Pilietinės Žmogaus Teisės ir Nuosavybės Neliečiamybė Lietuvos Konstitucijoje

Žmogaus teises apibrėžia teisė ir kitos socialinės normos, o vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų - jų visuotinumas, universalumas, nedalumas. Žmogaus teisės remiasi žmonių lygybės prieš įstatymus, lygiateisiškumo ir kt. Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi kelių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo plėtojami trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai - žmogaus vientisumas (integralumas), laisvė ir lygybė, pagarba kiekvieno žmogaus orumui.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija - vienas svarbiausių dokumentų, įtvirtinančių žmogaus teises.

Žmogaus Teisių Raida

Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus - Senovės Graikijos ir Romos humanistines idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Apie neatimamas teises vieni pirmųjų prakalbo stoikai, išskyrę ius naturale ir ius gentium. Pagal ius naturale visi žmonės yra lygūs ir laisvi. O ius gentius - žemiškieji įstatymai - neleidžia pasireikšti tikrajai žmogaus prigimčiai. Kur kas vėliau, viduramžiais, Anglijoje priimtas ypač svarbus dokumentas - Magna Carta Libertatum, liet. Didžioji laisvių chartija.

1215 m. birželio 15 d. išleistas, o 1297 m. su kai kuriais pakeitimais dar kartą patvirtintas dokumentas šioje karalystėje įtvirtino luominę monarchiją bei apribojo karaliaus valdžią prieš dalį gyventojų. Bene reikšmingiausios Didžiosios laisvių chartijos nuostatos buvo susijusios su žmogaus teisėmis, ginančiomis kilmingus žemvaldžius nuo centrinės valdžios savivalės, sudarančiomis galimybę būti teisiamiems pagal nusikaltimo pobūdį sau lygių asmenų. Panašiu metu, kai buvo priimta Magna Carta Libertatum, prigimtinių teisių idėją plėtojo ir italų filosofas bei katalikų bažnyčios mokytojas Tomas Akvinietis. Renesanso epochos filosofija tyrinėjo žmogaus suverenumą, nepriklausymą nuo monarcho valios, kas tapo šiuolaikinių žmogaus teisių idėjų ištakomis.

Prigimtinės teisės idėjas interpretavo Th. Hobssesas, J. Locke’as, J. J. Rousseau, Ch. Montesquieu ir kt. Prigimtinės teisės teorija teigė, kad egzistuoja prigimtinė teisė ir pozityvioji teisė. Žmogaus teisės iškeliamos virš valstybės, jos laikomos neatsiejamomis nuo individo, iš valstybės atimama teisė jas kvestionuoti. Anot Locke’o, prigimtinės teisės yra teisė į gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Šios prigimtinės teisės universalios ir neatimamos, priklausančios kiekvienam asmeniui ir negali būti parduodamos, perleidžiamos ar atimamos.

Žmogaus Teisių Katalogo Formavimasis

1789 m. Nors ir kai kuriuose ankstesniuose teisės aktuose (pavyzdžiui, 1215 m. Didžioji laisvių chartija, 1679 m. Habeas corpus act, 1689 m. Teisių bilis Anglijoje; 1776 m. JAV Nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. pirmosios 10 JAV Konstitucijos pataisos ir kt.) skirtas dėmesys žmogaus teisėms, tačiau 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija suformulavo pirmąjį žmogaus teisių katalogą. XX a. - kruviniausių karų žmonijos istorijos amžius laikomas ir modernių žmogaus teisių pradžios era.

Pasauliniai karai, kurių metų vyko ypač grubūs, masiniai žmogaus teisių pažeidimai, inspiravo demokratines valstybes tartis dėl privalomų tarptautinių žmogaus teisių normų. pripažįstamos ir įtvirtinamos ne tik individo, tačiau ir socialinės bei kolektyvinės teisės, kaip kad teisė į mokslą, darbą, gerovę, soc. aprūpinimą, sveikatos apsaugą. Pastarosios susikūrimui didelę įtaką padarė 1948 m. gruodžio 10 d. JT Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas. Ypač reikšmingomis tarptautinėmis sutartimis laikomi ir JT tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (ir jo fakultatyvieji protokolai) bei JT tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, kurie buvo priimti 1966 m. Iki šiol vienas efektyviausių tarptautinių žmogaus teisių apsaugos mechanizmų buvo nustatytas 1950 m. lapkričio 4 d. Europos Tarybos priimtoje tarptautinėje sutartyje - Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Žmogaus Teisių Kartos

Žmogaus teisės vystėsi ne vieną šimtmetį, jos apima platų spektrą teisių, kurios iš esmės skiriasi savo turiniu. Todėl 1979 m. Pirmoji karta - pilietinės ir politinės teisės, dar vadinamos „mėlynosiomis“ teisėmis. Joms priklauso teisė į gyvybę, lygybė prieš įstatymą, žodžio laisvė, teisė į teisingą teismą, religijos laisvė, balsavimo teisė. Šios teisės įsitvirtino JAV ir Prancūzijos revoliucijų metu, o dalis jų jau buvo ir Didžiojoje laisvių chartijoje bei kituose to meto dokumentuose.

Pirmosios kartos teisės įtvirtintos tarptautinėje teisėje, t.y. 1948 m. JT Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (toliau ir - VŽTD) ir vėliau, 1966 metais priimtame Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Šios teisės yra ekonominės, socialinės ir kultūrinės, jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į VŽTD ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte.

Trečios kartos teisės vadinamos „žaliosiomis“ ir apima kolektyvines teises, kurių neapima pirmosios ir antrosios kartos teisės. Daugelis jų nėra įtvirtintos valstybėms privalomuose tarptautinės teisės dokumentuose, tačiau yra įtvirtintos taip vadinamojoje „soft law“ („minkštosios teisės“) sistemoje, pvz. Aptartos 1972 m. Stokholme vykusioje JT žmogaus aplinkos konferencijoje, 1992 m. Rio deklaracijoje dėl aplinkos ir plėtros, 1981 m. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijoje ir kt. Kadangi kol kas nėra visų šalių sutarimo, sunku šias teises įtraukti į konvencijas ar kitus dokumentus, privalomus šalims.

Pastarąjį dešimtmetį literatūroje pradėtos išskirti ir ketvirtosios kartos teisės. Jos taip pat galėtų būti pavadintos „ateities kartų teisėmis“. Tai teisės, kurios priklauso ne individui ar socialinei grupei, o visai žmonijai. Mokslininkai teigia, kad ketvirtosios kartos teisės galėtų apimti genetinę inžineriją, žmogaus genomo tyrimus (žmogaus kūnas neliečiamas genetinių bandymų tikslais), kosmoso tyrimėjimus ir eksploataciją, teisę į privatumą ir saugumą internetinėje erdvėje, technologinį vystymąsi, įskaitant dirbtinį intelektą, skaitmenines teises ir kitas „naujas“ teises, kurių neapima trijų prieš tai išvardintų teisių kartos.

Žmogaus Teisių Raida Lietuvoje

XVI a. pradžioje sukurta teisinė žmogaus teisių samprata. Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) preambulėje nurodoma, kad Statutas skirtas visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. 9 straipsnyje sakoma, kad visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę. Interpretuojant Statuto 1 straipsnį galima būtų suformuluoti tokius principus: bausmę skiria tik teismas; rungiamasi teismo procese, procese turi dalyvauti abi ginčo šalys; įtvirtinama nekaltumo prezumpcija ir tik teismas nustato kaltę; kiekvienas atsako už savo veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės (7 str.). Šios svarbios žmogaus teisės Lietuvoje buvo skelbiamos jau XVI a. pradžioje.

Prigimtinės teisės vertybės puoselėtos ir Vilniaus universitete, jame dėstyta prigimtinė teisė, o 1795 m. teisininkas ir teisės filosofas Jeronimas Stroinovskis išleido knygą „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas“. Jis tvirtino, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra laisvas ir nuo kitų nepriklausomas. Istorija padarė lemiamą įtaką Lietuvos žmogaus teisių doktrinos raidai - XVIII a. pabaigoje Lietuvą okupavo Rusijos imperija ir tik XX a. 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija rėmėsi Vakaruose tuo metu populiarios liberalios filosofijos nuostatomis.

Piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti buvo skirtas specialus skyrius „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“, tradicinis to meto konstitucinei doktrinai, kildinamas iš 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatų. 1940 m. ir vėlesnė Tarybų Sąjungos okupacija sutrikdė savarankišką teisės raidą. Tik atgavus nepriklausomybę 1990 m. Lietuva daugelį dešimtmečių nedalyvavo kuriant ir taikant tarptautines žmogaus teisių normas; atgavusi nepriklausomybę, ji turėjo integruoti daugelį tarptautinės teisės nuostatų į įvairias teisės sritis, pirmoji jų - konstitucinė teisė.

Žmogaus Teisės Lietuvos Konstitucijoje

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri šiandien daro didelę įtaką formuluojant Lietuvos teisės doktriną.

Žmogaus teisės Lietuvos Konstitucijoje bus analizuojamos ne tik jų turinio, bet ir Konstitucijos normų formulavimo požiūriu. Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“. Žmogaus teisių reglamentavimui galime priskirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skyriuose, pvz., 73 straipsnį, esantį V skirsnyje „Seimas“, skirtą Seimo kontrolieriams; to paties skirsnio 68 straipsnį, nustatantį piliečių įstatymų iniciatyvos teisę; straipsnius, reglamentuojančius rinkimų teisę ir kai kuriuos kitus.

Galime diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos. Konstitucijos 2 straipsnyje teigiama, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kuriai ir priklauso suverenitetas. 3 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Terminologija Konstitucijoje

Reglamentuojant žmogaus teises, Konstitucijoje vartojami įvairūs terminai: žmogus, asmuo, pilietis, lietuvis. Žmogaus ir asmens terminai turi būti traktuojami kaip sinonimai ir jų vartojimas nekelia abejonių analizuojant konkrečius Konstitucijos straipsnius, galime teigti, kad ne visada pagrįstai yra vartojamas piliečio terminas. Išskirtinis teisinis piliečio ryšys su valstybe turėtų apsiriboti tik politinėmis teisėmis.

Konstitucijoje yra straipsnių, kuriuose piliečio termino vartojimo pagrįstumas abejotinas, pvz., 25 straipsnio 5 dalyje, numatančiame teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie save; 32 straipsnyje, deklaruojančiame teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamą vietą Lietuvoje ir galimybę laisvai išvykti iš Lietuvos (išskyrus šiame straipsnyje nurodytą atvejį, kad negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą); 35 straipsnyje, laiduojančiame teisę laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas; 36 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę rinktis į taikius susirinkimus, 37 straipsnyje, nustatančiame teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, yra įvardytas pilietis, nors tokios teisės neturėtų būti ribojamos ir kitiems asmenims, taip pat ir 45 straipsnyje apie teisę piliečių tautinėms bendrijoms tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą.

Konstitucinių Teisių Ribojimas

Dėl II skirsnio, reglamentuojančio žmogaus teises, galima būtų diskutuoti, ar visų straipsnių formuluotės yra pakankamai tikslios, kadangi vartojamos tokios formuluotės kaip „asmens laisvė neliečiama“, „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, „nuosavybė neliečiama“ ir kt. Konstitucijos normos suformuluoja ne teisę į asmens laisvės ar privataus gyvenimo neliečiamybę, bet tos teisės objektą (t. y. laisvę, privatų gyvenimą, nuosavybę ir kt.).

Konstitucijos normose, reglamentuojant tam tikrų Konstitucijos ginamų vertybių neliečiamumą, galima buvo numatyti straipsniuose ir bendras sąlygas, kurioms esant tos teisės gali būti ribojamos (išskyrus tokias absoliučias teises, kaip teisę į gyvybę, teisę būti apsaugotam nuo kankinimų, nežmoniško ar žiauraus elgesio). Nors kai kuriose Konstitucijos normose ir minimos tam tikros sąlygos, pvz., 20 straipsnyje, kuriame nustatyti galimi asmens laisvės apribojimai ar 24 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas būsto neliečiamumas, 22 straipsnyje apie privataus gyvenimo neliečiamumą, vis dėlto geriau būtų įvardyti ne atskirus ribojimo atvejus, bet suformuluoti jiems galimas pagrįstas bendrąsias demokratijos principais sąlygas, kaip nurodoma Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Konstitucinių Teisių Aiškinimas ir Taikymas

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste. Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Nagrinėjant žmogaus konstitucines teises svarbus ir jų tiesioginio taikymo principas, kuris yra suformuluotas jau minėtame 6 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, kaip Civilinis, Baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo, o kitų teisės šakų normos yra subordinuotos Konstitucijos reikalavimams. O ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.

Pagrindinių Pilietinių ir Politinių Teisių Sąrašas

Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“ pateiktas pagrindinių pilietinių ir politinių teisių sąrašas. Pilietinėms teisėms reikėtų priskirti: teisę į gyvybę, teisę į laisvės neliečiamybę, asmens neliečiamybę, privataus gyvenimo neliečiamybę, nuosavybės neliečiamybę (nors ši teisė galėtų būti priskiriama ir ekonominėms teisėms), žmogaus būsto neliečiamybę, saviraiškos laisvę, teisę į informaciją, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, kilnojimosi (judėjimo) laisvę, teisę laisvai vienytis į asociacijas, teisę rinktis į taikius susirinkimus, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius (kuri galėtų būti priskiriama ir kultūrinėms teisėms).

Minėtame Konstitucijos skirsnyje deklaruojamos tokios politinės teisės, kaip teisė dalyvauti valdant savo šalį (rinkimų teisė, teisė stoti į valstybės tarnybą), peticijos teisė, teisė vienytis į politines partijas. Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluotą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime įvertino šią Konstitucijos normą ir pažymėjo, kad „Konstitucijos 18 straipsnyje <…> yra įtvirtinama pamatinė norma, kuria remiantis garantuojamos ir ginamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumas, numatomi apsaugos būdai“. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų.

Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau - Deklaracija) taip pat traktuoja žmogaus teises kaip prigimtines, jos 1 straipsnyje nurodoma, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Europos žmogaus teisių konvencija taip pat buvo priimta atsižvelgiant į šią Deklaraciją.

Svarbiausios Lietuvos Konstitucijos datos

tags: #pilietines #zmogaus #teises #nuosavybes #nelieciamybe