Agluonėnai - Mažosios Lietuvos kaimas, išlaikęs etnografinį savitumą. Apie tai, kad Agluonėnai buvo tipiškas Mažosios Lietuvos kaimas, liudija raudonų plytų statinių gausa.
Šiame kontekste, ypatingą reikšmę įgauna Agluonėnų etnografinė sodyba-muziejus, vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. Čia įkurta etnografinė sodyba- muziejus - vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. Gyvenamasis namas ir kluonas statyti 1898 metais. Išsaugota autentiškas XIX a. pabaigos lietuvininko laukininko interjeras, buities ir ūko reikmenys, darbo įrankiai.
Ši sodyba yra ne tik architektūros paminklas, bet ir gyvas istorijos liudijimas, atspindintis XIX a. pabaigos lietuvininko laukininko gyvenimo būdą.
Šventiškai paminėti Agluonėnų 480 metų sukaktį bendruomenei nesutrukdė nei koronaviruso plitimas, nei nutrauktas finansavimas. Neturint nė vieno papildomo euro ciklą renginių „Iš praeities į ateitį“ pavyko surengti mūsų žmonių, rėmėjų, savanorių gera valia“, - su dėkingumu sakė L. Tučienė.
Bendruomenės pastangos išsaugoti ir puoselėti savo paveldą yra neįkainojamos.
Agluonėnų etnografinė sodyba. Šaltinis: Vikipedija
Fotografijų paroda "Agluonėnai ir agluonėniškiai"
Į paskutinį ciklo „Iš praeities į ateitį“ renginį - fotografijų parodos „Agluonėnai ir agluonėniškiai“ pristatymą Agluonėnų etnografinėje sodyboje šiltą spalio vakarą gausiai sugužėjo ir seniūnijos žmonių, ir svečių. Nuo čiauškiančių vaikučių iki žilagalvių, lazdelėmis pasiramsčiuojančių senelių.
Pasak seniūnės L. Tučienės, čia gyvenę šišioniškiai buvo priversti palikti gimtąjį kraštą. L. Tučienė kalbėjo, jog prieš jubiliejinę sukaktį buvo svarstoma, ką reikėtų palikti ateinančioms kartoms, kas turėtų išliekamąją vertę.
Klaipėdos fotografų klubas „Fotokalvė“, vadovaujamas Stepono Kalco, Agluonėnų seniūnijoje surengė momentinių fotosesijų, kurių metu stengėsi dokumentiškai užfiksuoti žmones tokioje aplinkoje, kuri atspindi jų veiklą, darbą, gyvenimą, rezultatus. Tai ne žvaigždės - šviesūs bendruomenės veidai, tai paprasti, nuoširdūs kaimo žmonės, kuriantys šio krašto istoriją.
Nugairinti vėjų, su šypsena, ilgesiu ar rūpesčiu, raukšlelėmis, pažyminčiomis ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią.
Gali kilti klausimas, kodėl nufotografuoti šie, o ne kiti? Visko aprėpti neįmanoma, kai kurie atsisakė fotografuotis.
Agluonėniškis mokytojas, menininkas Henrikas Šurkus padėkojo fotografams už jautrų žvilgsnį. „Mus juo įkvėpėte, galbūt pakylėjote, o gal iš viso iškėlėte iki aukštumų.
Paroda „Agluonėnai ir agluonėniškiai“ Etnografinėje sodyboje veiks spalio mėnesį, o vėliau bus perkelta į Agluonėnų kultūros namų fojė.
Bendruomenės vienybė ir tradicijų puoselėjimas
Priekulės kultūros centro Agluonėnų skyriaus moterų vokalinio ansamblio „Agluona“ (vad. Kornelija Kiseliova) dainos - subtili renginio įžanga. Smagiai nuteikė Priekulės kultūros centro kapela „Bengeliai“ (vad.
Iki sielos gelmių krito lyriški Agluonėnų seniūnijos seniūnės Laimos Tučienės žodžiai: „Mes kiekvienas turime Lietuvą. Mes turime ir savo kampelį, kur telpa numylėti Agluonėnai su skaidriu Agluonos vandeniu, senosiomis kapinėmis, medžiais, Aukuro kalnu, gyvenvietės obelų sodu, Etnografine sodyba, primenančia, kaip anksčiau čia gyveno žmonės, su Ievos Simonaitytės numylėta Vanagų bažnyčia.
Mes turime gražius ir unikalius Agluonėnus, traukiančius prašalaičių akį, viliojančius čia įsikurti, gyventi, kurti. Bet kuris kaimas - tautos ir dvasios lopšys, mūsų protėvių namai, kapai ir sielos. Šimtmečius statytas, griautas, purvinas, šlapias, bet ir žiedų jūromis ištvinstantis. Kaltinamas, smerkiamas, bet vis tiek apdainuojamas, mylimas, šviesą ir šilumą skleidžiantis.
Ir tapo aišku, kodėl į susirinkusiuosius nuo sienos klojimo teatre iš fotografijų žvelgė čia gyvenančių, dirbančių ir kuriančių žmonių veidai.
Prie fotografijų būriavęsi agluonėniškiai apžiūrinėjo ir savo, ir kaimynų portretus. Bendruomenės slaugytoja Idalija Narmontienė sveikino susirinkusiuosius su nuostabia švente ir viltingai ištarė: „Tegul išlieka kaimai, nenaikinkime jų - negriaukime mokyklų, medicinos punktų.
Seimo narė Rasa Petrauskienė stebėjosi renginio dalyvių gausa. „Tai reiškia, kad jūs mylite vienas kitą, branginate bendrystę. Pasveikinti atvykęs Vėžaičių seniūnijos seniūnas Alvydas Mockus linkėjo kurti tradicijas, vienytis, palaikyti vienas kitą. O Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė kalbėjo, jog su šia seniūnija sieja artima bičiulystė ir dėl to, kad yra vieno istorinio regiono teritorijoje.
Primindama kafijos tradiciją Priekulėje ji padovanojo L. Tučienei simbolinę dovanėlę - kafijos žvakę, nes ir rašytoja I.
Klaipėdos universiteto Klaipėdos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslinė darbuotoja, docentė dr. istorikė Silva Pocytė: „Gražus ir prasmingas renginys. Pasaulio istorijos centre yra žmogus, kuriantis, bet ir naikinantis. Parodoje „Agluonėnai ir agluonėniškiai“ eksponuojamos čia gyvenančių ir dirbančių žmonių, kurie yra didžiausias turtas, fotografijos.
Po II pasaulinio karo dauguma šio krašto gyventojų turėjo pasitraukti. Čia jauti pagarbą ir gyvenusiems po karo, vėlesniais dešimtmečiais. Dabar daugelyje Klaipėdos krašto vietovių įsikūrę žmonės nori pažinti jo istoriją. Džiugu, kad nebeskirstoma: čia vokiška, o čia lietuviška. Labai svarbu neužmiršti istorijos, gerbti praeitį, neužmiršti žmonių, kurie čia gyveno.
Fotografijose įamžinti žmonės lieka istorijoje. Po 20 ar 50 metų švęsiantys Agluonėnų jubiliejų gyventojai turės šaltinių, kas čia gyveno, ką veikė, kokias tradicijas puoselėjo.
Šiandien Agluonėnų etnografinė sodyba yra svarbus kultūros paveldo objektas, liudijantis Mažosios Lietuvos istoriją ir tradicijas. Bendruomenės pastangos išsaugoti šią sodybą ir puoselėti savo krašto kultūrą yra neįkainojamos.
tags: #parduodama #vokiska #sodyba #agluonenuose