Šiandien, pažvelgus atgal į praeitį, galima įvertinti nueitą kelią ir patirtus išgyvenimus. Atsiminimai - tai tarsi langas į praeitį, leidžiantis prisiminti svarbius įvykius, žmones ir vietas, formavusias asmenybę. Sigitas Pakalnis savo atsiminimuose atskleidžia savo gyvenimo istoriją, pradedant vaikystės įspūdžiais kaime ir baigiant dalyvavimu pokario laisvės kovose.
Pradžia: Kaimas, Vaikystė Ir Pirmieji Įspūdžiai
Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius...
Gimimo datos, vietovės, šeimos narių aprašymai būna pati nuobodžiausia ir pati neįdomiausia bet kokių prisiminimų dalis, bet be jų irgi neapsieisi. Aš gi ne iš dangaus nukritau ir ne gandrai mane atnešė, aš gimiau 1944 m. birželio 8 d. Tai buvo jau priešpaskutinieji karo metai.
Dėdė Vitaldas juokavo, kad frontui traukiantis į Vakarus, Buivydžių kaime per mėnesį valdžios keitėsi aštuonis kartus. Vokiečiai ateina - rusai išeina, rusai ateina - vokiečiai išeina ir taip aštuonis kartus. Kaime žmonės buvo išsikasę vadinamuosius „akopus“ (slėptuves) pasislėpt nuo patrankų sviedinių, nuo lėktuvų, na ir šiaip apsisaugojimui nuo bet kokio susišaudymo. Į „akopus“ iš namų susinešė geresnius daiktus, drabužius, kurį laiką ten ir gyveno, kol praėjo frontas.
Kitą dieną po to, kada mane anie vokiečiai iškėlė iš „akopo“, atėjo kiti, bet jau su kaukolėmis ant rankovių ir ant kepurių. Netoli mūsų namų pievoje buvo pririštas ir metaliniais pančiais supančiotas ganėsi dėdės Povilo Kesiūno arklys. Tie vokiečiai atėjo pas mūsų tėtį ir pareikalavo atpančioti tą arklį, jie manė, kad arklys mūsų, o tėtis tai neturi rakto, nes pančiai užrakinami specialiu raktu.
Vėliau mama pasakojo, jog neaišku, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu Kesiūnas būtų bandęs nušaut šituos vokiečius, nes tuo metu ir už vieno vokiečio nušovimą jie galėjo iššaudyti visą kaimą.
Mama man kažkada yra pasakojusi, jog Petro Stašio namuose buvo įsikūręs jų štabas. Tai iš to štabo atėjęs rusų kareivis, prisigėręs samagono, užpuolęs ją ir matyt norėjęs išprievartaut, bet ji ištrūkusi iš jo, pasičiupusi mane ir nubėgusi pas kaimyną Povilą Kesiūną. O kada paaugau, po trejų metų gimė brolis Broniukas ir, būdamas ketverių, jau pamenu, kad labai bijodavau, kai broliukas pradėdavo verkti.
Tremtis Ir Gyvenimas Be Tėvų
1949 m. apie balandžio vidurį tėtis atvažiavo į kiemą pasikinkęs arklį į koras, prikrovė įvairių rakandų, patalynės, ant viršaus užsodino mane ir išvežė pas Jakučionį. Pragyvenau pas juos maždaug savaitę, iki 24-os dienos. Tos dienos vakare Vitaldas mus su Jakučionio brolio sūnumi Danuku nuvedė į Antano Kiliaus pirtį, kurioje tuo metu Jakučioniai rūkė dešras.
Taip praėjo savaitė, gal mėnuo. Man nieko nesako: kur mano tėvai, kodėl manęs į namus neveda. Širdutėje kažką negero jaučiau, bet kvailučio viltimi raminau save. Kai paklausiau, kodėl tėtis, kodėl mama neateina manęs parsivest į namus, kažkuris iš jų pasakė, kad mano tėvai išvažiavo į Kauną pas dėdę Julių, ten užsidirbs pinigų ir netrukus grįš į namus.
Kaimynystėje atsirado dar vienas mano bendraamžis - Vincukas. Jis gyveno pas savo senelius Blažius, buvo Blažių dukros Alkos (Alytės) Šeškienės sūnus.
Žiemą žmones varydavo vežti žvyro ant kelių. Kiekvienai šeimai buvo valdžios nustatyta norma, kiek vežimų vežti. Žvyrą vežė ir Vitaldas iš Atažalynės miško žvyrkalnio. Kartu pasiimdavo ir mane. Kaip man patikdavo važinėtis rogėmis! Per dieną padarydavo apie dešimt reisų. Būdavo, nuvažiuoja į žvyrkalnį, prisipila žvyro ir veža ant kelio Pandėlys-Rokiškis.
Malkinėje, taip vadinamam šapely, buvo padaryta tokia tuštuma, kurioje galėjo tilpti bent trys žmonės. Iš pradžių Jakučioniai ir mane toje skylėje slėpdavo, kai skrebai užeidavo ar šiaip kas iš svetimų, ypač iš miestelio. Kurį laiką aš buvau paieškomas, nes, kai vežė tėvus Sibiran, paklausė, kur sūnus Romas. Tėvai pasakė, kad guli Rokiškyje ligoninėje.
Maždaug po poros mėnesių Jakučionis parsivežė iš pašto laišką, kuriame mano motina rašė, kad jie gyvena netoli didžiulio Baikalo ežero, Irkutsko srityje. Jakučionis skaitė laišką ir šluostėsi ašaras, verkė teta Edvarda ir Vitaldas verkė, tik aš neverkiau. Man buvo labai baisu, kuomet išgirdau žodį Sibiras. Tuomet ir sužinojau, kad mano tėvai Sibire, o ne Kaune. Žodį Sibiras išgirdus man dažnai šiurpuliai per kūną pereidavo.
Kadangi trėmimo metu manęs namuose nebuvo ir aš nemačiau, kaip tėvai buvo vežami iš namų, apie tėvų tremtį sužinojau tik iš artimųjų, o vėliau - ir iš pačios mamos. Pasirodo, tėvai apie trėmimą žinojo jau prieš porą savaičių. Iš mūsų kaimo Blažytė buvo ištekėjusi už Žėgliūno Pandėlyje, o Žėgliūnas dirbo stribynėje vairuotoju, susitikę kartais juodu pasišnekėdavo su mano tėčiu. Jis ir pasakė tėčiui, kad mūsų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašus.
Tėtis ruošėsi statyt naujus tvartus, buvo prisivežęs medienos iš Skapagirio, prisigaminęs betoninių blokelių sienoms, visą medieną naktimis vežė pas Jakučionį ir slėpė klojime. Jakučionio klojime Vitaldas iškasė didžiulę duobę, kurioje nuo stribų ir soviet...
Išskirtinis interviu: Sigitas Gaidjurgis – apie krauju suteptą gyvenimą (1 dalis)
Gyvenimo Slenksčiai Ir Lemtingi Apsisprendimai
Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju - likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju - teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju - išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę...
Peržengiau įvairius gyvenimo slenksčius: dar pačioj vaikystėje tapau tremtiniu, septynerius metus gyvenau be tėvų ir gimtųjų namų šilumos - mokykla, alinantys ir pusvelčiai darbai „gimtajam“ kolūkyje, mokslai svetimam mieste, darbas gamyklose, okupantų KGB akiratyje, lageris, sunkus ir alinantis statybininko darbas įvairiuose sovietiniuose ūkiuose, po Nepriklausomybės atkūrimo darbai valstybinėse įstaigose - Kultūros paveldo inspekcija, Valstybės Saugumo tarnyba, Dokumentų apsaugos tarnyba prie Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba ir į užtarnautą poilsį - pensininko dalia...
Pokario Laisvės Kovos Ir Knygos
Nuo 1996 iki 2010 metų sudariau ir išleidau dešimt knygų apie pokario laisvės kovas. Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą - ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.
Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.
Tai va toks mano gyvenimo kelionės bagažas. Viskas Dievulio valioje. Planų aibės, jų visų gal ir neteks įgyvendinti, paliksiu juos užbaigti kitiems, nes paprastai taip jau žmogaus gyvenime nutinka: ateina ta nelauktoji „X“ valanda ir tu lieki bejėgis, kad ir kaip dar norėtum prieiti prie atviro lango ir pažvelgti į rytuose tekančią saulutę, o tau užmerkia akis ir tyliai pasako: „Gana! Nuoširdžiausiai dėkingas - žmonai, dukroms ir visiems, kurie mane pažinojo ir manimi rūpinosi. 2013 m.