Privati Nuosavybė ir Kapitalizmas: Ar Tai Vienintelis Kelias?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta pesimistinių nuotaikų apie kapitalizmą, o šis žodis įgauna neigiamą atspalvį. Tačiau ar kapitalizmas tikrai yra tai, ką mes apie jį galvojame? Ar tai vienintelė įmanoma ekonominė sistema? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas iš tiesų yra kapitalizmas, kokia jo dvasia ir kokia galėtų būti jo ateitis.

Kapitalizmo Apibrėžimas ir Esminiai Elementai

Kapitalizmą skirtingi žmonės apibrėžia skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurie mano, jog kapitalizmo skiriamasis ženklas yra privati nuosavybė, kiti - kad konkurencijos laisvė ar minimalus valdžios kišimasis į ekonomiką. Tačiau privati nuosavybė egzistuoja ne tik kapitalizme, ir nors laisva konkurencija bei laissez-faire ekonominė politika paprastai yra kapitalizmo pasekmė, vis dėlto tai nėra jo skiriamieji ženklai.

Popiežius Pijus XI 1931 metais enciklikoje Quadragesimo Anno kapitalizmą vadina „ekonomine santvarka, kuri pirma visa ko iškelia kapitalo ir darbo bendradarbiavimą, kaip būtiną ekonominės pažangos faktorių“. Kitaip tariant, kapitalistinėje ekonomikoje didžioji dalis ekonominės veiklos gali būti apibrėžiama per nuosavybės valdytojo ir darbo atskyrimą. Atskiriami tie, kurie valdo gamybos priemones, ir tie, kurie įdarbinami atlikti patį darbą.

Nors pats esu distributistas, pripažįstu, kad, kaip teigė Pijus XI, kapitalistinė ekonomikos organizacija savo esme nėra neteisinga. Nėra neteisinga valdyti nuosavybę ir samdyti kažką kitą, kad jis dirbtų su šia nuosavybe, jei jam sumokamas teisingas atlyginimas. Bet nors toks susitarimas pats savaime nėra neteisingas, jis nebūtinai išmintingas, kai yra pasirenkamas kaip priemonė organizuoti visai ekonomikai.

Katalikai turi priimti, jog kapitalistinė sistema gali būti teisinga, tačiau iš jų nereikalaujama manyti, kad kapitalizmas yra geriausia ekonominė sistema. Kaip enciklikoje Centesimus Annus rašė Jonas Paulius II, „nepriimtina sakyti, kad taip vadinamo "tikrojo socializmo" griūtis kapitalizmą palieka vieninteliu ekonominės organizacijos modeliu“.

Net jei teoriškai kapitalizmas gali būti teisingas, tikrovėje galima surasti vos kelis teisingo kapitalizmo atvejus. Minėtoje enciklikoje Jonas Paulius gyrė tai, ką iliustruoja Vakarų Vokietijos socialinės rinkos ekonomika. „[K]ai kuriose šalyse ir srityse stengtasi konstruktyviai atkurti demokratinę visuomenę, kuri vadovautųsi visuomeniniu teisingumu, kurio nesilaiko revoliucinis komunizmas, išnaudojantis ir engiantis daugybę žmonių. Tie mėginimai dažniausiai būna pastangos išlaikyti laisvosios rinkos mechanizmus - pinigų stabilumą ir tvirtus visuomeninius santykius - garantuoti natūralią ūkio plėtotę, kuri leistų žmonėms savo darbu kurti geresnę ateitį sau ir savo vaikams. Tuo pat metu šios šalys rūpinasi, kad rinkos mechanizmai nebūtų vienintelis visuomenės gyvenimo pagrindas, ir siekia, kad jais užsiimtų visuomeninė kontrolė, kuri turi realizuoti žemės gėrybių visuotinės paskirties principą. „[...] gerovės visuomenę arba vartotojų visuomenę. Ji nori suduoti smūgį marksizmui grynai materialinėje srityje, parodydama, kad laisvos rinkos visuomenė gali geriau patenkinti materialinius žmogaus poreikius, bet visai nekalba apie dvasines vertybes.

Kapitalizmo Dvasia: Sub Specie Pecuniae

Tai kas gi yra kapitalizmo dvasia? Prieš bandant ją apibrėžti, būtina suprasti psichologinį mechanizmą, pagal kurį veikia kapitalizmas, t.y. gamybos priemonių valdymo ir darbo atskyrimas.

„Turtas, gautas netiesiogiai kaip pelnas, atsiradęs dėl kito žmogaus darbo, ar mainų proceso metu, virsta dalyku, atsietu nuo gamybos proceso. Kai žmogaus susidomėjimas daiktais pranyksta, išauga jo susidomėjimas abstrakčiu turtu - pinigais. Staliui ar javus auginančiam ūkininkui jo veiklos sėkmę parodo stalo ar javų kokybė. Tarpininkas, perkantis ir perparduodantis javus ar stalus, nėra susirūpinęs stalo ar javų kokybe, o pelnu, kurį gauna brangiau pardavęs tai, ką nusipirko.

Dabar jau galime įvardinti kapitalizmo dvasios kaip mąstymo ir veikimo būdo, kurį kapitalizmas ir kapitalistiniai motyvai yra linkę visuomenėje sukurti, grubų apibrėžimą. Tai būdas žiūrėti į visus dalykus sub specie pecuniae, kaip į paprasčiausias priemones siekti pelno. Ekonomikos studijos nuo Adamo Smitho daugiausia yra intelektualinis konstruktas, sugalvotas aiškinti ir pateisinti kapitalistinės ekonomikos idealui.

Net patys konceptualiniai įrankiai, kuriuos šios studijos pasitelkia, yra palankūs kapitalizmui. Pavyzdžiui, ekonominio efektyvumo sąvoka nereiškia išteklių švaistymo nebuvimo, o didžiausio įmanomo kiekio pagaminimą su turimais resursais. Praktikoje tai reiškia, kad rinkos pasiūlos ir paklausos mechanizmas diktuoja resursų panaudojimą, ir laikoma, jog eikvoti išteklius yra ekonomiškai efektyvu, jei šiuo metu jiems nėra rinkos.

Kapitalistinės ekonomikos efektyvumas perauga į tam tikro tipo redukcionizmą. Nors visi pripažįstame esant skirtumą tarp supakuoto maisto, pašildyto mikrobangų krosnelėje maisto bei gero patiekalo, paruošto su rūpesčiu iš natūralių ingredientų, kapitalizmo dvasia stengiasi sunaikinti žinojimą, kad tarp šių dalykų egzistuoja skirtumas. Jei galime numalšinti alkį pigiu maistu, ar tai nėra ekonomiškai efektyviau nei ilgas ir daugiau kainuojantis maisto ruošimas pačiam? Tokiu būdu ignoruojame, kokias sveikatos pasekmes gali turėti greito maisto valgymas, bei kaip jis naikina vietines kulinarijos tradicijas ir įgūdžius.

Anksčiau minėjau, kad viena iš kapitalizmo dvasios pasekmių yra ta, jog į išsilavinimą mes imame žiūrėti tik kaip į būdą gauti gerai apmokamą darbą. Bet redukcionistinė kapitalizmo logika eina dar toliau ir jau pradėjo kištis į patį švietimo mechanizmą. Tikras universitetas su tikrais kabinetais ir diskusijomis gali būti gražu, bet kodėl nesuteikti žmonėms įrašytų paskaitų ir internetu bendraujančių diskusijų grupių? Jei turtuoliai nori mokėti už fizinį universitetą, tegul tai daro, bet daugumai žmonių tai nėra reikalinga ar pageidaujama.

Kadangi skirtumas tarp aukštos ir žemos kokybės produktų ar paslaugų ne visada yra lengvai apčiuopiamas, mūsų ekonominio efektyvumo idėja yra nenaudinga pirmiesiems. Jei galime aprūpinti žmones laipsniais per masinius internetinius kursus, tai kodėl valstybė turėtų švaistyti nereikalingus pinigus, kad išlaikytų brangius fiziškai egzistuojančius universitetus, tūkstančius fakultetų darbuotojų?

Kaip sakiau anksčiau, būtent sunkumas atrasti skirtumą tarp tikro maisto ir greito maisto, tarp išsilavinimo, suteikiamo šimtmečių patikrintais metodais, ir nufilmuotų, masėms skirtų paskaitų paverčia kapitalistinę logiką tokia patrauklia. Patys vertinamieji įrankiai, kuriuos kapitalistinė visuomenė sukuria tam, kad įvertintų pasiekimus, šališkai neatpažįsta jokių svarbių skirtumų, jei tik efektyviai patenkinamas koks nors poreikis.

Jei mus domina ne „pagaminamų daiktų kokybė“, bet tik ar daugiausia „sukaupto turto kiekis“, tai natūralu, jog per daug dėmesio nekreipsime į mūsų gaminamų gėrybių kokybę, ypač jei tik vis tiek galėsime kitus įtikinti juos nupirkti. Jei veikiame prekybos maistu versle, pasinaudosime pirkėjų neišmanymu bei negalėjimu įpirkti kokybiško maisto tam, kad įkištume jiems supakuotą greitą maistą, kuris numalšina alkį, bet nepraturtina žmogaus kūno kaip tai daro maistas, pagamintas iš tikrų ingredientų, su vos keliais ar visai be dirbtinių priedų.

Ekonominis efektyvumas reiškia ne gamybą be išteklių švaistymo, o kaip įmanoma pigesnę gamybą. Tačiau juk negalime vadinti laiko ar resursų švaistymu maisto iš sveikų ingredientų gamybą, net jei tai gali kainuoti brangiau nei pasišildyti greitą maistą. Bet pastarasis puikiai išreiškia redukcionistinę kapitalistinio efektyvumo logiką, nes iš pirmo žvilgsnio duoda tą patį rezultatą - greitą alkio numalšinimą - mažiau investuojant į gamybą. Ta pati logika galioja švietimui ir bet kokiai kitai gėrybių gaminimo ar paslaugų teikimo sferai.

Kapitalizmo Ateitis: Ar Įmanoma Griūtis?

Ar įmanoma kapitalizmo griūtis? Reikia turėti omenyje, kad visuomenė, kuri remiasi šiandieninio kapitalizmo idealu, vertinant žmonijos istorijos masteliu yra trumputė akimirka. Buvo istorinių tarpsnių, kai žmonija, neignoruodama ir puikiai suprasdama ekonominių veiksnių ir materialios gerovės svarbą, vis dėlto sugebėjo į pasaulį žiūrėti ir iš kitos perspektyvos.

Todėl manyčiau, kad jeigu atsiras tas naujas žiūros kampas, yra vilčių, kad kažkas keisis į gerąją pusę. Jeigu ne, tai tada net nesinorėtų kalbėti apie tokią ateitį, nes, deja, istorija rodo, kad vienas iš klasikinių būdų išeiti iš tokių krizių jau nuo XIX amžiaus yra būtent karai.

Tačiau ar kapitalizmas yra tai, nuo ko reikia bėgti? Jūs esate Lietuvoje. Jei yra ekspertų, nusimanančių apie kapitalizmo alternatyvą, tai jūs. Jūs ar jūsų tėvai. Jūs gyvenote visai kitokiame režime ir man labai keista girdėti tokią diskusiją apie kapitalizmą. Tai daugiausia laisvės suteikianti filosofija. Vartotojų ir gamintojų dėka mes turime laisvą informacijos srautą, kai kiekvienas gali sakyti, ką nori, gali kurti, ką nori, mokytis, ką nori, kurti vertę ten, kur nori.

Alternatyvos Kapitalizmui: Ar Jos Įmanomos?

Ex-Workers Collective knygoje “Work: Capitalism. Economics. Resistance” teigiama, kad kapitalizmas dar niekada nebuvo toks viską smelkiantis kaip šiandien. Tačiau vis dar yra begalė pavyzdžių, kaip galima veikti kitaip. Kalbant apie gamybos sritį, pagalvok apie klėčių statymo renginius, kur susirinkusios bendruomenės per dieną pastato struktūras, kurių statybos kitu atveju užtruktų mėnesius; arba atviro kodo programos - jos kuriamos ir kolektyviai tobulinamos visų, kas jas naudoja. Kalbant apie platinimo sritį, pagalvok apie ne tik knygas galinčias kaupti bibliotekas, ar failų dalinimąsi, kai tie, kuriems reikia failo, patys palaiko jo cirkuliaciją.

Žinoma, mintis pakeisti visą visuomenę yra gąsdinanti. Iš dabartinio taško negalime įsivaizduoti, kaip atrodys rezultatas. Privačios nuosavybės panaikinimas, be abejo, meta iššūkių ir turi trūkumų, tačiau jie vargiai gali pranokti globalaus kapitalizmo pasekmes. Visi girdėjome apie tariamą bendro turto tragediją - idėją, esą negalima pasitikėti žmonėmis, jog jie rūpinsis ištekliais, už kuriuos visi atsakingi vienodai. Tame yra krislelis tiesos, tačiau tikroji tragedija yra ta, kad bendrasis turtas buvo privatizuotas, kad žmonės nesugebėjo jo apginti nuo tų, kurie jį pasigrobė.

Kad ir kokia tavo pozicija piramidėje - ar esi moksleivis, ar laikinas darbuotojas, ar profsąjungos ginamas scenos padėjėjas, ar advokatas, ar benamis, ar bedarbis - gali kovoti ten, kur esi. Kol mūsų gyvenimai kolonizuoti, turime traktuoti mums primetamus vaidmenis kaip pasipriešinimo pradžios tašką. Kapitalizmas nėra tik tai, kas vyksta darbe. Mes taip pat galime priešintis savo kasdieniuose gyvenimuose: gindami savo kaimynus nuo gentrifikacijos, užimdami iškeldinamus namus, kiek galėdami išsunkdami savo skolintojus ir paskelbdami bankrotą.

Taigi, ar kapitalizmas yra vienintelis kelias? Ar galime sukurti alternatyvią sistemą, kuri būtų teisingesnė ir tvaresnė? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo mūsų pačių - nuo mūsų gebėjimo kritiškai mąstyti, kurti naujas idėjas ir veikti kartu, siekiant bendro tikslo.

Pagrindiniai Kapitalizmo Aspektai: Apžvalga

tags: #privati #nuosavybe #kapitalas