Orvidų Sodyba: Istorija, Menas ir Dvasinė Oazė Žemaitijoje

Orvidų sodyba, įsikūrusi netoli Salantų miesto, gyvuoja jau daugiau nei 40 metų ir yra muziejus, įkurtas vienuolio pranciškono. Tai unikali, simbolinių prasmių kupina ir daug apmąstymų sukelianti erdvė, nusagstyta akmens skulptūromis, kryžiais, paminklais su tautine ir religine simbolika.

Čia laukiami visi, norintys atsikvėpti nuo miesto šurmulio ir pabūti gamtoje, pasimėgauti jos ramybe. Atvykę galėsite ne tik apžiūrėti autentiškus meno kūrinius, grožėtis supančia gamta, bet ir pažvejoti greta esančiuose vandens telkiniuose ar pažaisti tinklinį.

Jei nusprendėte apsilankyti Kretingoje, siūlome Jums užsukti į Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią ir Pranciškonų vienuolyną, pasigrožėti Baltų mitologijos parku, grafų Tiškevičių dvaru su žiemos sodu, pasivaikščioti po netoliese Salantų esantį Imbarės piliakalnį.

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia ir Pranciškonų vienuolynas

Viliaus Orvido Kūrybinis Kelias

Pasakojimą apie muziejaus veiklą vertėtų pradėti nuo jo įkūrėjo Lietuvos menininko, akmentašio Viliaus Orvido. Vilių akmentašystės amato išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazio Orvido (1905-1989), kuriam akmenoriaus amatą perdavė jo tėvas Jonas Orvidas (1872 -1939) - Orvidų dinastijos pradininkas Salantų žemėje.

1973 m. grįžęs iš sovietinės armijos V. Orvidas su tėvu vežė į sodybą suskaldyti pasmerktus akmenis. Sielvartaudamas dėl sovietmečiu melioracijos naikinamos gamtos, V. Orvidas norėjo įkvėpti šiems suskaldymui skirtiems akmenims gyvybės ir prikelti juos antram gyvenimui.

V. Orvidas jiems, kaip ir kitiems iš nukeliamų sodybų parsivežtiems daiktams: šimtamečiams medžiams, įspūdingiems kelmams, seniems ir daugiau nebenaudojamiems žemės ūkio įrankiams suteikė meninę - religinę išraišką.

Orvido sumanymas bei vis labiau besiplečianti veikla labai nepatiko sovietmečio valdžiai, kuri kaip įmanydama bandė sutrukdyti bei sunaikinti tai, kas buvo padaryta. Tačiau sodybai pavyko stebūklingu būdu apsisaugoti nuo valdžios užmojų ir toliau sėkmingai plėstis. Metai iš metų sodybą vis labiau užvaldė akmuo, taip pat daugėjo ir lankytojų.

V. Orvidas visada su džiaugsmu priglausdavo ir nei vieno neatstumdavo. Ne vienas žmogus, būtent Orvidų sodyboje atrado savo gyvenimo kelią, atsikratė gyvenimą žlugdančių įpročių, pajautė vidinę laisvę dėka Viliaus dvasinio vedimo. Būtent šie žmonės ir padėjo V. Orvidui plėsti savo veiklą.

Jis sugebėdavo įtraukti ilgesniam laikui pasiliekančius jo sodyboje tokius gyventojus į meninę veiklą. Dažnai tai buvo visuomenės atstumti žmonės, praradę savivertę ar neturintys kur eiti. Menininkas tikėjo, kad kurdamas žmogus gali atsigauti.

1989 m. Vilius davė pirmuosius Šv. Pranciškaus Mažesniųjų Brolių Ordino vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. Jis buvo labai energingas, neribotą fantaziją turintis, reto darbštumo ir be galo dvasingas žmogus. Dirbdamas V. Orvidas didžiausią dėmesį skyrė ne sau ir savo darbui, o erdvės, kurioje galėtų atsigauti, pasimelsti, pamedituoti pats bei visi norintys, sukūrimui.

Tačiau 1992 m. rugpjūčio 5d. V. Orvidas netikėtai mirė, kurdamas savo paties sukurtoje unikalioje sodyboje - muziejuje.

Orvidų sodyba

Orvidų Sodybos Ypatybės

Orvidų sodyboje - muziejuje Jūs atrasite daug V. Orvido bei kitų menininkų darbų iš akmens ir medžio. Turėsite galimybę pamatyti didelę senovinių daiktų kolekciją, tarp jų netgi tanką. Kiekvienas muziejaus akmuo yra kažkuo ypatingas, žadinantis apmąstymus apie gyvenimą ir amžinybę.

Muziejuje po atviru dangumi gausu takelių, kuriais žengiant susidursite su galingomis akmens bei medžio kompozicijomis, kurias vienija pagrindinė, visame muziejuje vyraujanti gilaus tikėjimo į nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų ir Švč. Mergelę Mariją tema. Nuostabu yra tai, kad iš paukščio skrydžio muziejus atrodo kaip tikra Dievo Apvaizdos akis, nes yra aiškios trikampio formos.

Muziejuje gausu įvairių religijų - katalikybės, pagonizmo, budizmo bei astrologinių ženklų atspindžių. Ieškantiems gamtos grožio, muziejuje įrenginėjamas botanikos parkas - Dievo Apvaizdos akis, kurio viduryje stūkso kalva su keturiais šlaitais, kurių papėdėje sau vietą surado keturi akmenys, simbolizuojantis keturias pasaulio puses (šiaurę, pietus, rytus bei vakarus), tarp kurių įrengti aukurai.

Kiekvienas Orvidų sodybos lankytojas savaip supras Viliaus sukurtą pasaulį, tačiau abejingų jo kūrybai tikrai nebus. Čia laukiami visi, kurie ieško ramybės, įkvėpimo bei nori pažinti save.

Po tėvo Kazimiero ir jo sūnaus Viliaus mirčių ši sodyba kelerius metus taip pat buvo apmirusi. Jiedu sodybą kantriu darbu ir fantastišku užsidegimu buvo pavertę ne tik muziejum, bet ir dvasinės traukos vieta menininkams, neformalams.

P.Beniušienės vyras Liudvikas - Viliaus jaunystės draugas. Save jis taip pat vadina Viliaus mokiniu: iš jo mokėsi, kaip kaltu prakalbinti akmenį. L.Beniušis herbą kalė, remdamasis Klaipėdos universiteto istorijos studijų diplomantės Vilijos Jankauskaitės bakalauro baigiamuoju darbu “Bajorų Orvydų giminė Žemaitijoje XVI a.“. V.Jankauskaitė ištyrinėjo, kad jau XVI a. Orvidų giminė įsitvirtino tarp Žemaitijos bajorų elito. Lenkų istorikų sudarytuose heraldiniuose sąvaduose Orvydų giminės kilmė yra vedama iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto aplinkos bajorų Gedgaudo ir Mingailo.

Dar 1413 m. Orvydai gavo lenkiškus herbus ir lenkiškas privilegijas. Herbas reiškė riterystės simbolį. Orvydai naudojo Geišo (Giejsz) herbą. Jame vaizduojamas skydas, perkirstas vertikalia linija. Kairėje pusėje raudoname fone pavaizduotas juodas erelio sparnas, dešinėje pusėje - geltonas kryžius baltame fone.

P.Beniušienė tvirtino, kad yra sudarytas ir Orvidų giminės genealoginis medis. Tačiau visiškos garantijos, kad jie kilę iš kunigaikščio Vytauto privilegijuotų bajorų Orvydų, nėra.

„Mūsų sodyba buvo kitoniška. Žmonės žinojo: ką čia atveši, tą priims. Tėvas su Vilium mąstė ir įteigė visai šeimai, kad akmenys yra didžiausias gamtos stebuklas. Žmonės jį skaldo, paverčia materialiu daiktu. O jiedu turėjo norą parodyti natūralų akmens grožį. Jei akmuo įskilęs, nebetinkamas, sugalvodavo, kur jį sodyboje padėti, kad atsiskleistų natūralus grožis, - sodybos kūrimo metą prisiminė sodybos šeimininkė. Jos brolį Vilių žmonės vadino įvairiai: kvaileliu, keistuoliu, mistiku, sektantu. Jis buvo davęs ir vienuolio pranciškono įžadus, bet vienuolyne gyventi nenorėjo.

Mirė V.Orvidas staiga ir netikėtai, 1992 m. vasaros pabaigoje, palikęs unikalų kūrinį - sodybą. Liko ir begalė jo darbų bei sumanymų.

„Sodyba pripažinta paveldo objektu: negalima griauti ar pakeisti to, kas sukurta Viliaus. Bet išsilaikome tik iš savo lėšų, todėl už sodybos lankymą imamas simbolinis mokestis.

Praktinė Informacija Lankytojams

Norėdami geriau pasiruošti apsilankymui Orvidų sodyboje, atkreipkite dėmesį į šią informaciją:

• Tyla ir ramybė: Muziejus skirtas ramiam poilsiui, todėl prašoma elgtis tyliai ir pagarbiai savo ir kitų atžvilgiu.
• Maistas: Pasirūpinkite maistu patys, jei planuojate pasilikti muziejuje ilgesnį laiką.
• Rūkymas ir alkoholis: Muziejaus teritorijoje nerūkoma ir nevartojami alkoholiniai gėrimai.
• Akmenys: Gerbkime gamtą. Gerbkime akmenis. Muziejuje yra labai daug vertingų ir įdomių akmenų, kurie ir sudaro muziejaus ekspoziciją. Juos spardyti, daužyti ar kitaip niokoti neleidžiama. Nelaipiokite ant akmeninių ar medinių konstrukcijų, tai gali būti pavojinga.

Bilietų kainos:

• Suaugusiems - 6 Eur;
• Studentams ir neįgaliesiems (pateikus pažymėjimą) - 4 Eur;
• Moksleiviams - 3 Eur.

Darbo laikas:

Orvidų sodybos akmenys

Orvidų sodybą, esančią Imbarės seniūnijoje, 3 km nuo Salantų Plungės link, išgarsino trijų kartų akmenkalių Orvidų - Jono, Kazimiero, o ypač Viliaus - vardai.

Taigi, planuodami kelionę prie Baltijos jūros, nepamirškite aplankyti ir Orvidų sodybos - muziejaus, kuris paliks neišdildomą įspūdį ir privers susimąstyti apie gyvenimo prasmę bei gamtos grožį.

tags: #orvidu #sodyba #vikipedija