Šalies socialinės politikos vaidmuo rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje yra itin svarbus. Įvairios institucijos bei organizacijos įgyvendina svarbią kiekvienam žmogui funkciją - jo darbo ir socialinę apsaugą. Vyriausybė turėtų formuoti tokią politiką, kurios galutinis tikslas - rūpinimasis žmogumi, jo pasirinkimo galimybių didinimas ar lėšų ir paslaugų užtikrinimas, kai žmogus dėl objektyvių priežasčių negali savęs ir šeimos pakankamai aprūpinti iš darbo ar kitokių pajamų.
Socialinės politikos įvairūs aspektai skirtingose šalyse skiriasi. Tai priklauso ne tik nuo ekonominių santykių ar atskirų verslo sektorių pajėgumų, bet ir nuo istoriškai susiklosčiusių bendruomenės tradicijų, supratimo apie valdžios bei individų atsakomybių pasidalinimą.
Gyvenimas pilnas nenumatytų įvykių. Netikėti įvykiai, tokie kaip gaisras arba liga gali dramatiškai pakeisti žmogaus likimą. Taigi socialinės politikos vykdomos programos turėtų būti orientuotos į pagalbą bei paramą žmogui. Vienas iš būdų apsisaugoti nuo tokių atvejų yra įsigyti draudimą. Mainais į įmokas draudimo kompanijoms, žmogus gauna naudą galimų nelaimingų atsitikimų metu. Kelios valstybės vyriausybės programos taipogi atlygina nuostolius, jeigu jie atsiranda po nelamingų įvykių, kurių bent jau iš dalies žmogus negali kontroliuoti. Tokios programos, bendrai vadinamos socialiniu draudimu, apima socialinę apsaugą, mediciną, socialinę apsaugą nuo bedarbystės, veteranų medicininę priežiūrą.
Parama skurstantiems
1992 metų rinkimų kompanijoje, Bilas Klintonas pažadėjo panaikinti skurdą JAV. Šio pažado populiarumas atspindi egzistuojančią bendrą nuomonę tarp Amerikos piliečių, kad vyriausybė privalo padėti vargšams, tačiau tuo pačiu metu diskutuojama, kokia forma pagalba turėtų pasireikšti. Šiuo metu tai yra sunkoka užduotis, nes 1996 metais, tada prezidentas Klintonas pareiškė šį norą patvirtindamas naują socialinis aprūpinimas įstatymą.
“Socialinė gerovė” JAV yra daugiau nei 80 programų rinkinys. Jos pirmiausiai aprūpina piniginėmis lėšomis žmones, gaunančius mažas pajamas. Šios programos paramą gauna tik asmenys, kurių finansiniai ištekliai yra žemesni nei įprasti. 1968 metais vyriausybės teikiama parama sudarė 1,8 procento bendrojo vidaus produkto (BVP). Iki 1998 metų šis skaičius išaugo iki 4,6 procentų.
Kai kurios programos nėra aiškiai paskirstomos ir užbaigiamos pervedant dideles sumas skurstantiesiems. Socialinė apsauga dažniausiai vertinama kaip draudiminė programa, o ne kaip paskirstymo programa. Tačiau apie 40 procentų socialinės apsaugos išmokų patenka į mažas pajamas turinčių asmenų namų ūkius. Taip pat skurstantys piliečiai gauna draudimo nuo nedarbo išmokas bei veteranų pensijas. Be jau minėtų išmokų daugelis šeimų, kurios nėra žemiau skurdo ribos, gauna kažkokią paramą, kuri nukreipta į skurstančius. Pavyzdžiui, apie 8 procentai namų ūkių, kurie gauna maisto korteles, yra virš skurdo ribos.
Pagalba šeimoms su išlaikomais vaikais
Mes pradėsime aptarinėti nuo pagalbos šeimoms su išlaikomais vaikais (Aid to Families with Dependent children - AFDC), šią programą 1996 metais pakeitė specialus įstatymas. Suprasti AFDC programą svarbu dėl dviejų priežasčių. Pirma, ginčai, kilę dėl šios programos, nustatė rėmus debatams apie 1996 metais priimtą įstatymą ir paveikė jo formą.
Pripažinta 1935 metais, AFDC aprūpindavo grynaisiais pinigais šeimas, auginančias vaikus, taip pat ligotiems, turintiems teistumą ar nedirbantiems tėvams. Daugelio šeimų, remiamų pagal minėtą programą, maitintoja buvo moteris. 1995 metais apie 4,9 milijonai šeimų dalyvavo AFDC programoje. Buvo išmokėta apie 22 mlrd. dolerių. Apie 55 procentus pinigų, skirtų AFDC programai paskyrė federalinė vyriausybė, likusią dalį - valstijos ir vietiniai valdžios organai.
Šios lėšos dažniausiai buvo administruojamos federacinės vyriausybės bei valstijų. Kiekviena valstija nustatydavo išmokų dydžius ir tinkamumo gauti šias pašalpas standartus, laikantis vyriausybės nurodymų. Taigi, tarp Amerikos valstijų egzistavo skirtingos išmokos. JAV įstatymas reikalauja, kad pagal AFDC programą pašalpa vienam asmeniui būtų sumažinta iki dolerio kiekvienam gaunamų pajamų doleriui. Neabejotinai nedidelė suma pajamų buvo ignoruojama dėl šio tikslo; pavyzdžiui, asmeniui buvo leidžiama 90 dolerių skirti veiklos išlaidoms ir 175 dolerius vaiko išlaikymui per mėnesį. Praktiniu požiūriu kiekvienas papildomai uždirbtas doleris sumažindavo išmoką vienam doleriui.
Asmeninės Atsakomybės ir Darbo Galimybių Suderinimo Aktas
Svarbios dalys JAV socialinio aprūpinimo sistemos buvo performuotos 1996 metais su Asmeninės Atsakomybės ir Darbo Ga.limybių Suderinimo Aktu (Personal Responsibility and Work Opportunity Reconciliation - TANF). Šis įstatymas sukūrė naują socialinio aprūpinimo programą, pavadinimu Laikina Pagalba Skurstančioms šeimoms. Aptarsime svarbiausias TANF dalis:
- Po AFDC visi, kurių pajamos buvo žemiau nustatyto lygio ir atitikdavo kitus reikalavimus, turėdavo teisę gauti pašalpas grynais pinigais neribotą laiką. TANF padarė pabaigą AFDC ir teisei į grynus pinigus.
- Kaip buvo pastebėta anksčiau, AFDC daugiausiai buvo vykdoma federacinės vyriausybės bei atskirų valstijų valdžios organų. Norint gauti AFDC pinigų iš vyriausybės, valstija turi suderinti federalinės valdžios išskirtus pinigus su savo lėšomis. Tačiau pagal šia programą nebuvo fiksuotos sumos federalinės vyriausybės išlaidoms. Pagal TANF kiekvienai valstijai skiriamos dotacijos socialinio aprūpinimo išlaidoms iš federacinės vyriausybės biudžeto. Dotacijos suma yra iš anksto numatyta. Valstijos naudoja minėtas dotacijas (papildytas iš savo fondų) taip, kaip joms atrodo tinkamiau, atsižvelgiant į nustatytus limitus. Valstijos dabar iš esmės visiškai kontroliuoja savo socialinio aprūpinimo programų struktūrą. Valstija gali naudoti skirtas dotacijas išmokėti pašalpas grynais pinigais, ar darbo apmokymo programoms, paauglių nėštumo prevencijai ar nepilnamečių santuokų procentui mažinti ir pan. Neįprastas šios reformos aspektas tas, kad buvo suteikta daug daugiau galių valstijoms naudojant socialiniam aprūpinimui skirtas lėšas.
Pašalpų gavėjų pajamos
apimtis, kuria valstijos sumažina pašalpas gavėjams, kai jie uždirba pajamas. Prisimenant tai, kad po AFDC sumažinimas buvo (apytiksliai) “vienas vienam” - t.y. kiekvienam uždirbtam doleriui pašalpa sumažinama doleriu. Aštuonios valstijos ir Kolumbijos apygarda tęsė šią politiką. Kitos valstijos pakeitė minėta taisyklę. Kai kuriais atvejais nukrypimai nuo AFDC nebuvo kardinalūs. Pavyzdžiui Nebraskoje, kiekvienam uždirbtam doleriui pašalpa buvo sumažinama 80 centų. Tuo tarpu Ilinojaus valstijoje suamžinimo tarifas yra 33 centai doleriui. Kalifornijos valstijos valdžios organai pašalpų gavėjams leidžia uždirbti 225 dolerius, o kai uždirbama suma didesnė, iš pašalpos dolerio atimam 50 centų už kiekvieną papildomai uždirbtą dolerį.
Klausimas, ar socialinis aprūpinimas mažina aktyvų dalyvavimą darbo rinkoje ir didina priklausomybę nuo vyriausybės išmokamų pajamų, daugelį metų iškyla kalbant apie AFDC, ir pratęsia diskusijas, kai kalbama apie TANF. Nesidomėjimas gebančių dirbti asmenų pasiūlos analize apšviečia šitą klausimą.
Visuomeninės diskusijos dėl pašalpų skatinimo apima daug platesnes problemas nei tik teisingos darbo valandos per mėnesį. Ypač esant AFDC, viena iš tokių problemų buvo ta, ar pašalpų mokėjimų gavimas sukūrė “pašalpų mentalitetą ”, kuris pašalpos gavėjui sumažino galimybes kada nors tapti finansiškai savarankišku. Ekonomistų sprendžiamas klausimas yra tas, ar pašalpų gavimas keičia asmens laisvalaikio/pajamų indiferentiškumo kreivių svyravimus. Ar žmonės tampa tingūs todėl, kad esant tam tikroms pajamų galimybėms jie dirba mažiau, negu jie dirbtų prieš gaunant pašalpas?
Žinoma, daug šeimų gaudavo AFDC mokėjimus ilgą laikotarpį - 25 procentai moterų, kurios dalyvavo AFDC, gavo paramą 10 metų ir ilgiau. Galimas dalykas, kad asmuo likdavo socialiai remiamas tik dėl to, kad didesnio uždarbio galimybės toliau būtų menkos. Kol kas jokie empiriniai tyrimai neįžvelgė skirtumų tarp šių dviejų galimybių.
Kitas būdas, kaip AFDC sukūrė ilgalaikę priklausomybę nuo pašalpų, buvo jo poveikis šeimos struktūrai. Kaip jau buvo minėta aukščiau, AFDC paprastai buvo prieinamas tik vieną iš tėvų turinčioms šeimoms. Įrodymas tas, kad tai paskatino tėvus palikti savo šeimas. Motinos, išvažiavusios pasirūpinti savimi, negalėjo nei uždirbti pakankamai pinigų, kad šeima išvengtų skurdo, nei parūpinti tinkamą aplinką savo vaikams auklėti ir auginti. Vadinasi, priklausomybė nuo pašalpos buvo perduodama karta iš kartos. Ši nuomonė atitinka ekonometrinę Autel (1992) analizę, kuri įrodė, kad motinų socialinis rėmimas padidins galimybes, jog vėliau jų dukros gyvens iš pašalpos, kitiems veiksniams nekintant.
Moffitt pažymi, kad pašalpų, skirtų socialiniam aprūpinimui, reali išraiška nuo 1960 iki 1980 m. sumažėjo, tačiau vaikų, negyvenančių su abiem tėvais, proporcija ir toliau auga. Jeigu gerovė būtų pagrindinis šeimos struktūros determinantas, sumažėjus naudai galima būtų tikėtis tiesioginių pokyčių, tačiau tai neįvyko. Žinoma, tokie paprasti palyginimai neįvertina kitų veiksnių, kurie taipogi galėjo turėti įtakos šeimos struktūrai. Ekonometriniai tyrimai, nagrinėjantys šiuos faktorius, nustato mažą arba jokio ryšio tarp šeimos struktūros ir gerovės.
Kol kas analizė numano, kad socialinį aprūpinimą gaunantys gali pasirinkti darbo valandas. Padidėjus gerovei žmogus nori dirbti mažiau valandų. Alternatyvi schema- aprūpinimo darbu schema. Įgalūs asmenys gauna atlygį tik tuomet, jeigu sutinka dalyvauti su darbu susijusioje veikloje ir įsidarbina, jeigu jiems tai yra siūloma. Aprūpinimo darbu schema gali būti lengvai interpretuojama darbo pasirinkimo modelio terminais.
Grįžkite prie 4 pav., kuris demonstruoja, kad laisvas asmuo savo noru nepasirinks jokio taško RP segmente.
tags: #piliciu #aprupinimo #gyvenamuoju #plotu #istatymas