Lietuvos kaimuose slypi unikalios istorijos, tradicijos ir paveldas, kurie atspindi šalies kultūrą ir žmonių ryšį su žeme. Vienas tokių pavyzdžių - Roberto Kaimo sodyba, kurią puoselėja išskirtinis žemdirbys Robertas Mickevičius. Ši sodyba ne tik atspindi giminės ir tautos istoriją, bet ir puoselėja lietuvybę, derindama senąsias tradicijas su šiuolaikinėmis technologijomis.
Lietuvos žemėlapis su apskritimis
Ūkio Pradžia Ir Tradicijų Puoselėjimas
Roberto proseneliai 1918 metais pradėjo statytis sodybą ir ūkininkauti toje pačioje vietoje, kur įsikūręs dabartinis jo šeimos ūkis. Kaip ir Lietuva savo istoriją pradėjo skaičiuoti prieš šimtą metų, taip ir Mickevičiai dabartinio ūkio pradžią mini 1918 metus. Prie pačių pasistatytos sodybos stovinčių prosenelių nuotrauka ir šiandien kabo matlaukiečio darbo kabinete. Tą pačią nuotrauką galima išvysti ir ūkyje įkurtame etnografijos muziejuje. Apskritai, istorija, tradicijos ir šeima Robertui - šventi dalykai.
Savarankiškai ūkininkauti R. Mickevičius su tėvu Juliumi pradėjo vos šaliai atkūrus nepriklausomybę - 1991 m. Tuomet šeima pagal valstiečių ūkio įstatymą atsiėmė 18 hektarų prosenelių žemės. „Sugrįžome į savo žemę ir tęsiame istoriją, kuri tarybiniais laikais buvo sustabdyta. Nors tuomet ir buvome atplėšti nuo ūkio, bet jautėmės jį turintys“, - sakė R. Mickevičius.
Jau nuo pat pradžių Robertas su tėvu prioritetu laikė ne naujos ir modernios technikos įsigijimą, o savo valdų plėtrą. Metai iš metų didindami dirbamus plotus vyrai šiandien valdo 100 kartų daugiau žemės nei 1991 m. - maždaug 1800 hektarų. Tiesa, pagal dabartinius įstatymus, jie plėstis daugiau nebeturi galimybių. Dabar šeima gali turėti ne daugiau nei 500 ha nuosavos žemės, o tokią tvarką R. Mickevičius vadina nesąžininga.
Etnografinis Muziejus Ir Senovinės Technikos Kolekcija
Be jau minėto etnografijos muziejaus, kuriame vargu ar kas galėtų suskaičiuoti esančių senovinių daiktų kiekį, R. Mickevičiaus ūkyje yra ir dar vienos unikalios patalpos. Jose - gausi senovinės technikos kolekcija. Čia stovi per pusšimtį tarybinius laikus menančių žigulių, moskvičių, volgų, sunkvežimių, motorinių dviračių bei motociklų.
„Jie visi važiuojantys, restauruoti. Iš tikrųjų jiems prižiūrėti reikėtų įsteigti papildomą etatą, nes tai - daug laiko kainuojanti veikla“, - kalbėjo žemdirbys. Jis prisipažino, kad meilę istorinę vertę turintiems daiktams jaučia nuo mažens. Dar būdamas vaikas R. Mickevičius kolekcionavo pašto ženklus, vėliau juos iškeitė į senovinius pinigus.
Vienas etnografijos muziejaus eksponatas yra išskirtinis. Tai šioje vietoje kadaise prie prosenelių sodybos augusios liepos kaladė. Galbūt kitiems ji neturi jokios reikšmės, tačiau tik ne Robertui. Vyras teigė, kad šią liepą išsaugojo todėl, kad paprasčiausiai buvo gaila istoriją paversti malkomis.
Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse
Žemdirbystės Iššūkiai Ir Ateities Vizijos
R. Mickevičius daugiausia verčiasi kviečių, kukurūzų ir žirnių auginimu. Tiesa, vyras neabejoja, kad artimoje ateityje teks keisti auginamas kultūras. Anot jo, kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai tiks rytoj. Šiltėjant klimatui, kaip vieną iš alternatyvų vyras mato saulėgrąžų auginimą. Jo teigimu, tokiais metais kaip šie saulėgrąžos būtų puikiai užderėjusios.
Maždaug 1800 ha valdomame žemės plote R.Mickevičius augina keletą kultūrų. Labiausiai ūkininkas džiaugėsi neseniai baigtu kulti kukurūzų derliumi. Vilkaviškio rajono žemdirbys neabejojo, kad šių augalų derlius padės kompensuoti dėl sausros patirtus nuostolius kitose srityse.
„Šiemet turėjau pasėjęs daugiau nei tūkstantį hektarų kviečių. Jų derlius - toks pat kaip ir daugumos kitų ūkininkų. Stengiuosi niekada nepergyventi dėl to, ko negaliu kontroliuoti. Prieš gamtą esame visi lygūs. Vienais metais pavyksta prikulti daugiau, kitais - mažiau. Tikiuosi, jog kiti metai bus tie, kada galėsiu labiau pasidžiaugti aruoduose esančiais grūdų kiekiais“, - vylėsi vienas iš didžiausių Vilkaviškio rajono žemdirbių.
Nors dabar Robertas daugiausia verčiasi kviečių, kukurūzų ir žirnių auginimu, tačiau jis neabejoja, kad artimoje ateityje teks keisti auginamas kultūras. Anot jo, kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai tiks rytoj. Šiltėjant klimatui, kaip vieną iš alternatyvų vyras mato saulėgrąžų auginimą.
Matlaukiečio ūkyje šiuo metu dirba 30 žmonių. Dauguma jų - senbuviai. Ūkininkas gerbia savo darbininkus, moka jiems nemažą atlyginimą. „Visi esame žmonės, visi apsipirkinėjame tose pačiose parduotuvėse, mūsų vaikai lanko tas pačias mokyklas. Žinau, kas kiek dabar kainuoja, tad ir dirbančiųjų algos turi būti sąžiningos“, - mintimis dalijosi pašnekovas.
Motininių gėlių žydėjimo laiko keitimas šviesos trūkumu su Rose ir Ricku Bengtsonais iš „Ice Moon Farms“.
Galkiemio Oazė: Mažoji Šveicarija Lietuvoje
R. Mickevičius ne visose savo valdomose žemėse yra pasėjęs kviečius, žirnius ar kukurūzus. Keliolika kilometrų nuo jo namų esančiame Galkiemio kaime, maždaug 12 hektarų plote vyras prieš dešimtmetį pradėjo kurti neretai aplinkinių „mažąja Šveicarija“ pavadinamą teritoriją. Ir iš tikrųjų, patekęs į ją nejučiomis gali susimąstyti, ar tikrai esi Lietuvoje.
Aplink stūksantys kalnai, vandens telkiniai, pušynai, eglynai, įrengti takai ir poilsio zonos abejones tik dar labiau sustiprina. Tiesa, įsižiūrėjus atidžiau, šioje ramybe dvelkiančioje erdvėje galima surasti ir nemažai lietuviškų elementų. Tai - stovinti trijų aukštų pilis, prie kurios durų išmūrytas skaičius „1384“. Būtent tais metais Vytautas po slaptų derybų su Jogaila sugriovė Naująjį Marienburgą ir sugrįžo į Lietuvą. Taip pat - Žalčio tiltas, didžiulis girnų akmuo bei tik šiemet pastatyta medinė angelo skulptūra.
Robertas sutvarkė buvusį apleistą žvyro karjerą, įrengė pasivaikščiojimo takus, poilsio erdves, iškasė keletą kūdrų, pasodino ne vieną tūkstantį medelių. Teritoriją puošia ir prieš kelerius metus iškilusi pilis, keletas skulptūrų. Viena jų - medinis angelas - pastatyta tik šiais metais. Labiausiai Galkiemyje akį traukia iš visų pusių teritoriją supantys piliakalniai. Šiandien jų yra net keturi.
Seniausias iš jų - „Brolių“ kalnas. Jis pavadintas Roberto sūnų Justo ir Povilo garbei. Vaikai pamatę „išdygusį“ kalną iš karto pasakė tėčiui, kad jis priklausys būtent jiems. Taip piliakalnis ir gavo „Brolių“ pavadinimą. Užlipus ant šio kalno, atsiveria neeiliniai vaizdai: matosi už keliasdešimt kilometrų esantys Kudirkos Naumiesčio bažnyčios bokštai, Kaupiškių, Girėnų kaimai, buvusios Prūsijos teritorija...
Vienas iš neseniai atsiradusių Galkiemio akcentų - ant kūdros kranto stovinti trijų aukštų pilis. Joje R. Mickevičius norėtų įkurti krašto istoriją menantį muziejų. O eksponatų, kurie daug ką papasakotų, tikrai būtų. Pavyzdžiui, dabar tik vieną gyventoją - R. Mickevičių - turintis kaimas kadaise klestėjo, čia veikė net smuklė.
Ateities Planai Galkiemyje
Matlaukio kaimo gyventojo planuose - ir daugiau gražių sumanymų. Jis nuo seno žavisi bitininkystės amatu, kadaise pats svajojo tapti bitininku. Keletas avilių ir dabar stovi „Brolių“ kalno papėdėje, tačiau jų vyras norėtų pastatyti ir daugiau. Tiesa, kiek kitoje vietoje. Jis jau turi numatęs didžiulį plotą, kuriame norėtų įkurti sodybą bei apgyvendinti žmogų, mokėti jam atlyginimą. Šis turėtų bitininkauti, laikyti bandą avių, arklių bei kitų gyvūnų.
Į šią sodybą būtų kviečiami atvykti žmonės iš visos šalies. „Norėtųsi parodyti senąsias mūsų tautos tradicijas. Čia atkeliavę žmonės galėtų ne tik pamatyti, kaip kadaise ūkininkavo mūsų protėviai, bet ir paragauti natūralaus medaus, sūrio ar lašinių“, - planais dalijosi pašnekovas.
Roberto Mickevičiaus indėlis į bendruomenę
Roberto Mickevičiaus veikla neapsiriboja vien tik ūkininkavimu. Būdamas Matlaukio kaimo seniūnaičiu, jis stengiasi burti žmones bendriems renginiams, akcijoms ar susiėjimams, inicijuoja tam tikrus projektus, remia jų įgyvendinimą. Prieš kurį laiką R. Mickevičius pastebėjo, kad kaimo gyventojai per valstybines šventes prie savo namų nekelia trispalvių, tad suorganizavo vėliavų įsigijimą ir dabar kone visi matlaukiečiai valstybines šventes mini taip, kaip pridera.
„Iš pradžių galvojau, kad žmonės vėliavų nekelia specialiai, tačiau vėliau išsiaiškinau, kad jie jų paprasčiausiai neturi. Aišku, ir dabar vienas kitas piktybiškai nekelia trispalvių, bet tokių žmonių visada buvo ir bus. Už tai juos reikėtų bausti. Man buvo labai gražu, kai neseniai per popiežiaus vizitą ar partizano Adolfo Ramanausko - Vanago laidotuves tauta susivienijo. Nežinia, kiek šiais laikais iš mūsų eitų į miškus ar su ginklu gintų tėvynę. Aš tikrai kovočiau už laisvę. Man šias vertybes įskiepijo tėvai“, - prisipažino Vilkaviškio rajono ūkininkas.
Apibendrinimas
Roberto Kaimo sodyba - tai ne tik ūkis, bet ir vieta, kurioje susipina istorija, tradicijos ir šiuolaikiškumas. Tai pavyzdys, kaip galima puoselėti savo krašto paveldą, tuo pačiu sėkmingai ūkininkaujant ir prisidedant prie bendruomenės gerovės. Roberto Mickevičiaus atsidavimas savo kraštui ir jo istorijai įkvepia ir skatina didžiuotis savo šaknimis.
| Metai | Svarbūs įvykiai Roberto Mickevičiaus ūkyje |
|---|---|
| 1918 | Roberto proseneliai pradėjo statytis sodybą ir ūkininkauti. |
| 1991 | Robertas su tėvu Juliumi pradėjo savarankiškai ūkininkauti. |
| 2008 | Pradėta kurti Galkiemio oazė ("Mažoji Šveicarija"). |