Pinigų srautai ir ilgalaikio turto nusidėvėjimas

Straipsnyje analizuojamas ryšys tarp grynojo pelno (nuostolio), nusidėvėjimo ir pinigų srauto. Parodyta turto nusidėvėjimo įtaka pinigų srautui. Atliktas nusidėvėjimo metodų įtakos pinigų srautų formavimui kompiuterinis tyrimas. Nustatyta, kad skirtingi nusidėvėjimo metodai nevienodai paveikia įmonės pinigų srautą ir projekto grynąją esamąją vertę ir analizuojami šio poveikio ypatumai.

Sparčiai vystantis technologijoms ir stiprėjant konkurencijai, ūkio subjektai, siekdami išsilaikyti rinkoje, turi pasiryžti įgyvendinti ilgalaikes investicijas. Viena aktualiausių problemų, kalbant apie kapitalo investicinius projektus, yra šių projektų vertinimas. Šiam vertinimui trūksta universalios, praktiniam taikymui tinkamos metodologijos. Šią problemą sąlygoja tai, kad tiek užsienio, tiek Lietuvos mokslininkai dirba iš esmės dviem kryptimis: arba sprendžia problemas, susijusias su atskirais investicinių projektų vertinimo elementais, arba investicinius projektus vertina pernelyg bendrai.

Įmonės investicinės veiklos pagrindas - kapitalo investicijos. Daugelyje įmonių šis investavimo būdas šiuolaikinėmis sąlygomis yra vienintelė investicinės veiklos kryptis. Investicijos į technologijas, įmonės nekilnojamąjį turtą, įrenginius ir pan. skirtinguose literatūros šaltiniuose įvardijamos skirtingai: Lietuvos statistikos departamentas jas įvardija tiksliausiai - materialiosiomis investicijomis, A. Šiūšis - realiosiomis investicijomis, A. V. Rutkauskas, R. Tamošiūnienė ir V. Siekiant įvykdyti įmonės nustatytas strategijas, viena iš pagrindinių priemonių yra kapitalo investavimas. Nustatytus tikslus įgyvendinti padeda investiciniai projektai, kurių efektyvumas yra labai aukštas, o pats vystymosi procesas yra įvairių investicinių projektų visuma.

Kapitalo investicijos yra neatsiejamos nuo įmonės ūkinės veiklos. Kapitalo investicijos suteikia aukštą apsaugos lygį nuo infliacijos. Kapitalo investicijos yra mažiau likvidžios. Kapitalo investicijos pirmiausia prasideda nuo projekto paruošimo. Naujos įmonės kūrimas - bet kurios įmonės veikla prasideda nuo naujos įmonės įkūrimo investicinio projekto. Veiklos plėtimo projektai susiję su esamos gaminamos produkcijos apimties ar rinkos išplėtimu. Nusidėvėjusios, sugedusios įrangos atnaujinimo projektais siekiama pakeisti nusidėvėjusius ar sugedusius įrenginius, naudojamus pelningos produkcijos gamyboje. Tai yra patikimos ar draudimo sąlygos.

Daugelis projektų efektyvumo vertinimo metodų grindžiami projekto pinigų srautais. Juos nagrinėja pakankamai mažai Lietuvos autorių. Dažniausiai pinigų srautus nagrinėja R. Norvaišienė (2004) ir K.Senkus (2004). O. Buckickienė (2005) bei V. Projekto pinigų srautai yra pinigų srautai, atsirandantys tik dėl priimto sprendimo vykdyti projektą. Vertinant projekto efektyvumą, dažniausiai naudojami grynieji pinigų srautai. Pinigų įplaukos priklauso nuo to, ar parduodama už grynuosius pinigus, ar taikomas mokėjimo atidėjimas. Jei mokėjimas yra atidedamas, reikia žinoti, koks atsiskaitymo laikotarpis yra nustatytas pirkėjams - 30, 60 ar 90 dienų arba kitas terminas. Jei įmonė gyvuoja ne vienerius metus, ji gali nustatyti, koks yra pardavimų ir pinigų gavimo ryšys infliacijos metu, ekonomikos pagyvėjimo ar sąstingio metu. Turėdama pardavimų prognozę, įmonė turi nuspręsti, ar gamybos grafiką derinti su pardavimais, ar turėti vienodo tempo gamybą.

Šiuo atveju bendra gamybos išlaidų suma būna didesnė nei nuolat gaminant. Šiuo atveju atsargų išlaidos didesnės. Skaičiuojama, kiek kas mėnesį pinigų gaunama ir išleidžiama, nustatomas jų skirtumas, kuris perkeliamas iš vieno mėnesio į kitą. Įmonei gali pritrūkti apyvartinių lėšų, todėl bus reikalingas papildomas finansavimas. Įmonė turi nuspręsti, kiek pinigų mažiausiai ji turi turėti kiekvieną mėnesį. Jei turima per mažai - reikia skolintis.

Kapitalo struktūra - tai optimalus paskolos ir nuosavo kapitalo derinys, kuriuo planuojama finansuoti investicijų poreikius. Nuo kapitalo struktūros politikos priklauso rizikos ir pelningumo alternatyvos pasirinkimas. Kuo daugiau įmonė naudoja paskolų, palyginti su nuosavybe, tuo didesnė savininkų nuosavybės prognozuojamoji pajamų norma. Šiuo atveju didėjant įsiskolinimo koeficientui, didėja ir jos finansinė rizika. Šiuo atveju nuosavo kapitalo vertė. Kapitalo kaštai - tai pelningumo norma, kurios reikalauja įvairūs tipai finansavimo šaltiniai. Skaičiuojami kaip visų šaltinių kaštų svertinis vidurkis.

Diskontuoto pinigų srauto (dividendų augimo) metodas pagrįstas tuo, kad bet kurios investicijos vertė priklauso nuo būsimųjų generuojamų pinigų srautų vertės, t.y. laikotarpio ir diskonto normos. Šis metodas tinkamas tais atvejais, kai dividendai mokami kasmet, ir jų augimo tempai pastovūs. I. Lypsicas ir V. Kossovas (1996) nuosavo kapitalo kainą nustatyti siūlo grynojo pelningumo metodu. Dividendų augimo tempai nėra pastovūs. Grynasis pelnas vienai akcijai yra toks pelnas, kurį reikia uždirbti, norint išvengti esamų akcininkų akcijų pelningumo sumažėjimo. Pasak V. Šiuo atveju ji turi būti pakankamai žema, kad pritrauktų pirkėjus. Siūloma palūkanų norma bei realias sąlygas gauti paskolą tokia palūkanų norma. Tai yra šio sutaupymas, nes palūkanos neapmokestinamos. Lizingą galima apibrėžti kaip ūkinę veiklą, kada ūkio subjektas sutartiniais pagrindais perleidžia teisę naudotis savo kilnojamuoju ar nekilnojamuoju turtu fiksuotam ar neapibrėžtam laikotarpiui.

Investiciniai projektai yra finansuojami arba iš nuosavo, arba iš skolinto kapitalo, arba jų derinio. WACC (eng. Weighted Average Costs of Capital) yra šių finansavimo šaltinių kaštų vidurkis, kuris kiekvienas yra procentaliai įvertintas pateiktoje situacijoje. Imant svertinį vidurkį, mes galime pamatyti, kiek įmonė turi sumokėti už kiekvieną gautą litą. Įmonės WACC bendrąja prasme yra jos reikalaujama grąža, ir dažnai reikalaujama įmonės vadovų siekiant nustatyti ekonomines, plėtros ar susijungimų galimybes. Visi kapitalo šaltiniai - paprastosios akcijos, privilegijuotosios akcijos, obligacijos ar kitos ilgalaikės skolos - yra įtraukiami į WACC kalkuliaciją.

Ekonominis įvertinimas sukuria finansinius matus įmonei prieinamų investicijų galimumui įvertinti. Ekonominis įvertinimas parodo projekto naudą, siedamas ją su kapitalo sąnaudomis, nes dažnai yra sunku surasti vienintelį parametrą, kuris tai įvertins. Šiuo atveju būtina prisiminti, kad kiekvienas iš jų atspindi tik tam tikrą projekto aspektą. Grynosios dabartinės vertės (NPV - Net Present Value) rodiklis - tai vienas populiariausių ir verslo projektų vertinimui visuotinai naudojamas metodas, visiškai tinkantis ir technologijų investiciniams projektams. Šį rodiklį pamini visi lietuviai autoriai, nagrinėjantys investicinės analizės metodus.

Pinigų srautai yra pasiskirstę laike, jie diskontuojami pagal tam tikrą procentinę normą i. Šiuo atveju tai nepakankamai tikslus vertinimas, nes visiškai neįtraukiami nuosavo kapitalo kaštai. Svarbus momentas nustatant procentinę normą, naudojamą mokėjimų srautui diskontuoti, yra rizikos veiksnio nagrinėjimas. Verslo projekto grynoji dabartinė vertė yra viso projekto grynosios pinigų srautų suma. Kai NPV viršija nulį, tada projektas yra priimtinas, kai NPV reikšmė mažesnė už nulį - projektas yra atmestinas. NPV metodas įvertina pinigų laiko vertę. Šiuo atveju reikalaujama nustatyti norimą grąžos normą (kapitalo kainą) iš anksto.

Investicijų atsipirkimo laikotarpis (PP - Payback Period method) - vienas dažniausiai taikomų rodiklių, analizuojant investicinius projektus. Atsipirkimo laikotarpis - laiko trukmė, per kurią investiciniame projekte numatytos pajamos padengia investicijas, skirtas šioms pajamoms gauti. Kuo trumpesnis apmokėjimo terminas - tuo priimtinesnis yra projektas. Atsipirkimo laikotarpis - tai laikas (T), per kurį projekte numatytos pajamos padengia investicijas šioms pajamoms gauti. Šis rodiklis proporcingas rodiklio reikšmei. Šiuo atveju pinigų srautai. Šiuo atveju finansinės institucijos, kurios pelnuose paprastai nedalyvauja. Praktikoje atsipirkimo periodas yra naudojamas kaip papildomas kriterijus, t.y.

Vidinės pelno normos rodiklis lietuvių autorių įvardijamas kaip vienas reikšmingiausių. Vidinė pelno norma (IRR - Internal rate of Return) suprantama kaip diskonto norma, kurios taikymas užtikrina laukiamus piniginius mokėjimus (išlaidų dabartinės vertės ir laukiamų piniginių įplaukų dabartinės vertės lygybę. Vidinės pelno normos rodiklis apibūdina maksimalų galimą santykinį išlaidų lygį. Šiuo atveju naudojamas rodiklis, pasirenkant investicinius projektus, nes įvertina pinigų laiko vertę bei visus pasiklydusio projekto pinigų srautus. Šiuo atveju jeigu dabartinės grynosios vertės nustatymo metu prioritetas teikiamas kitam investiciniam projektui, negu vidinės pelno normos nustatymo metodu, tai priimtinesniu laikomas dabartinės vertės nustatymo metodu parinktas projektas. Modifikuotos vidinės pelno normos atveju generuojami tarpiniai pinigų srautai reinvestuojami su ribine norma - kapitalo kaštų norma. Modifikuota vidinė pelno norma yra diskonto norma, kuri projekto generuojamus pinigų srautus būsimąją vertę prilygina investicijos esamajai vertei, kai tarpiniai pinigų srautai reinvestuojami su nustatyta ribine norma.

FV - Teigiamų pinigų srautų būsimoji vertė projekto termino pabaigai. Modifikuota vidinė pelno norma yra investicijos pelningumas, kai pinigų srautų reinvestavimo norma yra aiškiai apibrėžta. Jei projekto modifikuota vidinė pelno norma yra didesnė nei kapitalo kaštų norma, projektas yra patraukli investavimo alternatyva. Modifikuotos vidinės pelno normos atveju daroma prielaida, kad visi projekto pinigų srautai reinvestuojami pagal to paties projekto vidinę pelno normą. Reinvesticijos pagal kapitalo kaštus dažnai korektiškesnės, todėl modifikuota vidinė pelno norma yra patikimesnis pelningumo rodiklis. Skaičiuojamu. Šį rodiklį pamini tik R. Norvaišienė (2004) ir O. Šiuo atveju vertinimo metodas yra grynosios dabartinės vertės nustatymo metodo tęsinys, todėl jį mini daugelis autorių: Norvaišienė (2004), Bivainis (1997) ir Aliašauskas (2005) ir kt. Pelningumo indeksas išreiškiamas kaip grynosios pinigų srautų esamosios vertės ir investicijos santykis. Skaičiuojamas pagal šią formulę. Pelningumo indeksas yra santykinis rodiklis, leidžiantis palyginti vertinamus investicinius projektus.

Šiuo atveju, kai svarstomi du ar daugiau skirtingų dydžių projektai, naudojant pelningumo indekso metodą, galima pasirinkti projektus, kurie skirsis nuo projektų, pasirinktų grynosios dabartinės vertės metodu. Infliacija - tai bendrojo kainų lygio kilimas, taigi esant infliacijai - kyla įvairių prekių ir paslaugų kainos. Šiuo atveju už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekių. Vertinant infliacijos poveikį pinigų srautams, dažniausiai naudojama metinė procentinė infliacijos norma. Ši norma rodo metinį kainų padidėjimą arba sumažėjimą per vienerių metų laikotarpį. Šiuo atveju nusidėvėjimo metodas. Nusidėvėjimo normas, patvirtintas atitinkamuose norminiuose aktuose. Daroma prielaida, kad turtas kiekvienais metais nusidėvi vienodai, todėl kasmetinė nusidėvėjimo suma nekinta. Šiuota metinė nusidėvėjimo suma lygi pradinės ir likvidacinės turto vertės skirtumui, padalytam ir turto naudojimo laiko. Šios vertės metodas. Šis būdas taikytinas toms ilgalaikio turto rūšims, kurių reali vertė gerokai sumažėja pirmaisiais naudojimo metais. Taikant šį metodą metinis nusidėvėjimas progresyvine eile mažėja per naudojimosi turtu metus. Šiuo atveju atgauti investuotą kapitalą. Šiuo atveju pats koeficientas skirtingais periodais yra kintamas normatyvinio nusidėvėjimo laikotarpio ribose.

Įmonės, vertindamos kapitalo investicijas, turi naudotis arba pagreitintu, arba tiesiniu metodu. Akivaizdu, kad turėtų būti naudojamas metodas, labiausiai padidinantis pinigų srautų einamąją vertę tam tikram projektui. Investicinio projekto rizika apibrėžiama kaip projekto rezultatų nuokrypio nuo laukiamo rezultato galimybė. Rizikos analizė yra planavimo funkcija, atliekama siekiant identifikuoti ir įvertinti rizikos elementus ar veiksnius, kurie gali paveikti projekto rezultatą. Dažniausiai praktikoje naudojamas projektų rizikos įvertinimo metodas - jautrumo analizė. Projekto vertės nustatymas remiasi vienintelių apibrėžimų reikšmėmis suteikimu projekto parametrams. Šios reikšmės nustatomos geriausio spėjimo būdu. Šiuo atveju yra naudinga ir išties būtina ištirti, kaip atskirų projekto parametrų pasikeitimai veikia jo vertę. Šio efekto į projekto finansinį rezultatą. Dar vienas dažnai naudojamas projekto rizikos vertinimo metodas - scenarijaus analizė. Ši analizė leidžia nustatyti kelis veiksnius tarpusavio sąveiką, t. y. Vertinant individualią projekto riziką, scenarijaus analizės metodu yra prašoma vadovų išsakyti nuomonę apie blogiausią, t. y. pesimistinį įvykių vystymosi variantą, labiausiai tikėtiną ir optimistinį įvykių vystymosi variantus. Skaičiuojamos pesimistinio ir optimistinio variantų grynosios dabartinės vertės ir jos palyginamos su bazine projekto NPV reikšme. Šiuo atveju skirtumas.

Šias aplinkos sąlygas ir taip sumažinti nenumatytus nuostolius arba padidinti laukiamus pelnus. Tradiciniai planavimo požiūriai, tokie, kaip Diskontuotas pinigų srautas analizė, nepakankamai... Vyriausybės parengtame mokesčių pertvarkos pakete, kuris šiuo metu svarstomas Seime, greta kitų siūlymų yra numatyta ir tam tikro ilgalaikio turto momentinio nusidėvėjimo lengvata. Mindaugo Dervinio, „PwC“ Lietuvoje pelno mokesčio komandos vadovo, teigimu, MN galimybė trumpuoju laikotarpiu gali būti rimtas impulsas verslams, kurie dabar ryžtasi investuoti. „Investuojančiam verslui tai galimybė gauti paskatą iš karto, per mažesnį PM. M. Dervinio teigimu, vienas iš sektorių, kuriam MN galimybė gali būti naudinga, yra transportas ir logistika. „Taikant MN šios ribos nėra, todėl įmonės galėtų visą investicijų sumą atskaityti iš karto. Logistikos įmonėms, kurios planuoja įsigijimus 2025 m. Kaip aiškina M. MN lengvata, anot M. Dervinio, ne visada būtų pats naudingiausias pasirinkimas verslui. „Ir jei įmonė maksimaliai pasinaudoja IP lengvata, ji papildomai gali skaičiuoti ir įprastą nusidėvėjimą - taigi, iš principo ji visą turto naudojimo laikotarpį gali daryti dvigubą turto atskaitą pelno mokesčio tikslais. O MN lengvata leidžia atskaityti turto kainą tik vieną kartą“, - aiškina M. Abi šios lengvatos taikomos beveik tokioms pačioms turto rūšims. Yra ir papildomų niuansų, kurie gali lemti įmonės pasirinkimą. M. Dervinis aptaria hipotetinę situaciją. Tarkime įmonė, turinti 1 mln. Eur pelno, planuoja 1 mln. Jei ši įmonė gali pritaikyti IP lengvatą 1 mln. Eur turto, toks pasirinkimas jai bus naudingesnis nei MN - šalia IP lengvatos, kuri išnaudos tuos 1 mln.

„Tada galima būtų svarstyti apie MN pasirinkimą. Įmonė tokiu atveju turėtų galimybę nuostolį padidinti dar 1 mln. Eur ir šį nuostolį neštis į ateinančius periodus ir juo dengti pelnus iki 70% kasmet. Taigi, nuostolį generuojančioms įmonėms, kurios investuoja į ilgalaikį turtą, nauda būtų ta, kad jos galėtų turėti dar didesnį mokestinį nuostolį ir dar ilgesnį laiką mokėti mažiau PM ar išvis jo nemokėti“, - aiškina M. Anot M. „Kitos Baltijos šalys neturi nuostatos, kad įmonės pelnas turi sietis su jos kasmetinėmis investicijomis į ilgalaikį turtą - ten verslas tiesiog nemoka mokesčio, jei pelnas laikomas versle ir naudojamas verslui plėtoti. „Viena vertus, neapmokestinamojo reinvestavimo sistema verslui yra draugiškesnė. Kita vertus, ši sistema nesuteikia galimybės užsitikrinti aiškų, prognozuojamą ir reikšmingą lėšų surinkimą iš pelno mokesčio, o tai ypač aktualu dabar, kai esame išorinių grėsmių akivaizdoje ir reikia turėti stabilų biudžetą, užtikrinti gynybos finansavimą“, - aiškina M.

Diskontuoti pinigų srautai - tai į dabartinę vertę perskaičiuoti (diskontuoti) ateities pinigų srautai. Kitaip sakant, ta pati pinigų suma ateityje nėra lygi tai pačiai sumai dabar, o diskontavimas - tai ateities pinigų perskaičiavimas į dabartinę vertę. Šis metodas itin universalus, ir gali būti pritaikytas įvairiems finansiniams skaičiavimams. Diskontuotų pinigų srautų metodas gali būti naudojamas vertinti bet kuriam turtui (investicijoms), kuris generuoja, ar generuos pinigus ateityje. Žvelgiant bendrai, šis vertinimo metodas, greičiausiai, populiarumu nusileidžia tik palyginamosios analizės metodui. Bet dėl šio metodo detalumo, apibrėžtumo bei universalumo, jis yra dažniau naudojamas finansų srities profesionalų.

Nors sakoma, geriau duoti meškerę, o ne žuvį, nėra daug prasmės čia pateikinėti diskontavimo formulių, nes realiai niekas (apart studentų) „rankiniu“ būdu tokių dalykų nebeskaičiuoja. Vietoj formulių, geriau įkelsiu skaičiavimo DCF pavyzdį Excel lentelėje (failas šiek tiek žemiau), kur galite pamatyti kaip atrodo diskontuoti pinigų srautai ir kaip toks modelis realiai veikia. Kalbant apie įmonės pinigų srautą, pirmiausia reiktų akcentuoti, kad čia kalbame apie ‚firmos‘, ne ‚nuosavybės‘ generuojamą pinigų srautą. EBIT (pelnas prieš mokesčius ir palūkanas) - lemiama pinigų srauto dalis, nes jei įmonė neuždirba pelno, mažai tikėtina iš jos sulaukti teigiamo pinigų srauto. EBIT prognozavimas yra sudėtinga ir jautri vertinimo dalis. Mokesčiai paprastai skaičiuojami naudojant ‚efektyvią pelno mokesčio normą‘ galiojančią toje šalyje. Nusidėvėjimas ir amortizacija - viena lengviau įvertinamų dalių. Skaičiuojant apytiksliai, galima remtis materialaus ilgalaikio turto kiekiu ir istorine ‚nusidėvėjimo norma‘. Apyvartinio kapitalo pokyčiai nuspėjami gan sunkiai, tačiau tikslumas čia neturi tiek daug įtakos ilguoju laikotarpiu (nepadarant klaidų likutinėje/amžinojoje vertėje). Investicijos į ilgalaikį turtą - taip pat neatsiejama pinigų srauto dalis. Žvelgiant giliau, reiktų atskirai traktuoti investicijas skirtas verslo plėtrai, bei investicijas verslui palaikyti. Investicijos plėtrai turi būti susiję ir su realiomis galimybėmis, ir su pajamų prognoze, bei tokių investicijų rinkos kainomis.

Praktikoje naudojami trys pagrindiniai metodai likutinei vertei nustatyti:

1. Amžinosios vertės modelis (perpetuity value model) - dažniausiai naudojamas metodas. Jis taikomas beveik visuomet, kai nėra kliūčių nustatant stabilų (nebėra veiksnių keisiančių jį toliau) ateities periodų srautą. Tęstinė vertė = ‘Koreguotas paskutinių metų pinigų srautas’ / (‘Diskonto norma’ - ‘Amžinojo augimo norma’) ‘Koreguotas paskutinių metų pinigų srautas’ - tai grynasis pinigų srautas, kurį vertinama įmonė (ar kitas objektas) yra pajėgi generuoti ilguoju/neribotu laikotarpiu. Paprastai šiam dydžiui nustatyti naudojamas paskutinių prognozuojamų metų srautas, tačiau reikia nepamiršti atlikti apyvartinio kapitalo ir lėšų investicijoms įtakos koregavimus.
2. ‘Diskonto norma’ - aprašyta žemiau.
3. ‘Amžinojo augimo norma’ - tai procentinis dydis, kuriuo tikimasi įmonės srautas vidutiniškai augs labai ilgu laikotarpiu. Priklausomai nuo verslo sektoriaus, esant normalioms infliacijos sąlygoms, šis dydis turėtų būti 1%-4% ribose.
4. Palyginamosios analizės metodas (relative valuation) - paremta nagrinėjamos įmonės rinkos rodiklių lyginimu su panašiomis kotiruojamomis įmonėmis. Remiantis šiuo metodu gali būti naudojamos tiek vidutinės rodiklių reikšmės vertinimo metu, tiek istoriniai vidurkiai.
5. Likvidacinės vertės metodas (asset sale value method) - taip pat naudojamas ‚likutinei vertei‘ nustatyti. Tai rodiklis, kuris parodo kiek nuvertėja pinigai ateityje lyginant su dabartine jų verte. Žinoma, tai subjektyvus rodiklis, tačiau praktikoje yra nusistovėjusios tam tikros normos, kurios laikomos realiomis.

Norite įvertinti parduodamą ar perkamą verslą? Reikia nepriklausomo patarimo? Pasidalink nuoroda su draugais ir kolegomis! EBITDA iš anglų kalbos šifruojasi kaip: Earnings Before Interest Taxes Depreciation and Amortizaton. Lietuviškai tai būtų veiklos pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas. Dydis, kuris visada rūpi pinigų skolintojams, investuotojams, analitikams. EBITDA apskaičiuojama iš įmonės pelno-nuostolio ataskaitos, bei, dažniausiai, vertinama metų EBITDA. Tačiau kodėl šis skaičius toks reikšmingas, bei naudojamas apskaičiuojant kitus įmonių veiklos rodiklius? Norint apskaičiuoti įmonės galimybes aptarnauti kreditą, orientacija vien tik į grynąjį pelną neparodo įmonės tikrojo pinigų srauto, kuris gali būti tam nukreiptas. Kaip pavyzdys - jei įmonė neturi ilgalaikio turto, arba jo suma yra labai maža, nėra palūkanų mokėjimų, grynasis pelnas būtų gana geras parametras apskaičiuoti kiek įmonė galėtų skolintis. Tačiau dažnu atveju būna kitaip - yra tiek ilgalaikio turto, tiek palūkanų mokėjimų.

Tai yra pagrindinis dalykas dėl kurio yra reikalingi patikslinimai apie ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas. Kaip pavyzdys - įmonė turi ilgalaikio turto už 20 000 EUR (sakykime, kad nusipirko autobusiuką vežti prekėms). Kasmetinės jo nusidėvėjimo sąnaudos siekia po 4 000 EUR. Tai reišiasi, kad veiklos sąnaudose patiriamos 4 000 EUR nusidėvėjimo sąnaudos, pelnas mažėja šiuo dydžiu, tačiau įmonė, pinigų prasme, jų sumažėjimą turėjo tik įsigydama autobusiuką. Vėlesniais metais minėtos 4 000 EUR sąnaudos turimų pinigų nesumažina. Šiuo atveju jei turėtume įmonės hipotetinį grynąjį pelną 5 000 EUR, prie jo pridedame nusidėvėjimo sąnaudas 4 000 EUR ir gauname, kad generuojamas laisvas pinigų srautas yra 9 000 EUR. Dauguma kreditorių santykį laiko vienu pagrindinių rodiklių. Vienas populiariausių interpretavimų - finansinių skolų ir EBITDA santykis turėtų nebūti didesnis nei 5 ir tai yra būtent metai. Tai reiškia, kad kreditorius tikisi, kad įmonė 5 metus generuos pakankamą tokią pat EBITDA kaip buvo praėjusiais metais. Naudojant viršuje esantį hipotetinį atvejį, kur EBITDA būtų 9 000 EUR, tai šiuo atveju, įmonei ieškant papildomo finansavimo, kreditorius norėtų paskolinti iki 45 000 EUR (5 x 9 000 EUR). Žinoma, kiekvienas verslo sektorius pasižymi savo specifika. Versluose, kuriuose reikalinga daug kapitalo, pvz.

1 lentelė. Nusidėvėjimo metodų įtaka pinigų srautams

tags: #pinigu #srautas #kai #ilgalaikio #turto #nusidevi