Teisė - tai socialinė norma, kuri skiriasi nuo moralinės normos tuo, kad turi prievartinį mechanizmą. Teisės normos reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius tarp visuomenės narių.
Civilinė Teisė Kaip Privatinės Teisės Šaka
Civilinė teisė yra svarbiausia privatinės teisės šaka, o privačios teisės santykiai grindžiami privačios autonomijos principu, todėl čia priskiriama ir šeimos teisė. Civilinė teisė daugiau reguliuoja bendrus privačius santykius, o už savo veiklos sferos palieka tik siaurus specifinius klausimus.
Pagrindinis civilinės teisės uždavinys - nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma visuomenės ekonominė bazė pagrįsta privatine nuosavybe, bei sudarytos sąlygos geriau patenkinti juridinių ir fizinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.
Civilinės Teisės Principai
Svarbiausius civilinės teisės ypatumus išreiškia civilinės teisės principai ir civilinio teisinio reguliavimo metodas. Bendrieji principai yra šie:
- Civilinės teisės subjektų teisinė lygybė.
- Civilinės teisės subjektų iniciatyva.
- Šių subjektų tarpusavio bendradarbiavimas.
- Sąžiningas subjektinių teisių įgyvendinimas bei pareigų vykdymas pagal paskirtį.
Civilinės Teisės Reguliavimo Dalykas
Civilinio kodekso (civilinės teisės šaltinis, pagrindinis civilinės teisės įstatymas) 1 str. rašoma, kad civilinės teisės kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklosčiusius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ir organizacijų, neturinčių juridinio asmens teisių. Pagrindinis civilinės teisės reguliavimo dalykas - turtiniai santykiai. Turtinius santykius taip pat reguliuoja viešosios ir kitos privatinės teisės šakos.
Turtiniams santykiams, pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, mokesčių, socialinio draudimo, šeimos santykiams šio kodekso taisyklės netaikomos. Turtiniai santykiai - tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas - turtas.
Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė-piniginė išraiška. Civilinė teisė taip pat reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius, pvz.
Kita santykių grupė, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais. Tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus aarba žmonių kolektyvo. Tokios gėrybės praktiškai apibūdina asmenybę. Joms priskiriama garbė, orumas, vardas, pavardė, juridinio asmens pavadinimas.
Kita santykių grupė - neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais. Tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų - mokslo, meno, literatūros kūrinių sukūrimo ir naudojimo.
Asmeniniai Neturtiniai Santykiai
Visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar jų organizuoto kolektyvo, vadinami asmeniniais neturtiniais santykiais susijusiais su turtiniais santykiais. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kt. turtu. Jos apibūdina asmenybę, atskleidžia jų visuomeninę, dorovinę vertę. Tai - garbė, orumas, vardas, prekės ženklas, asmens neliečiamybė ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima pasisavinti, perleisti.
Neturtiniai santykiai susiję su turtiniais santykiais - tai santykiai kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų(mokslo, meno kūrinių, išradimų). Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, kartu ir neturtinius santykius kurie susiję su turtiniais. Pavyzdžiui asmuo sukūręs meno kūrinį įgyja šias asmenines neturtines teises: autorystės teisę; teisę į autorinį vardą; teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą, platinimą; teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę leisti versti kūrinį į kt. kalbas. Taip pat materialinę teisę - teisę į autorinį atlyginimą.
Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šių santykių objektas yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių , nesusijusių su turtiniais , atskiro objekto nėra.
Civilinės Teisės Reguliavimo Metodas
Civilinės teisės reguliavimo metodas - tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.
Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro keletas teisinio poveikio būdų, tai leidimas, įsakymas ir draudimas. Priklausomai nuo tų poveikio būdų derinių bei proporcijų, susiformuoja atskirų teisės šakų reguliavimo metodai, kurie dažnai iš esmės yra skirtingi. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja įsakymo elementai, baudžiamojoje-draudimo, civilinėje teisėje-leidimo.
Civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožai yra šie:
- Teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė.
- Šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius.
- Dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises.
- Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises.
- Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.
Turtinių ir asmeninių neturtinių civilinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, dalyvių lygybė reiškiasi tuo, kad šių santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nepriklausomi nuo to, kokias turtines ar kitokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų, kad ir kas jis būtų, fizinis ar juridinis asmuo. Dėl šios faktinės lygybės, civilinės teisės normos šių santykių dalyviams nustato lygias teises ir pareigas.
Civilinio teisinio santykio dalyviai patys savo susitarimu pakeičia lygią pradinę teisinę padėtį ir vėl ją atstato: dėl to netampa vienas kitam pavaldūs. Taip pasireiškia teisinė civilinių teisinių santykių lygybė.
Civilinių teisinių santykių dalyviai patys kuria ir vysto tuos santykius. Civilinės teisės normos nustatė, kad fiziniai, juridiniai, kai kuriais atvejais ir valstybė, gali turėti tų normų numatytas civilines teises ir pareigas, taip pat civilines teises ir pareigas kurios neprieštarauja civiliniams įstatymams ir nėra jais uždraustos. Šioms teisėms įgyti bei pareigoms susikurti civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius, tai pirkimo-pardavimo, mainų, paskolos, dovanojimo ir kt. Fiziniai asmenys taip pat parodo savo iniciatyvą, sukurdami meno, literatūros kūrinius, kt. dvasinės kūrybos produktus, ir tik jie priima sprendimą tarkim ar priimti palikimą, ar jo atsisakyti.
Dispozityviškumas - tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo elgesio variantą. Tai yra įgyti ar neįgyti vienokias ar kitokias teises, pasirenkant konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymų nustatytose ribose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis. Jeigu ši laisvė nebūtų suteikta turto savininkas negalėtų tvarkyti nuosavybės santykių. Ši laisvė reikalinga nuosavybės santykių dinamikai, dėl kurios šie santykiai paprastai įgauna prekinę piniginę išraišką.
Turtinę civilinių subjektinių teisių atsakomybę lemia tai, kad pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi šių santykių objektu yra turtas, kuris civilinės teisės pažeidimo atveju yra sunaikinamas, ar kitaip padaromi nuostoliai , neįvykdoma pareiga, tai tokiais veiksmais pažeidžiama civilinių teisinių santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Pažeidėjas yra įpareigojamas atlyginti žalą natūra arba pinigais, o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas(delspinigius, baudą).
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už neturtinių teisių pažeidimą žala ne visada atlyginama. Ji atlyginama pavyzdžiui už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato tik vienintelį atvejį, kai žala atlyginama, kai nėra padarytos turtinės žalos, tai moralinės žalos atlyginimą už garbės ir orumo pažeidimą. Žalos atlyginimo dydį nustato teismas.
Ypatingas civilinės turtinės atsakomybės bruožas yra tas, kad ji nukreipta ne prieš pažeidėjo asmenybę, o veikia pažeidėjo turtinę sferą.
Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka taip pat yra svarbus civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožas. Tokia šių teisių gynimo tvarka grindžiama tuo, kad civilinių teisinių santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie organai yra teismas ir arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.
Civilinės Teisės Šaltiniai
Svarbiausias civilinės teisės šaltinis - įstatymas. Tai norminis aktas, kurį priima Seimas. Pagrindinis Lietuvos Respublikos civilinės teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos konstitucija. Joje numatyti civilinės teisės principai ir pagrindiniai nuostatai konkretizuojami ir vystomi kituose valstybiniuose norminiuose aktuose, priimtuose civilinės teisės klausimais. Pvz.: respublikoje galiojantys kodifikuoti įstatymai, norminiai aktai civilinės teisės klausimais. Pagrindinis kodifikuotas civilinės teisės šaltinis yra Civilinis kodeksas įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.
Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama visuomeninių santykių reguliavimui, siekiant organizuoti juos taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystimosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.
Civilinės Teisės Funkcijos
Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato sankcijas, kurių tikslas atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.
Žemės Nuosavybės Teisė
Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausių išteklių, o kartu ir nacionalinis turtas. Jos svarba slypi ne tik kiekyje, bet ir derlingame sluoksnyje, naudojamame kaip pagrindinė gamybos priemonė. Iš tiesų, bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Teisine prasme, žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisės objektas.
Teisės normose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija - tarnauti visos tautos interesams. Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą. Šie žemės santykiai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose.
Vienas svarbiausių įstatymų laikytinas Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Jame numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.
Taip pat svarbūs yra įstatymai ir kiti teisės aktai, tokie kaip: Įstatymas "Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" ir Žemės reformos įstatymas.
Nuosavybės teisė yra viena svarbiausių daiktinių teisių, kurios reglamentavimui skirta Civilinio kodekso 4 knyga. Nuosavybės teisės reglamentavimas yra aktualus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.
Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai.
Žemės Nuosavybės Teisės Subjektai
Privačios žemės nuosavybės teisės subjektai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, juridiniai asmenys, savivaldybės, taip pat užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus (Konstitucijos 47 str.), bei užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės. Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu. Nuosavybės teisė į žemę bei suteikiama žemė nuosavybėn neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu.
Teismas sprendžia dėl teisės, kai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie įgijimą žemės nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi ir pan. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. akte Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo patvirtintas Lietuvos valstybingumo ir suverenios galios tęstinumo principas.
Nuosavybės Teisės Į Žemę Atkūrimas
Nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. įstatymas "Dėl žemės reformos", 1997 m. liepos 1 d. įstatymas "Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo", 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas ir Žemės įstatymas.
Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
Teismas nustato šio fakto nustatymo. Jeigu asmenys, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. įstatymus, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Šiuo metu atkurti nuosavybės teises, subjektiaškumam nebetaikomas nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje požymis, nors Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik tiems asmenims, kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.
Į neišlikusį nekilnojamąjį turtą, tokį kaip žemė, miškai ir vandens telkiniai, nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos, kaip numato šio straipsnio 2 dalis. Tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Šie asmenys turėjo pateikti prašymus. Prašymų pateikimo terminus reglamentavo 1991 m. įstatymas "Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų".
Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nurodytas prašymo turinys. Iš jo seka, kad prie prašymo privalomai turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, kurie įrodo giminystės ryšius. Tai yra turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Tai yra notaro pripažinimo akto knygos ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigos pripažinimo akto knygos ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notaro patvirtinti testamentai ir pan. Tai yra dokumentai, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 metų.
Jeigu asmenys, kurių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai neišliko, kaip numatyta Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo. Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pateikti prašymai neatitiko jų turiniui įstatymo keliamų reikalavimų. Tai yra, turintys teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan.
Žemės Nuosavybės Teisės Gynimas
Šios nuosavybės teisės esmę riboja į Lietuvos civilinę teisę įdiegta vadinamoji triada - nuostata, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trys savininko teisės - teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės turiniui apibrėžti triada naudojama tik Rusijoje. Europoje vyrauja prigimtinės nuosavybės teisės doktrina. Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
Panašiai nuosavybės teisės sąvoka traktuojama ir kitų valstybių teisėje. Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Bendras Lietuvos Respublikos žemės plotas sudaro 6530,1 tūkst. Kaip numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui.
Savininkas turi teisę šią žemę valdyti ir naudotis ja. Nuosavybė, kaip numato Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir Žemės įstatymas, gali būti privati, valstybinė ir bendroji. Žemės savininkui valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Šios teisės pagrindu asmuo gali žemę arti, melioruoti ir kt. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlių, vaisius ir žemės duodamas pajamas. Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose.
Nuosavybės Teisės Atsiradimo Momentas
Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinių santykių srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.
Šiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokių sunkių pasekmių kaip sutarties pripažinimas negaliojančia. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės. Šiuos asmenis remiantis kitais įrodymais. Šalių teisme negalės įrodinėti savo nuosavybės teisių remiantis tokiu sandoriu, be to, asmuo tokios nuosavybės negalės parduoti, padovanoti ar kitaip perleisti ir atlikti kitų veiksmų. Iš to darytina išvada, kad iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto.
Nuosavybės teisė į žemę įgyjama sandoriais, paveldėjimu, sukuriant naują daiktą, įgyjamąja senatimi, bešeimininkį daiktą pavertus savininko nuosavybe, nacionalizacijos ir rekvizicijos atvejais, pagal teismo sprendimą, kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
