Viliaus Orvido sodyba-muziejus - tai unikalus kultūros reiškinys, įsikūręs Kretingos rajone, Imbarės seniūnijoje, Gargždelės kaime. Šią sodybą prieš daugelį metų pradėjo kurti Kazimieras Orvidas, iš savo tėvo Jono Orvido perėmęs akmentašio amato gudrybes.
Vilius Orvidas - pablūdęs mistikas, šventasis, skulptorius, didžiųjų Žemaitijos akmenų (kūlių), ąžuolų ir kryžių saugotojas, sovietmečiu kūręs sodybą-muziejų. LRT.lt pašnekovai - dailininkas Vaidotas Žukas ir apie V. Orvidą dokumentinį filmą susukęs Vytautas V. Landsbergis - sutaria, kad V. Orvido būta neeilinės asmenybės. Abu akcentuoja atvirumą, globą kitiems, dosnumą. Dosnumas ne tik materialinis, bet ir dvasinis. Apie V. Orvido fenomeną, veik legendą, dailininkas V. Žukas žinojo sovietmečiu, tiesa, paties žmogaus nepažinojo.
Sodybos Kūrimo Istorija
Iš pradžių tai buvo paprasčiausia kaimo sodyba, kurią metai iš metų vis labiau užvaldė akmuo. Vėliau šiai akmenų karalijai sodybos-misterijos turinį suteikė Kazimiero sūnus vienuolis pranciškonas, skulptorius Vilius Orvidas (1952-1992). Jo dėka dabar sodyboje plyti įspūdinga ekspozicija iš didelių akmenų, storiausių rąstų, šaknų sąvartų, buities padargų, įvairių skulptūrinių akcentų.
Vilius Orvidas (1952 - 1992). Pasakojimą apie muziejaus veiklą vertėtų pradėti nuo jo įkūrėjo Lietuvos menininko, akmentašio Viliaus Orvido. Vilių akmentašystės amato išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazio Orvido (1905-1989), kuriam akmenoriaus amatą perdavė jo tėvas Jonas Orvidas (1872 -1939) - Orvidų dinastijos pradininkas Salantų žemėje. 1973 m. grįžęs iš sovietinės armijos V. Orvidas su tėvu vežė į sodybą suskaldyti pasmerktus akmenis.
Sielvartaudamas dėl sovietmečiu melioracijos naikinamos gamtos, V. Orvidas norėjo įkvėpti šiems suskaldymui skirtiems akmenims gyvybės ir prikelti juos antram gyvenimui. V. Orvido sumanymas bei vis labiau besiplečianti veikla labai nepatiko sovietmečio valdžiai, kuri kaip įmanydama bandė sutrukdyti bei sunaikinti tai, kas buvo padaryta. Tačiau sodybai pavyko stebūklingu būdu apsisaugoti nuo valdžios užmojų ir toliau sėkmingai plėstis.
Apie 1985 m. Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau - į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2009 m. Orvidų sodyba pripažinta nacionaline vertybe.
Architektūrinės ir Ikonografinės Ypatybės
Visa sodyba - tarsi kelių lygių: apatinė požeminė katakombinė dalis (dabar daug kur užgriuvusi); vidurinė - įprasta, nors ir čia laukia įvairiausios reljefo kliūtys, laiptai, pylimai, grioviai; ir aukštutinė, pasiekiama tik užsiropštus ant velėna užkrautų stogų, piramidžių, didžiųjų akmeninių terasų, rietuvių, ant storų, penkiametrių kelmų. Visa sodyba yra milžiniško taisyklingo trikampio formos.
Ši krikščionių ikonografijoje tradicinė Apvaizdos akis, V. Orvido sąmoningai komponuota, apjuosta kanalais, akmenų ir žemių pylimais, aiškiai matoma tik iš lėktuvo. Norint patekti į centrinę sodybos dalį, būtinai reikia pralįsti pro žemus akmeninius vartus, apie 130 cm aukščio angą, paliktą po didele akmenų krūva. Paklausus V. Orvido, kodėl toks menkas įėjimas, jis atsakė: „Lai žmonės nusižemin…“.
Viliaus Orvido Asmenybė ir Veikla
V. Orvidas kurdamas sodybą veikė plačiai. Sovietmečiu samdė kranus, sunkiuosius savivarčius, buldozerius. Tam reikėjo nemažai pinigų, kuriuos skulptorius uždirbdavo darydamas neblogai apmokamus antkapinius paminklus. V. Orvido užsakymu, sodyboje kurį laiką dirbo ir Šateikiuose stovėjusio sovietų armijos poligono technika, visą laiką padėjo aplinkinių kolūkių mechanizatoriai.
Menininkas į sodybą Salantuose priimdavo ir hipius, ir nuo narkotikų bei alkoholio priklausomus žmones, ir disidentus, o kai kurių priimtųjų ir visą gyvenimą pakeitė. „Vilius Orvidas buvo kilęs iš senos žemaičių bajorų - Orvidų - giminės. Iš čia jo laisvės siekis, drąsa, platus veiklos mastas ir filantropiniai siekiai“, - kalba V. Žukas.
Sovietmečiu sodyba, kurioje lankėsi net tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas, buvo virtusi tam tikru pasipriešinimo okupantų rėžimui simboliu ir neprisitaikiusių žmonių, ypač jaunimo, susitikimo vieta. V. Orvidas gimtinės sodyboje globojo jaunuosius menininkus, skatindamas juos kurti, statydamas jų drožinius į vieną gretą su savo skulptūromis, padėjo dvasinę pusiausvyrą praradusiems žmonėms.
Vilius buvo nusiteikęs pilietiškai. Nesakau, kad politiškai, bet pilietiškai tikrai: už Lietuvos laisvę, Lietuvos žemę, prigimtinius turtus. O aš buvau labiau religiškai nusiteikęs. Buvau praktikuojantis katalikas, jam patikau dar ir dėl to, kad supratau Bažnyčios reikalus ir nebuvau klerikalas. Jau tuomet kritikavau Lietuvos Bažnyčią dėl jos ponystės, pasikėlimo“, - apie ryšį su V. Orvidu pasakoja V. Žukas.
Menininkų draugystė taip pat mezgėsi ir kūrybiniame lygmenyje. Vilius užsakydavo Vaidoto paveikslų, vėliau kartu restauravo ir dekoravo vadinamąją Gaidžio koplyčią netoli Salantų. Koplyčia kiek netikėtoje vietoje - vidury laukų. Nedidelė, bet subtili.
1989 metų pradžioje Vaidotas ir Vilius nusprendė surengti pirmą piligriminį žygį iš Vilniaus į Žemaičių Kalvariją. Tokio kelio Lietuvoje dar niekas nebuvo nužygiavęs - apie 400 kilometrų ir dvi savaitės kelionės. Anot V. Žuko, kartu su Viliumi buvo sugalvota ne tik žygiuoti, bet ir kviesti vietines bendruomenes atstatyti kryžius, kurie per sovietmetį buvo nugriauti. „Viliui tai buvo labai priimtina mintis. Juk jis atstatydavo kryžius, saugodavo kūlius ir ąžuolus savo sodyboje, o štai galima bus misiją tęsti ir visoje Lietuvoje“, - prisimena V. Žukas.
Lankytojai ir Šventės
Iki šiol ši sodyba traukia žmones. Čia vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai, skirti V. Orvido atminimui. Dabar sodyboje mažiau Lietuvos žmonių, atklystančių pasisemti dvasinių jėgų, nes nebėra Viliaus ir jo auros. Tačiau iš naujo Orvydų sodybą atranda užsienio turistai.
Salantų Istorija ir Kultūra
Salantai kažkada buvo žydiškas miestelis - čia veikė ne viena žydų valdoma įmonė, parduotuvė. Tai, kad Salantuose gyvavo didelė žydų bendruomenė, įrodo faktas, jog mieste veikė ne tik sinagoga, bet ir religijos studijų bei maldos namai betmidrašas ir net dveji mažesni maldos namai - štiblai. Deja, visa kas liko iš nemažo religinio komplekso, yra buvusi sinagoga ir tą pačią primena labiau istorija, bet ne architektūra.
Ten, kur nuo XIX amžiaus stovėjo mūrinė Salantų sinagoga, vėliau perstatyta po gaisro, dabar yra įsikūręs Salantų kultūros centras. Galbūt sienos sinagogą dar primena, tačiau viduje sovietmečiu visiškai pakeistas išplanavimas, užmūryta nemažai langų ir padaryta naujų. Dabar ant Salantų kultūros centro kabo lentelė, primenanti, kad žydams ši vieta sakraliai buvo labai svarbi, išugdžiusi ne vieną pasaulio žydų bendruomenėse žinomą rabiną.
Salantų Bažnyčia
Salantai - gilią praeitį menantis miestas, įsikūręs vaizdingose Salanto upės pakrančių aukštumose, virš kurių kyla grakšti dvibokštė bažnyčia. Miesto apylinkėse esantys archeologijos paminklai bei išlikę apie juos padavimai, legendos byloja, kad senovėje ši vietovė buvusi svarbus pagoniško kulto centras.
XVI amžiuje prasidėjusi reformacija sukėlė sumaištį tarp Salantų ir kitų kaimų valstiečių. Naujai aiškinamos įvairios konfesinės tiesos, buvo nesuprantamos vietos gyventojams, todėl jie nutarė grįžti prie protėvių tikėjimo - pagonybės. Gindamas krikščionybę, Salantų dvaro valdytojas, karalius Zigmanto III arklininkas Mikalojus Pasamovskis 1630 metais Salantuose pastatė pirmąją bažnyčią pašventintą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardu.
Tankas Orvidų Sodyboje
Orvidų sodyboje-muziejuje yra eksponuojamas tankas. Tankas, kurio pavadinimas IS-2 (šifruojama Josif Stalin) sveria 46 tonas, ir antroje karo pusėje, tai yra 1943 m., jis buvo sukurtas kaip atsvara vokiečių sunkiajam tankui „Tigras“.
„Abiejų šių tankų tiražas mažas - apie 3 tūkstančiai, kaina - didelė. Prieš metus esu skaitęs, kad aukcione užsienyje gerai išlaikytas, vos ne važiuojantis „Tigras“ buvo parduotas už vieną milijoną eurų“, - pasakojo L. Kavaliauskas.
Tačiau iš Salantų tanko, galima sakyti, likęs kiautas - vidinės įrangos nebėra, mat karo metu, Salantuose užvažiavęs ant minos, sprogo. Jeigu kas norėjo ir galėjo, tas detales išsirinko.
„Šiomis dienomis susirūpinusius saugumu policijos atstovus nuraminome, kad toks nuošaly stovintis tuščiaviduris tankas tikrai pavojaus niekam nekelia“, - sakė pašnekovas.
Išvados
Šiandien Orvidų sodyba-muziejus yra unikalus kultūros paveldo objektas, traukiantis lankytojus iš Lietuvos ir užsienio. Tai vieta, kurioje susipina istorija, menas ir gamta, paliekanti neišdildomą įspūdį kiekvienam, apsilankiusiam šioje ypatingoje vietoje.