Pauliaus Kuncino Turto Deklaracija ir Kultūros Krizės: Rašytojų Pokalbiai

Be visų kitų krizių, mes išgyvename ir dar vieną, kur kas baisesnę už finansų, ekonomikos ar nekilnojamojo turto - bendravimo krizę. Žmonės, prispausti sunkmečio negandų, vis mažiau bešneka apie dvasios dalykus, kultūrą, literatūrą, meną - visa, kas galėtų sieti ir vienyti mus į kultūringų žmonių bendriją. Nyksta ir pokalbių žanras.

Rašytojai Aidas Marčėnas ir Liudvikas Jakimavičius diskutuoja apie literatūrą, kūrybą ir šiuolaikinio rašytojo vietą visuomenėje. Šiame kontekste svarbu apžvelgti ir tokius aspektus kaip politikų turto deklaracijos, kurios atspindi jų atsakomybę prieš visuomenę.

Liudvikas Jakimavičius: Keistas yra pokalbių žanras. Pokalbiui paprastai reikalingas koks nors pretekstas. Rašytojas žiniasklaidai pasidaro įdomus, kai jis gauna premiją, išleidžia knygą ar įsivelia į kokią nors intrigą. Tuomet jau neatsiginsi nuo telefono skambučių ir šabloniškų klausimų, o paskutinis visados yra apie kūrybinius ateities planus. Būna ir tokia aplinkybė, kai rašytoju trumpam susidomima tada, kai jis numiršta. Neseniai įsijungiu savo kompiuterį - vajetau, Jonas Strielkūnas exit. Atsipeikėjęs nuo staigaus šoko ėmiau svarstyti, ar beatsigaus mūsų literatūra nuo tokio nuodugnaus giltinės šienavimo: A. Ramonas, J. Kunčinas, J. Vaičiūnaitė, N. Miliauskaitė, O. Baliukonytė, J. Ivanauskaitė, S. Geda, J. Aputis ir dar J. Strielkūnas.

Aidas Marčėnas: Ne mūsų galioje kažką užpildyti. Dalykas tas, kad svarbiausi literatūriniai kontekstai persikėlė į anapusybę. Ta skylė didžiulė, forma primenanti Lietuvą ir, mano galva, - neužpildoma. Šienauta tartum kokios metafizinės revoliucijos, renkantis talentingiausius. Kas mums belieka?.. Pagal išgales dirbti savo nedėkingą, bet šventą darbelį ir nesitikėti apčiuopiamų vaisių ir žmonių supratimo. Panašiai kaip Andrejaus Tarkovskio „Aukojime“, kur berniukas neša ir pila vandenį ant medžio. Aišku, kad tas medis nežydės. Medis nepražysta, berniukas neša ir pila vandenį. Ir mes turime taip veikti, nors puikiai abu suprantame, kad rimtos literatūros (netikslus žodis, nes toji rimta literatūra dažniausiai yra vienu metu ir linksma, ir liūdna) rašymas yra tartum beprasmis užsiėmimas. Tartum, nes toje beprasmybėje slypi prasmė. Tai kas, kad per visokius „Poezijos pavasarius“ pajunti, į kokius nedėkingus pakliūvi kontekstus. Aibė nežinomų pavardžių, prarasti kriterijai, nebėra jokių autoritetų, jokios hierarchijos. Tačiau tiek tu, tiek aš tą hierarchiją žinome, deja iš to pasmerktųjų sąrašo didžioji dauguma jau pasitraukė anapus.

L. Jakimavičius: Aš dažnai sutrinku, kai manęs kokioje nors mokykloje ar gimnazijoje per literatūros pamoką koks septyniolikmetis paklausia: „O kokia prasmė rašyti eilėraštį?“ Dažnai atsakau, kad nieko kito dorai daryti nemoku. Jei būčiau šaltkalvis, remontuočiau mašinas, jei būčiau kaminkrėtys, laipiočiau Vilniaus senamiesčio stogais ir svambalu valyčiau suodžius iš kaminų.

A. Marčėnas: Tokių klausimų kyla tik tada, kai nerašai. Tu turbūt dabar neraštingas, tai tau jų ir kyla. Žiūrėdamas į savo eilių palikimą, ir aš jokios konkrečios prasmės nematau. Matau gal vienintelę prasmę - dabartyje, kai rašau, ir prasmė yra labai aiški. Čia yra panašiai kaip su tikėjimu. Kai tiki, neklausi savęs, kokia tavo tikėjimo prasmė, kokia iš viso to nauda. Kam viso to reikia? Kas tavo tikėjimą skaitys? Į kokias mokyklines programas jis bus įtrauktas ar paverstas prieglobsčiu idiotams. Jei esi kūrybingas, visi šie klausimai atkrenta savaime, nes esi reikalingas kalbai, poezijai, kūrybos alchemijai. O kai nedirbi ar nesinori dirbti, tie klausimai tave savaime užklumpa, į juos nėra jokio aiškaus ir prasmingo atsakymo, vien neviltis ir mėginimai išsisukti. Kūrybine patirtimi, jei ta patirtis autentiška, iš tikrųjų su niekuo neįmanoma pasidalyti.

Rašytojas Liudvikas Jakimavičius.

L. Jakimavičius: Bet tavo eilėraščiuose yra įdomus rakursas. Tu rašydamas tarytum reflektuoji save rašantį. Tikriausiai iš čia atsiranda dažnas aido, ataidėjimo motyvas. Jei nepažinčiau tavęs, įtarčiau narciziškumą, pastangą įsižiūrėti ir įsimylėti savo atspindį.

A. Marčėnas: Taip, turiu tam dėkingą vardą. Gal pastebėjai - tą patį, kaip Narcizą gundžiusios, nesugundžiusios ir gėlele pavertusios nimfos. Tad ir liūdna Narcizo istorija man nėra svetima Bet ten dar yra žaidimo ir ironijos, Liudvik‘ Eli. Yra toks eilėraštis „Pasauliuose“, kur rašau, kaip rašau tą eilėraštį. Cigaretė smilksta, ugnelės nušviestą veidą atspindi veidrodis, o aš rašau. Taip, jei supratai, sukuriama ironiška distancija. Nežinau, ar deja, ar ačiū Dievui, bet iš tikrųjų didžioji mano tapatybės dalis yra poezijoje, jei galima taip pavadinti, nes tai, ką parašiau, mane formavo kaip šiokią tokią asmenybę. „Marčėnas, kuris pats save sukūrė“. Taip ar beveik taip vadinosi Marcelijaus Martinaičio recenzija „Pasauliams“. Gal, jei meistrui Marcelijui taip atrodo, reikia sutikti? Esu tai, ką sukūriau… O ką sukūriau? Nieko gero. Bet ir - esu tai, ką sukursiu. Todėl - esu tai, ką kuriu.

L. Jakimavičius: Labai gerai prisimenu atmintin įstrigusį Sigito Parulskio eilėraštį, kai jis sėdi savo kaime, rašo eilėraštį, ir į kambarį ateina tėvas. Ir tėvas, ar tik pamano, ar klausia: kokiais niekais tu čia, sūnau, užsiimi? O Sigiui gėda.

A. Marčėnas: „Marš, Sigitai, mėšlo mėžti.“ Ir tu supranti, kad tėvas iš tikro yra teisus. Bet juk ir tikras rašytojas visą gyvenimą mėžia mėšlą. Pats tą mėšlą ir daugina. Ir tokio daugintojo savijauta - sąžiningai save, savo kūrybą reflektuojančiojo dalia.

L. A. Marčėnas: Tai gal tavo tėvas matė, žinojo, koks nelengvas, dažniausiai tragiškas poeto likimas. Mano tėvui atrodė, jog poetais tampa ypatingi žmonės, tad mano rašinėjimai - nesusipratimas. Dėkui Dievui, jam neatrodė, kad nesusipratimas yra poetai. Turėjau labai ilgai įrodinėti ir sulaukti Nacionalinės premijos, kad jis patikėtų, jog tai, kuo užsiimu, - nėra visiški niekai. Jam, deja, buvo svarbūs visokie įvertinimai, apdovanojimai, regalijos, ordinai ir medaliai. Ką gi, Lietuvos karininko sūnus… Tiesa, teko skaityti ir apie poeto Antano Jonyno rezervuotą sūnaus kūrybos vertinimą, nors gal tas vertinimas tebuvo lietuviškas inteligento kuklumas. Neturiu patikimų žinių, bet abejoju, ar sūnaus kūrybomis labai džiaugėsi ir Antanas Venclova, nors - ką gali žinoti… Tad gal čia labiau tėvų ir vaikų santykių problema, o ir visokios premijos prasmės nepadaugina, nuo jų gyvenimas netampa lengvesnis, o kūryba tikresnė. Jos nėra gelbėjimosi ratas beprasmybės akivaizdoje. Gal tie apdovanojimai trumpam ir patenkina tavojo ego kvailybę, padeda apsigauti, kad tai, ką rašai, nėra visiškas šlamštas, bet kūrybos lygmeniu yra vienintelis tikras dalykas - pati kūryba. Kūryba čia ir dabar. Viskas.

L. Jakimavičius: Jei jau pradėjom kalbėti apie beprasmiškos poeto veiklos prasmingumą, man iš karto kyla viena mintis, prisiminimas ar literatūros faktas. Tai Sigito Gedos knyga „Babilono atstatymas“, kuria jis poezijai atidarė visą mūsų žodyną. Jis parodė, kad bet koks žodis gali pasidaryti pakrautu įvaizdžiu, metonimija, metafora, simboliu. Sigitas tiesiog atidarė kalbos skrynią.

A. Marčėnas: Į tą knygą nereikėtų žiūrėti atsietai nuo ankstesnio jo rinkinio „Žalio gintaro vėriniai“, kur prasidėjo rimti etimologiniai žaidimai su kalba. O man pati iškiliausia Sigito Gedos knyga yra tikriausiai po „Babilono“ išėjusi „Skrynelė dvasioms pagauti“, kuri iš tikro parašyta tarp vėrinių ir Babilono. „Babilono atstatymas“ yra visiškas išsipildymas, kai iš kalbos draiskalų, iš kažin kokio vidujinio pradžiapačių virpesių girdėjimo susilipdo dieviškų giesmių gaudesiai. Gal dėl to, kad tai vėliausiai mano skaityta Sigito Gedos knyga. Jei tokia būtų, pavyzdžiui, „Slyva, žydinti Snaigyno ežere“, gal sakyčiau, jog stipriausia - ji. Nes visos Sigito poezijos knygos puikios, ypač šiuolaikinės lietuvių poezijos knygų kontekste… Girdėjau, kad vienas Literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas siūlo Sigito Gedos nebelaikyti šiuolaikiniu rašytoju, nes jis miręs. Gal ir teisingai siūlo. Ir aš nenoriu būti tokiu „šiuolaikiniu“, rašysiu kaip rašęs. Gedai, Vaičiūnaitei, Strielkūnui, Savukynui, dar vienam kitam „nešiuolaikiškam“. Senoviškai. Ir nesvarbu - į anapus ar šiapus.

Poetas Aidas Marčėnas.

L. Jakimavičius: Su Sigitu Geda vyko iš tikro mįslingi dalykai, ir neturiu jokio paaiškinimo, ar tai buvo kiek nors susieta su kūrybos psichologija, ar su persidirbimu, ar dar su pavojingesniais reikalais. Pamenu tą jo skaitymą (giedojimą) per baigiamąjį „Poezijos pavasario“ vakarą Šv. Jonų bažnyčioje, kai visi sutriko ir nežinojo, kaip nukrapštyti poetą nuo tuometinio mokslo muziejaus altoriaus.

A. Marčėnas: Kiek žinau, „išgelbėti situaciją“ buvo pavesta jaunajam poetui Kęstučiui Navakui, ir Geda ant jo buvo mirtinai supykęs, kad nuvedė nuo to švento darbo ir neleido iki galo „atkrikštyti“ Jonų bažnyčią. O atmintį turėjo gerą.

L. Jakimavičius: Man regis, Ch.

A. Marčėnas: Poezija yra labai netoli tų dalykų. Savo „Ars poetica“ Czeslawas Miloszas yra pasakęs esminį dalyką, kad rašyti reikia retai ir tikintis, jog dvasia, kuri tau padeda, yra geroji. Kitam pavyksta ne tik šitaip rašyti, bet ir kalbėti. Regėjau tą darant Vytautą Bložę.

L. A. Marčėnas: Firmos paslaptis… Jau minėjau, kad ja, kaip ir mirtimi, neįmanoma pasidalyti. Tai yra labai intymūs santykiai, neaišku su kuo, neaišku ar iš viso yra… Ne - ži - nau. Niekada nereflektuoju, kiek čia esu aš, o kiek… Buvo jis lyg koks kentauras - pusė paukščio ir žmogaus. Tik žinau, kad kartais ribotas „aš“ neįstengtų vien savo pastangomis kai ko padaryti. Eilėraštis įvyksta, kai pats nustembi, kai pats iš savęs to nesitiki, kai pranoksti savo įsivaizduojamas galimybes. Kartais stebiuosi, bet aš ar ne aš stebinu - nežinau, tebus ir man paslaptis. Labai lengva būtų savo blogus darbus nurašyti demonams, tą esu ne kartą girdėjęs, sunkiau savo gerus darbus „pripaišyti“ Dievui. Ką gi, jei už mane kažkas šį tą parašo, tai, pripažink, tas kažkas nėra didis rašytojas.

L. Jakimavičius: Sakyčiau, kad kūrybai yra svarbūs keli skirtingo lygio dalykai.

A. Marčėnas: Taisyklių išmanymas (neišmanymas) yra labai gerai matomas kito kūryboje, tačiau kai pats rašai yra kur kas sudėtingiau - iš vidaus ne taip gerai matosi, užgožia „būtiškieji gaudesiai“. Žinoma, taisyklių išmanymas yra geras daiktas tiek poezijoj, tiek visuose kituose menuose. Aišku, galima talentingą meną sukurti ir nemokant piešti, galima įspūdingai pašokti. Kai parpuoli - irgi gražu. Linksma. Bet man amatas yra svarbus. Ta karta, kuri dabar išeina ar jau ruošiasi, klasikines taisykles puikiai išmanė. Tarkime, Vytautas Bložė lengvai tvarkosi su silabotonika, todėl geba parašyti gerą verlibrą. Gebantis pasukti, kur nori ir kaip nori, Marcelijus Martinaitis… Puikus, prigimtinis meistras Jonas Strielkūnas, pati lyrika juo dainavo - lengvai ir aiškiai, neišvengiamai, lyg metų laikai. Savo dramblio kaulo bokšte užsidaręs Jonas Juškaitis - dar vienas aukščiausio lygio meistras, silabotonikos alchemikas. Jei ne Juozas Aputis, su kuriuo kartą važiavau į Zarasus, ir mes išsikalbėjome apie J. Juškaitį, gal ir nežinočiau, kad J. Juškaitis leidžia knygas, spausdinasi katalikiškoje spaudoje ir t. t. Beje, per radiją prieš kelias savaites klausiausi „Literatūros akiračių“ laidos apie Henriką Radauską, kur J. Juškaitis kalbėjo pačiu aukščiausiu lygiu.

L. Jakimavičius: Kartais pagalvoju, jog poetai išeina arba tampa nebematomi ne vien dėl tos fizinės priežasties - mirties, bet dėl to, kad, kai poezija nebereflektuojama, jos tarytum ir nebėra. Čia matau tokią baisią sąsają - jei nebereikalinga poezija, tai nebereikalingas ir poetas. Jis tarytum išstumiamas iš viešojo gyvenimo, varomas į desperaciją, neviltį, ir, žiūrėk, jis jau pasitraukia ir iš fizinio gyvenimo zonos.

A. Marčėnas: Yra visiškai taip. Visai neseniai tai esu pajutęs savo kailiu. Tu jau atseit viską pasiekei, dabar būtų geriau, jei numirtum. Iš pradžių buvo šokas, bet po to pagalvojau, jog taip ir turi būti, na tai kas, kad pats jaučiuosi kaip nieko neišmanantis šešiametis (toks mano vidinis amžius)… Neseniai svarsčiau, ką Jonas Strielkūnas turėjo išgyventi, kai būdavo pasakoma nieko nesakanti formulė, kurią pats kartais pavartodavau, - „aukštas Strielkūno lygis“ - taip nusimazgojant rankas. Pirmą kartą su Jonu Strielkūnu susipažinau 1987 metais per „Poezijos pavasarį“. Tai buvo mano pirmasis „Poezijos pavasaris“, stebino viskas, taip pat ir Jonas. Mes buvome Kaune, kaip įprasta, buvo kaži koks pagėrimukas tarp dviejų renginių, kažkokių Kauno veikėjų, kažkokių komsomolcų, prastų ir kiek geresnių poetų, keli labai geri ir Jonas, nekvestionuojamai geras, tikras, su prakaito lašu ant kaktos, vaikščiojantis kaip vaikas, visų klausinėjantis: na, kaip tau atrodo ta mano publikacija? Kaip? Ar gera? Ar nelabai? Visi - labai gerai, Jonai, puiki.

L. Jakimavičius: Man dabar kilo tokia tragikomiška asociacija. Po Juozo Apučio mirties parašiau jam tokį „In memoriam“. Tą rašinėlį išspausdino „7 meno dienos“, persispausdino „Bernardinai.lt“, ir aš skaitau komentarus. Vienas žmogus ten nuoširdžiai rašo maždaug tokį atsiliepimą: „O, gal buvo ir visai įdomus rašytojas.

A. Marčėnas: Vaikeli tu mano brangiausias, mes su Juozu sėdėjome jau minėtuose Zarasuose, paežerėje, prie kažkokios estrados, kur Juozas Erlickas rengėsi plėšti dainas. Žinai, tai ir buvo paskutinis kartas, kai Juozą Aputį mačiau gyvą. Rinkosi daugybė didelių nykštukų, aplink juos tūpčiojo vietiniai dideli nykštukai, tuoj tuoj turėjo pasirodyti madų demonstravime užtrukusi kunigaikštienė, renginio organizatoriai, dalyviai, publika laukė jau gerą valandą ir - štai! - su ja, su ta kunigaikštiene, pro šalį gražus kaip gulbinėlis praplaukė ir kultūros ministras Jonas Jučas. Jis manęs nepažįsta, tai jau tiek to - pakanka, kad pažįsta Kęstutį Navaką. Bet jis nepažįsta J. Gali nežinoti Apučio kūrybos, nenusimanyti apie nuopelnus Lietuvos kultūrai, mat jį galai. Bet Juozo veido, kaip man visą sąmoningą gyvenimą atrodė, neįmanoma nepažinti, dar paauglys Aputį, nė neskaitęs nė vieno jo sakinio, jau pažinojau kad ir iš Valentino Antanavičiaus sukurto portreto… O tas ministras (kultūros ministras!) praėjo nepasisveikinęs. Tai ką tu, žmogau, kalbi apie liaudį?.. „Liaudis“ yra šauni ir abstrakti, ji paims ir perskaitys Apučio knygą, kitą, bet ministras (konkretus ir kultūros) - neskaitys… Na gerai, jei jau taip - velniop ministrus, buvę nebuvę… Ar prisimeni, kaip mes daugiau nei prieš 15 metų su tavimi ir Sigitu jaunesniuoju sėdėjome „Metų“ redakcijoje, vėliau išviešintame pokalbyje žvalgėmės po kultūrinę spaudą, aptarinėjome „Metuose“ spausdintą Juozo romaną „Smėlynuose negalima sustoti“, kaip paaiškėjo - nė vienas jo neperskaitęs, ir manėme, kad kas nors iš aptarinėtojų bus nuodugniau pasiskaitęs, kad kaip nors prasprūs, išsisuksime. Ir man atrodo, jog Aputis tai pajuto, kad mes š… malam. Tai va, tokia nuodėmėlė. Aš ir po šiai dienai neperskaičiau, tik „žinau“, „kažkas sakė“, kad „nelabai“. Gal reikia džiaugtis, kad žmogui bent jau kyla noras paskaityti Juozą Aputį.

L. Jakimavičius: Prisipažinsiu, atsiverčiu kartais tuos mūsų kultūrinius savaitraščius, skaitau ir nebepagaunu, ar dar yra kaži koks literatūros procesas, ar jis jau visai subyrėjęs, sueižėjęs.

A. Marčėnas: O man atrodo, arba aš kvailas, arba tas literatūros procesas kvailas. T...

Šiame kontekste svarbu paminėti ir Kauno miesto apdovanojimą Santakos garbės ženklu, kuris skiriamas nuo 2005 metų. Santakos garbės ženklais apdovanojami kauniečiai ir užsienio valstybių vadovai, kurie savo darbais nusipelnė Kaunui ir Lietuvai.

Apdovanojimai Santakos garbės ženklu:

Ši lentelė iliustruoja, kaip Kaunas vertina savo piliečius ir užsienio svečius, prisidedančius prie miesto ir šalies gerovės. Panašiai kaip rašytojai, kurie savo kūryba turtina kultūrinį kontekstą.

tags: #paulius #kuncinas #turto #deklaracija