Mizarų kaimas, įsikūręs vaizdingoje Lietuvos vietovėje, visada traukė žmones savo ramybe ir gamtos grožiu. Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta kalbų apie parduodamas sodybas šiame kaime. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie atsiliepimai sklando apie tokį pirkinį, kokia šio krašto istorija ir kokios paslaptys čia slypi.
Krašto istorijos metraštis
Panemunių žmonėms koplyčia yra tarsi siūlas, rišantis juos į krašto istorijos metraštyną. Kunigas Pranas Šukys, Gerdašių parapijos įkūrėjas, pagarbiai minimas žmonių lūpose, įdiegęs jiems svajonę - ant kalno pastatyti didingą akmeninę bažnyčią, parapijos namus, pasodinti žydintį sodą. Pradžioje turėjo pakakti medinės koplyčios. Bet ta koplyčia, iki šiol atstojanti maldos namus panemunių žmonėms, yra tarsi siūlas, rišantis juos į krašto istorijos metraštyną.
Sunku, bet reikia prabilti ir apie garbingojo parapijos ganytojo likimą, nesmerkiant, o tik bandant suvokti. Kunigas P.Šukys vieną 1947 m gegužės dieną, paskubom išslapstęs vertingus bažnyčios atributus, pasiėmė tik būtiniausius asmeninius daiktus ir dingo nežinia kur. Kai kas kai ką žinojo, bet niekam neprasitarė. Ir tik šie apdriskę popieriai atskleidžia anų dienų dramą.
Kunigas buvo suimtas 1947 m. gruodžio mėnesį Zarasų rajone jau ne kaip Pranas Šukys, o kaip Tilžės klebonas Čepulionis. Viskas prasidėjo taip. 1946 m sausį kunigas buvo iškviestas į NKVD ir jam pateikti kaltinimai dėl bendradarbiavimo su partizanais. Buvo nenuginčijami liudytojų parodymai, kad jisai padeda partizanams maistu, pas jį nuolat lankosi Liepa, Kadugys, Šturmas. Tačiau jis išsigynė pažįstąs partizaną Varną, kuris neva ir perdavė visas šias žinias.
Įspraustas į kampą kunigas sutiko bendradarbiauti ir tapo agentu Laikrodis. Matyt, tikėjosi kaip nors išsisukt, išlaviruot. Beje, taip galvojo dauguma užverbuotojų, tarp jų buvo ir daugiau kunigų (Lelešius), net pats Dainavos partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas. Keletą žinučių Laikrodis savo šeimininkams perdavė, bet jausdamas sąžinės graužatį nuvyko pas Vilniaus vyskupą M. Reinį, gal atgailos, gal patarimo. Prasitarė ir savo padėjėjui Uoslių Stasiui, kuris parūpino fiktyvų pasą Čepulionio pavarde. Tik visa bėda, kad šis buvo ne kunigas, o valstietis. Kunigo sesuo vienuolė net padėjo padaryti įrašą pase, kad Čepulionis yra dvasiškis.
Toliau jau viskas vyko, matyt, su vyskupo žinia - Smalvų klebonas Gylys leido Čepulioniui be kunigo esančioje Tilžės bažnyčioje ant Drūkšių ežero kranto aptarnauti tikinčiuosius. Tuo metu jau ir pats vyskupas buvo NKVD taikiklyje, todėl jo ryšys neliko nepastebėtas. Visi šie veiksmai, įvykiai buvo užfiksuoti visa matančio NKVD ir kunigas 1947 m. gruodį buvo suimtas (26). Ir už agento misijos sužlugdymą, ir už padirbtą pasą, ir, žinoma, už senus ryšius su Pūščios partzanais kunigas gavo 10 metų Volgolago ir buvo ištremtas į Pereborus Jaroslavlio srityje. Minima, kad v janvarie 1946 g. Šukys byl zaverbovan v kačiestvie siekrietnovo sotrudnika organov KGB, no sabotiroval i skryvalsia (27).
Tardoma buvo naktimis, tarp 23 ir 3 valandos - tada žmogus būna pavargęs, apatiškas ir lengviau palaužiamas. Tardant dar buvo klausinėjamas ir apie Joną Uoslį (partizaną Smilgą, gal Viksvą), dar likusį gyvą iš tos giminės ir nežinia kur besislapstantį. Jis kažkodėl buvo labai reikalingas, nes užklausa buvo nusiųsta į Vilniaus adresų biurą, įtariant, kad Jonas ten dirba vairuotoju. Ką kalbėti apie kitų žmonių verbavimą, jeigu kunigas tapo lengva jų auka.
„Fortūnos“ liudijimai
Prieš kokius penkerius metus sulaukiau keisto telefono skambučio. Sunkiai suprantama greitakalbe prisistatė senyvo amžiaus moteris, vilnietė, bet kilusi iš mūsų krašto. Sakė labai norinti man kažką svarbaus papasakoti. Susitikome. Tai buvo smarkiai pasiligojusi, sunkiai kalbanti, nerišliai dėstanti mintis, bet labai guvių akių moteris. Ji be užuolankų pareiškė norinti papasakoti apie panemunių pokarį. Sutikau išklausyti, bet stebino jos skubotumas papasakoti viską, suplakant faktus, įspūdžius, gal net išgalvotas istorijas. Rašyti nieko neužrašiau, stengiausi įsiminti. Svarbiausia, ką ji norėjo pasakyti - apie savo ryšius su Leipalingio enkavedistu Nikanorovu.
Pasakotoja anuo metu buvo gimnazistė, o vyriškis neslėpė jai savo simpatijos. Norėdamas užkariauti merginos širdį, Nikonorovas neva jai teikdavęs informaciją apie ruošiamus trėmimus ir patardavęs perduoti kaimiečiams, kad šie pasislėptų. Ji susitikdavusi su į bažnyčią atvažiavusiais savo kaimo žmonėmis ir juos perspėdavusi. Norėdama išvengti tolesnių santykių su Nikonorovu, ji pabėgusi į Vilnių, o vyriškį dar buvo keletą kartų, bet jau vėliau, ramesniais laikais, sutikusi kažkur Aukštaitijoje. Apie tai ji net rašė, rodos, „Šiaurės Atėnuose”. Man ši istorija pasirodė visai įtikinama.
Kodėl moteris taip skubėjo, suvokiau visai netrukus, kai Gerdašių kapinaitėse pamačiau jos kapą… Ir ši istorija vėl atgijo, kai tarp agentūrinių pranešimų aptikau, kad minėtoji gimnazistė buvo agentė Fortūna, pranešinėjanti apie partizanų ryšius su kaimiečiais. (28) Nedrįstu paneigti ir jos pasakojimo teisybės, bet labai panašu, kad mergina žaidė dvilypį žaidimą, nes jos padėtis buvo labai kebli - vienas brolis partizanas, o kitas aukštas LSSR pareigūnas. Pastarasis iš tikro talkino broliui, parūpindamas dokumentų komandiruotėms po Lietuvą. Taigi, jo koloboravimas iš dalies buvo prasmingas, žmogus darė, ką galėjo, ir tikrai buvo doras.
Lietuvos NKVD vadas J.Bartašiūnas rašo raštą M. Suslovui (29), kad Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas priklauso banditų grupuotei. Netrukus, žinoma, partizanas buvo suimtas, o ir ministras turėjo išpirkti kaltę tremtyje, nors ir neilgam. Draugas A. Guzevičius ištraukė. Gerai pamenu, kai šis draugas, jau ne saugumietis, o rašytojas Gudaitis, „Kalvio Ignoto teisybės” autorius, atvažiuodavo ilsėtis į mūsų kraštus. Plaukdavom garlaiviu į Druskininkus kartu su tokia garsenybe - vaikams tai jau šis tas. Įdomu, kokias mintis audė „rašytojo” smegenys žiūrint į panemunės šilus. Turbūt galvojo apie Erelio, Kirvio ir kitų „didvyrių” žygius. Bandau įsivaizduoti, ką galėjo jam atsidėkodamas pasakoti ir mūsų eksministras - jo brolis partizanas tuomet dar buvo tremtyje.
Vaikščiodavo šie du ponai po mūsų apylinkes, jau nurimusias, nes visiems jau buvo aišku: partizanai su visom laisvos Lietuvos vizijom - tai tik tamsi praeitis, o „Nemunėlio” kolūkis - šviesus rytojus. Tai vienos šeimos tragedija. Negaliu kaltinti nei sesers, nei brolio - jie laviravo, galbūt rinkosi mažiausias iš blogybių, buvo jauni, norėjo gyventi, apsaugoti savo artimuosius. Galbūt visą gyvenimą jautė neišpirktą kaltę prieš tuos, kuriuos jautėsi išdavę. Todėl tos moteriškės keista išpažintis man pasirodė kaip bandymas palikti panemunių pasauliui nesuterštą savo portretą. Nežinau, ar jai tai pavyko. Bent kol kas man jos likimas tik įsipina į bendrą erškėčiuotą partizanų karo tragedijos pynę.
„Uola“, bet ne uola
Iškreipta tiesa, gyvenimas su melu eina per pokario kartų sąmonę, įsitvirtina rašytiniuose istorikų darbuose, literatūroje. Tie įvykiai nugula į mokslininkų disertacijas, diskutuoja teisininkai, žmogaus teisių sergėtojai. Vieni smerkia, kiti teisina. Įsivyravusi nuostata tokia: žudė ir partizanai, juk yra dar gyvų liudytojų. O tie gyvi liudytojai jau gal nepajėgūs suvokti KGB klastos mastų. Kaip ir naujoji karta, kuri nematė sovietmečio, ir bandymai juos „apšviesti” sunkiai sekasi. Nenorėčiau tikėti, kad ateisiantiems jau bus visai neįdomu, kas vyko anuomet.
Gal kas nors pabandys pasverti dvi sąvokas - išdavystę ir didvyriškumą. Mūsų nagrinėjamu atveju, deja, triumfavo išdavystė. Ir nieko čia nuostabaus - ji lydi žmoniją du tūkstantmečius (kas žino, gal ir daugiau). Neišvengiamybė, be kurios gal ir heroizmas neturėtų prasmės. Iš anksto užimdamas tokią poziciją - neteisti, tik sudėlioti į atskiras lentynas faktus ir veikėjus, - noriu visų pirma sau atsakyti į mane kankinusius klausimus, o kitus įtikinti vargu ar įmanoma. Visi jaučiasi teisūs ir suprantą istoriją - vieni patys matė, kitiems tėvai pasakojo. Bet joks melo detektorius jau neištrauks scenarijaus iš mano minėto Kuroko, majoro Sokolovo ar agentų agento Erelio lūpų. Kaip ir iš gyvų smogikų - jie sako tik tai, kas jiems aktualu ir bent kiek pateisina jų išdavystę.
Taigi, dar kartą grįžtu prie Kurok. Vėl atsiverčiu tuos pačius vos įskaitomus popierius dviem kalbom. Tai agentūrinės ataskaitos už praėjusį laikotarpį 1946 m. pabaigoje. Sistemingo darbo su giminaičiais pasėkoje 1946 m. rugpjūčio 29 d. pasidavė ir prisipažino kaltu banditas Vaikšnoras Alfonsas, Vinco (30). Kas tas „sistemingas darbas su giminaičiais“? Giminaičiai - tai jauna žmona ir du maži vaikai, berniukas ir mergaitė. Jų gyvenimas pakibo ant plauko, jeigu tėvas nepasiduos. Niekur nepabėgsi, nepasislėpsi. Gal geriau patikėti tuo, ką sako rusų majoras Guselnikovas ir tas lietuvis, kur su jais išvien - Petrošius. Juk jis tai lietuvis, nori gero. Negi, Alfonsai, tau negaila vaikų? Kas pasidavė, juk nieko jiems neatsitiko - grįžo namo, kiti net vėl patyliukais miškan patraukė.
Tolesniam Ąžuolo bandos išaiškinimui numatytos šios priemonės:- iš liepos-rugpjūčio mėn. legalizavusių banditų tarpo užverbuoti vidinį agentą;- agentas Kurok 1946 m. rugsėjo mėn. įvestas į gaują;- per ataskaitinį laikotarpį pravesta viena operacija pagal Kurok duomenis;- apkaltinus išdavyste, pačių banditų rankomis nužudyti vadą Bučionį Antaną-Ąžuolą; [Ąžuolas žuvo 1946 spalio 4 dieną. Gal tai pirmoji Kuroko užduotis - vadinamasis zakreplenije - užtvirtinimas, po kurio jau kelio atgal nėra];- iškviesti į slaptą susitikimą Vitkauską Joną ir Sukarevičių Praną, užverbuoti ir nukreipti į bandos išardymą. (31) Ypač vertingi Kuroko duomenys ir veiksmai tęsiasi 1947, 1948 m., kol netikėtai baigiasi 1949 m. pradžioje.
1949 m. vasario 26 d. Buteliznos bunkeryje buvo suimtas Alfonsas Vaikšnoras-Uola (32), arba, kaip žmonės jį vadino, Bečelė. Žiaurus, labai impulsyvus ir nervingas, ne vienam kaimiečiui į kaktą rėmęs automatą. Įtampa, dviveidystė, beviltiškumas stūmė vis gilesnėn prarajon. Jis galėjo padaryti bet ką. Tereikėjo ženklo, ir gaidukas bus paspaustas. Tokia Kuroko misija. Ji atlikta. Prisipažįsta pats asmeniškai išžudęs Uoslius 1947 m. per Žolines. (Galbūt kažkas iš Uoslių įtarė Uolą bendradarbiaujant su NKVD, ir jis tą žinojo). Pasirašo po šiais žodžiais rusiškame apklausos protokole, pats nė žodžio rusiškai nesuprasdamas. Jam skiriama 25 metai lagerio. O gal tai tik komandiruotė, dar viena Kuroko misija, ten netrukus išvyksta ir jo žmona su vaikais. Į Lietuvą jam grįžti nevalia - kad kam nors neprasitartų.
Kol Uola tardomas apskrityje, kviečiami liudytojai iš aplinkinių kaimų. Liudytojo Leopoldo Augustinavičiaus kviesti negalima dėl „operatyvinių sumetimų“ (Visiškai slaptai). Jis minimas Uolos tardymo protokoluose kaip aktyvus partizanų talkininkas. Betgi jis - tai NKVD agentas. Vadinasi, žaidžia dvilypį žaidimą. Kol pagal tikslius Uolos duomenis dar nelikviduoti visi Pūščios partizanai, labai neblogai būtų susitvarkyti ir su Leopoldu. Tam pasitarnaus nepakeičiami agentai-smogikai iš Diržų ir Lipliūnų. O į egzekucijos vietą suvaryti kaimiečiai dar kartą įsitikins Lietuvos partizanų žiaurumu. Ir patys stribai jiems girdint minės vardus tų, kas tai padarė. Taip bus įkalta į kartų atmintį iki šios dienos.
Tik niekas iki šiol nežino, kad 1946 m. Ąžuolo būryje veikė ir faktiškai vykdė žudynes NKVD parankiniai agentai - Upriamyj, Vitas, Kurok, Chitryj, Žimas, Lapas, Vilno, Junoša… Kuo toliau, tuo daugiau. Kas jie? Pagal paskutinius Uolos parodymus suimama grupė partizanų, Vytenio tėvūnijos didžiuma, parodomi visi bunkeriai Pūščioje, prie Seiros ir pas žmones, atskleidžiami visi ryšininkai ir prijaučiantys - mokytojos Čiuladienė ir Dūdienė, Jonas Prapiestis-Dobilas ir kiti. Net pačių enkavedistų užverbuotą agentą Vitkų Uola demaskavo kaip „dvurušniką”, nes jis, pasirodo, nors ir užverbuotas, vis tiek talkino partizanams. Vitkus buvo suimtas.
Yra duomenų, kad tai Aleksas Vaikšnoras iš Sventojansko. Galų gale įduotas mūšyje žūsta vadas Barzdukas.Uolos parodymai: Be tų bunkerių, apie kuriuos išpasakojau, žinau apie 30 bunkerių Pūščios miške, kuriais naudojomės laikinai, per ablavas. Šiuos bunkerius žino tik banditai (33). Pasirašo - Uola. Partizanas savųjų banditais nepavadintų… Be to, Uola išdavė ryšininkus, kurie žinojo Šarūno rinktinės štabo bunkerius. Tai buvo organizuotos partizaninės kovos atomazga. Toliau tik pavienės apraiškos. Nors Žemaitis, Vanagas dar laiko vadžias savo rankose Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Suvalkijoje, Dainavoje, pats atokiausias ir daug vilčių teikęs regionas faktiškai suniokotas jau 1949 m., kai Laisvės kovų sąjūdis tik susikūrė.
Apibendrinant agento Kuroko veiklą, galima sudaryti lentelę:
| Metai | Veikla |
|---|---|
| 1946 m. rugpjūtis | Sistemingo darbo su giminaičiais pasėkoje pasidavė Alfonsas Vaikšnoras |
| 1946 m. rugsėjis | Agentas Kurok įvestas į Ąžuolo gaują |
| 1946 m. spalis | Pagal Kuroko duomenis nužudytas vadas Bučionis Antanas-Ąžuolas |
| 1947-1948 m. | Ypač vertingi Kuroko duomenys ir veiksmai tęsiasi |
| 1949 m. vasaris | Suimtas Alfonsas Vaikšnoras-Uola |
Bečelės galas
Kartą septintame dešimtmetyje grįžęs į Gerdašius išgirdau labai keistą istoriją, kurią mano tėvui kaip labai didelę paslaptį papasakojo vienas iš kaimo valdžios atstovų. Žinia tarsi konvulsija supurtė žmones, jau beužmirštančius anuos neramius laikus. Dzūkų kaimo bendruomenė tarsi šeima - pasitiki savais ir paslaptimis pasidalina, tik būtinai priduria, kad niekam nepasakotų. Niekam - vadinasi,tiems, kas nėra bendruomenėje. Taigi, kaime greitai pasklido žinia, kad grįžo Bečelė. Ne, ne į savo Butelizną, tik į žmonos tėviškę kažkur prie Šakių. „Nu ca tai jį žmonės suplėšytų“, - kalbėjo ne vienas. „Judas“, - pridurdavo.
Taigi, parvažiavo Bečelė Lietuvon gal po 20 metų. Gal ir anksčiau buvo, kas ten žino. Mūsų krašte tai tikrai nepasirodė. Užėjo Bečelė į miestelio užkandinę, prisėdo išgert ir užvalgyt. Net miestelio vardo niekas tiksliai nežino - lyg Gelgaudiškis, o gal Griškabūdis. Sėdi, užkandžiauja, alų gurkšnoja. Kažkoks žmogelis priešais prisėda, įsikalba. Jau ir draugystė prie stiklo užsimezga, žmogelis įpila Bečelei alaus, dar pašneka ir atsisveikinęs nuskuba neva į keleivinę. Likęs vienas mūsų herojus dar pasėdi, bai…
tags: #parduodama #sodyba #mizaru #kaime