Šiame straipsnyje apžvelgsime intelektinės nuosavybės pagrindinius principus ir jų perimamumo būdus Lietuvoje bei Prancūzijoje. Taip pat nagrinėsime, kaip pritaikyti Prancūzijos patirtį tobulinant šią sritį Lietuvoje, apibrėžiant ateities gaires autorinių teisių ir gretutinių teisių srityje.
Atsiradus vienareikšmiam pripažinimui, kad intelektinė nuosavybė yra viena iš svarbiausių šiuolaikinės visuomenės vertybių, sustiprėjo jos socialinė funkcija, užtikrinanti inovacijų ir žinių teisinę apsaugą. Deja, ne visi nauji intelektinės nuosavybės teisės aktai ir juose įtvirtinti principai atitinka pakitusį socialinį intelektinės nuosavybės vaidmenį žinių visuomenėje. Pastaruoju metu gausu nuomonių, kad intelektinės nuosavybės reformos pažeidžia balanso tarp teisių turėtojų ir visuomenės interesų principą - taip labiau skatinama procesų stagnacija. Todėl propaguojamas tolimesnis intelektinės nuosavybės teisių reformų būtinumas.
Balanso principas realizuojamas ribojant intelektinės nuosavybės teisių galiojimo laiką, nustatant teisių išnaudojimo principus, taip pat įvairius teisių apribojimus nekomerciniams ir visuomeniniams tikslams.
Terminas „elektroninė erdvė“ dažnai vartojamas vietoj tokių terminų kaip „kibernetinė erdvė“, „skaitmeninė erdvė“ ar „internetas“. Šiame darbe bus vartojamas pirmasis terminas, norint įvesti tikslumą ir siekiant išsamaus apibrėžtinumo bei tęstinumo su Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme naudojamomis formomis (naudotis elektroniniu ar kitu būdu - 2 str./7d.). Šiame darbe taip pat bus pritarta Frederic Pollaud-Dulian autoriaus nuomonei vartoti „elektroninės erdvės“ terminą kaip tiksliausią apibrėžimą.
Pažeidimų masinis paplitimas pasireiškia per kompiuterines programas, fonogramas, audiovizualinės produkcijos neteisėtą atgaminimą, platinimą (piratavimą).
Tradiciškai teisės moksle intelektinė nuosavybė apibrėžiama kaip kompleksas išimtinių subjektinių teisių į intelektinės-kūrybinės veiklos rezultatus, išreikštus objektyvia forma. Šios teisės iš esmės yra turtinės.
1967 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) steigiamojoje konvencijoje nurodoma, kad intelektinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno, mokslo kūriniais, artistų vaidybine veikla, fonogramų įrašais, radijo ir televizijos laidomis, išradimais visose žmogaus srityse, moksliniais atradimais, pramoniniais pavyzdžiais (pramoniniu dizainu), prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais ir kitais komerciniais žymenimis, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Panašūs ir identiški sąrašai pateikiami kituose tarptautiniuose susitarimuose. Panašiai apibrėžta ir Lietuvos teisės aktuose, t.y. šiuo atveju įgyvendinamas perimamumas, nusistovėjusių nuostatų taikymas bei jų plėtimas.
Lietuvos teisinėje sistemoje nuo 1990 m. kovo 11 d. principai reglamentuoja autorines teises, jų formavimąsi tarptautiniuose, nacionaliniuose teisės aktuose, vartotojų teises ir laisves, jų suvaržymą, išimtinių teisių reglamentavimą elektroninėje erdvėje, duomenų bazes, originalumo kriterijaus reglamentavimo principus, turtines teises ir asmenines neturtines teises autorinėje teisėje, jų suderinamumą ir santykį, teismų praktiką - bylos, kurios suteikia principams naujus pavidalus.
Schematiškai peržvelgsime kai kuriuos principus, kurie turėjo didžiausią įtaką reglamentuojant autorines teises tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Kūrinys - originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos.
Analizuojant principų perimamumo sąvoką, reikėtų iš pradžių ją apibrėžti kaip teorinį reiškinį. Principų egzistencija pasaulinėje istorijoje minima nuo antikos laikų. Tai nepaneigiamas faktas. Šio laikotarpio autoriai turėjo teisę į savo kūrybinės veiklos rezultatą, jeigu tie kūriniai buvo neteisėtai perimami - tai buvo vadinama „vagyste“.
Teisinio reglamentavimo principai taip pat keitėsi, kaip keitėsi ir sritys, kuriose autorinė teisė reikalavo apsaugos. Tai įgavo naujus bruožus, o tai vedė į „amžinų“ principų atnaujinimo vyksmą ir naujų formavimąsi. Tai išsiskyrė tam tikru požymiu, vadinamu „originalumu“. Tuo būdu intelektinės nuosavybės reglamentavimo raidos tyrinėtojams atrodė, kad pasiekiamas tam tikras fundamentalus kriterijų universalumas, viską apimantis bendrumas, bet nedaugiareikšmiškumas. Kūriniui, kaip apsaugos objektui, reikėjo įrodyti savo vertingą egzistavimą, savo originalumą ir priklausomybę autoriui, kaip nuosavybę, kuri tradiciškai privalėjo turėti šeimininką.
Kaip ir buvo minėta, nėra gausu doktrininės analizės autorinės teisės srityje fundamentaliausių laisvių atžvilgiu. Ar egzistuoja balansas? Tiesioginės nuorodos į autorines teises nėra. Autorių teisės yra prijungiamos prie kitų konstitucinių teisių ir laisvių.
Skiriant šiuos veiksnius, doktrinoje paliekama galimybė, kad apsaugos išskyrimas gali turėti dirbtinį pavidalą, kuris reglamentuoja labiau autorinės teisės apsaugą į kūrinį kaip fundamentalesnį reiškinį, negu vartotojų teisių apsaugą kaip antraeilę.
Kalbant apie autorių interesų apsaugą, grindžiamą fundamentaliausių laisvių ir teisių pagrindu, svarbu paminėti vieną svarbų aspektą: nuosavybės teisę į autoriaus kūrinį, turtinės teisės pripažinimą. Pati apsauga reglamentuojama labiau autorių interesų gynybai įtvirtinti. Individualioji laisvė tampa pagrindu įtvirtinti autorių teises. Išraiškos laisvės pagrindu taip pat pagrindžiama autoriaus teisės apsauga. Kaip tuomet vartotojo teisės, jų vieta šioje schemoje?
Jeigu būtų galima apibrėžti, kad asmeninė laisvė gali užtikrinti autoriaus moralinių interesų apsaugą, ji taptų ir vartotojų interesų apsaugos įrankiu. Šis nustatymas ir bus paskatintas vartotojų teisių į privatų gyvenimą deklaravimu. Tuo bus aiškinama vartotojų teisė naudoti kūrinį asmeniniam tikslui. Visuomenės spaudimas išlaikyti teisę į privatų gyvenimą, t.y. Visuomenės deklaruojama teisė į informaciją, paskatino reglamentuoti apsaugą, skirtą vartotojų interesams ginti. Tai tapo viešoji teisė, kadangi jeigu šią teisę mes suprasime kaip teisę prieiti prie informacijos šaltinio, tai bus apibrėžtina kaip „priėjimo prie kūrinio“ teisė, kadangi informacija glūdi kūrinyje. To rezultato, ne autoris teisių stiprinimo ir plėtimo, o jų susiaurinimo.
Šioje tiriamojo darbo dalyje giliau analizuosime originalumą, jo reglamentavimą. Deja, Lietuvos teismų priimti sprendimai kol kas neleidžia išskirti jurisprudencinės kūrinio sampratos, taip pat jie nėra nei itin novatoriški, nei išskirtiniai bendrame autorių teisės doktrinos ir jurisprudencijos kontekste.
Svarbiausioji priežastis, lemianti mažą teisminio bylinėjimosi aktyvumą, greta teisinio išprusimo stokos, yra dar vis santykinai maža kūrinių ir autorių teisių vertė, taip pat reti teisių perdavimo ir suteikimo atvejai.
Kalbant apie kūrinio sampratą, visų pirma reikėtų paminėti Berno konvencijos 2 straipsnį: „sąvoka literatūros ir meno kūriniai apima kiekvieną literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jos išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius; paskaitas, kalbas, pamokslus ir kitus tokios rūšies kūrinius; dramos ir dramos-muzikos kūrinius; choreografijos kūrinius ir pantomimas; muzikos kūrinius su tekstu ar be teksto; kinematografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais kinematografijai būdais gauti kūriniai; piešimo, tapybos, architektūros, skulptūros, graviravimo ir litografijos kūrinius; fotografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais fotografijai būdais gauti kūriniai; taikomosios dailės kūrinius; iliustracijas, žemėlapius, planus, eskizus ir plastikos kūrinius, susijusius su geografija, topografija, architektūra ar mokslu“.
Taigi Berno konvencijos tekste pateiktas nebaigtinis kūrinių sąrašas bei įtvirtintas apsaugos taikymo literatūros, meno, mokslo kūriniams, nepaisant jų išraiškos būdo ir formos, principas. Konvencija suteikia galimybę valstybėms Berno sąjungos narėms kaip apsaugos kriterijų nustatyti materialios formos reikalavimą (Berno konvencijos 2 straipsnio 2 d.). Kūrinio kaip apsaugos objekto požymiai tekste nėra įvardinti.
Autorių teisės objektais nepripažįstami visi kūriniai, kaip jau buvo minėta ATGT. 5 str. įvardyti objektai nesaugomi autorių teisės nepaisant, kad daugelis jų atitinka kūrinio požymius, apskritai tarp kūrinys ir autorių teisės objektų skirtumus lemia tai, kad objektais gali būti tik kūriniai, o objektams yra keliamas objektyvios formos reikalavimas, kuris apibrėžia kūrinio apsaugos pradžios momentą. Lietuvoje nėra keliamas materialios formos reikalavimas - pakanka, kad kūrinys įgytų objektyvią formą, t.y. galėtų būti prieinamas kitam asmeniui ar asmenims. Tai yra kūriniai: originalūs literatūros, dramos, muzikos ir meno kūriniai; garso įrašus, filmus, transliacijas; publikuotus leidinius tipografinį apipavidalinimą.
Palyginant Prancūzijos intelektinės nuosavybės kodekso 112 straipsnio 1 d., kurioje numatyta, kad kodekso nustatyta apsauga taikoma kūriniams, kurie yra kūrybinio darbo rezultatai, nepaisant jų rūšies, išraiškos formos, vertės ar paskirties, autorių teisėms.
Kūrinio originalumas paprastai įvardijamas kaip esminis kūrinio požymis. Originalumas nagrinėtinas dviem prasmėmis: pirma, originalumas kaip kriterijus nustatyti, ar veiklos rezultatas apskritai gali būti saugomas, antra originalumas kaip kriterijus nustatyti, ar veiklos rezultatas nėra kopijuotas nuo kito kūrinio, t.y. Kūrinio originalumas pirmąja prasme sukelia itin daug diskusijų. Kas yra originalu ir kas gali būti laikoma autorių teisės objektu, yra tiek doktrinos, tiek teismų nagrinėjimo dalykas. Įstatymai nepateikia jokių kriterijų žmogaus veiklos rezultato originalumui apibrėžti. Teismai gali ir turi nustatyti kriterijus, kurie leidžia vieną darbo rezultatą laikyti originaliu, kitą - ne. Kriterijai, nulemiantys kūrinio originalumą, aiškinami įvairiai. Originalumo sąvoka skiriasi skirtingos teisės tradicijos valstybėse.
Bendrosios teisės tradicijos valstybėse pagrindinis kriterijus originalumui nustatyti - pakankamos kūrėjo (didesnės negu minimalios) pastangos kūrybiniam rezultatui gauti. Teisėjas vertina, ar autorius pakankamai įdėjo darbo, išmanymo, apmąstymų (angl. labour, skill, judgement). Be to, pabrėžiama, kad nustatant originalumą tokiu būdu yra minimalizuojama teisėjo subjektyvaus vertinimo galimybė apsaugoti įvairaus pobūdžio darbo ir kapitalo investavimą į intelektinio darbo rezultatą.
Kontinentinėje teisėje teisėjas taiko vadinamąjį subjektyvųjį originalumo kriterijų. Teisėjas kvalifikuoja kūrinio originalumą atsižvelgdamas į tai, ar rezultatas atspindi autoriaus asmenybę (pranc. empreinte de personnalité). Originalumo samprata skiriasi ne tik skirtingose pasaulio vietose, bet ir skirtingu laiku. Originalumas, kuris kalbant apie literatūros ir meno kūrinius tradicine prasme bus akivaizdus, vertinant šiuolaikines kūrinių formas toks nebūtų.
Šiai dienai būdingas originalumo reikalavimo lygio smukimas - naujos technologijos, naujos kūrinių formos, nauji kūrinio naudojimo būdai lemia tai, kad originalumas, klasikiniame mene pasireiškęs kaip pakankamai aukštas kūrybingumo reikalavimas, tampa objektyvizuotu minimalių pastangų ar tiesiog žmogaus asmeninės veiklos reikalavimu. Tai lemia naujai sukuriamos nematerialios vertybės, kurios nepatenka į tradicinę kūrinių sampratą, teisinės apsaugos būtinumą. Vienas iš būdų apsaugai užtikrinti yra autorių teisės apsaugos mechanizmo naudojimas. Būtent dėl šio mechanizmo patrauklumo (formalumų netaikymo, išimtinio teisių pobūdžio, ilgo turtinių teisių galiojimo termino) vis daugiau kūrybinės-intelektinės veiklos produktų mėgina „įlįsti“ į kūrinio sampratą.
Manome, jau galima pradėti kalbėti apie skirtingas originalumo kriterijaus sampratas, t.y. Kontinentinės teisės doktrinoje yra nurodoma, kad subjektyvusis originalumo reikalavimas netinka naujoms, žemo kūrybinio lygio kūrinių kategorijoms. Todėl kaip kriterijus originalumui nustatyti minima ir įtvirtinama autoriaus asmeninė kūrybinė veikla: preziumuojama, kad kūrinys, kuris yra konkretaus žmogaus kūrybinės veiklos rezultatas, turi būti saugomas.
Autorių Teisių Perdavimas ir Licencijos Suteikimas
Intelektinės nuosavybės srityje svarbu aptarti autorių teisių perdavimo ir licencijos suteikimo aspektus. Autorių teisės gali būti perduodamos arba licencijuojamos, suteikiant kitam asmeniui ar organizacijai teisę naudoti kūrinį tam tikrais būdais ir sąlygomis.
Autorių teisių perdavimas reiškia visišką teisių perleidimą kitam asmeniui. Šiuo atveju autorius atsisako visų savo teisių į kūrinį, o naujasis teisių turėtojas įgyja visas teises, įskaitant teisę kopijuoti, platinti, modifikuoti ir kitaip naudoti kūrinį.
Licencijos suteikimas yra susitarimas, kuriuo autorius suteikia kitam asmeniui teisę naudoti kūrinį tam tikrais būdais ir laikotarpiu, tačiau pats autorius išlieka teisių savininku. Licencijos gali būti išimtinės (kai tik licencijos turėtojas turi teisę naudoti kūrinį) arba neišimtinės (kai autorius gali suteikti licencijas ir kitiems asmenims).
Darbo sutartyse intelektinės nuosavybės klausimai turėtų būti aiškiai apibrėžti. Sutartyje turėtų būti nurodyta, ar darbuotojo sukurti kūriniai priklauso darbuotojui, ar darbdaviui. Jei kūriniai priklauso darbdaviui, sutartyje turėtų būti numatytos sąlygos, kuriomis darbuotojas gali naudoti savo sukurtus kūrinius.
Svarbu pažymėti, kad intelektinės nuosavybės apsauga yra būtina siekiant skatinti kūrybiškumą ir inovacijas. Teisinė apsauga užtikrina, kad autoriai ir kūrėjai gaus atlygį už savo darbą ir turės paskatų toliau kurti naujus kūrinius.
Šiame straipsnyje apžvelgti intelektinės nuosavybės principai ir jų taikymas darbo sutartyse yra svarbūs tiek autoriams, tiek darbdaviams. Aiškus teisių ir pareigų apibrėžimas padeda išvengti konfliktų ir užtikrina teisingą kūrybinės veiklos rezultatų naudojimą.
Intelektinės nuosavybės apsaugos principai
Intelektinės nuosavybės apsauga remiasi keliais pagrindiniais principais, kurie yra būtini norint užtikrinti teisingą ir efektyvų kūrybinės veiklos rezultatų naudojimą:
- Originalumas: Kūrinys turi būti originalus, t.y. sukurtas autoriaus individualia kūrybine veikla.
- Objektyvi forma: Kūrinys turi būti išreikštas objektyvia forma, kad būtų prieinamas kitiems asmenims.
- Teisių apsauga: Autorių teisės turi būti apsaugotos nuo neteisėto naudojimo, kopijavimo ir platinimo.
- Balansas: Turi būti užtikrintas balansas tarp autorių teisių ir visuomenės interesų, kad būtų skatinamas kūrybiškumas ir inovacijos.
Šie principai yra pagrindas intelektinės nuosavybės teisinei apsaugai ir padeda užtikrinti teisingą kūrybinės veiklos rezultatų naudojimą.
Apibendrinant, intelektinės nuosavybės apsauga yra sudėtingas ir nuolat besikeičiantis teisės srities klausimas. Svarbu nuolat sekti naujienas ir pokyčius šioje srityje, kad būtų galima užtikrinti teisingą ir efektyvų kūrybinės veiklos rezultatų naudojimą.
Patarimai, kaip apsaugoti savo verslo intelektinę nuosavybę | Kelionė
LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas reglamentuoja autorių teises ir gretutines teises. Europos parlamento ir Europos Sąjungos tarybos direktyva dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 96/9/EB 1996 m. kovo 11 d. numato duomenų bazių teisinę apsaugą.
Code de la propriété intellectuelle yra Prancūzijos intelektinės nuosavybės kodeksas. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos užtikrina literatūros ir meno kūrinių apsaugą.
Ženevos konvencija dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo saugo fonogramų gamintojus. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutartis reglamentuoja autorių teises. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja civilinius santykius, įskaitant intelektinės nuosavybės teises. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 1283 „Dėl Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įgyvendinimo“ reglamentuoja autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įgyvendinimą.
Svarbu atsižvelgti į visuomenės ir vartotojų interesus, užtikrinant, kad intelektinės nuosavybės apsauga nepažeistų pagrindinių teisių ir laisvių.