Geriausi patalpų vėdinimo būdai: kaip užtikrinti švarų orą ir maksimalų komfortą namuose

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie švarų orą ir jo įtaką mūsų sveikatai. Gaivaus ir švaraus oro gūsis mus nuteikia žvaliau. Atrodo, jog mėgautis šviežiu ir švaru oru būtų labai paprasta, jei leistų mūsų klimatas. Atsidarytume langą - patalpos būtų išvėdintos ir galėtume kvėpuoti sveiku, šviežiu oru. Dažnai ir patys jaučiame jog tvankioje aplinkoje sunku susikaupti, ima mieguistumas. Ir net ventiliatoriai šios situacijos negali pataisyti.

Tačiau Lietuvoje esantis klimatas neleidžia mėgautis nuolat atvertu langu. Ypatingai žiemos metu, visi taupome šilumą ir nenorime jos išleisti į lauką. Statant nuosavus namus, tai būna bene vienas iš pagrindinių galvos skausmų. Šildymas brangsta kiekvienais metais, todėl ieškoma būdų kaip pastatyti kuo sandaresnius namus, kad patirtume mažiau išlaidų šildymui. Taigi ką daryti, kad vėdinant neprarastume šilumos, kuri mums pakankamai brangiai kainuoja? Kaip gyventi šiltai ir kvėpuoti kuo švaresniu, grynesniu oru. Šiame straipsnyje pakalbėsime apie privačių namų vėdinimo būdus. Daugiabučiuose įrengtą vėdinimo sistemą butų savininkai neturi galimybės keisti.

Viskas labai paprasta: teisingas vėdinimas - tai jūsų puikios savijautos ir komforto garantas. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip veikia teisingas patalpų vėdinimas, kokie yra jo privalumai ir kaip jį įgyvendinti savo namuose. Šiuolaikiniai pastatai paprastai pasižymi gera šilumos izoliacija ir sandarumu, todėl patalpų viduje teršalai kaupiasi gana greitai. Patalpose, kuriose mes būname, yra daug sveikatai pavojingų medžiagų: rodono dalelių, pelėsinių grybelių, statybinių ir apdailos medžiagų dalelių, valymo priemonių, gyvūnų išskiriamų kvapų.

Anksčiau per nesandarius senus langus veržėsi lauko oras, kuris, susimaišęs su šiltu oru, kylančiu nuo šildymo prietaisų, vėdino patalpas. Dabar, kai namai statomi vis sandaresni iš šiltesni, vėdinimas tiesiog būtinas. Pagrindiniai rodikliai, kad patalpos vėdinamos nepakankamai, yra rasojantys langai, pelėsiai, blogas miegas ir nemalonus kvapas. Tikrai daugelis esate susidūrę su šia problema. Visų šių veiksnių išvengti padeda priverstinė vėdinimo sistema su šilumos atgavimu.

Kas nutinka, kai patalpos nevėdinamos?

Kas gali nutikti, kai patalpos nevėdinamos, galima surasti įvairiausios informacijos. Nevėdinamose patalpose smegenys gauna mažiau deguonies, todėl žmonės net ir po miego jaučiasi mieguisti ir pavargę. Nevėdinant patalpų taip pat didėja drėgmės kiekis, tai gali išduoti dažnai rasojantys langai. Tai tinkama terpė kauptis bei plisti bakterijoms ir virusams. Ilgai nevėdinamų patalpų vėsiuose kampuose gali susidaryti pelėsis, taip pat nuolat erzinti įvairaus spektro kvapai.

Žiemos laikotarpiu, kai langai dažnai uždaryti, oras patalpose gali užsistovėti ir tapti per daug drėgnas arba priešingai - per sausas. Prastai vėdinamose patalpose gali kauptis anglies dvideginis (CO₂), kuris sukelia mieguistumą, koncentracijos trūkumą ir galvos skausmus. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) primena, kad vėdinimas yra vienas svarbiausių žingsnių rūpinantis savo sveikata ir namų aplinka. Prastai vėdinamose patalpose kaupiasi drėgmė, kuri sudaro palankias sąlygas pelėsių grybelių ir dulkių erkučių dauginimuisi. Šie alergenai gali sukelti kvėpavimo takų dirginimą, alergines reakcijas ir net pakenkti imuninei sistemai.

Inžinerinių sistemų specialistai rekomenduoja:

Periodiškai vėdinti patalpas plačiai atveriant langą (jei įrengtas natūralus vėdinimas).
Įjungus gartraukį būtinai atverti langą.
Prieš nakties miegą išvėdinti miegamąjį.

Natūralus vėdinimas

Kol nebuvo toks aktualus šilumos taupymas, individualiuose namuose buvo naudojamas natūralus vėdinimas. Ir statybos normos reglamentuoja tik natūralų vėdinimą, kurio principas labai paprastas: grynas oras įleidžiamas į gyvenamąsias patalpas (svetainę, miegamuosius, darbo kambarius) pro nesandarias duris, cirkuliuoja link koridorių, o užterštas oras pasišalina pro pagalbinėse patalpose įrengtus vėdinimo kanalus. Oras teisinga kryptimi judės tik tada, kai bus slėgių skirtumas. Oras visada juda iš didesnio slėgio zonos mažesnio link.

Natūralus vėdinimas yra pats paprasčiausias procesas, kurio metu šviežias oras į patalpas patenka per nesandarų pastato apvalkalą, langus, o į aplinką pasišalina per ortakius, vėdinimo kanalus. Daugelis iš mūsų jau žino, sovietinių laikų pastatuose buvo „labai gera“ vėdinimo sistema - per nesandarias vietas. Tačiau vėdinant patalpas natūraliai prarandama apie penktadalis šilumos.

Yra du pagrindiniai natūralaus vėdinimo tipai: vėjo sukeliama ventiliacija ir ventiliacija dėl oro slėgio skirtumų. Kuomet oras pastato viduje būna šiltesnis nei lauke, tuomet atsiranda ventiliacija, kurią sukelia oro slėgio skirtumai.

„Gerą patalpų vėdinimą galima pasiekti reguliariai atveriant langus ir leidžiant patalpose esančiam orui pasikeisti nauju. Tai natūralus vėdinimas be jokių papildomų resursų. Šį veiksmą būtina atlikti kiekvieną dieną ir bent kelis kartus. Žinoma, esant neigiamai temperatūrai ar siaučiant vėjui nesinori atverti lango. Tačiau tuomet ir natūralus vėdinimas nebus toks efektyvus“, - sako Rasa Pečiulaitė, įmonės „Eika“ projektų vadovė. Ji atkreipia dėmesį, kad senos statybos pastatai nėra sandarūs, juose patalpos vėdinasi dėl natūralaus papildomo oro pritėkio per tokias pastato vietas kaip jungtys, nesandarūs langai, mikrotarpai, todėl oro kaita ir vėdinimas susidaro beveik natūraliai.

Kitaip tariant, nepritekant papildomam orui negali pasišalinti esantis patalpose. „Tik atvėrus langą susidaro slėgių skirtumas ir pro langą patenkantis šviežias oras per esamas natūralaus vėdinimo angas automatiškai išstumia esantį patalpoje“, - pasakoja „Eika“ projektų vadovė R. Pečiulaitė.

Natūralaus vėdinimo privalumai:

Paprastumas
Ekonomiškumas

Natūralaus vėdinimo trūkumai:

Patenkantis į patalpas oras nesušildomas, todėl, kai už lango šalta, pavyzdžiui, žiemą, vėdinant patalpas gali susidaryti šaltas skersvėjis, skatinantis peršalimus.
Patenkantis į patalpas oras nevalomas ir nefiltruojamas, todėl su oru į patalpas patenka vabzdžiai, dulkės ir kiti nešvarumai. Dulkių patekimas ypač būdingas pastatams, esantiems arti judrių gatvių.
Neįmanoma reguliuoti patenkančio oro kiekį į patalpą, dėl to ji gali būt vėdinamos per daug arba per mažai. Žiemos sezonu tai yra problema, nes patekęs oras į patalpą būna šaltas ir greit atšaldo visą patalpą. Vasarą, kai patalpos ir lauko temperatūrų skirtumas artėja prie nulio, oras praktiškai nustoja judėti.

Alternatyva mechaniniam vėdinimui gali būti ir natūralus vėdinimas, derinamas su orlaidėmis languose arba sienose, kurios reaguoja į sumontuotą drėgmės ar CO2 daviklį ir automatiškai atsiveria bei pradeda vėdinti patalpas.

Natūralus vėdinimas - tai paprastas ir efektyvus būdas užtikrinti oro cirkuliaciją. Atidarykite langus kelis kartus per dieną 10-15 minučių. Intensyvesniam vėdinimui rekomenduojama atidaryti langus priešingose namo pusėse ir laikyti atviras kambarių duris. Jeigu turite galimybę, atidarykite langus skirtinguose aukštuose. Norint palaikyti optimalų orą gyvenamosiose erdvėse, didelę reikšmę turi ir langai. Kokybiški langai su specialia mikroventiliacijos funkcija arba su įmontuotomis orlaidėmis leidžia vėdinti patalpas jų neatidarant. Taip oras kambaryje kinta palaipsniui, neprarandant per daug šilumos.

Taigi nepamirškite, jog tinkamas patalpų vėdinimas žiemą nėra sudėtingas, tačiau jis turi būti nuoseklus.

Mechaninis vėdinimas (rekuperacija)

Kitokia situacija yra naujos statybos namuose, kurie yra itin sandarūs ir ten neišvengiamas kombinuotas vėdinimas su natūraliu arba mechaninis vėdinimas su rekuperacija. Pastarasis veikia, kai išleidžiamas iš patalpos oras atiduoda savo šilumą ateinančiam šviežiam orui iš lauko. Taip neprarandama patalpų šiluma, tiekiamas komfortiškos temperatūros šiltas oras į patalpas ir užtikrinama optimali jo cirkuliacija.

„Naujos statybos A, A+ ir A++ klasės pastatai yra labai sandarūs - tai ne tik teoriškai apskaičiuojama, bet ir faktiškai išmatuojama pastato atidavimo metu, todėl papildomai pritekėti orui nėra galimybių. Taigi jeigu nebus kombinuoto vėdinimo su natūraliu arba mechaninio vėdinimo, įskaitant ir reguliarų lango atvėrimą, šviežio oro į patalpas nepateks. Be to, visu pajėgumu įjungtas gartraukis gali pradėti traukti orą iš pašalinių vidinių sistemų, tokių kaip kanalizacijos ar šachtos. To nereikėtų išsigąsti - tai tik rodo, kad pastatas yra labai sandarus“, - teigia R. Pečiulaitė.

Dar ir dabar dažnas klausimas - kam reikalingas vėdinimas? Proseneliai ir tėvai pragyveno be mechaninio-priverstinio vėdinimo, pragyvensiu ir aš, - teigia klientai. Tačiau esminis skirtumas tame, kad ankščiau statant namus nebuvo taip svarbu juos pastatyti šiltus ir ekonomiškus, todėl namai nebuvo sandarūs, o oras bet kuriuo atveju lengvai patekdavo į patalpas, tad ir oro kaita, nors ir nepastovi, tačiau vis tiek būdavo. Dabar, siekiant taupyti brangią šilumą, šiuolaikiniai namai statomi šilti ir sandarūs.

Vėdinimo įrenginius kiekvienas gali rinktis pagal poreikius, tačiau, ekspertės teigimu, automatinės vėdinimo sistemos įsigijimą galima palyginti su naujo automobilio komplektacija - abiem atvejais priedai kainuoja papildomai, bet tik su jais galima sukurti komfortišką gyvenimo kokybę.

Pagal paskirtį mechaninės vėdinimo sistemos skirstomos į:

Oro ištraukimo sistema, kuri šalina iš patalpos panaudotą orą į lauką.
Oro tiekimo sistema, kuri tiekia į patalpą iš lauko šviežią orą, jį filtruoja, pašildo (arba atšaldo) pagal poreikį iki reikiamos patalpos temperatūros.

Yra kelios rekomendacijos mechaninei vėdinimo sistemai:

Vienam žmogui į gyvenamosios paskirties patalpą tiekiamo šviežio oro kiekis turėtų būti ne mažiau 15 m³/h. Jei pastato patalpos visuomeninės paskirties, šis oro kiekis gali būti kelis kartus didesnis.
Triukšmo lygis, kurį skleidžia vėdinimo sistema, gyvenamosiose patalpose turėtų neviršyti 40 dBa dieną ir 30 dBa naktį.

Mechaninių vėdinimo sistemų trūkumai:

Šiltas oras kurį ištraukia sistema iš patalpos yra tiesiogiai išpučiamas į lauką nepanaudojant jo.
Padidėjusios elektros sąnaudos lyginant su rekuperacinėmis sistemomis.
Reikalingas didesnis plotas kuriame montuojami įrenginiai.

Rekuperacinės sistemos

Šiuo metu pažangiausi ir efektyviausi yra plokšteliniai rekuperatoriai. Juos naudojant, šilumogrąžos efektyvumas siekia iki 95%. Dėl to patalpų šildymo kaštai sumažėja iki 40 procentų. Tikriausiai daugelis sutiks su tuo, kad priverstinis vėdinimas - pranašiausias būdas vėdinti kambarį, butą ar namą.

Rekuperatoriaus viduje yra specialus šilumokaitis, kurio pagalba panaudojamas šiltas išmetamas lauk patalpų oras, taip sušildydamas paimamą lauko orą, kuris vėliau tiekiamas į patalpas. Toks oro patekimas į patalpas užtikrina patalpose vėdinimą su šilumos atgavimu. Skirtingai nuo rekuperatoriaus modelio ir tipo, ektyvumas gali svyruoti nuo 50% iki 98%, svarbu pasirinkti kiek galima didesnio efektyvumo įrenginį.

Įsirengus rekuperacinę vėdinimo sistemą svarbu, kad visas vėdinimas vyktų tik per jį. Dažna klaida - voniose, tualeto patalpose statyti paprastus ventiliatorius ir taip šilčiausią orą ir tuo pačiu pinigus „išmesti“ laukan.

Rekuperacinės sistemos įrengimo etapai

Vėdinimo sistemos montavimui reikalingi paruošiamieji darbai pradedami dar gerokai anksčiau nei tuomet, kai rekuperacinė sistema atsiduria ant lubų ir sienų. Norint užtikrinti aukščiausią vėdinimo sistemos veikimo rezultatą, veiksmai turi būti atliekami iš eilės, o nuosekliam patalpų įvertinimui reikalingi duomenys - neprieštarauti vieni kitiems.

Techninių niuansų įvertinimas: Tam, kad kokybiškai sumontuota rekuperacinė sistema duotų norimą rezultatą, dar prieš rengiant jos projektą būtina visapusiškai įvertinti techninius pastato niuansus bei šilumos, drėgmės, teršalų išsiskyrimą patalpoje, kurioje planuojama montuoti rekuperatorių.
Vėdinimo sistemos projektavimas: Nors ne retu atveju įsirenginėjant vėdinimo sistemas bandoma sutaupyti vėdinimo sistemos projekto sąskaita, patalpose įrengiamas nepakankamas arba perteklinis vėdinimas dažniausiai sukelia ne mažai papildomų nuostolių. Taigi, tam kad vėdinimo sistemos projektas konkrečiam pastatui būtų parengtas, o vėliau įgyvendintas tinkamai, jo rengimą bei išpildymą rekomenduojame patikėti tik savo sritį gerai išmanantiems specialistams.
Rekuperatoriaus vietos parinkimas: Nusprendus įsirengti rekuperatorių savo namuose, rekomenduojame ypač gerai apsvarstyti jo vietą ir, esant galimybei, jį įsirengti atskirose patalpose. Tai - paprasčiausias būdas garantuoti maksimalią rekuperacinės sistemos skleidžiamo garso izoliaciją, užtikrinant, jog namuose įrengto rekuperatoriaus garsas netrukdys nei darbui, nei poilsiui.
Ortakių montavimas: Vienas baigiamųjų, tačiau ne mažiau svarbių vėdinimo sistemos montavimo etapų - ortakių montavimas. Nepriklausomai nuo būsto dydžio, oro padavimo ortakiai turi būti montuojami visuose miegamuosiuose (pagrindiniame miegamajame reikėtų rinktis didesnį oro srautą galinčius generuoti prietaisus). Siekiant itin efektyvios oro kaitos, oro padavimo ortakiai turėtų būti montuojami ir svetainėje bei virtuvėje.
Vėdinimo sistemos balansavimas: Teisingai sumontavus ortakius ir pakabinus rekuperacinę sistemą bei galutinai sumontavus difuzorius, galima pradėti vėdinimo sistemos balansavimą. Atliekant šį darbą užtikrinama, jog oro padavimo ir ištraukimo srautai patalpose sutaps, nes kitu atveju patalpos bus vėdinamos netinkamai - tiekiamo oro temperatūra bus neteisinga ir stipriai mažės pačios vėdinimo sistemos naudingumas.

Priverstinio vėdinimo privalumai

Atsakant į klausimą, kada verta turėti priverstinį vėdinimą ir kada ne, galime sau atsakyti paprastai: neturint šviežio oro ir gero mikroklimato, mes negalėsime gerai išsimiegoti, jausimės pavargę, būsime nedarbingi darbe, neatsikratysime nemalonių kvapų, nepašalinsime susikaupusios perteklinės drėgmės, dėl kurios atsiranda pelėsis ir dar daugybė nemalonių padarinių.

Labai svarbu žinoti priverstinio vėdinimo skirtumus. Iš esmės priverstinis vėdinimas yra ir oro ištraukimas su paprastais ventiliatoriais iš sanitarinio mazgo ir virtuvės, tačiau taip išmetamas šiltas oras į lauką, o į pastatą per namo nesandarias konstrukcijas patenka lauke esantis oras, o šaltuoju metu - šaltas, kuris sušyla nuo šildymo sistemos. Rekuperatoriaus viduje yra specialus šilumokaitis, kurio pagalba panaudojamas šiltas išmetamas lauk patalpų oras, taip sušildydamas paimamą lauko orą, kuris vėliau tiekiamas į patalpas.

Toks oro patekimas į patalpas užtikrina patalpose vėdinimą su šilumos atgavimu. Skirtingai nuo rekuperatoriaus modelio ir tipo, ektyvumas gali svyruoti nuo 50% iki 98%, svarbu pasirinkti kiek galima didesnio efektyvumo įrenginį.

Triukšmo mažinimas vėdinimo sistemose

Triukšmas auga, kai sistema dirba arti maksimumo. Jei įrenginys parenkamas „ant ribos“, realybėje jis dažnai bus sukamas aukštesniais sūkiais, kad kompensuotų pasipriešinimą ortakiuose. Dažniausia tylaus vėdinimo taisyklė: geriau didesni ortakiai ir mažesni greičiai nei mažesni ortakiai ir didesni greičiai.

Garso slopintuvas (ar akustiniai sprendimai ortakiuose) yra normalus, o ne „prabangus“ elementas. Slopintuvas neišspręs problemos, jei sistema „užsmaugta“ ir oro greičiai per dideli. Vibracijos dažnai girdimos kaip „ūžimas“, net jei oro srautas pats savaime nėra didelis. Net idealiai suprojektuoti ortakiai triukšmaus, jei galiniai elementai (difuzoriai, grotelės) parinkti neteisingai.

Balansavimas yra privalomas: jei vienoje šakoje per didelis oro kiekis, ten ir atsiras triukšmas. Automatika padeda palaikyti komfortą: mažesni srautai naktį, režimai pagal CO₂ ar drėgmę, teisingas „boost“ tik tada, kai reikia.

Jei norite tylos be spėlionių, pradžia yra teisingas projektas ir sureguliavimas.

Efektyvumo matavimas ir priežiūra

Šiuo metu Europoje yra keletas normų, pagal kurias yra matuojamas bei deklaruojamas rekuperatorių efektyvumas. Testas yra atliekamas subalansuotiems įrenginiams. Tiekiamo oro masinis debitas turi skirtis ne daugiau nei 3% nuo šalinamo.

Jeigu rekuperatorius naudojamas pagal gamintojų reikalavimus priežiūra nesudėtinga - tereikia kartą ar du per metus pasikeisti oro filtrus (dėl kartų, kas kiek laiko jie keičiami priklauso ir iš kur padarytas lauko oro paėmimas, nes jei namas yra prie gatvės ar vietoje, kur užterštumas yra didesnis, gali tekti pasikeisti ir dažniau).

Šiuolaikiniai rekuperatoriai kuriami tokie, kad išlaidos juos eksplotuojant būtų kiek įmanoma mažesnės, tad svarbu žinoti, kiek ji kainuos ir išlaikyti. Rekomenduojama rekuperatoriaus neišjunginėti, užtektų sumažinti tuo metu oro kiekius (tuo pačiu mažėja ir el. sąnaudos).

Dažniausiai užduodami klausimai

Klausimas: Planuojame tame pačiame kambaryje daryti tiek oro padavimą, tiek ir ištraukimą. Ar tai yra geras sprendimas, turint omenyje oro cirkuliaciją, triukšmą ir pan.?

Atsakymas: Šiuolaikinėse sistemose, kurios montuojamos gyvenamosios paskirties patalpose, nereikia vesti oro ištraukimo iš miegamųjų patalpų. Oras tiekiamas miegamos patalpoms, kitoms gyvenamos patalpoms, traukiamas iš vonios ir tualetų patalpų, drabužinių, tambūro, virtuvės zonos. Jei gyvenamosiose patalpose įrenginėsime oro padavimą ir ištraukimą, sistemos ir rekuperatoriaus našumas turi gerokai didėti, o tai duoda papildomą triukšmingumą, papildomas sąnaudos dėl perteklinio vėdinimo. Tuo pačiu žiemos sąlygomis, esant šildymo sezonui, galite skųstis per maža santykine oro drėgme patalpose.

Sprendžiant vėdinimo klausimą gyvenamuose namuose, oro tiekimas projektuojamas į gyvenamuosius kambarius (svetainė, miegamasis, darbo kambarys), o oro šalinimas vykdomas iš pagalbinių patalpų (virtuvė, vonia, tualetas, drabužinė ar sandėliukas). Tokiu būdu užtikrinamas teisingas oro judėjimas iš švarių patalpų link labiau užterštų.

Triukšmo mažinimo klausimas gali būti sprendžiamas parenkant patį vėdinimo įrenginį bei papildomomis priemonėmis - triukšmo slopintuvais, akustiniais ortakiais ar interfoniniais akustiniais žiedais.

tags: #patalpu #vedinimo #budai