Pašilių stumbrynas, įsikūręs Panevėžio r. Girelės viensėdyje, kviečia nemokamai apžiūrėti stambiausius laukinius gyvūnus - stumbrus. Šių didelių, bet žmonių vengiančių gyvūnų pasižiūrėti atvažiuoja lankytojai ne tik iš Lietuvos bet ir Europos, Amerikos ar net Azijos. Pašilių stumbrynas yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima stumbrus pamatyti gyvai.
Panevėžio regioninio padalinio prižiūrimame stumbryne galima pamatyti keliolika stumbrų. Nuo apžvalgos aikštelės matomas 50 ha aptvertas miško bei pievos plotas, kuriame telpa dviejų stumbrų bandų kasdienis gyvenimas.
Europinis stumbras Belovežo girioje
Stumbrų istorija Lietuvoje
Europiniai stumbrai yra stambiausi laukiniai gyvūnai, įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą. Šie žinduoliai retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, kalnuose, stepėse buvo plačiai paplitę iki XVI a., tačiau dėl žemdirbystės plėtros ir intensyvios medžioklės gyvūnai buvo išstumti į gūdžius, nuošalius miškus ir iki XIX a. beatodairiškos medžioklės juos išstūmė į mažai tinkamus gyventi nuošalius, gūdžius miškus. XIX a. stumbrai buvo išnaikinti tiek Lietuvoje, tiek ir daugelyje kitų Europos šalių, o pasaulyje jų buvo likę mažiau nei šimtas.
Stumbrai Lietuvoje buvo išnaikinti. Šeštame dešimtmetyje nuspręsta Lietuvoje veisti stumbrus. Tam pasirinkta Pašilių miško vieta, kur 1969 metais apsigyveno pirmoji iš Rusijos atvežta stumbrų porelė. Pirmieji du belovežiniai stumbrai į Pašilių miško aptvarus atvežti 1969 m. iš Prioksko-Terrasny rezervato Serpukhovo srities Rusijoje. 1972 m. atkeliavo dar aštuoni stumbrai. Naujai įrengtame stumbryne 1971 m. čia gimė pirmasis stumbriukas, pažymėtas raidėmis GI. Priokskoteraso rezervato Pašilių miško aptvarus buvo atvežti pirmieji du belovežiniai stumbrai. Nuo 1973 m. stumbrai kurį laiką iš aptvarų buvo išleidžiami į laisvę. Stumbrai pradėjo veistis ir pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda. Daugiau kaip pusę amžiaus gyvuojančiame stumbryne jo gyventojai jau susilaukė 180 jauniklių.
Ką pamatyti Pašilių stumbryne?
Bene pagrindinis patarimas besiruošiantiems lankytis stumbryne - išsiaiškinti stumbrų maitinimo laiką ir atvykti būtent tuo laiku. Tarsi ir norėtųsi dar pabūti prie aptvarų ir pasigrožėti stumbrais, bet matyti juos gulinčius nuobodoka. Vaizdelis nenudžiugino - jame gyvenanti stumbrų porelė taip pat mėgavosi vėlyvu pietų miegu. Nugaras į medžių kamienus, ilsisi saulės atokaitoje.
Ten, Pašilių stumbryno teritorijoje vingiuoja vos 600 metrų ilgio Pašilių stumbryno pažintinis takas. Tai ketvirtasis pažintinis takas Krekenavos apylinkėse, į kurį patekti galima tik įsigijus bilietą į Pašilių stumbryną. O stumbryno darbo laikas eina į pabaigą, todėl atsisveikinę su tingiai gulinčiais stumbrais patraukiame pažintiniu taku.
Tarsi pats savaime kyla klausimas: kodėl Pašilių stumbryno pažintinis takas nei vienu žodžiu neužsimena apie stumbrus? Argi apie šiuos gyvūnus trūksta informacijos, negi nėra įdomių faktų ir statistikos, nejau į tarptautinę Raudonąją knygą įrašytas gyvūnas nenusipelnė daugiau dėmesio nei visas būrys Lietuvos miškų gyvūnų ir paukščių, besipuikuojančių šio tako stenduose? Ir ne tik čia. Ne viename ir ne dviejuose pažintiniuose takuose Lietuvoje galima susipažinti su mūsų šalies gyvūnija ir augmenija, ir tą galima padaryti su kur kas didesniu malonumu ir įsitraukimu nei čia. Su visa pagarba jo kūrėjams, kurie nuėjo lengvu keliu tiesiog iškabindami paprastai surašytą informaciją, kurios pilna bet kuriame Lietuvos rajone, galima pasakyti, - praleidot progą tapti unikaliu ir vieninteliu pažintiniu taku apie stumbrus.
Skaitom vieną stendą po kito, o kad perskaityti iki galo reikia prisiversti. Nenorom prisimenu posakį apie distiliuotą vandenį - „Tyras, bet negyvas”. Takas naujas, gražus ir tvarkingas, bet pasigedom kažko tokio, kas sudomintų ir pritrauktų dėmesį. Gal po dvidešimties ar trisdešimties praeitų pažintinių takų tampi išrankus ir nori daugiau nei kiti?
Ką aplankyti pakeliui?
Iš Vilniaus važiuojant į Pašilių stumbryną pakeliui galima stabtelti Mikėnų kaime, kur netoli kelio stovi senas vėjo malūnas. Jį XIX a. pabaigoje ant nusipirkto žemės sklypo pastatė vokietis Teodoras Jansonas, kuris aplinkiniams gyventojams maldavo grūdus. Po Jansono mirties malūnas atiteko vaikams ir vaikaičiams, kol po 1958 metų nustojo veikęs. Malūnas yra įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą ir stovi privačioje teritorijoje. Visai prie Mikėnų esančiame Vaidoklių miestelyje stovi paminklas Vyčio apygardos partizanams. Miestelio ir apylinkių gyventojai buvo aktyvūs kovotojai už Lietuvos laisvę. Miestelyje stovi medinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, kurią 1781 metais pastatė dvarininkas Anupras Belozaras.
tags: #paksys #sodyba #pasiliu #stumbrynas