Lietuvos miestuose ir miesteliuose glūdi neįtikėtinai įdomios ir mažai atrastos vietos, viena iš jų - Varėna. Čia galima atrasti nuostabiausias gamtos vietas ir patirti pačius geriausius įspūdžius. Šiame straipsnyje kviečiame susipažinti su Laimos ir Kosto Mačionių sodybos "Grikucis" istorija, tradicijomis ir veikla.
Sodybos istorija ir veikla
Edmundo Henriko Jastramsko ekologiniam... Nors oras pirmąjį balandžio penktadienį priminė žiemą, tačiau į Varėnos rajone, Pamerkių kaime įsikūrusią Laimos ir Kosto Mačionių sodybą „Grikucis“ rinkosi smagiai nusiteikę ir pavasario išsiilgę svečiai. Čia vyko pavasario šventė "Džiaukimės kartu", kurią organizavo sodybos šeimininkai kartu su Varėnos kultūros centro Valkininkų filialu.
Trečią kartą sodyboje buvo atidaryta Valkininkų Švc. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios klebono Broniaus Krakevičiaus fotografijų paroda „Džiaukimės kartu“. Joje - nuo retai Lietuvoje pastebimų paukščių (baltojo garnio, jerubės, slankos, tetervino) iki anksti pavasarį žydinčių augalų (lazdyno, šilagėlių). Sodybos šeimininkai džiaugiasi, kad edukacinių programų dalyviai turės puikią galimybę per fotografijas susipažinti su Dzūkijos gamta.
Šventėje dalyvavo ir Valkininkų miškų urėdas Arvydas Strazdas, kuris papasakojo daug įdomių faktų apie paukščius ir inkilus: kiek zylė sudeda kiaušinių, kiek paukščių gyvena viename hektare, kaip paukščiai elgėsi, kai trūksta maisto, kaip teisingai iškelti inkilus. Susirinkusiuosius su pavasariu sveikino Varėnos rajono mero pavaduotojas Alvydas Valeiša.
Renginio metu šalia sodybos esančiame miške buvo iškelti inkilai, kuriuos dovanojo Valkininkų miškų urėdija. Šventės akmirkas įamžino R. Averkienė ir B. Laima Mačionienė, Sodybos "Grikucis" šeimininkė. Sodybos "Grikucis" gali didžiuotis itin puikiomis etnokultūrinėmis edukacijomis.
Būriai vaikų (ir ne tik!) čia sužino viską nuo pradžios iki galo apie grikių auginimą ir panaudojimą: apsilankę rugsėjo arba spalio mėnesį gali pabandyti grikius pjauti pjautuvais, o nuo lapkričio iki balandžio - iškulti juos spragilais ir sumalti senovinėmis girnomis. Sodybos šeimininkai moka sudominti kiekvieną vilnos vėlimu, žvakių liejimu, kiaušinių marginimu.
Spalio 24 d. pradinio ugdymo mokytojos Irma Jakavičienė ir Laima Samosionokienė grupę 3-4 kl. mokinių lydėjo į Laimos ir Kosto Mačionių sodybą „Grikucis“, esančią Varėnos rajono Pamerkių kaime. Pamerkių kaime vaikus pasitiko sodybos „Grikucis“ šeimininkė Laima Mačionienė. Kartu su ja keliaudami link sodybos, pakeliui mokinukai rinko titnagą, klausėsi šmaikščios dzūkiškos tarmės, įveikė parengtas užduotis, mįsles, stebėjo medžius, senojo gatvinio kaimo trobų puošybos elementus.
Tik „išsipurtę“ žodžius „ne“, „nenoriu“, „neskanu“ ir paskambinę varpu-puodu, buvo įleisti į „Grikucio“ karalystę. Kieme buvo užkurtas laužas. Į didelį katilą medeiniečiai „sudėjo“ savo norus ir pradėjo virti sriubą. O po to patys vaikai kibo į darbą. Kad grūdas atsiskirtų nuo šiaudo, kūlė spragilu, vėtė grikius, juos malė senovinėmis girnomis, sijojo miltus, maišė tešlą. Galų gale išsikepė ir grikinių blynų.
Šeimininkė Laima, dalindama blynus, kiekvienam vaikui linkėjo „lapės gudrumo“, „voverės vikrumo“ ir kitų panašių vertybių. Pasistiprinę blynais, jaunieji sodybos lankytojai buvo pakviesti prie laužo valgyti „norų sriubos“ su burokėliais ir bulvėmis. Išvykos metu kiekvienas mokinukas patyrė pažinimo džiaugsmą, nes turėjo galimybę aktyviai dalyvauti įvairiose veiklose.
Tirdami, stebėdami, pažindami ir stengdamiesi suprasti daugelį reiškinių ir procesų, vaikai giliau suvokė žmogaus ir jį supančios gamtos ryšį.
Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos
Nuo 2019 metų Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Žemės ūkio ministerija ir Turizmo rinkodaros asociacija organizuoja Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursą. Konkurso prizines vietas bei nominacijas laimėjusios sodybos įtraukiamos į Etninės kultūros globos tarybos rengiamą Lietuvos etnokultūrinių kaimo turizmo sodybų gidą.
Daugelyje šių sodybų rasite puoselėjamą tradicinę architektūrą, išsaugotą arba atkurtą interjerą. Kitose galėsite susipažinti su tradicinėmis augalų ir gyvūnų veislėmis arba pasivaišinti kulinarinio paveldo patiekalais. Trečiose turėsite galimybę mokytis tradicinių amatų, dalyvauti etnokultūrinėse šventėse, sodybų šeimininkai supažindins su apylinkių istorinėmis vietomis.
Keletas pavyzdžių:
- „Pagulbis“ - tai dvarelis su visais išsaugotais autentiškais pastatais, kurie po šiai dienai rakinami prieš 100 metų nukaltais raktais.
- Senosios Gegužinės ūkis įkurtas entuziastingų senosios Lietuvos kaimo architektūros tyrinėtojų, architektų Neringos ir Rolando Bortkūnų.
- Senoji Ruslių sodyba - tai iš naujo atgimusi sodyba, kurioje harmoningai dera aukštaičių tradicijos ir modernios šių dienų detalės.
- Laumės sodyba prie Mūšos tyrelio - tai erdvė, kurioje kuriamas vaizduotę žadinantis lietuvių mitologinės būtybės Laumės pasaulis.
- Ažvinčių sodyba įsikūrusi buvusios dvarvietės valdose, išsaugant autentišką išplanavimą.
- Sodybos „Po vienu rūmu“ įdomybė - sena dzūkiška pirkia su išsaugotu autentišku interjeru.
- Laimos ir Kosto Mačionių sodyba „Grikucis" gali didžiuotis itin puikiomis etnokultūrinėmis edukacijomis.
- Sodyba „Šilas" įkurta 1936 metais.
- Dalgedų sodyba įdomi kuriamu namų muziejumi.
- Sodyba „Pakalnė“ įsikūrusi Rusnės saloje, ant Pakalnės upės kranto.
- Sodyba „Ėvė“ - tai restauruotas 1900 m. statybos didysis pievininkų laukininkų namas (buvusi Minijos kaimo mokykla) su ūkiniais pastatais (staldu, skūnia, rūsiu).
- Mociškių palivarkas - tai renovuota Mažosios Lietuvos ūkininko sodyba.
- „Gervių giesmė" - sodyba, kurioje išsaugoti autentiški, tradiciniai Suvalkijos (Sūduvos) vienkiemiui būdingi trobesiai ir jų aplinka, o taip pat - gamtos artumas ir visa ko natūralumas.
- Kaimo turizmo sodyba „Mockynė“ įsikūrusi labai vaizdingoje vietoje - ant aukšto Nemuno kranto, nuo kurio atsiveria vaizdas į upę ir kitame krante matomą Vilkijos miestelį.
- Sodyba „Kukarskė“ - tai renovuota XX a.
- Suvalkiečio sodyba - tai išsaugotas XIX a. pabaigos etnografinis ūkis su dideliu kiemu ir sodu, klėtimis ir kitais ūkiniais pastatais.
- „Prie šaltinio" - žemaitiška sodyba, kurioje visi pastatai pasižymi šio krašto tradicinei architektūrai būdingais bruožais.
- Etnografinė Bilionių sodyba „Gīvenėms" - tai unikali, žemaitiško vienkiemio dvasią išsaugojusi vieta.
Duonos kepimo tradicijos Varėnos krašte
Nuo senų laikų duonos kepimui buvo teikiama sakralinė prasmė. Vasario 5 d. švenčiama Duonos arba Šv. Agotos diena, per kurią bažnyčiose šventinama juoda duona, vanduo ir druska. Tikėta, kad pašventintas duonos gabalėlis apsaugos nuo gaisrų, nelaimių ir nugalės bet kokį blogį. Ilgus šimtmečius duonos kepimas buvo namų šeimininkės pareiga ir garbė, lydima įvairių papročių.
Senovėje šeimininkės, iškepusios duoną, pasilikdavo raugo kitam kepimui, kuris buvo laikomas dideliu turtu. Raugas keliauja iš vieno kepimo į kitą, ir seniau moterys stengdavosi jo niekam neskolinti, sakydavo, kad rūgštį išneš. Svarbu paminėti, kad geriausias pagalbininkas šiame darbe dažnai yra vyras, kuris skatina meilę duonos kepimui ir visada randa gerą žodį.
Jeigu norite išsikepti duonos namuose, štai paprastas receptas:
- Sumaišykite 1 pakelį sausų mielių (7 g) su 1 v. šaukštu cukraus ir 1 puodeliu šilto vandens. Palikite 15-20 minučių, kol mielės suputos.
- Persijokite miltus. Atsargiai, po truputį dedame miltus į mieles ir užmaišome tešlą.
- Pabaigoje suberiame druską ir pilame ¼ puodelio alyvuogių aliejaus. Miltų naudojame pagal poreikį.
Kitas naminès duonos receptas:
- Iš vakaro iš dalies miltų ir drungno vandens sumaišykite grietinės tirštumo tešlą, supilkite raugą, vėl išmaišykite ir palikite nakčiai. Kitą dieną svarbu neužmiršti atidėti raugo kitam kartui.
- Tuomet įdėkite druskos, cukraus arba medaus (pagal skonį), kmynų.
- Bulvę išvirkite, sugrūskite, užpilkite kambario temperatūros vandeniu (apie 200 ml) ir įmaišykite į tešlą, maišydami dar įpilkite miltų. Minkykite apie 20 min., po to palikite maždaug 3 valandoms šiltai rūgti.
- Vėliau formuokite kepaliuką ir dėkite į kepimo formą. Kai duona pakils, kepkite ją aukštoje (250-270 laipsnių) temperatūroje 15-20 minučių, kad užkeptų pluta. Po to temperatūrą sumažinkite ir kepkite dar daugiau nei valandą (iškepusi duona atšoka nuo formos kraštų).
- Duonai iškepus, ant jos uždėkite drėgną drobę ir apklokite pledu. Svarbu atminti, kad duonos negalima išmesti ir negalima dėti padu į viršų.
Varėnos krašte galima susipažinti su duonos kepimo tradicijomis etnografinėse sodybose ir muziejuose. Plasapninkų kaime ant aukštos kalvelės stūkso Inos sodyba, kurioje moteris visus žavi savo kepama tradicine rugine duona.
Lankytinos vietos Varėnos krašte
Varėnos krašte galima aplankyti šias įdomias vietas:
- Čepkelių apžvalgos bokštą
- Merkinės bioenergetinę piramidę
- Marcinkonyse, Dzūkijos nacionalinio parko Etnografinėje sodyboje saugomą didžiausią Lietuvoje grybavimo krepšį
- Čepkelių valstybinį gamtinį rezervatą
Net neabejojame, kad Varėnoje esančios lankytinos vietos garantuos įspūdžius visai šeimai.
Kontaktai Laimos Mačionienės:
- Telefono nr: +37061424814
- El. paštas: [email protected]