Sovietmečiu, šaltojo karo metais, miškuose greta Vilniaus buvo įkurtas atsarginis ryšių centras. Apie 1984-uosius uždaroje, griežtai saugomoje teritorijoje buvo pastatyti technikos garažai, triaukštis pastatas, po žeme - didžiuliai bunkeriai.
Atsarginis ryšių centras Nemenčinės apylinkėse
Vienas iš Šaltojo karo metu slaptai įrengtų objektų Lietuvoje buvo atsarginis Lietuvos radijo ir televizijos transliacijų centras. Netoli sostinės esančiose Nemenčinės apylinkėse 1984 m. Tai buvo visiškai slaptas objektas, kuris kilus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių būtų buvęs naudotas kaip atsarginis ryšių centras.
Tuometė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ryšių ministerija šį objektą pavadino „Dom tvorčestva“, t. y. „Kūrybos namais“. Tuo metu daugeliui vyriausybinių objektų dėl jų slaptumo buvo įprasta skirti kodinius pavadinimus, pavyzdžiui: „Kūrybos namai“, „Pionierių stovykla“ ir panašiai.
Šio slapto ryšių centro statybos projektą parengė Maskvos projektavimo institutas, o darbai buvo pradėti 1975 m. Statybos užtruko apie devynerius metus ir kainavo apie 4 mln. Objektas pastatytas 3 hektarų pušynų juosiamoje teritorijoje. Visai šalia iš vienos pusės - Neries upė, iš kitos - geležinkelio linija. Uždaroje teritorijoje pastatyti šeši pagrindiniai objekto statiniai.
Tačiau svarbiausias šio objekto statinys - 2500 kv. m. ploto požeminis bunkeris, kuriame buvo įkurtas atsarginis radijo ir televizijos ryšių centras. Taip pat jame buvo telefoninio ir telegrafo ryšio dubliuojanti įranga. Požeminis bunkeris galėjo keletą mėnesių išgyventi visiškai autonomiškai.
Sovietiniais metais objektas buvo saugomas - visa teritorija apjuosta metaline tinkline tvora, o prie vienintelio įvažiavimo nuolat budėjo milicininkas. Teritorija buvo saugoma ir nuo smalsių akių. 1984 m. centras buvo visiškai pritaikytas televizijos ir radijo laidoms kurti, bet tiesioginės transliacijos iš šio objekto nebūtų galėjusios vykti.
Bunkeris buvo statomas taip, kad darbuotojai ir visa įranga būtų apsaugoti tiek nuo branduolinio sprogimo bangos, tiek nuo radioaktyvios, jonizuojančios spinduliuotės. Dėl šios priežasties bunkeris įrengtas 6 metrų gylyje po žeme, o jo sienų storis siekia apie 50 centimetrų. Skaičiuota, kad vienas sienos kvadratinis centimetras turėtų atlaikyti 2 kilogramų smūginę bangą.
Buvo svarbu numatyti, kad įvykus branduoliniam sprogimui nebūtų užblokuotas patekimas į pagrindines patalpas. Šiuo tikslu virš pagrindinio įėjimo buvo įrengtas lengvų konstrukcijų stogas.
1991 m. sausio 11 d. dar galėjusį funkcionuoti bunkerį užėmė sovietų desantininkai. Į Lietuvos valstybės rankas objektas galutinai pateko 1992 m. Bunkerio funkcionavimą turėję užtikrinti įrengimai, taip pat visa televizijos ir radijo įranga ilgainiui buvo išmontuota.
Teritorijoje buvo įrengta tuo metu didžiausia Baltijos šalyse 11,5 metro skersmens palydovinė antena, užtikrinanti ryšį su Vakarais.
Civilinės gynybos slėptuvės Vilniuje
Teigiama, kad šaltojo karo metais Vilniaus požemiuose buvo įrengta daugiau nei 300 civilinės gynybos slėptuvių - bunkerių, skirtų apsaugoti gyventojus nuo radiacinių, cheminių, biologinių atakų, aviacinių bombardavimų ir kitų panašių grėsmių.
„Šie gelžbetoniniai statiniai buvo ne tik izoliuoti nuo išorinio pasaulio, bet ir aprūpinti išgyvenimui būtina įranga: filtruotu oru, maistu, medicinos priemonėmis, matavimo prietaisais ir net daiktais, skirtais laisvalaikiui.
Subyrėjus sovietų sąjungai, dauguma Vilniaus slėptuvių buvo parduotos, perdarytos, nugriautos arba pasiekė avarinę būklę.
Dalis slėptuvių toliau egzistuoja, tačiau yra neprieinamos visuomenei. Norėdama išsaugoti nors krislą praėjusios epochos autentikos, „įstaiga Gatvės gyvos“ įsigijo buvusios įmonės „Lietuvos automatika“ slėptuvę Naujamiestyje.
„Pastebime, kad ekskursiją patys pasirenka vis daugiau vyresnio amžiaus moksleivių. Juos, manau, ta vieta intriguoja, o ir geopolitinis kontekstas tam daro įtaką - paskatina domėtis. Galų gale, galbūt, poveikį daro ir socialinių tinklų algoritmai.
Manau, kad link gilaus istorinio turinio geriausia žingsniuoti pamažu, nedideliais žingsneliais. Galbūt slėptuvė ir yra viena iš paprastesnių, labiau intriguojančių vietų, kuri gali sudominti istorija“, - sakė „Gatvės gyvos“ įkūrėjas ir gidas Albertas Kazlauskas.
Pastaruoju metu, tvyrant geopolitinei įtampai ir nuolat skindant žinioms apie agresorės Rusijos kėslus, aktuali tapo ir slėptuvių bei priedangų būtinybė.
Dauguma priedangų šiuo metu tiesiog yra kolektyvinės apsaugos statiniai, skirti laikinam prieglobsčiui saugantis nuo žalingo aplinkos poveikio, taip pat - evakuotų gyventojų apsaugai ekstremaliųjų situacijų ar karo metu.
Įprastomis gyvenimo sąlygomis minimi statiniai naudojami įvairiems visuomenės poreikiams, - dažniausiai tokie statiniai yra mokyklos, gimnazijos, kultūros, sporto centrai.
Tam yra tinkamos ir pramogų ir kitos paskirties statinių požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, garažai, rūsiai, technologiniai, transporto ir pėsčiųjų tuneliai, įmonių, sporto įstaigų sanitarinės buitinės patalpos, nedegių medžiagų sandėliai ir kitos.
„Mūsų žiniomis, kai kurios priedangos, ypač miestuose, būna nuomojamos komercinei veiklai, pavyzdžiui, kūrybinėms dirbtuvėms, muzikos repeticijų salėms, sporto klubams“, - sakė Turto banko Turto valdymo departamento direktorė Modesta Acutė.
„Slėptuvės yra skirtos valstybės institucijų veiklai užtikrinti kritiniu metu. Tokių slėptuvių nėra daug.
Visuomenei svarbiausios yra priedangos, kuriose, kilus grėsmei, galėtų pasislėpti gyventojai“, - sakė M.Acutė.
Šiuo metu Turto bankas valdo 245 objektus, kuriuose yra priedangos. Jų būklę detaliai vertinama, tvarkoma bei ruošiama galimam naudojimui.
„Institucijų duomenimis, visoje Lietuvoje šiuo metu yra priedangų, kuriose grėsmės atveju galėtų pasislėpti apie 1 mln. gyventojų. Apie 4,5 proc. jų galėtų pasislėpti Turto banko valdomuose objektuose esančios priedangose“, - sakė M. Acutė. Vilniuje, Turto banko valdomuose objektuose yra apie 58 priedangos, kuriose pavojaus atveju galėtų pasislėpti apie 15 tūkst. žmonių.
Pasak jos, pagrindinis iššūkis šiuo metu - tai kompleksinis požiūris į priedangų plėtrą. Nes tam, kad būtų sukurtas saugumo poreikius atitinkantis priedangų tinklas, reikia vieningo valstybės įstaigų, savivaldybių ir statybos sektoriaus požiūrio ir nuoseklių pastangų.
„Priedangos turi atitikti galiojančius teisės aktus, būti pasiekiamos gyventojams, tinkamai pažymėtos.
Šaltojo karo muziejus Plokštinėje: branduolinio ginklavimosi varžybų liudijimas
Norint pasiekti Žemaitijos gilumoje įsikūrusį Plokštinės kaimą tenka penkis kilometrus riedėti siauru žvyrkeliu per mišką. Jis vingiuoja tiesiai į buvusią sovietinių branduolinių raketų paleidimo bazę.
Tačiau atokią vietą gerai žino karo istorijos mėgėjai, pradėję čia lankytis jau 1992-aisiais, kai šis sovietų palikimas atiteko Žemaitijos nacionaliniam parkui. Jo darbuotojai iškart ėmėsi darbo - jie pasiryžo apleistą ir smarkiai nuniokotą teritoriją sutvarkyti ir paversti Šaltojo karo muziejumi, taip išsaugant šį unikalų karinį paveldą. Tai vienintelis muziejus Europoje, įkurtas buvusioje požeminėje raketų aikštelėje.
1996-aisiais bazė minimaliai paruošta ir pritaikyta lankytojams, nuo tada ir pradėtos rengti ekskursijos. Prieš dvejus metus gauta beveik 5,5 mln. litų, kurių didžioji dalis - iš Europos regioninės plėtros fondo. Už šias lėšas papildyta ekspozicija, atnaujinta vėdinimo sistema, užtikrintas saugumas lankytojams, sumontuoti monitoriai, kuriuose nuolat rodomi daugelį metų įslaptinti dokumentiniai vaizdai, kuriuos tuokart galėjo matyti tik Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas ir nedidelis būrys aukščiausių valdžios pareigūnų.
„Kadaise tokių objektų buvo daugybė - Sovietų Sąjungos vakariniame pasienyje jų buvo pastatyta apie pusė šimto. Šiandien jie visi sunaikinti, tačiau šį pavyko išsaugoti. Tai, ką projektavo sovietų inžinieriai, pamatysime tik čia. Tai pirmasis kompleksas, nuo kurio ir prasidėjo galingo branduolinio ginklavimosi varžybos. To, kas yra čia, nepamatysi nė viename filme. Tai ne karo technikos muziejus, tai muziejus apie karą kaip didžiausią žmonijos tragediją“, - kalbėjo Karo paveldo centro direktorius Vladimiras Orlovas, kurio pastangomis gauta daug vertingų eksponatų iš Rusijos, kurie daugelį metų buvo laikomi visiškai slaptai.
Lankytojams paruošta tik viena šachta, kitos buvo itin smarkiai nuniokotos, tad jas nuspręsta sutvarkyti ir užkonservuoti.
Visus saugumo ir higienos reikalavimus atitinkantis Šaltojo karo muziejus įrengtas viename pirmųjų Sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse lankytojams duris atvėrė praėjusių metų pabaigoje.
Muziejaus darbuotojai džiaugiasi, kad daugelyje užsienyje išleistų gidų knygų tarp lankomiausių objektų pažymėta ir ši buvusi raketų bazė netoli Platelių. Karinis turizmas, anot A. Brazdeikytės, dabar „ant bangos“, tad užsienio turistų susidomėjimas šiuo objektu didžiulis. Rengiami specialūs ekskursijų maršrutai, rašomos knygos, kuriami filmai.
ISTORIJOS BEIEŠKANT. RAKETŲ BAZĖ. ŠALTO KARO MUZIEJUS
Nuo 1962-ųjų čia veikė visas karinis miestelis - iš viso apie 20 pastatų: kareivinės, karininkų štabas, atskiros valgyklos kareiviams ir karininkams, garažai, medicinos punktas, maisto sandėliai. Iš viso čia gyveno daugiau kaip 300 kareivių. Aukšto rango karininkai su šeimomis gyveno Plungėje, čia atvykdavo tik budėjimams.
Plungiškis Antanas Pocius - vienas iš tų, kurie iki 1961-ųjų kovo čia padėjo kasti keturias raketų paleidimo šachtas. „Objektas buvo itin slaptas. Mus įkurdino šalia teritorijos, palapinėse, į zoną ateidavome tik dirbti. Poste gaudavome pažymą apie tai, ką reikės daryti, ir - tiesiai prie darbo“, - pasakojo kartu su būriu estų ir latvių kastuvais kasęs 30 metrų gylio šachtas.
Nuo 1963 iki 1978 metų čia dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Viena tokia galvutė galėjo akimirksniu nušluoti bet kurį Vakarų Europos miestą. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis: Didžiąją Britaniją, Vakarų Vokietiją, Ispaniją, taip pat Norvegiją, Turkiją.
JAV ir Sovietų Sąjungos politikai surado abiem pusėms naudingą būdą atsisakyti pasenusios raketinės ginkluotės. Vykdant šią sutartį, 1989 metais visa Lietuvoje dislokuota strateginės paskirties branduolinė raketinė ginkluotė buvo demontuota ir išgabenta į naikinimo bazę Baltarusijoje.
1977 metais komplekso kovinė tarnyba sustabdyta, 1981-aisiais demontuota pagrindinė įranga. 1984 metais šį kompleksą aptarnavusi 29-oji raketinė divizija buvo galutinai perdislokuota į Rusijos Irkutsko miestą, kur tarnauja iki šiol.
Buvęs raketų paleidimo kompleksas Plokštinėje tapo vienintele vieta Pabaltijo šalyse, kur galima atvirai pamatyti tokį objektą.
Karmėlavos raketinė bazė: branduolinio ginklo pristatymo infrastruktūra
Viena iš tokių bazių - raketinė bazė Karmėlavoje, žinoma kaip в/ч 83301 šaukiniu "Бабочка", kurią šiandien ir panaudosime iliustracijai. Kitos bazės, nors ir skyrėsi detalėse, buvo praktiškai tokios pačios.
Raketinė bazė Karmėlavoje buvo įkurta 1962 metų sausį - vasarį (sausio 8 - pirmos dvi raketų paleidimo aikštelės, vasario 10 - likusios dvi). Raketinė bazė buvo nuolat tikrinama ir modernizuojama - tarnaujantys kareiviai tobulindavo raketų paruošimo startui įgūdžius, mokydavosi dirbti cheminio ginklo panaudojimo sąlygomis.
Skirtingai nei kitose šalyse, naujesnių branduolinių ginklų (Пионер, Тополь), lietuviškos raketinės bazės negavo. Galbūt čia suveikė politinis faktorius, galbūt tai, kad Lietuva kultūriškai buvo artimesnė vakarų Europai, nei kitoms rusakalbėms Sąjungos šalims, tačiau, lietuviškos raketinės bazės iki pat išformavimo naudojo moraliai pasenusį branduolinį ginklą, 1989 metais nurašytą ir sunaikintą pagal Sovietų Sąjungos ir JAV abipusio nusiginklavimo sutartį.
Apžvelkime raketinės bazės struktūrą. Ji gerai matosi 1969 metų aeronuotraukoje. Pirmoji - arčiausiai oro uosto ir įvažiavimo - administracinė dalis, su kareivinėmis, karininkų klubu, sanitariniu mazgu, valgykla ir diviziono štabu. Greta, kitoje keliuko pusėje, buvo įrengtas diviziono techninis parkas - daugybė garažų ir remonto dirbtuvės. Mėlyna linija - kovinės dalies perimetras, žalia - administracinė ir techninė dalis, raudona spalva pažymėti raketų priežiūros bazė ir visi joje esantys statiniai. Mėlynas stačiakampis - raketinės bazės vadavietė, žali stačiakampiai - raketų ir jų transportavimo technikos angarai, prie kurių - keturios raketų paleidimo aikštelės, pažymėtos juodai, su paleidimo bunkeriais (balti stačiakampiai), kiekvienoje iš jų. Raketinės bazės slėptuvės, kurių yra trys, yra pažymėtos baltais apskritimais, su taškais.
Už diviziono vadavietės - raketų saugojimo angarai ir paleidimo pozicijos. Tokių pozicijų raketinė bazė turėjo keturias, t.y. paleisti galėjo ne daugiau keturių raketų vienu metu. Kiekvieną poziciją sudarė išbetonuota paleidimo aikštelė, apsupta iš visų pusių pylimais, su metaliniu žiedu, įmūrytu aikštelės viduryje, skirtu raketos stovui įmontuoti, raketų saugojimo angaras, netoli, iš kur raketa buvo atgabenama į starto poziciją ir starto bunkeris, kiekvienoje aikštelėje, iš kur ir būdavo laidais perduodama paleidimo komanda.
Priešlėktuvinė gynyba Vilniuje
Priešlėktuvinių dalinių permetimas į Lietuvos teritoriją prasidėjo 1945 metų pabaigoje, iš karto po Antro pasaulinio karo. Tarp Lietuvoje dislokuotų karinių dalinių į Vilnių pateko pulkas, po ilgų ir kelis metus trukusių performavimų pavadintas 529 zenitinės artilerijos pulku, įkūręs ugnies pozicijas tiek Vilniaus miesto kalvose, tiek už jo ribų.
Viena iš tų pozicijų buvo įrengta ant Tauro kalno, dabartinių Santuokų rūmų vietoje. Pulko ginkluotė nuolat tobulėjo - 100 ir 130 mm. pabūklus 1960-tais metais pakeitė sistemos S-75, o juos 1967 metais - modernizuotos raketos S-75M "Volhov". Nors S-125 Vilniaus pulkas neturėjo, bet 1970 metais jį papilde kitas nemažas dalinys - S-200V divizionas, iš dviejų kovinių baterijų, su 180 km veikimo nuotoliu, įsikūręs Vilniaus šiaurėje, prie Raudondvario (dar vadinamo Kalinu) miestelio.
Tada, be minėto S-200V Raudondvaryje, Vilniaus PLG pulkas turėjo dar keturis S-75M divizionus - Lentvaryje, Mickūnuose, Molėtuose ir Vidiškiuose, prie Ukmergės.
Nuo 1987 metų, pulką perginklavus nauja S-300 modifikacija PS, pulkas buvo pervadintas į 466-ąją zenitinę raketinę brigadą, kurios pavadinimas išliko iki pat Sovietų kariuomenės pasitraukimo. Naujos raketos p...
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1945 | Priešlėktuvinių dalinių permetimas į Lietuvos teritoriją |
| 1960 | 100 ir 130 mm pabūklus pakeitė sistemos S-75 |
| 1967 | S-75 pakeitė modernizuotos raketos S-75M "Volhov" |
| 1970 | Papildymas - S-200V divizionas Raudondvaryje |
| 1987 | Perginklavimas nauja S-300 modifikacija PS, pervadintas į 466-ąją zenitinę raketinę brigadą |