Apsisprendus ne pradėti naują, bet perimti jau veikiantį verslą, tinkamiausio jo įsigijimo būdo pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių visų iš anksto hipotetiškai numatyti ir įvertinti beveik neįmanoma.
Net ir konkrečiu atveju, turint visą reikalingą informaciją, pasirinkti abiem būsimo sandorio šalims geriausią teisinį verslo perleidimo būdą gali būti sudėtinga ir užtrukti.
Paprastai verslo įsigijimo būdas, labiausiai atitinkantis vienos iš šalių interesus, gali būti ir dažnai yra nenaudingas ar mažiau naudingas kitai šaliai.
Šiame straipsnyje bus išsamiai aptariama įmonės prikimo-pardavimo sutartis.
Tokių sutarčių Lietuvoje yra pasirašyta vos kelios, o užsienio valstybėse įmonės pirkimas-pardavimas dažnai svarstomas kaip svari akcijų (kontrolę suteikiančio akcijų paketo) įsigijimo alternatyva.
Be įmonės pirkimo-pardavimo ir akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių (arba bendrovės išleistos naujos akcijų emisijos įsigijimo), yra dar keli teisiniai būdai įsigyti verslą:
- kelių atskirų turto ir teisių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas;
- įmonės faktinis įsigijimas reorganizuojant juridinį asmenį.
💛💚❤️ ATKŪRIMO EUROTONAS! | 1€ – 2MIN⌚ | #3 DIENA 📅
Įmonės samprata civilinėje teisėje
Įmone yra įprasta vadinti ūkinę komercinę veiklą vykdantį ekonominių santykių subjektą.
Svarbu pabrėžti, kad nuo tokio įmonės sąvokos apibrėžimo reikia atsiriboti, kai kalbama apie įmonės pirkimo-pardavimo sutartį.
Civilinės teisės prasme įmonė nėra santykių subjektas.
Įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui (2001 m. liepos 1 d.) ir nustojus galioti Lietuvos Respublikos įmonių įstatymui (2004 m. sausio 1 d.), ši sąvoka neturėtų būti vartojam kaip juridinio asmens sinonimas (išskyrus tuos atvejus, kai atskirų juridinių asmenų teisinių formų pavadinimuose vartojamas žodis „įmonė“, pavyzdžiui, „individuali įmonė“, „valstybės įmonė“, „savivaldybės įmonė“ ir pan.).
Įmonė, kaip teisinė kategorija, suprantama tik kaip civilinių teisinių santykių objektas, bet ne subjektas.
Įmone laikomas turtinis kompleksas - tai verslu užsiimančiam asmeniui priklausančio turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma.
Ji gali būti perkama ir parduodama, nuomojama (sudarant įmonės pirkimo-pardavimo arba įmonės nuomos sutartis), tačiau pati pirkti, parduoti, nuomoti ar pan. negali, nes neturi subjektiškumo.
Pavyzdžiui, bendrovė A gali sudaryti įmonės prikimo-pardavimo sutartį ir tokiu būdu parduoti visą savo turimą turtą, perleisti visas teises ir pareigas kitam asmeniui, pavyzdžiui, bendrovei B, ir už tai gauti perleidžiamo turtinio komplekso vertę atitinkančią kainą.
Kiekvienas įmonės kaip turtinio komplekso elementas, priklausantis verslu užsiimančiam subjektui, gali būti savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas.
Įmonės pirkimo-pardavimo atveju reikšmę įgyja šių atskirų turto elementų visuma, t. y. ne tik bendras kiekvieno iš elementų ryšys su nuosavybės subjektu, bet ir minėtų elementų tarpusavio sąsajos - bendra ūkinė komercinė paskirtis, leidžianti elementų visumą vadinti turto kompleksu ir parduoti šią visumą kaip vieną objektą pagal pirkimo-pardavimo sutartį kaip įmonę.
Įmonę kaip turtinį kompleksą, atsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, mastą, pobūdį, veikimo trukmę ir daugybę kitų aplinkybių, realiai gali sudaryti įvairiausi materialiojo ir nematerialiojo, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto deriniai.
Tačiau įmonė bet kokiu atveju teisine prasme bus laikoma nekilnojamuoju daiktu.
Gali pasitaikyti situacijų, kai verslo pardavimas apskritai nebus susijęs su turto siaurąja prasme pardavimu.
Pavyzdžiui, bendrovė A pagal įmonės pirkimo-pardavimo sutartį perduoda bendrovei B verslo klientus (perleidžia teises ir pareigas, kylančias iš sutarčių su klientais) ir šalių (darbdavių) susitarimu į bendrovę B pasiūloma pereiti bendrovės A darbuotojams.
Tačiau perleidžiant šį turtą turi būti laikomasi nekilnojamųjų daiktų perleidimą reguliuojančių normų, keliančių griežtos notarinės formos, sutarties paskelbimo viešajame registre, įmonės perleidimo perdavimo-priėmimo aktu ir pan. reikalavimus.
Tai lemia įstatyminio nekilnojamojo daikto režimo taikymas, pagal kurį pagal prigimtį kilnojamieji daiktai (t. y.
Derybos ir patikrinimai prieš sudarant sutartį
Ketinant perleisti verslą, tarp pardavėjo ir pirkėjo vyksta derybos.
Vienas iš klausimų, ketinant įsigyti verslą, - kokį teisinį būdą pasirinkti, kaip šio tikslo bus siekiama.
Kalbant apie verslo perleidimą, vieno ar kito teisinio būdo pasirinkimo pranašumas vienai šaliai dažnai kartu reiškia trūkumą kitai, ir atvirkščiai.
Todėl sprendimą dėl konkretaus būdo pasirinkimo lemia faktiniai šalių interesai, šalių derybinė padėtis ir įgūdžiai.
Sprendimas dėl teisinio būdo pasirinkimo lemia patį pardavimo objektą, t. y.
Vieni svarbiausių klausimų, dėl kurių šalys tariasi per derybas dėl verslo perleidimo, yra parduodamo objekto kaina, mokėjimo terminai ir tvarka.
Siekiant gauti informacijos, dažniausiai atliekami patikrinimai ir jų rezultatų pagrindu priimamas sprendimas dėl sutarties kainos.
Viena vertus, pirkėjas suinteresuotas gauti išsamią informaciją apie pardavimo objektą, nes ji jam reikalinga derantis dėl kainos.
Antra vertus, pardavėjas taip pat suinteresuotas vykdyti įstatymuose nustatytą pardavėjo pareigą pateikti pirkėjui visą svarbią informaciją apie pardavimo objektą.
Pardavėjas gali rinktis iš kelių alternatyvų.
Jis gali pateikti pirkėjui išsamią informaciją, užtikrindamas, kad ji teisinga, taip pat gali sudaryti pirkėjui sąlygas atlikti patikrinimus, perleisdamas jam riziką dėl to, kad šis negavo informacijos dėl savo neapdairumo.
Dažniausiai pardavėjai renkasi pastarąjį variantą.
Šalims jau pradiniame derybų etape apsisprendus dėl verslo perleidimo būdo ir pasirinkus akcijų pirkimą-pardavimą, pirkėjo teisė atlikti patikrinimus ir jo atlikimo tvarka gali būti nustatoma sudarant preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį.
Įmonės pirkimo-pardavimo atveju preliminariąją sutartį sudaryti iki patikrinimo nepatartina, nes preliminariojoje sutartyje būtų reikalaujama nustatyti vieną iš būsimos sutarties esminių sąlygų - įmonės kainą (kaina yra nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties esminė sąlyga, todėl turi būti numatyta preliminariojoje įmonės pirkimo-pardavimo sutartyje, bet neprivalo būti numatyta preliminariojoje akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje).
Todėl, neapsisprendus dėl verslo perleidimo būdo arba pasirinkus sudaryti įmonės pirkimo-pardavimo sutartį, teisę atlikti patikrinimą derėtų numatyti derybų rezultatus fiksuojančiame dokumente - ketinimų protokole.
Tačiau ketinimų protokolas turi tik džentelmeniško susitarimo galią, t. y.
Pardavėjas dažniausiai sudaro galimybę pirkėjui atlikti bendrovės patikrinimą.
Patikrinimas gali būti įvairus, bet dažniausiai pirkėjui naudinga atlikti teisinį, finansinį ir mokestinį patikrinimą.
Tam tikrose ūkio šakose veikiančiose įmonėse pravartu atlikti ir kitokius patikrinimus, pavyzdžiui, aplinkosauginį.
Atliekant teisinį patikrinimą, tyrimui reikalinga informacija, jei ji nėra viešai prieinama, gaunama iš pardavėjo.
Praktika sukūrė potencialaus pirkėjo supažindinimo su reikiamais dokumentais procedūrą, pagal kurią „steigiamas“ vadinamasis dokumentų kambarys ir taip sudaroma galimybė potencialiems pirkėjams pagal tam tikras taisykles susipažinti su susistemintais bendrovės dokumentais.
Kadangi tikrinant įmonę pirmiausia siekiama nustatyti verslo vertę, galimos kelios patikrinimo alternatyvos.
Kaip minėta, pardavėjas, pateikęs tam tikrą informaciją apie įmonę, tam tikra forma gali patvirtinti, kad ji teisinga (jei pirkėjas, pasirašęs sutartį, nustato, kad pateikta informacija buvo neteisinga, pardavėjas turi atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius ar sumokėti baudą, jei sutartyje tokia bauda numatyta).
Akcijų pirkimas-pardavimas kaip alternatyva
Labiausiai paplitęs ir dažniausiai naudojamas verslo įsigijimo ekonomine prasme būdas yra bendrovės akcijų pirkimas-pardavimas, kai įsigyjamas kontrolę suteikiantis akcijų paketas.
Sudarius akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pasikeičia tik bendrovės dalyviai - akcijų savininkai, todėl pirmiausia nuo įmonės pirkimo-pardavimo šį būdą skiria tokios sutarties objektas - akcijos, t. y. sudarius sandorį teisiniu požiūriu pasikeičia ne pačios įmonės, bet bendrovės, kuriai priklauso turtinis kompleksas (įmonė), akcijų savininkas.
Nors akcijų pirkimas yra populiariausias iš verslo įsigijimo būdų, dėl savo specifikos jis nebūtinai gali visiškai atitikti šalių interesus.
Kai pirkėją domina tik spekuliavimas bendrovių akcijomis, įmonės pirkimo galimybė apskritai nesvarstoma ir vadovaujamasi JAV praktikoje susiformavusia „Wall Street Rule“ taisykle, pagal kurią akcininkas gali arba pritarti bendrovės valdymui, arba parduoti turimas akcijas.
Mokesčių planavimas ir apmokestinimas
Renkantis iš dviejų alternatyvų - įmonės ir akcijų pirkimo-pardavimo, lemiamą reikšmę dažniausiai turi mokesčių planavimas.
Šiuo aspektu dauguma pirkėjų būna suinteresuoti įmonės, o dauguma pardavėjų - akcijų perleidimu.
Dažniausiai dilema „asset sale versus stock sale“ kartu reiškia ir konfliktą tarp pirkėjo ir pardavėjo.
Pirkėjas suinteresuotas pirkti įmonę, nes tokiu atveju jis, pavyzdžiui, galės derėdamasis su pardavėju nustatyti didesnę trumpalaikio ir mažesnę ilgalaikio turto vertę ir taip susigrąžinti dalį sumokėtos kainos, nurašydamas trumpalaikį turtą kitais finansiniais metais.
Pardavėjui įmonės pirkimas-pardavimas nenaudingas dėl dvigubo apmokestinimo.
Pareiga mokėti mokesčius dukart atsiranda dėl to, kad įmonės kaip turto perleidimas pagal pirkimo-pardavimo sandorį dažniausiai yra apmokestinamas PVM, o jei pardavus verslą bendrovė likviduojama, dalyviai (akcininkai), siekdami gauti dalį likviduojamos bendrovės turto, papildomai turi sumokėti pajamų mokestį.
Iki Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo (2004 m. sausio 15 d.), įmonės perdavimas kito asmens nuosavybėn (kai visa įmonė kaip turtinis kompleksas perduodama vieno asmens nuosavybėn) nebuvo laikomas nei prekių tiekimu, nei paslaugų teikimu, t. y. šiuo sandoriu perleidžiamas turtas nebuvo PVM objektas.
Turto ir prievolių perleidimo ypatumai
Renkantis vieną iš minėtų sutarčių, labai svarbu atsižvelgti į tai, koks turtas sudaro įmonę.
Civilinio kodekso 6.402 straipsnyje nustatytos turto ir prievolių perleidimo pagal įmonės pirkimo-pardavimo sutartį išimtys, t. y. nurodytas objektų, kurių negalima perleisti pagal įmonės pirkimo-pardavimo sutartį, sąrašas.
Šis sąrašas nėra baigtinis, nes Civilinio kodekso 6.402 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad pagal įmonės pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas negali perduoti teisių ir pareigų, kurių pardavėjas apskritai neturi teisės perduoti kitiems asmenims.
Jei turto perleidimas yra sudėtingas dėl to, kad, pavyzdžiui, didžiąją jo dalį sudaro nekilnojamieji daiktai, kitas registruotinas turtas ar įmonės veikla pagrįsta tam tikrų leidimų turėjimu, abiem šalims turbūt palankiausia būtų rinktis akcijų pirkimo-pardavimo sutartį.
Antra vertus, įmonės pardavėjas gali turėti savo priežasčių pasirinkti įmonės pirkimo-pardavimo sutartį: parduodamas akcijas pardavėjas perleistų viską - klientus, darbuotojus, visą turtą, tačiau jis gali būti nesuinteresuotas parduoti viską, jei, pavyzdžiui, jam naudingiausia parduoti esminę įmonės dalį, o likusį turtą, pavyzdžiui, nekilnojamąjį, panaudoti kitoms savo reikmėms.
Tokį turtą jis galėtų nuomoti kitiems asmenims, kad ir įmonės pirkėjui, ir taip užsitikrinti pajamų šaltinį.
Civilinio kodekso 6.404 str. 2 dalyje nurodomi tam tikri dokumentai, įvardijami kaip įmonės pirkimo-pardavimo sutarties privalomi priedai, kurie turi būti parengti ir šalių suderinti bei pasirašyti: tai įmonės turto inventorizavimo aktas, įmonės balansas, nepriklausomo auditoriaus išvada apie įmonės turto sudėtį ir jo kainą, įmonės skolų (prievolių) sąrašas, kuriame nurodyta skolos dydis, įvykdymo terminas, prievolių užtikrinimo rūšis, kreditoriai ir jų adresai.
Įmonės pirkimas-pardavimas turinio prasme yra sudėtingesnis sandoris negu akcijų pirkimas-pardavimas, nes perleidžiant įmonę reikia įvardyti visus perleidžiamą turtinį kompleksą sudarančius elementus.
Tačiau įmonės pirkimo-pardavimo sutartyje tiksliai apibrėžiama tai, kas parduodama.
Tiesa, yra kelios šios taisyklės išimtys, numatytos Civilinio kodekso 6.402 str. 2 dalyje, kurioje nurodyti objektai (tai teisė į firmos vardą, prekių ir paslaugų ženklą ar kitus pardavėją ar jo prekes identifikuojančius žymenis), pereinantys automatiškai, jei sutartyje nenurodoma priešingai.
Kadangi perleidžiant įmonę turtas perduodamas „pagal sąrašą“, priešingai negu akcijų pirkimo-pardavimo atveju, nekyla netikėto įsigijimo pavojaus.
Turto ir teisių pirkimas
Dažnai pasitaiko verslo pardavimų, kai parduodamos ne bendrovės akcijos, o tam tikra turto dalis ir su juo susijusios teisės ir pareigos.
Pats įmonės pirkimas-pardavimas taip pat yra turto bei teisių ir pareigų pirkimas-pardavimas.
Tiesiog Civilinis kodeksas numato specialią galimybę parduoti ne įmonę sudarantį turtą ir teises kaip atskirus objektus pagal atskiras sutartis, bet visą įmonę kaip turtinį kompleksą.
Turto ir teisių pirkimas turi pranašumų, kai parduodama ne visa įmonės veikla, o tik su jos dalimi susijęs materialusis ir nematerialusis turtas, kuris dėl tam tikrų priežasčių negali būti laikomas turtiniu kompleksu ar jo esmine dalimi.
Tuomet parduoti akcijas nepatogu, išskyrus atvejus, kai prieš parduodant įmonė yra reorganizuojama išdalijimo ar padalijimo būdu ir suformuojami keli juridiniai asmenys, atitinkamai padalijant prieš reorganizavimą veikusio juridinio asmens turtą arba dalį turto prijungiant prie kito veikiančio juridinio asmens.
Turto ir prievolių perėmimas yra greitas ir paprastas būdas, palyginti su reorganizavimu, kuris paprastai trunka kelis mėnesius, ar net su įmonės perleidimu, kuris taip pat ilgai užtrunka ir yra susijęs su tam tikrų specialių įstatyme numatytų reikalavimų privalomu laikymusi.
Civilinio kodekso 6.410 straipsnyje numatyti atvejai, kai normos, reglamentuojančios įmonės pirkimą-pardavimą, netaikomos:
- kai parduodamas įkeistas įmonės turtas,
- kai įmonės turtą parduoda jos administratorius ar teismo antstolis.
Tačiau dėl įmonės sąvokos apibrėžimo abstraktumo nėra visiškai aišku, ar parduodant dalį ūkine komercine veikla besiverčiančio subjekto turto, yra būtina sudaryti įmonės pirkimo sutartį, ar ne.
Šis klausimas labiausiai susijęs su kreditorių, darbuotojų ir kitų suinteresuotų asmenų apsauga.
Ji išsamiai apibrėžiama įmonės pirkimo-pardavimo sutartyje, bet plačiai nereglamentuojama tuomet, kai yra perleidžiamas turtas ir teisės.
Reorganizavimas kaip verslo įsigijimo būdas
Įmonė gali būti reorganizuojama įsigyjant verslą ar jau įsigijus.
Pavyzdžiui, bendrovė A gali perimti visas bendrovės B teises ir pareigas ją reorganizuodama prijungimo ar sujungimo būdu ir perleisdama dalį bendrovės A akcijų buvusiems bendrovės B akcininkams.
Šiuo atveju asmeniui, prie kurio prijungiamas „taikinyje esantis“ verslu užsiimantis asmuo, pereina visos prijungiamo asmens teisės ir pareigos beveik be išimčių.
Kitas pavyzdys galėtų būti situacija, kai, norint parduoti dalį verslo, juridinis asmuo reorganizuojamas padalijimo būdu - iš vienos bendrovės įsteigiamos dvi ir vienos iš naujų bendrovių akcijos parduodamos tretiesiems asmenims.
Panaši schema įmanoma ir bendr...
tags: #turto #ir #isipareigojimu #peremimas