Paveldimo Turto Mokesčio Istorija Lietuvoje

Kiekvienos valstybės ekonominį pagrindą sudaro mokesčiai ir turimas turtas. Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Mokesčių raida apima ilgą laikotarpį, o valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis bei politinėmis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas nusako mokestį kaip mokesčių mokėtojui nustatytą piniginę prievolę valstybei. Pagrindinė mokesčių administravimo funkcija Lietuvoje tenka Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Reikšminga tai, jog nuo senų senovės mokesčiai buvo traktuojami kaip būtina ir neišvengiama pareiga.

Mokesčių Pradžia Europoje ir Lietuvoje

Europoje jau senovėje valstybės rinkdavo mokesčius, kuriuos galima buvo mokėti ne tik pinigais, bet ir gyvulių bandomis, metinio derliaus dalimi arba darbo jėga. Germanai garbės rinkliavas atiduodavo savanoriškai, o romėnai buvo įvedę vadinamąjį mokestį nuo galvos, kuris buvo privalomas. Vokietijoje mokesčiai šiandienine prasme egzistuoja jau nuo ankstyvųjų viduramžių. Karolis Didysis VIII a. įvedė bažnyčios mokestį - dešimtinę, o XV a. buvo nustatyti pirmieji vartotojų mokesčiai, taikomi daugybei maisto produktų.

Lietuvoje, iki XVI a., finansai buvo natūrinio pobūdžio. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvulininkystės produktais). Didysis kunigaikštis gaudavo ir mokesčius, ir duokles. Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV a. pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį - piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais.

Tačiau dar ir XV a. pradžioje Vytauto Didžiojo viešpatavimo metu dauguma mokesčių tebebuvo mokama grūdais, galvijais, žirgais, medumi, vašku, laukinių žvėrelių kailiukais. Greta mokesčių natūra vis labiau plito ir mokesčiai pinigais - sidabrinė, činčas, pagalvės mokestis ir kt. Jogailos ir Vytauto Didžiojo valdymo laikais kartais buvo mokama rubliais, patekusiais iš slavų kraštų; bet tai dar nebuvo monetos, o paprasti sukapoti sidabro gabalai. Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čekijos grašiai - tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387 - 1390 m.

Mokesčių sistema, tobulėdama ir keisdamasi, susidėjo iš žagrinės (žagrės mokesčio), sidabrinės, valakinio, padūmės (mokestis nuo dūmo - valstiečių sodybos), pagalvės, činšo, žemės mokesčio, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, muitų (valstybinių ir privačiųjų - už teisę važiuoti per feodalo žemę ar tiltą) ir kitų mokesčių bei rinkliavų. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai - kalėjimo (kaladės, grandinių; už žmogaus laikymą kalėjime), hiberna (samdytai kariuomenei išlaikyti jai stovyklaujant), subsidium charitativum (savanoriškas kunigijos), t. p. akcizas kariuomenei finansuoti.

1591 m. įsteigtas iždo teismas, o 1613 m. įsteigiamas iždo tribunolas, veikęs iki 1764 m. Jis nagrinėjo mokesčių bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Mokesčius nustatydavo Seimas. Politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai buvo sprendžiami vienbalsiai, kiti reikalai - balsų dauguma. 1649 m. buvo įvestas nedidelis valstybinis padūmės mokestis. Nuo 1676 m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu - hiberna. Hibernos mokestis 1775 m. panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis.

Valstybinių dvarų valdytojai buvo apdėti (nuo 1590 m.) kvartos, arba ¼ valstybės dvarų, mokesčiu. XVIII a. pabaigoje, pritrūkus lėšų, jau buvo renkama dviguba kvarta. 1662 m. įvesti pagalvės mokesčiai, tuo metu ir vėliau mokami tik sutinkamai su specialiais Seimo nutarimais. Pagalvės mokestis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Jį privalėjo mokėti ir dvasininkai, kai kada net ir bajorai.

1795 m. Žečpospolita (federacinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, gyvavusi nuo 1569 m.) buvo trečią kartą ir galutinai padalinta. Lietuva nebeteko ir savo biudžeto, ir savo mokesčių sistemos. Lietuviškosiose gubernijose buvo imami tie patys mokesčiai, kaip ir Rusijos imperijoje. Pagrindinis tiesioginis mokestis (Rusijos imperijoje įvestas 1722 caro Petro I) buvo pagalvė (pagalvinė), pradėta imti 1724 iš visų valstiečių, miestiečių ir amatininkų.

Mokesčiai Okupacijų Metais

1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai. Per visą Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo vokiečių okupuota ir pasiliko karo veiksmų zona iki karo pabaigos. Abiejų okupacijų metu pagrindinių mokesčių forma išliko tokia pati: žemės mokestis, nuomos arba nuomos vertės mokestis, prekybos ir pramonės verslo mokestis.

1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija. Po poros mėnesių Finansų ministerija pertvarkyta į Lietuvos TSR Finansų liaudies komisariatą. 1941 m. sausio 1 d. kapitalistiniams elementams nustatytas pajamų mokestis 4-60 proc., kooperatiniam sektoriui - 1-38 proc. 1941 lapkričio mėn. privačioms prekybos ir pramonės įmonėms 50-100 proc. padidintas verslo pelno mokestis; amatininkams, turintiems samdomų darbuotojų - 25 proc. 1941 m. Lietuvos TSR Finansų liaudies komisariato veiklą nutraukė vokiečių okupacija.

1944-1945 metais Lietuvą vėl užėmus Raudonajai armijai, Lietuvos finansai tapo sudėtine Sovietų sąjungos finansų sistemos dalimi. Gyventojų mokesčiai Sovietų Sąjungoje pokariniu laikotarpiu buvo mažinami. 1946 m. panaikintas karo mokestis, 1953 m. iš esmės pertvarkomas žemės ūkio mokestis, nuo 1958 m. panaikinti privalomi žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei. Ne kartą pakeisti nuo 1981 m. buvo imami tokie vietiniai mokesčiai: trobesių ir žemės savininkų mokestis, transporto priemonių savininkų mokestis.

Nepriklausomybės Dvidešimtmetis ir Mokesčių Sistemos Kūrimas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vienas pirmųjų oficialių dokumentų, kaip atsišaukimas į tautą, buvo Laikinosios Vyriausybės deklaracija, kurioje skelbiama: ,,Mokesčiai turi būti imami nuo turto (...). Juo didesnį kas turi turtą, juo didesnius turės mokėti mokesčius". 1918 m. lapkričio 11d. patvirtintas pirmasis finansų ministras advokatas Martynas Yčas. Jis buvo ir vyriausias mokesčių prižiūrėtojas.

Pirmasis mokestinis dokumentas priimtas 1919 m. sausio 23 d. „Mokesčių įsakymas", reglamentuojantis mokesčių sumokėjimą pokario laikotarpiu, siekiant išvengti suirutės. Netrukus buvo priimti mokesčių įstatymai: „Apie žyminį (štempelinį) mokestį", „Pramogų ir pasilinksminimų mokesčio įstatymas", „Laikinieji akčyzės mokesnių įstatai", „Įstatymas apie valstybės Mokesnių imamąją Tvarką", „Įstatymas apie pridedamąjį valstybinį mokesnį nuo prekybos ir pramonės įstaigų", „Valstybinio palaikų mokesnio įstatymas", „Įstatymas apie valstybinį mokesnį nuo nejudamų turtų miestuose ir miesteliuose", „Žemės valstybinio mokesnio įstatymas", „Piniginio Vieneto įstatymas", „Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesnio įstatymas", „Žemės mokesnių įstatymas", ypatingas dėmesys buvo skiriamas muitų tarifams.

Tiesioginiai mokesčiai buvo žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, pagrindinis verslo mokestis, pridedamasis mokestis nuo prekybos ir pramonės įstaigų, paveldėjimo mokestis ir laisvųjų profesijų mokestis. Netiesioginiai - įvairūs akcizų mokesčiai gėrimams, tabakui, mielėms, degtukams, brangiesiems metalams, bei pajamos iš muitų. Savo pajamas turėjo savivaldybės bei iš rinkliavų - valstybės įmonės (paštas, geležinkeliai, telegrafas, ir t.t.)

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. balandžio 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 92 „Dėl valstybinių mokesčių inspekcijų". Jame numatyta Finansų ministerijos centrinio aparato struktūroje įkurti Valstybinę mokesčių inspekciją, panaikinus Valstybės pajamų skyrių, o miestų ir rajonų valstybines mokesčių inspekcijas įsteigti vietoj vykdomųjų komitetų finansų skyrių.

Valstybinės Mokesčių Inspekcijos Raida

Valstybinės mokesčių inspekcijos darbą reglamentavo 1990 m. birželio 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas, jame buvo nusakytos šios įstaigos funkcijos, teisės ir pareigūnų atsakomybė. Įstatymas galiojo iki 1995 m. birželio 28 d., kol buvo priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Iš viso Lietuvoje susikūrė 55 valstybinės mokesčių inspekcijos: 11 miestų ir 44 rajonų.

1995 m. spalio 1 d. įsteigta valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos - kaip atskiras juridinis asmuo. Jaunai valstybei buvo svarbu, kad Lietuvos institucijos būtų priimtos į tarptautines organizacijas, tad Lietuvos priėmimas į IOTA - tarptautinės mokesčių administracijos organizaciją - buvo reikšmingas žingsnis.

Šiuolaikinės rinkos sąlygomis būtų sunku tiksliai atskirti, kurie mokesčiai yra grynai tiesioginiai ir kurie netiesioginiai. Pavyzdžiui, juridinių asmenų pelno mokestis formaliai yra tiesioginis. Tačiau dalis jo įtraukiama į prekių ar paslaugų kainas, tai yra ,,perkeliama“ vartotojui.

Vykdant administracinę reformą 1998-1999 metais įsteigta 10 apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų, pavaldžių Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. 2004 metais pirmą kartą įgyvendintas gyventojų pajamų deklaravimas, taip pat sukurta ir įdiegta elektroninio deklaravimo sistema. 2004 m. balandžio 13 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas.

Mokesčių Inspekcijos Vadovybė Nepriklausomoje Lietuvoje

Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtintas finansų ministras advokatas Martynas Yčas. Jis buvo vyriausias mokesčių prižiūrėtojas (1918.11.11. - 1919.03.05), vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų. Mietuose ir apskrityse buvo paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai.

Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valstybinei mokesčių inspekcijai vadovavo: Vytautas Jurna (1990.04.18 -1991.05.01), Jonas Lionginas (1991.05.01-1994.02.07), Stasys Čipkus (1994.02.01 -1995.03.13).

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vadovavo: Petras Navikas (1995.03.13-1996.06.06), Antanas Nesteckis (1996.07.08 - 1996.12.31), Nijolė Pitrėnienė (1996.12.31-1998.12.31), Jaunius Žiogas (1999.03.29-1999.07.23), Artūras Bakšinskas (1999.09.06-2000.07.20), Henrikas Tamulis (2000.07.20-2000.10.23), Mindaugas Strumskis (2000.10.23-2002.05.31), Jurgis Gurauskas (2002.06.03-2002.09.05), Violeta Latvienė (2002.09.05-2005.07.27), Modestas Kaseliauskas (2005.10.04 iki 2014.06.30).

Svarbiausios Datos Lietuvos Mokesčių Istorijoje

• 1918 12 26 Laikinosios Vyriausybės deklaracija, kurioje kalbama apie mokesčių dydį.
• 1919 01 23 Mokesčių įsakymas - pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dokumentas, reglamentuojantis mokesčių sumokėjimą pokariniu laikotarpiu, siekiant išvengti suirutės.
• 1919 03 27 Pramogų ir pasilinksminimų mokesčio įstatymas
• 1919 03 27 Įstatymas apie žyminį (štempelinį ) valstybinį mokestį
• 1919 05 08 Laikinasai Lietuvos Muitinių Tarifas
• 1919 07 05 Laikinieji akčyzės mokesčių įstatai
• 1919 09 10 Įsakymas apie butų, kambarių ir namų samdymo kainų normavimą miestuose ir miesteliuose
• 1919 09 06 Laikinosios taisyklės apie ypatingos rinkliavos ėmimą už naudojimąsi Lietuvos vidaus vandens keliais
• 1919 09 30 Prekybos reguliavimo įstatymas
• 1919 10 21 Įstatymas progresyvinio mokesčio labdarystės tikslams nuo pramogų ir pasilinksminimų
• 1919 11 17 Įstatymas apie Prekybos ir Pramonės Ministerijos sujungimą su Finansų Ministerija
• 1919 11 14 Įstatymas apie valstybės Mokesnių Imamąją Tvarką, reglamentuojantis mokesčių administravimą, dabartinio MAĮ pirmtakas
• 1919 11 30 Įstatymas apie pridedamąjį valstybinį mokesnį nuo prekybos ir pramonės įstaigų, atitinkantis šiandieninio PVM įstatymo priėmimą
• 1919 12 05 Valstybinio palaikų mokesnio įstatymas, šiandieninio Paveldimo turto mokesčio įstatymo pradininkas
• 1919 12 12 Įstatymas apie valstybinį mokesnį nuo nejudamų turtų miestuose ir miesteliuose, atitinkantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą.
• 1920 01 10 Laikinasis įstatymas apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesniais gyventojus žydus
• 1920 03 15 Apdraudžiamųjų turtų mokesnio įstatymas
• 1920 05 14 Žemės valstybinio mokesnio įstatymas
• 1921 01 07 Rekvizicijų ir nepaprastųjų mokesnių įstatymas
• 1921 03 22 Amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigų bendrų pajamų mokesnio įstatymas
• 1922 08 16 Piniginio Vieneto įstatymas - įvedamas litas
• 1923 10 25 Žemės mokesnių įstatymas
• 1924 05 07 Laivų muito rinkliavos įstatymas
• 1924 05 27 Butų nuomos miestuose įstatymas
• 1924 06 06 Pramogų mokesnio įstatymas
• 1924 07 24 Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesnio įstatymas
• 1924 07 30 Savivaldybių mokesnių įstatymas
• 1924 07 24 Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymas
• 1940 06 15 Prasidėjo Lietuvos okupacija, Rusijos Sovietų armija 15 val. kirto Lietuvos sieną.

Šiuolaikinės Mokesčių Sistemos Principai

Šiuolaikinė mokesčių sistema turi užtikrinti teisingą, proporcingą mokesčių paskirstymą, kur kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą dalį savo pajamų. Taip pat svarbūs lygybės, neutralumo, aiškumo, viešumo ir administravimo veiksmingumo principai.

Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, realinius ir asmeninius, vienetinius, proporcinius, progresinius ir regresinius. Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai būna valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto.

Paveldimo Turto Mokestis Šiandien

Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis paveldimo turto mokestį, yra Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymas. Mokesčio mokėtojai yra nuolatiniai ir nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, o mokesčio objektas - paveldimas turtas, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius ir pinigus.

Mokesčio tarifai apskaičiuojami nuo paveldimo turto apmokestinamosios vertės (70 proc. viso turto vertės). Įstatyme nustatyti du paveldimo turto mokesčio tarifai: 5 ir 10 proc. Mokesčio tarifą lemia paveldimo turto apmokestinamosios vertės dydis. Kai paveldimo turto apmokestinamoji vertė yra mažesnė nei pusė milijono litų, taikomas 5 proc. mokesčio tarifas. Kai vertė yra didesnė, taikomas 10 proc.

Ar reikės mokėti mokesčius, priklauso ir nuo to, iš ko paveldimas turtas. Jeigu iš sutuoktinio, tėvų, įtėvių, vaikų, įvaikių, globėjų, rūpintojų, globotinių, rūpintinių, senelių, vaikaičių, brolių ar seserų, paveldimo turto mokesčio mokėti nereikia. Jei turtas paveldimas iš kito asmens, o palikimo vertė yra didesnė kaip 10 tūkst. Nekilnojamąjį turtą įvertina Registrų centras. Paveldimų teisiškai registruotinų kilnojamųjų daiktų vertę apskaičiuoja apskrities VMI.

Paveldimo turto apmokestinamoji vertė, neviršija 3 tūkst.Paveldėtojas turi teisę pasirinkti vieną iš šių turto vertės nustatymo būdų. Registrų centro nustatoma turto vertė dažnai gali būti kur kas mažesnė negu reali rinkos vertė, tad jeigu planuojama paveldėta būstą parduoti ir sumokėti kuo mažiau mokesčių, paveldėtojui vertėtų rinktis individualų turto vertinimą. Taigi apibendrinant, jeigu planuojate parduoti būstą po paveldėjimo, priimkite palikimą pagal atliktą nepriklausomą turto vertinimą ir joje nurodytą kainą, o ne rinkos nustatytą.

Būtina paminėti ir mokestines prievoles šeimos nariams. Norint paveldėtą turtą parduoti, privalu sumokėti gyventojų pajamų mokestį (GPM), kuris lygus 15 ar net 20 procentų nuo skirtumo tarp parduodamo turto vertės jį paveldėjus ir parduodant.

Pagrindiniai paveldimo turto mokesčio tarifai:

tags: #paveldimo #turto #mokescio #istorija