Žemės mokesčio atsiradimo istorija Lietuvoje

Kiekvienos valstybės ekonominį pagrindą sudaro mokesčiai ir turimas turtas. Mokesčių atsiradimas siejamas su organizuota žmonių veikla. Reikšminga tai, jog nuo senų senovės mokesčiai buvo traktuojami kaip būtina ir neišvengiama pareiga.

Žemė - seniausias ir svarbiausias gamybos veiksnys, tai ir jo mokestis seniausias. Senovės Babilone buvo valdovui mokama nuoma už suteiktą žemę. Manoma, kad tai ir yra mokesčių valstybei pradžia. Taip pat mokesčiai galėję atsirasti ir iš nugalėtų tautų mokamų duoklių. Buvo pastebėta, kad nukariautų šalių mokamos duoklės yra nemažas pastovus pajamų šaltinis, taigi jos pradėtos krauti ir savo tautai.

Antikos laikais mokesčiai buvo mokami auksu, sidabru, gyvulių bandomis, taip pat augaliniais maisto produktais - grūdais, aliejumi, vynu ir pan. Moderniausia mokesčių forma - pinigai - jau egzistavo prieš 2000 metų Artimuosiuose Rytuose, apie tai aprašyta Biblijos tekstuose:"...parodykite man mokesčių pinigą!" Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: "Kieno čia paveikslas ir įrašas?" Jie atsakė: "Ciesoriaus". Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo - Dievui" (Mt 22,15-21 ).

Žvelgiant į kitų baltų visuomenes XIII a. esminis skirtumas išryškėjo lietuvišką valstybingumą kuriančios kariaunos finansavimo srityje. Diduomenės ir jų kariaunų, vėliau monarcho kariaunos (dvaro) kieminėjimą skatino keli materialiniai, socialiniai, politiniai ir doroviniai veiksniai. Be to, nuolat buvo stiprinami asmeniniai kariauninkų ryšiai su vadu, t. y. krašte plėtotos visokeriopos kariaunos galios. Mindaugo karalystės laikais nesunku aptikti maitinimosi viešėjimus gyvenvietėse, t. y. kieminėjimą.

Lietuvos reljefas

Tokia schema perimta iš kariaunos papratimo kieminėti po laisvųjų žmonių gyvenvietes ar ūkius. Kaip rodo kaimynų baltų analogijos, per metus turėdavo įvykti viena viešnagė. Didžiojo kunigaikščio kiemų ir pilių tinklo kūrimas XIII a. II p. pradėjo naują fiskalinės krašto raidos etapą. Ne vienas kiemas (>dvaras) atsirado senųjų pasėdžių vietose.

Kiemai maitino ne tik didįjį kunigaikštį, bet ir besiformuojančią lietuvių bajoriją, kai kariauna „nusėsdavo“ ant žemės, t. y. Bajorijos atstovai tapdavo valdovo pareigūnais (pilių seniūnais ir valsčių tijūnais), telkdavo gynybines pajėgas, kontroliuodavo valstybės pasienį (prekybą ir muitus).

Mokesčiai grūdais ne iš karto aptinkami Lietuvos mokesčių struktūroje, tai galėjo lemti lėti jų išsiskyrimai iš pasėdžių. Livonijoje census, tins, t. y. činšas (dešimtinė) nuo XIII a. I pusės tapo nuolatine grūdų duokle, nepriklausoma nuo derliaus gausos ir mokama pagal arimo įrankį. Dėklos mokesčio dydis jau buvo pastovus. Jį mokėjo ūkininkų tarnybos, bet terminas pirmą kartą istorijos šaltiniuose aptinkamas tik Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos 1387 m.

Iš tikrųjų dėklos mokestis įvedamas administraciniu keliu XIV a. vid., bet ne vėliau antros to amžiaus pusės. Pasėdis, duoklė ir dėkla buvo vieni seniausių ir svarbiausių valdovo iždui atiduodamų mokesčių natūraliais produktais. Jie atsirado ne vienu metu: tarp gentinės epochos pasėdžio ir XIV a. vid. įvestos dėklos buvo įsiterpusi duoklė.

Rinkliavos ir mokesčiai mūsų krašte atsirado įkūrus valstybę. Vientisa mokesčių sistema tada dar neegzistavo. Dažnai mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausios mokėjimų natūra arba pinigais formos. Iki XVI amžiaus finansai buvo natūrinio pobūdžio.

Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvulininkystės produktais). Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė įsigalint feodalų imunitetui. Mokesčių pajamos ėjo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams (žemvaldžiams).

Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai ir ypač XIV amžiaus pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį - piniginį ūkį, atsirado mokesčiai ir pinigais. Tačiau dar ir XV a. pradžioje Vytauto Didžiojo viešpatavimo laikotarpiu dauguma mokesčių tebebuvo mokama grūdais, galvijais, žirgais, medumi, vašku, laukinių žvėrelių kailiukais.

Greta mokesčių natūra vis labiau plito ir mokesčiai pinigais - sidabrinė, činčas, pagalvės mokestis ir kt. Jogailos ir Vytauto Didžiojo valdymo laikais kartais buvo mokama rubliais, patekusiais iš slavų kraštų; bet tai dar nebuvo monetos, o paprasti sukapoti sidabro gabalai. Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čekijos grašiai - tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387 - 1390 m.

Reali nauda, tenkanti Vytautui buvo mokesčiai, renkami iš žmonių už valdomas žemes, miškus, vandenis. Tai buvo antroji svarbi gyventojų pareiga šalia karinės prievolės. Mokesčius turėjo mokėti mažiausių žemės sklypelių valdytojai, ar iš amatų mintą žmonės. Juos rinkdavo dvaruose gyvenantys vietininkai ir kartu su pelnu pristatydavo didžiajam kunigaikščiui. Kadangi Vytauto laikais vyko persilaužimas tarp natūrinio ir piniginio ūkio, tai mokesčiai buvo mokami natūra ir pinigais.

Daugiau buvo mokama natūra: duoklėmis (javais) ir mezlevomis (gyvuliais). Žemaičiai kartais atsilygindavo arkliais. Pinigai taip pat buvo įvairūs. Duoklių dydis priklausė nuo gauto derliaus, sumedžiotų žvėrių ir surinkto medaus kiekio. Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus.

Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek jie turi valstiečių ūkių ir kiek jie gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti sidabrinę. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.

Bajorai ir dvarininkai turėjo finansinių privilegijų ir tik išimtiniais atvejais mokėjo mokesčius. Pagal 1387m. Jogailos duotą privilegiją bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą (3, 28.). žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, miškų, muitų ir kitų mokesčių bei rinkliavų. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai: kaladžių (molio), sidabrinė, karo, hyberna, subsidium charitavium, siūlomas visuomenei finansuoti akcizas.

Buvo pabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestas vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė - tai dviejų jaučių jungas arba vienas arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš turimo darbinių gyvulių skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių turimos žemės plotų, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme.

1514m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta sureguliuoti ūkinę jų veiklą. Dvarų valdytojai ir seniūnas įpareigoti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją, reikalaujama išskirti lauką, kurį įdirbtų dvaro žmonės, iš kurių vieni eitų lažą, kiti - mokėtų už turimą žemę, mokėtų činčo mokestį - po kapą grašių per metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir pajamų mokesčius, eiti į talkas.

Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtinę Bažnyčiai, skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šeimynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti valstiečiams prievoles.

Tam reikalui 1529m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams. Šiais nuostatais siekta padidinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklės buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojami dvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būti parduoti turguje ir pinigai atiduoti iždui.

1557m. balandžio 1d. išleisti Valakų nuostatai, o spalio 20d. - jų pakeitimai. Pagal šiuos nuostatus Valakų reformą vykdė revizoriai ir matininkai. Visa valstiečių žemė buvo paimta į feodalinį žemės fondą. Buvo sudaromi sklypai po 30 - 33 margus (20 - 21ha), paskirstomi į tris laukus ir duodami valstiečiams taip, kad vienas jų kiemas arba sujungti du - trys silpni kiemai gautų tris lygias vienam valakui juostas žemės trijuose laukuose.

Valstiečiams prievoles paskirstydavo pagal žemės kiekį ir kokybę vietoj buvusių tarnybų, kiemų (dūmų) arba žagrės. Prievolių apskaičiavimo pagrindas buvo žemė, tai yra pagrindinė gamybos prievolė. Žemė buvo išmatuota ir sudarytas jos kadastras - suskirstyta į 4 rūšis: I rūšies - gera žemė; II - vidutinė; III - bloga ir IV - labai bloga.

Buvo nustatyta: činčo mokestis - 21, 12, 8, 6 grašiai už atitinkamos rūšies žemės valaką; duoklė - po 2 statines avižų už geros ir vidutinės ir po vieną už blogos žemės valaką arba 10 grašių ir šieno vežimas, arba 5 grašiai už geros ir vidutinės žemės valaką, viena žąsis arba 1,5 grašio, 2 vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėliai - už blogos ir labai blogos žemės valaką. Lažiniai valstiečiai atliko lažą dvi dienas per savaitę ir 4 dienas talkų per vasarą.

Revizoriai turėjo žiūrėti, kad bajorai ir kiti valdininkai nedarytų nuostolių didžiojo kunigaikščio ūkiui, kontroliuoti matininkų darbą. Jie kontroliavo ir vietos urėdų veiklą, pastebėję, kad šie nevykdo valakų nuostatų, pranešdavo didžiajam kunigaikščiui. Revizorius tikrino dvarų valdytojų pateiktus duomenis, jų ūkinio pertvarkymo tikslingumą, skyrė reikiamą skaičių valstiečių valakų dvaro laukams įdirbti, nustatė gaunamas iš gyvulininkystės pajamas, žiūrėjo, kad urėdai spręstų bylas ir ginčus, tikrino mokesčių rinkimą ir išlaidas.

Po valakų reformos buvo pertvarkyta valstiečių administracija. Visi valstiečiai bendrai ir vienodai naudojo kiekvieną iš trijų laukų, bendrai ganė gyvulius pūdymuose ir ganyklose. Valstiečių kaimai buvo suskirstyti į vaitystes po 400 kiemų. Revizorius kartu su seniūnu arba dvaro laikytoju paskirdavo vaitą.

1591 m. buvo įsteigtas iždo teismas, o 1613 m. įsteigiamas iždo tribunolas, veikęs iki 1764 m. Jis nagrinėjo mokesčių bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Mokesčius nustatydavo Seimas. Seimo priimami aktai skirstėsi į materia status ir ekonominius. Prie materia status priskirti politinės santvarkos klausimai ir mokesčiai.

Nuo 1676 m. valstybinių dvarų valstiečiai apmokestinami kariuomenės žiemojimo mokesčiu - hiberna. Hibernos mokestis 1775 m. panaikintas. Vietoj jo nustatomas pusės padūmės (nuo kiemo) mokestis. Valstybinių dvarų valdytojai buvo apdėti (nuo 1590 m.) kvartos, arba ¼ valstybės dvarų, mokesčiu. XVIII a. pabaigoje, pritrūkus lėšų, jau buvo renkama dviguba kvarta.

1662 m. įvesti pagalvės mokesčiai, tuo metu ir vėliau mokami tik sutinkamai su specialiais Seimo nutarimais. Pagalvės mokestis buvo imamas iš kiekvieno asmens. Jį privalėjo mokėti ir dvasininkai, kai kada net ir bajorai.

Netekus valstybingumo 1795 m. Žečpospolita (federacinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, gyvavusi nuo 1569 m.) buvo trečią kartą ir galutinai padalinta. Rusijai, Prūsijai ir Austrijai tų metų spalio 24 d. Peterburge pasirašius susitarimą, nuo amžių lietuvių gyvenamos žemės iki pat Nemuno buvo prijungtos prie Rusijos. Lietuva nebeteko ir savo biudžeto, ir savo mokesčių sistemos.

1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai. Per visą Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo vokiečių okupuota ir pasiliko karo veiksmų zona iki karo pabaigos. Abiejų okupacijų metu pagrindinių mokesčių forma išliko tokia pati: Žemės mokestis, Nuomos arba nuomos vertės mokestis Prekybos ir pramonės verslo mokestis

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vienas pirmųjų oficialių dokumentų, kaip atsišaukimas į tautą, buvo Laikinosios Vyriausybės deklaracija, kurioje skelbiama: ,,Mokesčiai turi būti imami nuo turto (...). Juo didesnį kas turi turtą, juo didesnius turės mokėti mokesčius".

1918 m. lapkričio 11d. patvirtintas pirmasis finansų ministras advokatas Martynas Yčas. Jis buvo ir vyriausias mokesčių prižiūrėtojas. Miestuose ir apskrityse buvo paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai. Mokesčių departamentas priklausė Finansų ministerijai ir atskiro statuso, kaip institucija, neturėjo, todėl faktiškai vyriausias mokesčių valdytojas buvo finansų ministras.

Netrukus buvo priimti mokesčių įstatymai: „Apie žyminį (štempelinį) mokestį", „Pramogų ir pasilinksminimų mokesčio įstatymas", „Laikinieji akčyzės mokesnių įstatai", „Įstatymas apie valstybės Mokesnių imamąją Tvarką", „Įstatymas apie pridedamąjį valstybinį mokesnį nuo prekybos ir pramonės įstaigų", „Valstybinio palaikų mokesnio įstatymas", „Įstatymas apie valstybinį mokesnį nuo nejudamų turtų miestuose ir miesteliuose", „Žemės valstybinio mokesnio įstatymas", „Piniginio Vieneto įstatymas", „Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesnio įstatymas", „Žemės mokesnių įstatymas", ypatingas dėmesys buvo skiriamas muitų tarifams.

Tiesioginiai mokesčiai buvo žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, pagrindinis verslo mokestis, pridedamasis mokestis nuo prekybos ir pramonės įstaigų, paveldėjimo mokestis ir laisvųjų profesijų mokestis. Netiesioginiai - įvairūs akcizų mokesčiai gėrimams, tabakui, mielėms, degtukams, brangiesiems metalams, bei pajamos iš muitų. Savo pajamas turėjo savivaldybės bei iš rinkliavų - valstybės įmonės (paštas, geležinkeliai, telegrafas, ir t.t.)

1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija. Po poros mėnesių Finansų ministerija pertvarkyta į Lietuvos TSR Finansų liaudies komisariatą. 1941 m. sausio 1 d. kapitalistiniams elementams nustatytas pajamų mokestis 4-60 proc., kooperatiniam sektoriui - 1-38 proc. 1941 lapkričio mėn. privačioms prekybos ir pramonės įmonėms 50-100 proc. padidintas verslo pelno mokestis; amatininkams, turintiems samdomų darbuotojų - 25 proc.

1944-1945 metais Lietuvą vėl užėmus Raudonajai armijai, Lietuvos finansai tapo sudėtine Sovietų sąjungos finansų sistemos dalimi. Gyventojų mokesčiai Sovietų Sąjungoje pokariniu laikotarpiu buvo mažinami. 1946 m. panaikintas karo mokestis, 1953 m. iš esmės pertvarkomas žemės ūkio mokestis, nuo 1958 m. panaikinti privalomi žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei.

Ne kartą pakeisti nuo 1981 m. buvo imami tokie vietiniai mokesčiai: trobesių ir žemės savininkų mokestis, transporto priemonių savininkų mokestis. 1987 metais Lietuvos valstybiniame biudžete vietiniai mokesčiai ir rinkliavos sudarė 31 mln. rublių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. balandžio 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 92 „Dėl valstybinių mokesčių inspekcijų". Jame numatyta Finansų ministerijos centrinio aparato struktūroje įkurti Valstybinę mokesčių inspekciją, panaikinus Valstybės pajamų skyrių, o miestų ir rajonų valstybines mokesčių inspekcijas įsteigti vietoj vykdomųjų komitetų finansų skyrių.

Valstybinės mokesčių inspekcijos darbą reglamentavo 1990 m. birželio 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas, jame buvo nusakytos šios įstaigos funkcijos, teisės ir pareigūnų atsakomybė. Įstatymas galiojo iki 1995 m. birželio 28 d., kol buvo priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Iš viso Lietuvoje susikūrė 55 valstybinės mokesčių inspekcijos: 11 miestų ir 44 rajonų.

1995 m. spalio 1 d. įsteigta valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos - kaip atskiras juridinis asmuo. Jaunai valstybei buvo svarbu, kad Lietuvos institucijos būtų priimtos į tarptautines organizacijas, tad Lietuvos priėmimas į IOTA - tarptautinės mokesčių administracijos organizaciją - buvo reikšmingas žingsnis.

Vykdant administracinę reformą 1998-1999 metais įsteigta 10 apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų, pavaldžių Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. 2004 metais pirmą kartą įgyvendintas gyventojų pajamų deklaravimas, taip pat sukurta ir įdiegta elektroninio deklaravimo sistema.

2004 m. balandžio 13 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. 2006 m. balandžio 1 d. pradėjo veikti Mokesčių informacijos centras. Paskambinus telefonu 1882 galima gauti konsultaciją apie mokesčius, informuoti apie šešėlinę ekonomiką, nelegalų darbą bei kt.

2011 m. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje sukuriami kompetencijų centrai - Mokesčių informacijos, Nepriemokų administravimo, Mokesčių apskaitos, Akcizų administravimo ir Atrankos ir paramos auditui.

Šiame straipsnyje apžvelgiami svarbiausi mokesčių administravimo vadovai nepriklausomoje Lietuvoje, pradedant pirmuoju finansų ministru Martynu Yču ir baigiant dabartiniais vadovais. Pateikiamos jų kadencijų datos ir svarbiausi nuopelnai.

Svarbiausios datos Lietuvos mokesčių istorijoje apima laikotarpį nuo pirmųjų mokesčių įsakymų 1919 m. iki šiuolaikinių mokesčių administravimo reformų. Šios datos žymi svarbius įvykius, tokius kaip mokesčių įstatymų priėmimas, finansų ministerijos pertvarkymai ir naujų mokesčių sistemų įvedimas.

Svarbiausios datos Lietuvos mokesčių istorijoje

Mokesčio tarifo ir sumokamos mokesčio sumos tarpusavio priklausomybę iliustruojanti kreivė. Didėjant mokesčio tarifui, sumokamų mokesčių suma iš pradžių didėja, pasiekia optimumą ir pradeda mažėti.

Arthur Cecil Pigou

Arthuro Cecilio Pigou (1877- 1959) sugalvotas mokestis, skirtas pašalinti neigiamą išorinį poveikį. Pasak A. Pigou, aplinkos teršėjai turi mokėti mokestį, lygų privačių ir socialinių sąnaudų skirtumui gaminant prekę ar naudojant aplinką teršiančią technologiją. A. Pigou buvo gerovės valstybės šalininkas (jo svarbiausias veikalas The Economics of Welfare (1919) (Gerovės ekonomika) išplėtojo gerovės ekonomikos teoriją).

Valstybei mokamas mokestis už subjektui suteiktą monopolinę teisę naudotis valstybės nuosavybe, už leidimą vykdyti pervežimus geležinkeliu (naudotis valstybine vėže). Franšizės mokestis atsirado kaip metinis mokestis už leidimą vykdyti veiklą steigiant ribotos atsakomybės juridinį asmenį, t. y.

Žr.Prekės pristatytos, muitas sumokėtas. Prekės pristatytos, muitas nemokėtas. Pardavėjas prekes pristato į pirkėjo nurodytą vietą, apmokėdamas visas su gabenimu susijusias išlaidas.

Valstybinis (ar vietinis) mokestis už valstybės institucijos atliktą veiksmą, išduotą juridinę galią turintį dokumentą ar už prekės pagaminimą ir įvežimą.

tags: #zemes #mokescio #atsiradimas