politiką;
- tvirtina privatizuojamų objektų sąrašą;
- tvirtina privatizavimo programas, sandorius ir projektus;
- sustabdo ir nutraukia programų įgyvendinimą;
- sudaro įmonių, kurios yra svarbios infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai atrankinio konkurso komisijas.
Valstybės turto fondas veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal atskiras sutartis su savivaldybėmis Valstybės turto fondas taip pat gali veikti kaip atskiros savivaldybės atstovas, privatizuojantis savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Dalyvaudami bendrovių valdymo organuose - tarybose ir valdybose - Valstybės turto fondo specialistai turi galimybę geriau pažinti įmonę, jos administraciją, veiksmingiau daryti tiesioginę įtaką įmonės veiklai, operatyviai priimti vienokius ar kitokius sprendimus, turinčius įtakos įmonės finansinei ir ūkinei būklei.
Pagrindinės Valstybės turto fondo funkcijos yra:
- paruošti ir pateikti privatizuojamų objektų sąrašą LR Vyriausybei tvirtinti;
- nustato privatizavimo būdą ir sąlygas;
- sudaro privatizuojamo objekto vertinimą bei nustato pradinę kainą;
- restruktūrizuoja valstybės kontroliuojamą įmonę;
- ieško investuotojų objektui privatizuoti;
- Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius;
- kontroliuoja privatizavimo sandorių vykdymą, kol bus įvykdytos sąlygos;
- perduoda dokumentus nuosavybės teisę įgijusiam asmeniui;
- kaupia duomenis apie privatizavimo darbus ir k.t.
Privatizavimo komisija yra valstybės institucija, atliekanti privatizavimo priežiūros funkcijas ir veikiantį pagal šį įstatymą bei Vyriausybės pavirtintus nuostatus. Privatizavimo komisija yra atskaitinga Seimui ir ją sudaro 13 narių. Ji pritaria ar nepritaria objektų privatizavimo programų , sandorių bei investuotojų sąrašų projektams.
Privatizavimo komisija turi teisę:
- pritarti arba nepritarti objektų privatizavimo programų projektams;
- pritarti ar nepritarti strateginių investuotojų sąrašo projektui;
- tam tikrais atvejais sustabdyti objekto privatizavimo vykdymą;
- įpareigoti Valstybės turo fondą atlikti jai svarstyti pateiktų dokumentų papildomą ekspertizę ir k.t.
Žvelgiant į visą Lietuvos privatizavimo istoriją, privatizavimo institucijų struktūra kito. Pradedant 1991m. visuotinės nuosavybės perleidimo privačioms rankoms procesą vykdė:
- Centrinė privatizavimo komisija;
- Miestų ir rajonų privatizavimo tarnybos ir komisijos;
- Ekonomikos ministerijos Privatizavimo komisija;
- Ministerijos (įmonių valdytojai).
Lietuvos Respublikos Tarybos nutarimu 1991 m. balandį buvo sukurta Centrinė privatizavimo komisija. Jai suteiktas valstybinio turto pardavėjos vaidmuo, o valstybinio turto savininkais liko ministerijos steigėjos ir savivaldybės. Ministerijos ir savivaldybės buvo suinteresuotos privatizuoti jų valdomą turtą, o Centrinės privatizavimo komisijos užduotis buvo sparčiai vykdyti įmonių išvalstybinimą.
Privatizavimo būdai
Vyriausybė, vykdydama privatizaciją, turi nuspręsti, kaip valstybinis turtas bus perduodamas į privačias rankas. Šį sprendimą labai sunku priimti, nes be ekonominių veiksnių, privatizacijai įtakos turi ir politika. Paprastai parenkant metodą atsižvelgiama į turto nuosavybės istoriją, valstybinių įmonių finansinę ir konkurencinę padėtį, Vyriausybės ideologinį požiūrį į rinką ir kontrolę ir kitus veiksnius.
Viešas akcijų pardavimas - valstybei ar savivaldybei priklausančių akcijų pardavimas vidaus ar užsienio vertybinių popierių rinkose, o kaina nustatoma atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos santykį. Viešai parduodant akcijas nėra ribojamos nei akcijų, nei pirkėjų skaičius. Valstybė parduoda visuomenės nariams jai priklausančias akcijas iš karto visas arba dalimis. Yra skiriami du pardavimo būdai: valstybei priklausančių akcijų pardavimas ir nauja akcijų emisija. Pastarojo metodo varianto esmė ta, kad privatus kapitalas „įsilieja“ į valstybinį sektorių tam, kad sumažėtų valstybinio kapitalo dalis. Akcijos parduodamos tokia tvarka: naudojantis investicinio banko konsultacinėmis paslaugomis rengiamas oficialus akcijų pasirašymo dokumentas. Akcijų pardavimo garantas gali būti bankas ar kuri nors kita institucija.
Gali būti pasiūlyta akcijų kaina arba paskelbtas konkursas. Akcijos gali būti parduodamos tiek šalies viduje, tiek užsienio investuotojams. Jei akcijos jau išleistos, jos gali būti parduodamos vertybinių popierių biržoje. Tačiau gali būti taikomi apribojimai, kad akcijos neatsidurtų vienuose rankose arba visos užsieniečiams. Kai kada akcijos įmonės darbuotojams ar šalies piliečiams parduodamos už simbolinę kainą. Akcijų pardavimą garantuoja Vyriausybė. Pagrindinis viešo akcijų pardavimo visuomenei pranašumas - šio proceso viešumas, atvirumas, demokratiškumas, taigi šiuo būdu akcijas gali įsigyti visų visuomenės sluoksnių žmonės. Politiniu požiūriu toks pardavimas labiau priimtinas. Vienas iš šio būdo trūkumų yra tai, kad neišplėtota kapitalo rinka. Tai susiję su kapitalo rinkos valstybės reguliavimo klausimu. Vyriausybė turi garantuoti akcijų pardavimą ir kartais tokios garantijos pasireiškia kraštutinėmis priemonėmis. Šiuo metu viešo pardavimo būdu yra parduodamos tokios įmonės.
Viešas aukcionas - privatizavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o sandoris sudaromas su didžiausia kaina pasiūliusiu pirkėju. Viešo aukciono būdu privatizuojamos įmonės, iš kurių siekiama gauti patį didžiausią pelną, įvykdant privatizavimo programoje nustatytas sąlygas.
Viešas konkursas - vieno arba kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui, kurio investiciniai pasiūlymai ( pinigai, skirti trumpalaikiam ir ilgalaikiam įmonės įstatinio kapitalo didinimui), įvykdžius minimalaus darbo vietų skaičiaus reikalavimą, yra geriausi. Taip pat gali būti deramasi su 15 proc. geriausių pasiūlymų pateikusiais pirkėjais.
Viešo konkurso būdas gali būti taikomas tik tiems objektams, kurių privatizavimo sąlygas ir reikalavimus gali įgyvendinti pirkėjas. Privatizuojant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamas įmonės akcijas šiuo būdu, įmonės darbuotojams Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti pasiūlyta iki 5 proc. akcijų už nominalią kainą.
Tiesioginės derybos - vieno ar kelių privatizavimo objektų pardavimas tiesioginių derybų laimėtojui, kurio pasiūlytos kainos ir investiciniai pasiūlymai, įvykdžius privatizavimo sąlygose nurodytas minimalias d...
tags: #privatizavimo #procesas #turto #fondo #patvirtinimas