Kodėl mokiniai ir studentai nori būti valstybės tarnautojais saugumo srityje?

Švietimo sistema Lietuvoje susiduria su daugybe iššūkių, pradedant dėstytojų atlyginimais ir baigiant bendrojo ugdymo problemomis. Šiame kontekste svarbu suprasti, kodėl mokiniai ir studentai renkasi valstybės tarnybą saugumo srityje. Aptarsime, kokie veiksniai lemia tokį pasirinkimą ir kokios problemos slypi už šios tendencijos.

Dėstytojų atlyginimai ir mokslo prestižas

Lietuvoje susiklosčiusi situacija, kad viešajame sektoriuje dėstytojai yra vieni mažiausiai uždirbančių, nesikeičia. Visi pakeitimai, atlyginimų padidinimai dėstytojų atlyginimo problemos nesprendžia. Kadangi atlyginimo problema nesprendžiama, mes suvokiame, kad gana greitai turėtume susidurti su dėstytojų kartos kaita. Jei faktiškai kartų karta nebevyksta, jei akademijoje pradeda vyrauti tik vyresnė karta, nebesugebame išlaikyti jaunų žmonių, tai dar labiau smukdo mūsų sistemą. Ji ir taip per nepriklausomybės metus, deja, ganėtinai nusmukdyta.

Pasak Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto direktorės R. Žiliukaitės, negali būti normalu valstybėje, kada aukštesnius kvalifikacinius reikalavimus atitinkantiems žmonėms mokame mažiau negu žmonėms, turintiems žemesnius kvalifikacinius reikalavimus. Dauguma dėstytojų yra mokslininkai, kaip mokslininkams jiems keliami aukštesni kvalifikaciniai reikalavimai nei mokytojams.

Paniekinamasis požiūris į mokslą labai susijęs su sovietmečiu. Nes visi žinojo - universiteto profesorius uždirba daug mažiau negu darbininkas fabrike. Be abejo, melžėja turėdavo daug daugiau pinigų nei koks nors eilinis instituto mokslinis darbuotojas. Tą inerciją nuostatų lygmenyje labai sunku įveikti.

Susiklosčiusi situacija nenormali, neišlaiko stabilumo sistemoje. Tam, kad būtų pažanga, į jį reikia investuoti, sukurti sistemą, o kurti tą sistemą nėra nei pastangų, nei noro. Galima daryti prielaidą, kad mokslininkai nesugeba už save pastovėti. Bet supraskite ir kitą dalyką - mokslininkų nedaug. Taip, net bendraujant su politikais, ne vienas jų yra pasakęs: supraskite, jūs tylite, nerėkiate, gauna tas, kuris rėkia.

Man nerimą kelia mūsų politikų gebėjimas visiškai tylėti apie mokslą. Politikų tyla, man atrodo, reikštų, kad jie įsivaizduoja visiškai tvarią visuomenės raidą be mokslo, be universitetinių studijų. Kad būtų universitetinės studijos, turime turėti gerą mokslą.

Mes neturime visiškai jokio mąstymo apie ilgalaikę ir tvarią visuomenės raidą, o tvariai visuomenės raidai mums būtinai reikalinga ši grandis. Ir ne bet kokia grandis - mokytojų kokybė priklausys nuo universitetinių studijų Lietuvoje.

Švietimo sistemos problemos

Yra problemų ir pačioje švietimo biurokratijoje. Labai dažnai tenka priekaištauti, kad neatliekamos normalios švietimo sistemos analizės. Mokslas kaltinamas, kad nieko neduoda valstybei, bet turbūt tikimasi, kad mokslininkai dirbtų dykai. Bet nei politikai, nei valstybės tarnautojai neįsivaizduoja, kad jie galėtų dirbti už dyką.

Mes galime panaudoti esamą potencialą valstybės poreikiams, bet ne - mes kuriame papildomas institucijas, kurios iš dalies dar ir suvartoja tas trūkstamas lėšas. Taip tikrai ignoruojami valstybės poreikiai. Iš tiesų šios valstybės poreikis - turėti pakankamą skaičių labai kvalifikuotų specialistų, kurie dirbtų šiose aukštosiose mokyklose.

Mes juk žinome, kad iš tiesų kai kurios aukštosios mokyklos tiesiog virsdavo politikų kapinynais. Tu savo rankomis pats sukuri sistemą, pasinaudodamas ja laikinai, tačiau nematydamas ilgalaikėje perspektyvoje, kad yra demografinės tendencijos, kad nieko amžino tikrai nebus, kad iš tiesų tu turi mąstyti ir planuoti, kokių specialistų ir kaip rengti, kaip juos skatinti.

Konkurencija - svarbu, kokybės kriterijai - svarbu, bet jausmas toks, kad, kai įdiegėme sistemas, kurios reguliuoja mūsų mokslą, apskritai nebesugebame suvokti - net trumpalaikėje perspektyvoje - socialinių padarinių.

Mūsų švietimo sistema ydinga vien dėl to, kad čia būtent viešajame sektoriuje, per visas krepšelių reformas, nenumatant galimų šalutinių pasekmių, nuėjome į siaubingą diferenciaciją ir turtinę nelygybę pačiose mokyklose. Ir dabar mes kalbame apie tai, kad kaime mokiniai neturi motyvacijos. Vaikas nėra kontingentas, vaikas yra Lietuvos pilietis, kuriam mes garantuojame švietimą. Ir negarantuojame, nes sukuriame sistemą, pavadindami tai konkurencija, o realiai nugriebdami dalį vaikų ir palikdami tuos mažiau motyvuotus atskirtus. Mokytojo motyvacija dirbti vien su sunkiais vaikais irgi gali būti labai sudėtinga, per mokyklų sistemą sukurta tobula stigmatizavimo sistema.

Aš tai vadinčiau darbo kolonija - daug menkai išsimokslinusios darbo jėgos. Tu turi mąstyti apie visuomenę, kuriai priklausai, apie tvarios raidos pokyčius, o to nėra, politikai apie tai nekalba.

Situacija blogėja. Įstojus į Europos Sąjungą, kai atėjo struktūriniai pinigai, buvo galimybių mokslininkams užsidirbti. Dabar toks jausmas, kad verslui mokslo nereikia. Jie mokslą kaltina, esą mes verslui nieko nepasiūlome. Reikia verslo kultūros, žmonų, kurie suvoktų, kas yra socialinis mokslas. Daug mūsų verslininkų stokoja žinių apie mokslą, dalis jų nėra elementariai pasirengę remtis mokslu.

Politikas pasakys, kad visiems nėra pinigų - išsirėkė mokytojai, išsikovojo gydytojai. Tačiau tai nėra politinis požiūris. Dėstytojų atlyginimai nepaaiškinami viešojo sektoriaus atlyginimų kontekste. Mes esame visuomenė, turinti labai rimtų socialinių problemų. Mes esame visuomenė, turinti rimtų socialinių iššūkių - ir viena smarkiausiai senstančių visuomenių. Kas daroma numatant, kaip mes spręsime šią problemą? Ogi nieko. Mes gyvename ketverių metų kadencijomis, tarsi po tų ketverių metų gali būti nors tvanas.

Politikos įtaka ir pilietinė visuomenė

Politikoje neatsiranda suvokimo, kad, sunaikinus tą grandį - o tai dabar ir vyksta, nes jos išgyvenimas užtikrinamas minimaliai - gali ištikti visiškas krachas ir krizė. Bet nėra esminio mąstymo, kad reikėtų kažką keisti. Problema ta, kad mes turbūt neturėjome pakankamai talentingų politikų, įtakingų lyderių šioje srityje.

Pabandykite pasidomėti, kokia dalis politikų vaikų studijuoja Lietuvos aukštosiose mokyklose. Man yra tekę kalbėti su politiku, kuris sako - mano mergaitės pasižiūrėjo, kas ten tas Vilniaus universitetas, kažkur 500-tuke. Ir, aišku, jos pasirinko studijas Anglijos universitetuose.

Mes kalbame ir samprotaujame, kad, matai, VU yra prastas, o Tartu universitetas - geresnis. Tačiau visiškai nežiūrima, kaip skiriasi estų ir Lietuvos investicijos į aukštąjį mokslą. Ir visiškai nemąstoma apie tai, kad tas universitetas yra vienintelė vieta gauti kokybiškas, ne prastesnes nei daugelyje Europos universitetų studijas vaikams iš mažiau pasiturinčių šeimų.

Valstybės tarnybos saugumo srityje patrauklumas

Atsižvelgiant į šias problemas, valstybės tarnyba saugumo srityje gali atrodyti patraukli dėl kelių priežasčių:

• Stabilumas: Valstybės tarnyba dažnai siūlo didesnį darbo stabilumą nei privatus sektorius.
• Socialinės garantijos: Valstybės tarnautojai paprastai gauna geresnes socialines garantijas ir pensijas.
• Patriotiškumas: Darbas saugumo srityje gali būti suvokiamas kaip tarnystė valstybei ir visuomenei.
• Karjeros galimybės: Valstybės tarnyboje yra galimybių kilti karjeros laiptais ir įgyti vertingos patirties.

Statistika

Švietimo ir mokslo sistemos analizė (MOSTOS) duomenys rodo, kad mokslininkų atlyginimai Lietuvoje yra vieni mažiausių Europoje.

Šios priežastys gali būti svarbios jauniems žmonėms, kurie nori užtikrintos ateities ir galimybės prisidėti prie valstybės gerovės. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į sistemines problemas, kurios lemia tokius pasirinkimus, ir siekti pokyčių, kurie užtikrintų aukštą mokslo ir švietimo kokybę Lietuvoje.

tags: #mokiniai #studentai #nori #buti #valstybes #tarnautojais