Gyvename skubėjimo laikais, kai dažnai neturime pakankamai laiko ir galimybių susitaupyti visos dideliam pirkiniui reikalingos sumos. Tačiau tai - ir didelių galimybių laikai, kai tikrai galime pasiskolinti ir įgyvendinti svajones. Tą ir darykime, tik atidžiai susipažinkime ir žinokime savo įsipareigojimus, jų laikykimės bei atsakingai spręskime besikeičiančias situacijas“, - linki „Citus“ teisininkė Ieva Pukelienė.
Perkant būstą su paskola ar kreditu, dažniausiai tenka sudaryti ir hipotekos sutartį, tai yra įkeisti turtą kaip užstatą.
Oficialiai, hipoteka - daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas tinkamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui.
„Paprastai kalbant, hipotekos sutartis - tai besiskolinančiojo pasižadėjimas, tarsi „garantija“ kreditoriui, vykdyti visas kredito sutartyje sulygtas sąlygas.
Hipotekos sutartis sudaroma tik nekilnojamojo turto įkeitimo atveju ir yra registruojama viešame registre. Jis anksčiau vadinosi Hipotekos registru, o dabar - Sutarčių ir teisių suvaržymų registru, kurį valdo Registrų centras.
Registrų centro savitarnoje yra galimybė rasti informaciją apie sudarytas ir įregistruotas hipotekos ar įkeitimo sutartis.
Iš esmės tai yra teisės aktais įtvirtinta skolinimosi užtikrinimo sistema, kuri supaprastina konfliktų tarp skolininko ir kreditoriaus sprendimą, nes dėl skolos grąžinimo nereikia kreiptis į teismą - pakanka notaro išduodamo vykdomojo įrašo, kuris turi vykdomojo dokumento galią.
Be to, ši sistema saugo ir besiskolinančius žmones.
Apskritai, hipoteka neatima ar nepakeičia teisės įkeičiamo turto savininkui tą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises - šį turtą savininkas gali perleisti kito asmens nuosavybėn, pakartotinai įkeisti, išnuomoti ar dovanoti.
Dar vienas patogus niuansas - hipotekos objektu gali būti ir nekilnojamojo turto dalis, pvz., automobilio stovėjimo vieta ar dalis žemės sklypo, jei turto vertės pakanka įsipareigojimams užtikrinti.
Labai svarbu atidžiai išnagrinėti tiek kredito, tiek hipotekos sutarčių sąlygas.
Ne mažiau dėmesio reikia skirti pačios hipotekos sudarymo sąlygoms: kokius veiksmus su įkeistu turtu galės atlikti jo savininkas, kaip ir kada galės išregistruoti hipoteką ir kas nutiks, jei realizuosis blogiausias scenarijus: kokiais atvejais ir kokia tvarka kreditorius gali pradėti išieškojimą.
Ji akcentuoja, kad turto pirkėjas, ir turto hipotekos ar kitokio įkeitimo atveju, yra jo šeimininkas ir su tuo, kaip minėta, susijusios ne tik teisės, bet ir pareigos.
Kaip ir nuo kredito ar hipotekos sutarčių: pranešimų ignoravimas, adreso pakeitimas ar išvykimas į užsienį problemos neišspręs, tik ją pagilins - privers kreditorių imtis kraštutinių išieškojimo veiksmų.
Susidūrus su sunkumais vykdyti kredito sutarties įsipareigojimus - laiku mokėti paskolos įmokas - galimi skirtingi sprendimai.
Hipoteka atsirado senovės romėnų teisėje kaip kredito garantavimo forma, skolininkui suteikianti galimybę įkeistąjį daiktą valdyti iki skolos grąžinimo.
Skolininkas likdavo daikto savininku, valdytoju, galėjo daiktu naudotis, jį tvarkyti ir gauti iš jo pajamų, bet galiojo susitarimas, kad neatgavęs skolos kreditorius turės teisę patenkinti savo reikalavimą parduodamas įkeistąjį daiktą.
1938 Hipotekos įstatymas (priimtas 1936) įsigaliojo visoje Lietuvoje. Jame buvo numatytos 3 hipotekos rūšys: apsauginė, lakštinė, rentinė. Sovietinės okupacijos metais hipoteka negaliojo, nes didžiausia nekilnojamojo turto dalis priklausė valstybei.
Atkūrus nepriklausomybę, pagal 1992 Hipotekos įstatymą, galėjo būti įkeičiamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, bet realiai hipoteka negaliojo iki 1997, kol pradėjo veikti Lietuvos Respublikos hipotekos registras.
Nuo 2001 hipoteką reguliuoja Civilinis kodeksas, kuriame numatyta hipoteka.
Kodeksas nustato nekilnojamojo turto (daiktų ir kitų objektų - žemės, pastatų, laivų, orlaivių ir kitų), t. p. kilnojamojo turto ir turtinių teisių, jei šis turtas hipotekos sandoriu įkeičiamas kartu su nekilnojamaisiais daiktais, įkeitimą hipotekos būdu.
Galimas įkeistojo daikto paskesnis įkeitimas, jeigu hipotekos sandoris to nedraudžia.
Įkeistojo daikto savininkas neturi teisės sunaikinti, sužaloti daikto ar kitaip sumažinti jo vertės, išskyrus daikto normalų nusidėvėjimą jį naudojant ar vertės sumažėjimą naudojant teisėto reikalavimo atveju.
Kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, įkeičiami ir jo priklausiniai, pvz., gyvenamasis namas ir su juo susiję statiniai, degalinės pastatas ir jos kuro talpyklos.
Jeigu įkeičiamas nekilnojamasis daiktas, kuriam naudoti pagal paskirtį reikalingi kilnojamieji daiktai, jie t. p. Dažniausiai gali būti įkeičiamas tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę.
Nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir šio daikto draudimo atlyginimą, tai yra draudimą gauna tas, kuriam įkeista.
Įkeičiant statinius kartu dažniausiai turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio statiniai stovi, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė.
Savininkas gali įkeisti visą daiktą ar dalį jam vienam priklausančio daikto. Norint įkeisti tokią dalį, ji turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešajame registre kaip atskiras objektas, pvz., suformuotas žemės sklypas, atribota pastato dalis.
Daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visiems bendraturčiams sutikus.
Daikto įkeitimas netrukdo jo perleisti kito asmens nuosavybėn - parduoti, dovanoti, išmainyti ir kita. Nuosavybės teisei į įkeistą daiktą pereinant kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą.
Hipoteka išlieka padalijus įkeistą daiktą arba įkeistus nekilnojamuosius daiktus sujungus.
Pagal atsiradimo prigimtį hipoteka gali būti priverstinė ir sutartinė.
Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu garantuoti reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, t. p. susijusiems su statinių statyba ar rekonstrukcija arba teismo pripažintiems tenkintinais turtiniams reikalavimams įvykdyti ir kitais Civiliniame kodekse nustatytais atvejais.
Sutartinė hipoteka atsiranda hipotekos sandorio ar įkeičiamojo daikto savininko vienašalio pareiškimo pagrindu (pareikštinė hipoteka).
Ji gali būti įmonės, paprastoji, jungtinė, svetimo daikto, maksimalioji, bendroji ir sąlyginė.
Hipotekos rūšys
Hipotekos rūšys:
- Įmonės hipoteka - įmonės kaip nekilnojamojo turto įkeitimas.
- Paprastoji hipoteka - vieno konkretaus nuosavybės teise priklausomo nekilnojamojo daikto įkeitimas norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.
- Jungtinė hipoteka - kelių nuosavybės teise priklausomų nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.
- Svetimo daikto hipoteka - nuosavybės teise priklausomo nekilnojamojo daikto įkeitimas norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą.
- Maksimalioji hipoteka - nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl maksimalios įkeičiamu daiktu apsaugomų įsipareigojimų sumos.
- Bendroji hipoteka - kelių atskiriems savininkams priklausomų nekilnojamųjų daiktų įkeitimas norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą.
- Sąlyginė hipoteka - kai susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento arba kad ji galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga.
Hipotekos sandoris turi būti notarinės formos. Jis sudaromas kaip atskiras sandoris arba susitarimas dėl hipotekos įtraukiamas į sutartį, iš kurios atsiranda pagrindinė prievolė.
Hipotekos sandorio šalys yra skolininkas, kreditorius ir įkaito davėjas.
Hipoteka baigiasi, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė baigiasi kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais, hipoteka panaikinama teismo sprendimu ar kitu pagrindu, hipotekos kreditorius arba jo buvimo vieta nežinoma 10 metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos, žuvus hipotekos objektui.
Vienas tokių netipiškų variantų - tai įkeisto nekilnojamojo turto pirkimas. Nors sužinojus, kad parduodamas turtas yra įkeistas daugelį pirkėjų apima bloga nuojauta, tačiau neretai dabartinėmis, itin jautriomis kainoms, rinkos sąlygomis toks sandoris gali padėti sutaupyti ne tik pirkėjui, bet ir pardavėjui.
Tam tikrais atvejais, aiškėjant, kad turto savininkas nebesugebės grąžinti skolos, kuri užtikrinta įkeitimu, pardavėjui tenka rinktis tarp dviejų galimybių: parduoti įkeistą turtą pačiam arba toliau ignoruoti kreditoriaus reikalavimus, toliau didinti skolos sumą ir leisti turtą parduoti priverstinai, iš varžytinių.
Pardavėjo nauda parduodant įkeistą turtą
Pirkėjas derėdamasis dėl įkeisto turto kainos turėtų žinoti tris pagrindines priežastis dėl kurių pardavėjui gerokai naudingesnė pirmoji alternatyva ir dėl kurių, natūralu, galima tikėtis nuolaidų.
Pirma, parduodamas įkeistą turtą pirkėjas pats gali kontroliuoti pardavimo procesą, nustatyti kainą ir derėtis dėl jo pardavimo sąlygų. Pardavimo iš varžytinių atveju kainą nustato ir visą procesą kontroliuoja antstolis.
Antra, varžytinėse parduodamo įkeisto turto pradinė kaina bus tik 80% rinkos vertės ir tik vėliau, priklausomai nuo varžytinių dalyvių valios, ji galbūt bus priartinta iki tikrosios.
Ir galiausiai, svarbu nepamiršti, kad pardavus turtą iš varžytinių pirmiausia bus kompensuojamos varžytinių organizavimo ir kitos antstolio išlaidos, ir tik po to bus sugrąžinama skola bei likusi suma perduota buvusiam savininkui.
Perkant įkeistą nekilnojamąjį turtą svarbu ne tik nustatyti palankią kainą, bet ir labai apdairiai patikrinti ir parengti visus pirkimo dokumentus. Be to patartina tokį pirkimą aptarti su kreditoriumi, kuriam įkeistas turtas.
Tam tikrais atvejais be kreditoriaus sutikimo įkeistą turtą parduoti draudžiama.
Egzistuoja nemažai būdų, kaip suderinti įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo sutarties sąlygas. Taikyti šį modelį reikėtų tik labai atsargiai - negalima pamiršti, kad avansas šiuo atveju bus sumokamas pardavėjui, kurio turtas jau įkeistas kitiems kreditoriams, todėl apgaulės atveju avanso susigrąžinimas gali būti labai sudėtingas.
Dažniausiai naudojama schema įkeistam nekilnojamam turtui pirkti - trišalė sutartis, sudaroma su pardavėju, pirkėju ir kreditoriumi, kuriam įkeistas turtas. Šiuo atveju tokia sutartis laikoma pirkimo-pardavimo sutartimi, tik pinigai (arba jų dalis) pervedami tiesiogiai kreditoriui, kuris įsipareigoja tuojau po jų gavimo išregistruoti įkeitimą.
Nors tokia sutartis tvirtinama notariškai, pirkėjas turėtų įvertinti ir kreditoriaus patikimumą.
Suprantama, kad šiuo atveju pirkėjas pardavėjui sumokės tik skirtumą tarp kreditoriaus reikalaujamos sumos ir turto rinkos vertės. Toks būdas pirkėjui gali būti patogus tuo, kad perkėlus įkeitimu užtikrinto skolos grąžinimą pirkėjui, tam tikrais atvejais nebereikia rūpintis paskola iš banko.
Jeigu dokumentai bus atidžiai išnagrinėti specialistų ir pirkimo procese pirkėjas bus pakankamai apdairus, šį turto trūkumą galima paversti galimybe sutaupyti.
Jei nuomojamas turtas yra įkeistas kreditoriams, tokiu atveju turi būti banko/kreditoriaus sutikimas nuomoti. Nuomininkas gali deklaruoti savo gyvenamąją vietą nuomojamame bute ar name tik gavęs savininko sutikimą.
Taigi, jei norite nuomoti nekilnojamąjį turtą su būsto paskola, turėtumėte susisiekti su banku ir informuoti apie savo ketinimus. Nekilnojamasis turtas su būsto paskola yra įkeistas bankui, todėl bankas turi žinoti, kaip šis turtas yra naudojamas.
Tam, kad kylančias problemas būtų galima spręsti lengviau, pravartu pasirašyti sutartį. Kitos galimos apsaugos priemonės - užstatas, išankstinis mokėjimas ir pan. Pasirūpinkite, kad raštu išdėstyta sutartis būtų kuo išsamesnė ir detalesnė. Registruokite mokėjimus ir atlikite juos banko pavedimu.
Nuomojamas nekilnojamasis turtas taip pat gali būti draudžiamas.
Nuomos sutartis turi būti ilgalaikė, ne trumpesnė nei 1 mėn. Su mūsų draudimu Jūsų nuomojamas turtas bus apdraustas nuo bet kokio netikėto ir staigaus įvykio, neįtraukto į išimčių sąrašą.
Civilinis kodeksas nustato, kad pirkimo-pardavimo sutarties notarinių išlaidų apmokėjimas yra pirkėjo pareiga, jeigu šalys nesusitarė kitaip.
2004-2007 m. laikotarpiu Lietuvos būsto rinka išgyveno „aukso amžių“. Sparčiai kylanti ekonomika, augančios gyventojų pajamos bei lūkesčiai, Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, didėjanti būsto paklausa ir nuo jos atsiliekanti pasiūla, palankios kreditavimo sąlygos lėmė, kad per tuos ketverius metus butų kainos išaugo daugiau nei 200 proc. (3 kartus). 2005 m. Lietuvos didmiesčiuose buvo užfiksuotas rekordinis - net 60 proc. - būsto kainų augimas.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta pagal vėliausius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintus nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus.
Parduodamas turtą „savam“ pirkėjui, skolininkas turi daugiausia galimybių išvengti nuostolių ir derėtis dėl kainos. Kai prasideda varžytynių procesas, pardavimo kainos iš anksto žinoti jau neįmanoma.
Įstatymas reikalauja, kad pradinė pardavimo kaina per pirmąsias varžytynes būtų 80 proc., o per antrąsias - 60 proc. rinkos vertės. Todėl gali atsitikti taip, kad varžytynių dalyviai tik minimaliai pakels kainą, ir turtas bus parduotas 15 proc. arba net 35 proc. pigiau, negu realiai kainuotų rinkoje.
Jeigu skola didelė, už išvaržytą turtą gautų lėšų gali net neužtekti jai padengti. Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui palankesnis ir tuo požiūriu, kad sutaupo daug laiko ir padeda išvengti vėlesnių ginčų teisme.
Sandorių teisinės registracijos nuostatos ir neįregistravimo pasekmės įtvirtintos Civilinio kodekso 1.75 straipsnyje.
Pagal įstatymus apie varžytynes viešai paskelbiama likus 30 dienų iki jų pradžios, tačiau turto savininkas sau naudingesniu pardavimu gali pradėti rūpintis gerokai anksčiau - jau tada, kai gauna antstolio raginimą geruoju įvykdyti sprendimą arba turto arešto aktą.
Tai yra signalai, kad turtas vėliau gali būti realizuojamas priverstiniu būdu. Sužinojus apie pradėtą skolos išieškojimą, skolininkui vertėtų nedelsiant nuvykti pas antstolį, pasikalbėti apie tolimesnius vykdymo veiksmus, pasidomėti galimų varžytynių data ir pasiūlyti antstoliui savo pagalbą.
Pirkėjų areštuotam turtui galima ieškoti visais įmanomais būdais - apie pardavimą skelbiant vietos laikraščiuose, interneto portaluose bei kitose žiniasklaidos priemonėse, taip pat ir kreipiantis į nekilnojamojo turto agentūras. Kuo didesnis pirkėjų ratas - tuo didesnė tikimybė parduoti brangiau.
Civilinio kodekso 4.75 straipsnis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.
Jeigu neprivalomos notarinės formos sandorį arba kitą veiksmą asmuo laiko pakankamai svarbiu, jis turi teisę gauti notaro paslaugas.
Vienas iš teikiamų registro duomenų yra Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų pagrindu parengtas registro išrašas. Registro išraše įrašyti duomenys atspindi nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržymų ir įstatymų nustatytų juridinių faktų kadastro ir registro duomenų būklę jų įregistravimo registre momentu.
Tiek notaro išduotas ir patvirtintas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, tiek Registro centro išduotas išrašas laikytinas oficialia informacija ir atspindi tik įregistravimo momentu arba nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko pagrindu išrašo parengimo momentu įrašytų kadastro ir registro duomenų būklę.
