Galvijų laikymo taisyklės ir reikalavimai Lietuvoje

Pastaruoju metu nemažą laiko dalį, o kartais ir ištisus metus, melžiamos karvės yra laikomos tvartuose. Taikant tokį laikymo būdą, jos apsaugomos nuo atšiauraus oro, neištrypiami žolynai, jie tolygiai nušienaujami. Be to, griežtinamos ir gyvūnų gerovės nuostatos, kurios ir lemia karvių laikymo patalpų reikalavimus. Klimato atšilimas keičia nusistovėjusius reikalavimus karvidėms. Pastaruoju metu žiemos tampa vis šiltesnės, o vasarą temperatūra pakyla netoli rekordinių karščių.

ES Nuostatos ir Ūkio Tvarkymo Reikalavimai

Remiantis ES nuostatomis, nuo 2009 m. Nauja paramos mokėjimo tvarka bus įgyvendinama laipsniškai, kaip tai buvo daroma ES šalyse-senbuvėse. Ūkio tvarkymo reikalavimai (vadinamieji „cross compliance“) reglamentuoja 18 direktyvų, kurios ap­ima aplinkosaugą, visuomenės, gyvūnų ir augalų sveikatą, gyvūnų gerovę. Ūkininkas, gaunantis tiesiogines išmokas, privalės laikytis ūkio tvarkymo ir aplinkosaugos reikalavimų.

Karvių Laikymo Sistemos

Galvijų fermose gali būti dvi laikymo sistemos: tvartinė-ganyklinė, kai gyvuliai žiemą laikomi tvarte, o šiltuoju metų laiku - ganykloje, ir tvartinė sistema, kai galvijai visus metus laikomi tvarte. Tvartinė-ganyklinė sistema pranašesnė tuo, kad ganymo metu ūkyje sumažėja darbų, didžiąją dalį pašarų gyvuliai gauna iš kultūrinės ganyklos, sumažėja papildomai gaminamų pašarų kiekis. Be to, grynas oras, saulė teigiamai veikia galvijų, ypač prieauglio, organizmą - skeleto, virškinamojo trakto ir kitų organų vystymąsi. Veršeliai užsigrūdina, tampa atsparesni įvairioms ligoms.

Visus metus laikant galvijus tvarte, galima geriau organizuoti individualų šėrimą, daug patogiau melžti, kadangi nereikia kilnojamų melžimo aikštelių ar keletą kartų per dieną parginti karves iš ganyklos į tvartą. Tvartinė sistema taip pat turi savo pranašumų - jei karvės laikomos pririštos, jos įpranta prie savo vietos ir šalia stovinčių gyvulių, sumažėja stresų dėl hierarchinės bandos struktūros formavimosi.

Nepriklausomai nuo laikymo sistemos, tvartuose laikomi galvijai gali būti laikomi pririšti ir palaidi. Taikant saitinį laikymo būdą, karvės tvartuose yra rišamos. Taip laikomos karvės šeriamos ir melžiamos stovėjimo vietoje (melžti galima ir melžimo aikštelėse, tada karves reikia paleisti melžimui ir vėl pririšti po melžimo), todėl galima taupyti pašarus, tiksliai normuojant pagal kiekvieno gyvulio produktyvumą. Be to, kiekviena karvė per visą tvartinį laikotarpį turi pastovią, ramią šėrimo ir gulėjimo vietą bei tas pačias kaimynes, dėl to ji patiria mažiau stresų.

Šiuo metu vis labiau populiarėja boksinis melžiamų karvių laikymas, tačiau nereikia pamiršti ir palaido, ant gilaus kraiko karvių laikymo sistemos. Išlaidos tvarto statybai priklauso nuo pasirinktos karvių laikymo sistemos. Pigesnis gilaus kraiko tvartas, šalto tipo boksiniam tvartui įrengti reikės investuoti daugiau lėšų. Planuojant tvarto statybas, vertėtų apmąstyti galimybę vėliau pastatą pritaikyti kitai ūkio veiklai.

Gyvūnų Gerovės Reikalavimai

Nesvarbu, kokia karvių laikymo sistema taikoma, būtina atsižvelgti į gyvūnų gerovės reikalavimus. Tad karvių laikymo vietos turi būti patogios, švarios, sausos, gerai ventiliuojamos. Taip pat reikia užtik­rinti, kad gyvuliai galėtų judėti patogai.

Netinkamas tvarto technologinis planas ir statybos klaidos pažeidžia gyvūnų gerovę, pvz., per siauri karvių vaikščiojimo takai gali sukelti gyvulių traumas, blogas mikroklimatas padidina riziką susirgti įvairiomis ligomis, per maži plotai prie girdyklų ar šėrimo tako mažina karvių produktyvumą.

Technologiniai aspektai

Palaidas laikymas ant gilaus kraiko

Vertinant abi sistemas, didžiausias laikymo ant gilaus kraiko sistemos trūkumas yra rizika karvėms susirgti mastitu. Neišvengiama ir kojų ligų. Dažniausiai taip atsitinka todėl, kad esamai karvių bandai tvartas per mažas ar netinkamai suprojektuotas. Jei abiejų karvių laikymo sistemų tvartuose yra optimaliai laikomasi technologinių reikalavimų, gyvūnų gerovės reikalavimai nepažeidžiami taip pat.

Atstumas nuo karvių gulėjimo vietų iki pašaro turėtų būti kuo trumpesnis, o kelias pašaro link kuo tiesesnis. Atstumas nuo šėrimo tako iki kreikiamų guoliaviečių galinės sienos turėtų būti ne didesnis kaip 10 m. Laikant karves ant gilaus kraiko, mėšlo takas turėtų būti įrengtas ant betoninės dangos. Taip išvengiama karvių nagų peraugimo. Mėšlo takas turėtų būti ne siauresnis kaip 4 m, kad gyvuliai laisvai prieitų prie šėrimo stalo arba kad pakaktų vietos prie jo apsisukti.

Nerekomenduojama girdyklas įrengti karvių gulėjimo vietose ar netoli jų, nes vieta šalia jos pasidaro labai šlapia ir nešvari. Geriausia girdyklas įrengti prie šėrimo stalo ar tvarto galuose taip, kad karvės galėtų atsigerti tik būdamos ant betoninio paviršiaus. Kad mėšlas nepatektų iš mėšlo tako į karvių gulėjimo vietas, tarp jo ir guoliaviečių reikėtų įrengti nedidelį bortelį. Ypač tai aktualu, valant mėšlą iš tvarto. Bortelio aukštis priklauso nuo mėšlo valymo dažnumo, bet paprastai jis būna 0,2 m aukščio.

Kad karvės mažiau sirgtų mastitu, reikėtų taip suorganizuoti darbą, kad po melžimo jos apie 30 min. stovėtų ar vaikščiotų, bet neitų gultis.

Boksiniai tvartai

Šlapios, užterštos boksų guoliavietės padidina pavojų susirgti mastitu. Bet kuriuo atveju labai svarbu boksus tinkamai suprojektuoti ir juos prižiūrėti. Boksas turi būti pakankamai platus, kad karvė galėtų patogiai gulėti, tačiau ir ne pernelyg platus, kad karvė negalėtų apsisukti. Boksas taip pat turi būti gana ilgas, kad karvė galėtų patogiai ilsėtis ant bokso grindų nesusižeisdama ir taip, kad mėšlas ir šlapimas patektų ant mėšlo tako. Bokso guoliavietės paviršius turi būti elastingas ir išlikti pakankamai sausas.

Jeigu dėl vietos trūkumo į priekį ji negali palinkti, karvei sunku pakilti ant užpakalinių kojų. Sumažinus boksų ilgį, mažiau mėšlo pateks į bokso užpakalinę dalį, dėl to tešmuo išliks švarus. Bet jeigu boksas bus pernelyg trumpas, karvei bus sunku ištiesti galvą į priekį ir atsikelti. Nustatant boksų matmenis, siekiama garantuoti ir karvių patogumą, ir švarą.

Jeigu boksai per ilgi arba krūtinės atrama netinkamoje vietoje, karvės gali gulėti per toli į priekį. Dėl visų šių nukrypimų, karvėms tuštinantis, mėšlas gali patekti į guoliavietę. Taigi platesniuose ir ilgesniuose boksuose karvėms patogiau, bet mažiau švaros, todėl boksus reikia labiau prižiūrėti. Tyrimais nustatyta, kad karvės boksuose ilsisi tuo ilgiau, kuo jų matmenys didesni. Geriausia boksų matmenis nustatyti pagal karvių svorį.

Projektuojant karvių poilsio zoną, paprastai reikėtų numatyti 5 proc. didesnį boksų skaičių negu planuojama laikyti karvių. Jei tvarte karvių yra daugiau negu boksų, toks tvartas yra perpildytas, dėl to ne visos karvės ilsisi tiek, kiek joms reikėtų. Pagal hierarchiją silpnesnės karvės praleidžia daugiau laiko stovėdamos, taip didindamos riziką susirgti kojų nagų ligomis. Perpildžius tvartą, nepakanka vietos prie pašarų, susidaro gyvulių eilė prie girdyklų.

Labai svarbu, kaip tvarte išdėstyti boksai. Pastebėta, kad boksai, kurie yra arčiau šėrimo tako ar girdyklų gali būti visada užimti, palyginti su atokiau įrengtais boksais. Boksiniuose tvartuose su centriniu pašarų taku paprastai būna dvi arba trys eilės boksų. Trijų eilių boksų tvarte trims boksų vietoms skiriama viena šėrimo vieta, o dviejų eilių boksų tvarte viena šėrimo vieta skiriama dviems boksams. Vertinant abi sistemas, trijų eilių boksų tvarte yra apie 20 proc. mažiau karvių vaikščiojimo ploto negu dviejų eilių boksų tvarte.

Praėjimai tvarte turėtų būti įrengti taip, kad nebūtų aklaviečių, nes tokiose vietose gali kilti „konfliktai“ tarp dominuojančių ir žemesnį rangą bandoje turinčių gyvulių. Taip gali atsitikti ir pernelyg siauruose praėjimuose. Rekomenduojamas mėšlo tako tarp boksų eilių plotis turėtų būti ne mažesnis kaip 3 m. Jei tvarte įrengtos trys eilės boksų, šėrimo takas turėtų būti 5 m pločio, jei dviejų eilių - gali būti sumažintas iki 4 m pločio. Kad nesusidarytų „aklaviečių“, boksų eilių galuose būtina įrengti skersinius praėjimus.

Kad karvės nevaikščiotų iš bokso į boksą, atstumas nuo bokso pertvaros galo iki tako turėtų būti apie 35 cm. Viršutinis pertvarų turėklas turi būti pakeltas apie 110 cm aukščiau atskaitos taško, tai neleis karvėms apsisukti. Apatinio turėklo galinė dalis turėtų būti optimaliame aukštyje, t. y. Skersai bokso viršutinės pertvaros įrengiama sprando užtvara, kad karvės nesituštintų bokse. Toks užtvaras karvėms visai netrukdo, jis tik neleidžia joms eiti per toli į priekį stojantis ir priverčia pasislinkti atgal keliantis.

Jis turėtų būti įrengiamas 1,15-1,25 m aukštyje nuo boksų grindų, arba apie 20 cm žemiau stovinčios karvės sprando aukščio. Atstumas nuo guoliavietės galinės dalies iki sprando užtvaros turi būti apie 1,6-1,8 m. Krūtinės atrama nuo guoliavietės galinės dalies turėtų būti nutolusi apie 1,6-1,8 m.

Guoliaviečių danga ir grindys

Bokso grindys turėtų būti įrengiamos 15-20 cm aukščiau mėšlo tako. Šis aukštis turi būti priderintas prie mėšlo šalinimo būdo (skreperio, prie traktoriaus sumontuoto verstuvo ar kitos įrangos). Kuo minkštesnis guoliavietės paviršius, tuo jis patogesnis karvėms, ir tuo mažiau jų serga nagų ligomis. Ant betono arba gerai suplūktos žemės tiesiami elastingi čiužiniai yra neblogas ­gulėjimo paviršius. Tačiau čiužiniai yra pripildomi skirtingomis medžiagomis, tad ir karvėms skirtingų medžiagų čiužiniai yra skirtingai patrauklūs. Kad čiužinio paviršius būtų sausas, o karvės švarios, ant viršaus paklojama nedaug smulkintų šiaudų.

Jei grindys geros, karvės rečiau paslysta, saugiau eina prie pašaro, atsigerti vandens ir į boksus. Be baimės judančių karvių rują lengviau nustatyti. Paklojus naujas grindis, jas galima išraižyti. Griovelius reikia daryti iš karto paklojus betoną ir jam dar per daug nesustingus. Tarpai tarp griovelių turi būti lygūs, o kraštai - be aštrios briaunos. Jeigu grioveliai platūs, sunkiau juos išvalyti ir dezinfekuoti, taip pat juose gali įstrigti mažesnių gyvulių nagos.

Vienas iš būdų pagerinti karvių komfortą - įrengti gumines grindis arba ant betoninių grindų pakloti guminius kilimėlius. Tokios grindys galėtų būti įrengiamos karvių vaikščiojimo takuose, melžimo aikštelėje ir išėjimuose iš melžimo aikštelės, t. y. ten, kur karvės daugiausia vaikšto. Guma turėtų būti kuo minkštesnė, tada ji sumažina spaudimą karvių nagoms ir kojoms.

Žiemą šis rodiklis dar padidėja. Tai rodo, kad karvės vaikšto nenatūraliai, nuolat jausdamos skausmą. Šlubuojančios karvės, atėjusios į gulėjimo vietą, dažnai dar ilgokai pastovi, dvejodamos gulti ar ne, ir tik tada bando gultis. Kol karvė atsigula, praeina iki 30 minučių. Tokiu būdu karvių gulėjimo laikas sutrumpėja iki 4 valandų per dieną.

Tako nuolydis

Boksiniame tvarte takų nuolydis gali svyruoti nuo 0 iki 2 proc. Paprastai tam tikras nuolydis pageidautinas, kad iš girdyklų ant tako patekęs vanduo nutekėtų. Nuolydis padeda pašalinti tekančio vandens srautą į tam skirtą vietą, o iš jos nukreipti kitur (į mėšlo saugyklą). Tam tikslui daromas nedidelis tako galų aukščių skirtumas (15 cm ar šiek tiek daugiau).

Šėrimo sistema

Gyvūnų gerovės reikalavimuose nurodoma, kad tvartuose važinėtų kuo mažiau technikos, kad ji būtų pritaikyta juose dirbti. Planuojant šėrimo sistemą, tvartus reikia projektuoti taip, kad centrinis šėrimo takas, kuriuo važiuos technika, būtų apie 4,6 m pločio. Kad sumažėtų pašarų nuostoliai ir į pašarą nepatektų mėšlo, šėrimo takas turėtų būti paaukštintas 100 mm. Tai sumažina karvės svorio spaudimą į jos priekines kojas.

Vandens poreikis

Vandens poreikis priklauso nuo daug veiksnių: pieno primilžio, pašarų sudėties, karvės laktacijos periodo, aplinkos temperatūros ir kitų. Didelio produktyvumo karvės gali išgerti iki 150 litrų vandens per dieną. Daugiausia vandens karvės išgeria po melžimo ir vakare per saulėlydį. Tuo metu suvartojama iki 50 proc. viso vandens, reikalingo karvei per parą. Svarbu, kad piko metu būtų užtikrintas pakankamas vandens tiekimas.

Jeigu vandens slėgis piko metu yra žemas, reikėtų panaudoti papildomus siurblius ar papildomas vandens talpas. Jeigu spaudimas pakankamas, bet vandens padavimas per mažas, reikėtų naudoti didesnio diametro vandens vamzdžius. Paprastai per minutę turi būti tiekiama ne mažiau kaip 10 litrų vandens. Kadangi karvių bandoje yra socialinė hierarchija, labai svarbu, kad būtų pakankamai vietos prie girdyklų ir pakankamas vandens padavimas, t. y. bent 10 proc. visos bandos galėtų bet kada laisvai atsigerti.

Girdyklos turi būti sumontuotos reikiamame aukštyje. Viršutinė jos briauna turi būti 850 mm aukščiau karvių stovėjimo paviršiaus. Kad iš girdyklų būtų išlaistyta mažiau vandens, jo lygis turėtų būti 50-100 mm žemiau už viršutinę girdyklos briauną. Vanduo būna švaresnis, kai jo daug išgeriama. Taigi kuo daugiau vandens išlaistoma, tuo jo kokybė būna geresnė. Geriausia įrengti daugiau mažesnių girdyklų negu mažiau didesnių. Didesnėse girdyklose vanduo užsistovi ir jo kokybė suprastėja. Vandens debitas taip pat turi įtakos jo kokybei.

Boksiniame tvarte girdyklas geriausia įrengti praėjimuose tarp boksų ar jų eilių galuose. Praėjimai turi būti ne mažesni kaip 4 m pločio. Tokiu atveju pakanka vietos 0,61 m pločio girdyklai įrengti, prie kurios karvės galės laisvai prieiti ir stovėdamos gerti. Taip pat užteks vietos praeiti pro geriančią karvę kitiems bandos gyvuliams.

Ventiliacija

Ventiliacijos sistemos tikslas yra užtikrinti pakankamą šviežio oro padavimą į tvartą. Dažnai, ypač senuose tvartuose, yra per šilta ir per drėgna. Tokia aplinka labai palanki terpė mikroorganizmams daugintis.

Žiemos sezonas ir mėsiniai galvijai

Žiemos sezonas - tikras išbandymas tiek ūkininkui, tiek jo guvulių bandai. Iki 15 laipsnių šalčio nukrintanti oro temperatūra mėsiniams galvijams nepavojinga. Tereikia, pasirūpinti gera vandens tiekimo sistema ir gausesniu pašarų kiekiu. Stingdantys šalčiai ūkiams gali pridaryti nuostolių, bet paprastai tokioms oro sąlygoms patyrę ūkininkai būna pasirengę.

Mėsiniai galvijai, laikomi lauke, prieš žiemą užsiaugina storą ir tankų kailį bei poodinį riebalų sluoksnį, kuris ir saugo nuo šalčio bei lietaus. Jiems patinka būti lauke. Taip gyvūnai laikomi daugelyje Vakarų Europos valstybių. Net ir giliausią žiemą veterinarijos gydytojai ūkininkams nepataria visiškai izoliuoti gyvūnų ir laikyti juos nuolat uždarytus tvartuose ar kitose laikymo vietose - galimybė pasivaikščioti turi teigiamos įtakos tiek gyvūnų sveikatingumui, tiek ir produktyvumui.

Tik reikėtų nepamiršti, kad lauke laikomiems gyvūnams visada būtų užtikrinami gyvūnų gerovės reikalavimai. Mūsų klimatas žiemą atšiauresnis negu vakarų valstybėse. Žiemą minusinė temperatūra išsilaiko ne vieną savaitę, todėl reikia, jog gyvūnai turėtų galimybę pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų po įrengtomis stoginėmis.

Mėsiniai galvijai gali puikiai žiemoti laukuose, jiems tvartai nebūtini. Svarbiausia, kad gyvulys būtų pagirdytas, turėtų ėdalo ir būtų sausai pakreikta. Šalčių, kurie galėtų pakenkti galvijams, Lietuvoje nebūna, o 20 laipsnių šalčio temperatūra jiems nekenksminga. Kai kurie ūkininkai galvijus žiemą laiko tvartuose, bet dažniausiai lauke įrengiamos pašiūrės, kuriose banda glaudžiasi vėjuotą dieną. Patyrę ūkininkai šaltai žiemai deramai būna pasiruošę iš anksto, įsirengia neužšąlančias girdyklas, įrengia sandarius tvartus. Galvijams labiausiai kenkia drėgmė ir vėjas.

Keletas mėsinių galvijų laikymo, priežiūros ir šėrimo rekomendacijų, kuriomis vadovaujantis gyvulius žiemą galima laikyti lauke:

• Natūralūs miškai ir miško pakraščiai
• Dirbtinės miško plantacijos prie žiemos ganyklos sienos
• Pakrantės zonos (upių krantai) su natūraliu krūmu arba medžiu
• Mobiliosios vėjui atsparios konstrukcijos
• Nuolatinės vėjui atsparios konstrukcijos

Kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo skersvėjų, stoginės turi būti trijų sienų ir turėti tik vieną atvirą angą, gyvūnams patekti į vidų. Atvira anga turėtų būti atsukta į tą pusę, iš kurios nėra vyraujančių vėjų. Stoginėje turi būti sausa, gausiai pakreikta pakratais.

Labai svarbu, kad gyvūnai visada turėtų pakankamai kokybiško pašaro, kurį virškinant palaikoma nuolatinė gyvulio temperatūra. Žoliniai pašarai turi būti dedami į šėryklas, kad būtų apsaugoti nuo užteršimo. Ne mažiau svarbus ir vanduo. Jo žiemą, šeriant gyvūnus stambiaisiais pašarais, sunaudojama žymiai daugiau. Siekiant užtikrinti tinkamą gyvūnų girdymą žiemą, geriausia įrengti specialias neužšąlančias girdyklas.

Reikia gyvūnus apžiūrėti ne rečiau kaip vieną kartą per dieną. Jei yra sergančių, juos būtina atskirti. Rekomenduojama kiekvieną dieną apžiūrėti aptvarų būklę, naudojamą automatinę ir mechaninę įrangą. Aptvaruose, kuriuose laikomi gyvūnai, neturi būti pašalinių daiktų, galinčių sužeisti gyvūnus.

Taip pat reikėtų nepamiršti, kad žiemą laikant galvijus lauke, tikėtini ekonominiai nuostoliai - gyvūnai auga žymiai lėčiau, suėda daugiau pašarų, kadangi su pašaru gaunama energija yra sunaudojama kūno temperatūrai palaikyti. Todėl rekomenduojama šaltuoju metų laiku gyvūnus šerti gausiau ir įvairesniu pašaru, rinktis didesnės energetinės vertės pašarus.

Kad mėsiniai galvijai atlaikytų šaltas oro sąlygas, jiems reikalingas tinkamas pasiruošimas:

1. Galvijai turi būti aprūpinti subalansuotu racionu, prieš ir iš karto po nujunkymo sudaroma kokybiška visavertė dieta, kad jie „įeitų“ į žiemos periodą, kūno riebalų koeficientas būtų nuo 5-6 ir didesnis. Taip pat turi būti užtikrintas pakankamas vitaminų ir mineralų kiekis, kad augtų geras, storas riebalinis sluoksnis.
2. Būtina galvijus aprūpinti pakankamu pašaro kiekiu visą žiemos sezoną ir papildomu energijos šaltiniu - stipraus šalčio ar kito blogo oro laikotarpiu.
3. Reikia įrengti vandens atsigėrimo vietą toms karvėms ir jauniems gyvuliams, kurie neės sniego. Viena iš galimybių gali būti mechaninė žiemos girdykla su „nosies siurbliu“
4. Parinkti ir paruošti tas žiemines ganyklas, kuriose būtų kuo mažiau įvairių nešvarumų.
5. Pasirūpinti, kad galvijai turėtų užuovėją nuo vėjo (gali būti natūrali ar dirbtina), o vietose, kuriose yra daug sniego, - statyti apsaugas nuo sniego (panašias kaip nuo vėjo).
6. Užtikrinti, kad galvijai turėtų sausų pakratų.

Gamta kartais pateikia įvairių išbandymų (labai dideli šalčiai, stiprūs vėjai ar pūgos), kartais galvijai tokiomis sąlygomis gali ir neišgyventi, todėl vertėtų pasirūpinti savo bandos saugumu ir turėti atsarginį planą. Galvijai taip pat turi būti tinkamai paruošti atlaikyti skirtingas oro sąlygas - silpni, ligoti gyvuliai neturėtų būti ganomi ekstremaliomis lauko sąlygomis. Prieš žiemą galvijai turėtų būti gerai įmitę, nes tik tuomet jie galės ėsti ir priaugti svorio, o ne ėsti tik tam, kad palaikytų kūno temperatūrą ir sušiltų.

Ekologinis ūkininkavimas

Ekologiniame ūkyje gyvulių auginimas remiasi griežtais, bet pagrįstais principais, kurie užtikrina gyvūnų gerovę ir aplinkosaugą. Šios taisyklės padeda sukurti tvarią ir harmoningą ūkio sistemą. Štai svarbiausi aspektai, kuriuos privalu žinoti kiekvienam ekologinio ūkio savininkui.

Leistinas gyvulių tankumas

Ekologiniame ūkyje didžiausias leistinas gyvulių skaičius yra apskaičiuojamas taip, kad metinis azoto kiekis iš mėšlo neviršytų 170 kg viename hektare žemės ūkio naudmenų. Tai pagrindinė taisyklė, užtikrinanti dirvožemio ir vandens kokybės apsaugą. Kiekvienam gyvuliui privalo būti suteiktas pakankamas plotas tiek patalpose, tiek lauko aikštelėse (mocione), išskyrus ganyklas. Pavyzdžiui:

• Melžiamoms karvėms skiriamas bent 6 m² patalpų ploto ir 4,5 m² mociono ploto.
• Veisliniams buliams - 10 m² patalpų ploto ir 30 m² mociono ploto.
• Penimoms kiaulėms, priklausomai nuo svorio, skiriama nuo 0,8 m² iki 1,3 m² patalpų ploto.
• Avims ir ožkoms - bent 1,5 m² patalpų ir 2,5 m² mociono.

Veterinariniai vaistai ir preparatai

Ekologinėje gamyboje pirmenybė teikiama natūraliems gydymo metodams. Leidžiami be apribojimų preparatai apima vaistažoles, jų ekstraktus, mineralinius preparatus (pvz., kalcio borato gliukonatas, kalcio chloridas), vidurius laisvinančius ir nuo viduriavimo veikiančius natūralius preparatus (pvz., ricinos aliejus, ąžuolo žievė).

Riboto vartojimo vaistai (antibiotikai, sulfanilamidai, antiparazitinės medžiagos) gali būti naudojami tik išskirtiniais atvejais ir taikant griežtas taisykles. Gyvūnų pastatų ir įrangos priežiūrai naudojamos ekologiškos medžiagos, tokios kaip natrio ir kalio muilas, garai, acto rūgštis ir kiti natūralūs junginiai.

Pašarų naudojimas ir jų maistingumas

Ekologinės gamybos ūkyje gyvuliai šeriami savo ūkyje ar kituose ekologinės gamybos ūkiuose išaugintais pašarais. Tai leidžia užtikrinti pašarų kokybę ir sumažinti transportavimo atstumus.

Pašarų maistingumo duomenys:

tags: #galviju #laikymo #taisykles #pastato #vieta #atstumai