Skulptoriaus Petro Rimšos gimtoji sodyba, vadinama „Rimšyne“, mena senus laikus. Ši sodyba - ne tik žymaus skulptoriaus tėviškė, bet ir vienas pažangiausių ūkių tarpukaryje. Jau apie 50 metų čia veikia muziejus. Sodybos statiniai sudaro jaukų uždarą kiemą su “smetoniška” gėlių klomba viduryje.
Petro Rimšos skulptūra "Artojas"
Sodybos vieta ir istorija
Sodybinis sklypas iš vakarų pusės siekia Gižų-Pilviškių kelią, rytuose - Mardukų miškelį, už 300 metrų teka Rausvės upelis. Šioje sodyboje užaugo penki Rimšų vaikai. Iš pradžių Rimšai kūrėsi kitoje vietoje. Čia gyvenamasis namas pastatytas tik 1924 metais.
Žymūs sodybos gyventojai
Šioje sodyboje užaugo penki Rimšų vaikai, tarp kurių buvo:
- Juozas (1875-1970) - knygnešys, mokėjęs knygrišio amatą, vėliau paveldėjęs tėvų ūkį.
- Petras (1881-1961) - dailininkas, Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, labiausiai išgarsėjęs savo sukurtomis skulptūromis „Vargo mokykla“, „Artojas“, dekoratyviniais medaliais.
- Uršulė Rimšaitė-Jurkšienė ir Jurgis.
Tėvas buvo šviesus žmogus, leido vaikus mokytis, vėliau ragino išmokti kokio nors amato. Jis mirė 1899 m., ūkį užrašęs vyriausiajam sūnui Juozui. Nors tėviškę paveldėjo Juozas, tačiau ūkyje dirbo, jį modernizavo ir Jurgis. Juozas - labai energingas, greitos orientacijos, veiklus žmogus, Jurgis - ramaus būdo, nagingas, geras mechanikas, baigęs keramikos mokslus Mirgorode, Rusijoje. Abu broliai išplėtė ūkį, jį modernizavo, pasistatė pieninę, vandens malūną ant Rausvės upelio, didelius kluonus, į namą įsivedė vandentiekį. Pirmieji apylinkėse melioravo savo žemę, pradėjo auginti cukrinius runkelius. Laikė gerų veislių arklius, karves, veždavo juos į parodas ir ne kartą apdovanoti. Rimšų ūkis tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje pagarsėjo kaip pavyzdinis.
Vaizdas į Rimšos sodybą
Partizanų spaustuvė
Vartų stulpą, vietos tremtinių rūpesčiu, ženklina atminimo lentelė: šioje sodyboje 1945-46 metais veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos pogrindinė spaustuvė. Du drąsūs patriotai - senųjų sodybos šeimininkų sūnus Jurgis Rimša ir pas juos ūkvedžiu dirbęs Jonas Kulboka čia spausdino laikraštį “Laisvės žvalgas”.
Sodybos ypatybės
Prie namo tebėra 1933 metais pastatyta labai erdvi virtuvė. Jos pastatymo datą, Jurgio Rimšos ranka užrašytą, pastogėje, ant medinės sijos, 2006 m. aptiko J.Rimšos sūnus Aidas Rimša. Pasak Jurgio Rimšos dukters Onos Rimšaitės-Gilaitienės, ūkis turėjo pieninę (ją susidėję pasistatė keli kaimynai, o sodybos šeimininkas davė žemės statybai). Žemės Juozas Rimša valdė nedaug - apie 18 hektarų, bet moderniam ūkininkavimui elektros prireikė. Todėl patvenkė upeliuką prie sodybos, nuo 1936-ųjų gaminosi elektrą, įsirengė malūną. Tiesa, per potvynius elektros neturėdavo, perkričio nebuvo. Po karo, kai praėjo melioracija, užtvanką išardė, tinklus iki sodybos nutiesė ir elektrinės nebereikėjo.
Buvo ūkyje netgi moderni mėšlidė - pašiūrė, į kurią būsima trąša važiuodavo elektra varomu konvejeriu. Pabuvusi kiek reikia, iš mėšlidės keliavo į laukus “užnugariniu” taku, kad po kiemą kvapai nesklistų. Dabar pašiūrėje - malkinė. Statant namą, čerpės buvo liejamos iš betono čia pat, ūkyje. Dar yra išsaugotos senosios formos. Liko obuolių spaudykla, kluonas, kuriame Rimšynėje po darbų vykdavo vakaruškos. Dažnai prasidėdavo nuo vaidinimų.
Juozas Rimša ir pavyzdinis ūkis
Juozas Rimša, Petro Rimšos brolis, Simono bei Magdalenos Rimšų sūnus, garsus ūkininkas siekė Rimšynę paversti pavyzdiniu ūkiu. Senieji Rimšai iš dvylikos ar trylikos jiems gimusių vaikų išaugino tik penkis: tris sūnus ir dvi dukras. Kitus pakirto ligos, net ir kunigu tapti pasižadėjusį Antanuką.
Petro Rimšos kelionės
Giminaičių teigimu, devyniolikto šimtmečio pabaigoje, gal šešiolikos, P. Rimša paliko gimtinę, pasiryžęs pėsčias pasiekti Paryžių. Pasiekė Varšuvą, paskui kažkas jam bilietą Paryžiun nupirko. Vėliau Paryžiuje Rimša savo kūrinius eksponavo ir Pasaulinėje meno parodoje. Dar rodė juos ir Rygoje, Krokuvoje, Klyvlende, Bostone, Niujorke, Smolenske, Varšuvoje, Baltimorėje. Daugelį miestų aplankė, bet mieliausias jam visada buvo Paryžius. Smetonos laikais P. Rimša iš kelionių grįždavo su dovanomis artimiesiems.
Mūsų giminės istorijoje gyvas atsiminimas apie tai, kaip savo šeimos neturėjęs skulptorius brolienei (mano mamai) iš Paryžiaus atvežė papuošalų ir šilkines kojines, kad pasipuoštų kaip tikra paryžietė. Tais laikais tokių kojinių kaimas buvo nematęs. Kai su vyru ir jo broliu mama nuėjo į bažnyčią, visos kaimynės apie jos kojines šnabždėjosi.
Rimšynės muziejus šiandien
"Rimšyne" vadinamoje sodyboje, kurios statiniai sudaro jaukų uždarą kiemą su "smetoniška" gėlių klomba viduryje, ne iškart atskirsi, kas dera šiandienos gyvenimui, o kas - čia apie 40 metų veikiančiam muziejui.
Šiandien sodybai, į kurią prie Smetonos važiuodavo ekskursijos iš Lietuvos ar Latvijos, reikia naujų stogų, langų. Kai anuomet namą statė, čerpes liejo iš betono čia pat, ūkyje. Dar turim išsaugoję senąsias formas, bet kas išlies? Paveldo departamentas?
Santaupų neužgyvenom, tai ir negaliu pasakyti, ar dar ilgai Rimšynėje visuomeninis memorialinis Rimšų muziejus bus.
Rimšynės muziejus
Literatūra apie Petrą Rimšą ir jo sodybą
- Aleksandravičius, Algimantas. Sūduva - Terra Sudorum - šviesos išpasakota: fotografijos. Vilnius: Vaga, 2016.
- Ruzas, Vincas. Petro Rimšos kūrinių kolekcija Edmundo Armoškos rinkiniuose. Vilnius: Daigai, 2005.
- Rimantas, Juozas (1908-1973). Petras Rimša pasakoja: [skulptoriaus atsiminimai]. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964.
- Rimša, Petras (1881-1961). Works of Petras Rimša: December 19th, 1937, January 7th, 1938: [Maryland Institute for the Promotion of the Mechanic Arts]. Baltimore, Md.: Maryland Institute, [1938].
- Simanavičienė, Simona. Laikmetį pralenkusiame ūkyje buvo puoselėjama lietuvybė. Santaka, 2023, liep. 18.
- Mickevičienė, Aušra. Sugrįžimai… : Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos. Marijampolė: Idėja plius, 2019.
- Sušinskas, Tomas. Pavyzdingą knygnešio Juozo Rimšos ūkį tarpukariu lankydavo ekskursijos. Santaka, 2023, vas. 17.
- Gudeliauskas R. Petro Rimšos gimtinė. (2009).