Ar jaučiate nostalgiją savo vaikystei, jaunystei, praleistai pirmaisiais dešimtmečiais po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo? Jei taip, tuomet Vaivos Rykštaitės knyga "Lizos butas" gali būti kaip tik Jums. Ši knyga nukelia į tuos metus, kuomet gyvenimas atgavus Lietuvos nepriklausomybę tiesiog kunkuliavo.
Ir tai vyko ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Kauno senamiestyje. Autorė Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) - filosofijos magistrė, tinklaraštininkė. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dvi dukras.
Vaiva Rykštaitė - filosofijos magistrė, tinklaraštininkė. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dvi dukras. Lietuviškų bestselerių autorė Vaiva Rykštaitė savo aštuntoje knygoje „Lizos butas“ skaitytojus kviečia prisiminti pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dešimtmetį ir gyvenimą to laikotarpio Kauno senamiestyje.
Šis kūrinys yra atsakymas į klausimą, kodėl pasauliui reikia rašytojų - kas jei ne jie užkonservuotų ir į knygą lyg į stiklainį sudėtų atsiminimus. Ne tik nuosavus, bet ir tuos kitus, mūsų kolektyvinei pasąmonei priklausančius.
Apie ką ši knyga?
Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, kuomet klestėte klestėjo mafija, spekuliantai veždavo importines prekes, prasidėjo kapitalizmo laikai. Tuo laikmečiu augo Gintarė - maža mergaitė, kuri labai norėjo dėvėti suknelę su Mikimauzu, tačiau mama ją rengė „Ritės“ fabriko megztiniu bei sijonu, kurį iš darbo nelegaliai parnešė močiutė.
Gintarė augo sename ir tamsiame Kauno senamiesčio bute, kuris tarsi jungia visus knygos veikėjus ir pergyventus laikotarpius į bendrą visumą. Bute visada tamsu, saulę užstoja senamiesčio mūrai. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio tryliktosios naktį, švenčia, perka, parduoda - laukinio kapitalizmo pradžia.
Laiptinė kvepia skrudintomis saulėgrąžomis, kartais - benamių šlapimu. Butą stebi ant suoliuko kojomis tabaluojančios čigonės. Čia gyveno Liza - palikusi tik violetinę taburetę ir toršerą su kutais. Lizos bute dabar gyvena maža mergaitė, kuri užaugusi nori būti tokia kaip jos mama - mylėti tiek pat vyrų, dažytis lūpas ir rūkyti balkone. Išėjus į kiemą, su čigonėmis geriau nesisveikinti, šitaip kalba kaimynai. Į butą kartą įsiveržė mafiozai, išdaužė viską, kas buvo po ranka. Į butą braunasi vyrai, kantriai, atkakliai, kiekvienas lyg lokio kailį savo moteriai dovanoja vis kitokio stiliaus remontą. Motina rūko balkone, čigonės kviečia praeivius paburti iš rankos, maža mergaitė pirmąsyk išeina į kiemą ieškoti draugų.
Per trisdešimt laisvės metų Lietuva iš tiesų labai pasikeitė. Anuomet - Atgimimo bei pirmaisiais nepriklausomybės metais - mūsų šalis šiek tiek priminė laukinius vakarus. Klestėjo mafija, spekuliantai ėmė vežti importines prekes, viskas buvo nauja, prasidėjo nuožmūs kapitalizmo laikai.
Tokiame fone auga Gintarė - maža mergaitė, kuri labai nori dėvėti suknelę su Mikimauzu, tačiau mama ją rengia „Ritės“ fabriko megztiniu bei sijonu, kurį iš darbo ne visai legaliai parnešė močiutė. O štai Gintarės tėčiui labai norėjosi susukti pelningą versliuką, kurie tais laikais rasdavosi tarsi grybai po lietaus.
Mergaitė augo sename ir tamsiame Kauno senamiesčio bute, kuris jungia visus knygos veikėjus bei pergyvenus laikotarpius į bendrą visumą. Seniau jame gyveno Liza - iš to ir kilo pavadinimas. Čia mergaitė svajoja užaugusi būti panaši į mamą, stebi besikeičiančius jos vyrus - kiekvienas Lizos bute palieka savo pėdsakų. Skaitytojas seka mergaitės vaikystę, paauglystę, jos akimis mato visą tų laikų dvasią.
Skaitytojams, kurie augo pirmąjį Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, Vaivos Rykštaitės knyga „Lizos butas“ pasirodys itin nostalgiška, bus labai lengva susitapatinti su herojais bei atpažinti savo patirčių fragmentus. Kitiems gi knyga bus įdomi ir įtraukianti istorinė kelionė laiku.
Lizos butas man yra trečioji autorės knyga ir kol kas pati artimiausia. Iš tiesų man patiko ne tik atsiminimų dalis, sužavėjo pats pasakojimo principas. Daugiausia dėmesio čia skirta ne kažkokiems itin svarbiems gyvenimo įvykiams, o kasdienybei - juk būtent per ją atsiskleidžia gyvenimo grožis ir prasmė. Aš pati kažkodėl ryškiausiai atsimenu regis visiškai nereikšmingus vaikystės fragmentus, pavyzdžiui - einu šaligatvio borteliu, saulė šviečia, o aš galvoju, kad 7 metai yra geriausias amžius gyventi.
Iš tiesų sunku pasakyti, kas šioje istorijoje yra pagrindinis - Gintarė, kuri mažytė atvykusi į Lizos butą jame užauga, jos mama, kurios asmenybė, sprendimai ir į gyvenimą priimti vyrai yra neatsiejama knygos dalis, o galbūt pats butas? Jis keičiasi kaip ir pačios herojės, atspindi jų virsmus ir transformacijas. O gal mama, dukra ir jų butas yra viena nedaloma idėja? Vaiva Rykštaitė mane nuteikė iš tiesų filosofiškai. Man regis daugelis į mūsų suvokiame savo praeitį per vaikystės namus, skirstome etapus per pakeistas gyvenamąsias vietas.
Dar galbūt Lizos butas yra bandymas sugauti vaikystės idėją, atrasti tašką, kada ji baigiasi, kuo ji svarbi ir kuo ypatinga. Man ji pasirodė visų pirma apie be galo stiprų ir gražų mamos ir dukros ryšį. Turbūt ji parašyta ne tik tam, kad suteiktų malonų nostalgijos jausmą.
Kaip pati autorė pasakojo pokalbio Knygų mugės metu - neįmanoma tiksliai pasakoti apie laikmetį nenaudojant autentiškos kalbos. Kaip malonu buvo išvysti seniai primirštus, bet atmintyje ryškiai įsirėžusius žodžius: dyvijosi, putiovas, pizdukas, biesas, bėdavotis ir daug daug kitų. Dar vienas panašumas su šiaulietiškaja versija - originali kalba.
Jau girdėjau nemažai palyginimų, kuriuose Lizos butas gretinamas su Kai aš buvau malalietka. Tas pats Lietuvos nepriklausomybės pradžios istorinis kontekstas ir patyrimai - ką tais laukiniais laikais reiškė būti vaiku ar paaugliu. Nežinau kuris pirmesnis - ar aš išaugau kiemą ar jis mane.
Vos panirusi į šią knygą visom esybėm ir galimybėm, pasijutau lyg dalyvaučiau nuostabioje kelionėje laiku. Ir štai vos tik pradedu skaityti, mane aplanko keistas paradoksas: aš dabar gyvenu Kaune, Šiaurės prospekte, kaip ir pagrindinė veikėja Gintarė tuometiniais laikais. Nepaisant visų nostalgiškų prisiminimų, ši knyga dar pažeria ir gerą puokštę humoro, tad skaitysite ne tik gyvendami prisiminimais, bet ir skaniai besijuokdami.
Man, kaip skaitytojai, įdomiausia buvo matyti Gintarės virsmą iš mažos mergaitės į paauglę, iš paauglės į merginą to laikmečio kontekste. Vyko lyg savotiškas stebėjimas, kaip laikas keičia žmones, jų mąstymą, poelgius. Atrodo, kad skaitai ir pats pradedi tapatintis su knygų herojais, prisimeni vienus kitus praeities fragmentus. Nežinau, bet perskaičius apėmė toks jausmas, kad visi aprašomi dalykai šioje knygoje lyg buvo kažkur giliai paslėpti dulkėti, kol autorė ištraukė juos į dienos šviesą ir vėl privertė prisiminti tai, kuo tuo metu gyvenome, ką jautėme ir mąstėme.
"Lizos butas" - tai tostas vaikystei. Su rašikliu tarsi taure rankoje. Kai visi klausimai anksčiau ar vėliau tampa retoriniais.
Toks savotiškas kūrinys, kuris dvelkia palaiminga nostalgija ir optimizmu, bet kuriame neapsieinama ir be savos patirties.
"Lizos butas" - tai dar vienas žvilgsnis į devyniasdešimtuosius. Dar vienas vaikas, gimęs ir augęs ten iš kur devyniasdešimtuosius gali liudyti kaip jį suformavusį laiką. Tai žvilgsnis iš atminties, kurioje visos spalvos truputį ryškesnės, artimesnės ir todėl itin savos. Vaiva Rykštaitė čia stoja į vieną gretą su Povilu Šklėriumi ir Virginija Kulvinskaite. Atrodo, visų jų knygos iš to paties laiko ir to paties gyvenimo, tik skiriasi filtras pro kurį skverbiasi šviesa. Tačiau vieniša mama su vaiku ir istorija apie pelę virtuvėje, panašu, jau tampa tokio žanro ir tokių atsiminimų klasika.
„Lizos butas“ mane patraukė ne tik tais devyniasdešimtaisiais, bet ir kitais susijusiais kontekstais. Vienas iš jų - Kaunas (kai tuo tarpu Šklėrius rašo apie Alytų, o Kulvinskaitė - apie Vilnių). Kai esi artimai susijęs su tam tikromis vietomis (arba žmonėmis, kurie kartais sukabina stipriau už bet kokius klijus), skaitant pabunda visai kiti jausmai ir atmintys (lyginant su pirmą kartą girdimais pavadinimais). Ir ne tik pabunda, bet įsigeria, susaisto, supančioja.
Toliau diena klostėsi kaip ir visi mūsų šeimos sekmadieniai: pusryčių kirtome baliaus valgių likučius, iš televizoriaus atsivėrė „langas į gamtą“ - jaukus profesoriaus Kazlausko balsas ramino ir migdė, pasakodamas apie neišskiriamas papūgėlių poras, kurios kartą susiporavusios drauge lieka visą gyvenimą. Jei ne kelios kraujo dėmės ant kiliminės dangos, būčiau visai ir pamiršusi vakarykščius įvykius. O gal ir pamiršau.
Kad Vaiva Rykštaitė moka rašyti - nepaneigiamas faktas. Tai - pirmoji šios autorės knyga, kurią skaitau, tačiau tekstą valdantį žmogų galima atpažinti vos iš kelių eilučių. O tuomet norisi tas eilutes pratęsti ir puslapis po puslapio jos nepastebimai virsta perskaityta knyga. Tuo tarpu ši - lengvai virškinama, įdomi, šarminga. Skaitau ir per daug negalvoju, jaučiuosi gerai.
O gal viskas buvo ne taip, gal jie prieš tai kartu juokėsi senamiesčio skersgatviuose ir gėrė iš tos pačios gertuvės, - akmenys ne viską supranta, ant jų glaudžiasi galvos, girtos, pavargusios, nuo pečių krentančios.
Perskaičius neapleidžia jausmas, kad autorė savo knygos temą galėjo pakabinti vienu sluoksniu giliau ir tokiu būdu ją jau būtų galima lyginti su Knausgardu. Tačiau ši knyga ne apie tai. Ir tai puikiai atsiskleidžia judant į pabaigą, kur greitas jaunatviškas tempas lėtėja ir į paviršių pradeda lįsti dabarties demonai, varvančiomis seilėmis kramtantys širdį veriančius prisiminimus ir verkiantys didelėmis blizgančiomis ašaromis.
Knyga darosi vis liūdnesnė, tarpai tarp aprašomų akimirkų vis didesni, jaučiasi slogumas netenkant vaikystės, išeinant iš jos ir to net nepastebint (kol neatsisuki atgal). Ši knyga apie atmintį ir nostalgiją, tamsiais vakarais skruostu riedančias ašaras, pirmąjį skonį, skausmą, juoką, baimę. Tai bandymas griebtis šiaudo jau žinant, kad jis neišgelbės. Ir jeigu šis liudijimas tikras, tuomet autorei vis dar skauda. O jeigu skaitytojui kyla toks klausimas, vadinasi, knyga gera, nes neleidžia jos taip paprastai imti ir užversti.
Bet šitai buvo žiloje senovėje, gal net prieš kokius dvejus metus, dabar jau viskas pamiršta ir atleista, ir mudvi su Mode einame pas Kriftą į namus jos aplankyti, pasveikinti su būsimomis vestuvėmis, nors iš tikrųjų einame jos apžiūrėti, kad būtų mudviem apie ką tris vakarus iš eilės kalbėtis ir kitiems papasakoti.
Knyga kaip sprogmuo (todėl skaitai ir vis pasitikrini - sprogs ar nesprogs rankose). Kaip stuburo paieškos. Truputį rožinė, truputį išsitaškiusi, truputį per daug pridengusi tai, ką pradžioje ketino apnuoginti.
Kam galėčiau rekomenduoti šią knygą?
Turbūt labiausiai tiktų tiems skaitytojams, kurie mėgsta istorines keliones laiku. Drįsčiau teigti, kad šią knygą galėtų skaityti kiekvienas, nes tai gyvas ir tikras liudijimas to, ką mes išgyvenome, matėme bei patyrėme savo kailiu. Knyga taip pat turėtų patikti ir tam skaitytojų ratui, kurie mėgsta kūriniuose stebėti, matyti kaip kinta žmogus jam augant socialiniame kontekste.
Svarbiausia informacija apie knygą:
- Puslapiai: 264 psl.
- Leidykla: Tyto alba
- Metai: 2020 m.
| Kriterijus | Įvertinimas |
|---|---|
| Siūžetas | Įtraukiantis |
| Kalba | Autentiška, su humoru |
| Nostalgiškumas | Aukštas |
Atsiliepimai apie knygą:
- Puiki knyga. Įdomi, lengvai skaitoma, įtraukiantis siužetas. Vietomis graudi, o vietomis verčianti kvatoti. Juokingas, smagus, o kartu išmintingas pasakojimas, nukeliantis į Atgimimo laikus, o vėliau Nepriklausomą Lietuvą. Labai gaila, kad jau perskaičiau :) Lengvai skaitosi. Istorija puiki. Autorė vietomis nustebina netikėtumais tiek istorijos vingiuose, tiek kalbos subtilybėmis. Ypač būtina perskaityti kauniečiams, kurie apie 1990 m. Man patinka ši autorė. Nuostabi knyga!
- Patiko man ši knyga, kurią perskaičius vėl norisi padėti atgal į knygų lentyną, su pažadu dažniau nuvalyti dulkes nuo jos paviršiaus ir savo prisiminimų, vis dažniau atsiverčiant to meto nuotraukų albumus ir leisti bent akimirkai paklaidžioti vaikystės kiemais, paauglystės pakampiais. Linkiu tą padaryti ir Jums.
- Man net baisu, kiek šioje knygoje radau savęs - dalykai kuriuos laikiau savais staiga atsiskleidė kaip universalūs. Norisi padėkoti autorei už keletos valandų sugrįžimą į vaikystę, su tiek daug autentiškų detalių.
„Lizos butas“ - nostalgiškas, optimizmu ir viltimi dvelkiantis kūrinys.
Tikrasis rašytojos vardas yra Justė Winder.
Vaiva Rykštaitė daug keliavo po pasaulį ir savo gyvenimo patirtis aprašė keliose knygose. Ji nevengė į savo patirčių bagažą įtraukti įvairiausių veiklų ir dirbo padavėja, slauge, internetu pardavinėjo vintažinius daiktus. Nuo 2013-tų metų moteris gyvena Havajuose ir save vadina meilės emigrante. Čia jos vyras turi verslą, o Vaiva Rykštaitė veda jogos kursus, domisi ekologijos problemomis bei rašo knygas.
Skaitytojai ypač pamilo autorės knygą „Pirmąkart mama“, kurioje ji dalinasi patirtimi ir atsako į daugelį praktinių patarimų kylančių besilaukiančioms moterims.