Tikrasis žmogaus poelgių vertintojas gali būti sąžinė, visuomenė ir Dievas. Kiekvienas iš šių aspektų yra svarbus žmogui, nes nuo jų priklauso gyvenimas ir pasirinkimai. Šiame straipsnyje bandoma paaiškinti, kokiais būdais visuomenė, sąžinė ir Dievas gali būti laikomi tikraisiais žmogaus gyvenimo poelgių vertintojais.
Vertinti - reiškia turėti savo nuomonę kito žmogaus, daikto ar kokio nors reiškinio atžvilgiu. Vertinimas prilygsta žmogaus poelgių teismui, kuriame nesvarbu, padarei dorą ar nedorą darbą, tu visada susilauki teigiamo ar neigiamo aplinkinių įvertinimo. Visuomenė, sąžinė ir Dievas yra trys teisėjai, kuriems žmogus nejučia patiki įvertinti savo poelgius.
Jaunas žmogus labiau vertina visuomenės nuomonę, pavyzdžiui: tėvų, artimųjų, kai tampi suaugęs pradedi labiau klausyti savo sąžinės balso arba paties savęs, o kartais viską atiduodi Dievo teismui.
Sąžinė kaip vertintoja
Sąžinė gali sukelti graužatį dėl pažeistos moralinės nuostatos arba blogo darbo. Ta graužatis gali žmogų lydėti visą gyvenimą.
Visuomenė kaip vertintoja
Visuomenė, o ypač šeima gali vertinti žmogų ir daryti spaudimą gyvenimo kelio pasirinkime.
Dievas kaip vertintojas
Dievas gali suteikti žmogui dvasinį tikėjimą ir palaimą. Kiekviena iš šių trijų jėgų sudaro didelį vaidmenį žmogaus gyvenime, vertindamos jo poelgius ir gyvenimo pasirinkimus. Krikščionybėje yra priimtina, kad Dievas - žmogaus poelgių teisėjas. Psalmyne galime rasti tokius žodžius: “Bet Dievas yra teisėjas; vieną jis pažemina, kitą išaukština.”
Tai puikiai matome skaitydami skirtingo laikotarpio kūrinius: Kristijono Donelaičio poemoje “Metai” parodomas Dievo atvaizdas, kaip įvykių teisėjas, konkrečiose situacijose, taip pat Jono Biliūno novelėje “Vagis”, kurioje žmogų kankina sąžinės graužatis, bei Vinco Mykolaičio - Putino romanas “Altorių šešėly” parodo kaip visuomenė spaudžia žmogų, esant ribinėje situacijoje. Biblinius motyvus galime nesunkiai atsekti ir XVIII amžiaus lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio sukurtame pirmąjame meniniame tekste - didaktinėje, epinėje poemoje “Metai”.
Moralės elementai
Kasdieninėje kalboje vartojame daugybę žodžių, norėdami išreikšti moralę. Moralinių žodžių poros: geras - blogas, galėti, privalėti, leidžiama, kaltė, dorybė, sąžinė, pareiga - naudojame sąvokas. Jiems suteikiam tam tikrą moralinį atspalvį. Įvardinam tais žodžiais kitų žmonių moralumą ar amoralumą. Kiekvienas iš mūsų turi kažkokį paaiškinimą sau, kas tai yra tie minėti žodžiai, bet tie supratimai nėra aiškūs ir priklauso nuo erudicijos, išsilavinimo. Bet vis tiek kiekvienas turi išankstinį supratimą.
Moralės elementai:
- Moralinis vertinimas. Mes, žvelgdami į kitus žmones, jų elgesį, veiksmus vertiname tiems poelgiams, veiksmams suteikiame moralinę vertę. Visi žmonės gali vertinti moraliniu požiūriu.
- Sąžinė. Vertindami žmonių poelgius darome keistą prielaidą, kad žmogus skiria: kas yra gera ir kas yra bloga. Kasdieninėje kalboje tas išankstinis žinojimas, kas yra gera ir bloga vadinamas sąžine.
- Savanoriškumas. Darome prielaidą, kad žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, ir už tą poelgį yra atsakingas, jis apsisprendžia savanoriškai. Moraliniai veiksmai grindžiami savanorišku apsisprendimu.
- Atsakomybė sietina su atsakymu. Atsakyti už ką, už poelgį, veiksmą.
- Socialinis ryšys. Žmonių tarpusavio santykiai, poelgiai vertinami jų neatsiejant nuo moralinio konteksto. Žmonių poelgiai vertinami tik visuomenės kontekste (žmogus gyvendamas visuomenėje yra geras, blogas).
- Savęs vertė. Žmogus privalo vertinti ir savo santykį su pačiu savimi. Žmogus privalo mylėti save, gerbti save. Jis turi tam tikrus įsipareigojimus, saugoti savo kūno dalis.
Moralės ir dvasingumo santykis
Žodis moralė kilęs iš gr. k. žodžio “mores” ir reiškia paprotys, įprotis, charakteris. Moralumas - išvestinė moralės forma. Kasdieninėje veikloje moralė suprantama kaip, tam tikrų taisyklių visuma reguliuojanti elgesį (žmonių), santykius, veiksmus. Moralės normas turi apibrėžti aukščiausi orientyrai, vertybės.
Keturios vertybės, suteikiančios žmogui gyvenimo prasmę:
- Tiesa
- Gėris
- Grožis
- Meilė
Žinoti šias vertybes yra viena, o gyventi pagal jas yra kita. Krikščionybė išskiria kūną, sielą ir dvasią. Kūnas - materialioji žmogaus būsena, kurioje gyvena Siela - dvasinė energija, nukreipianti mus bendrauti su kitais. Žmogui teužtenka vien tiktai būti šioje žemėje su savo kūnu, žmogui reikia suvokti, kad jis yra baigtinis šiame laike ir būti pasirengusiam išeiti iš būties egzistavimo ribų.
Moralės kilmė
Moralė nėra atsiradusi iš karto, kaip baigtinis produktas. Ji formavosi šimtmečius, tas kelias nebuvo paprastas. Norint atsakyti į klausimą iš kur atsirado moralė reikia atsakyti į klausimą, iš kur atsirado žmogus - moralės nešiotojas. Nuo pasaulėžiūrinių pozicijų - arba materialistiniu (žmogus susiformavo iš įvairių mokslo sričių pasiekimų, kurie gali paaiškinti mums iš kur mes.
Moralės kilmės teorijos:
- Religinė moralės kilmės teorija. Dievas žmogui davė moralę. Toks religinis moralės kilmės supratimas gali būti priimtinas, jeigu mes pripažįstame Dievo būvimą.
- Natūralistinė moralinės kilmės teorija moralės atsiradimą sieja su žmogaus prigimtimi ir jo išsivystymu iš gyvūnijos pasaulio (žm. Siejama su žm. prigimtimi.
- Visuomeninė moralės kilmės teorija. Autoriai atkreipė dėmesį į žmogaus socialinę svarbą, ne atskiriems individams laikytis, tarkim dialogo, o visai visuomenei. Visuomenė prisiima atsakomybę už šias normas, kurios jai reikalingos.
Moralės principai ir normos
Moralės principai ir normos nuolat kintantys, o ne papročiai labai kinta. Moralės principai siekia senovę. Svarbiausias principas - žmogaus gyvenimo, kaip aukščiausias vertės pripažinimas. Jis siekia dar senovę, kai žmonės atsiskyrė nuo gyvūnų ir paplito nuomonė, jog panašių į save žudyti negalima. Vėliau šis požiūris paplito genties mastu, kad genties žmones negalima žudyti. Vėliau dar manoma, kad ir kitų genčių žudyti negalima, nes jie sąjungininkai. Paskui, tai paplito valstybės mastu. Atsiradus religijai, išsiplėtė religinis požiūris - nežudyti tikėjimo brolių.
Moralės normos ir yra konkretūs nurodymai, kaip vykdyti principus: būk darbštus, atsakingas. Iki šiol dar kuriamos normos. Moralės papročiai rodo, kad moralės normos atskiruose laikotarpiuose ir kultūrose yra vykdomos (gerbti tėvus). Jei normos stabilios, tai papročiai - kintantys. Vieni - vyksta, kiti - atsiranda.
Moralės sąmonė
Norint analizuoti reiškinį reikia išryškinti jo elementus. Moralės sąmonė - tai jausmų, įsivaizdavimų apie pagrindines žmogiškojo elgesio su kitais samplaika. Bendravimas atsiskleidžia per tam tikras prizmes. Kas įsivaizduoja to bendravimo? Individo moralinė sąmonė - savotiški žmogaus įsivaizdavimai apie tai, kaip reikia elgtis bendraujant. Individo moralinis suvokimas, siejamas su siela - jis sielojasi.
Moralinės sąmonės elementai:
- Sąvokas apie grožį, blogį, sąžinę - tai racionalioji dalis.
- Apie moralinius jausmus. Žmonės supranta kaip elgtis ne proto, o jausmų pagalba. Daugelis pastebi, kad moraliniai jausmai padeda geriau atlikti darbą.
- Apie moralinę valią. Kad jausmą ir protą nukreipti į reikiamą reiškinį, reikia turėti valią.
Moralės funkcijos
Moralės funkcijos:
- Vertinamoji moralės funkcija. Ši funkcija būdinga ne tik moralei, bet ir kitoms veiklos sritims - menui, literatūrai, religijai, teisei ir tt.t.
- Pažintinė funkcija.
- Pasaulėžiūrinė funkcija. Moralės negalima suves į tam tikrų moralės normų taisyklyną. Reikia turėti supratimą apie pasaulį kaip visumą. Reikia turėti pasaulėžiūrą - žiūrėti į pasaulį - po saulę.
- Auklėjamoji moralės funkcija. Moralė auklėja tautas ir visuomenes, švelnina įpročius ir veiksmus.
- Reguliatyvinė funkcija. Ji yra tartum visų 4 buvusių funkcijų kvintesencija (sintezė). Moralės tikslas nukreipti individo poelgius ir veiksmus.