Kretingos rajonas - turtingas kultūrinio ir istorinio paveldo kraštas, kviečiantis poilsiautojus atrasti žavius gamtos kampelius ir smagias vietas šeimoms ar draugų kompanijoms.
Šiame kontekste ypač išsiskiria dvi vietos: Orvidų sodyba, unikali skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi, ir Kretingos pranciškonų vienuolynas, menantis daugiau nei 400 metų istoriją.
Kretingos pranciškonų vienuolynas: istorijos ir paslapčių saugotojas
Daugiau negu 400 metų senumo Kretingos pranciškonų vienuolynas bei bažnyčia saugo daugybę gražių istorijų ir paslapčių. Kiekvienas ansamblio kampelis kviečia pažinti - karvedžio J.K. Chodkevičiaus gyvenimo istoriją, šv. Antano paveikslo stebuklus, vienuolyno klestėjimą bei tragedijas, Kretingą iš svaiginančio aukščio, užkopus į bokštą. Ši ekskursija yra žavi ir jaudinanti kelionė į praeitį.
Turistų keliai Kretingoje dažniausiai veda į garsųjį Kretingos pranciškonų vienuolyną ir šalia jo esančią Mergelei Marijai dedikuotą bažnyčią. Šį kompleksą XVII amžiaus pradžioje įsakė pastatyti LDK karvedys Jonas Karolis Chodkevičius.
Pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios kompleksas mena daugiau kaip 400 metų istoriją. Įžengę vidun galėsite pasigrožėti seniausiomis Lietuvoje medinėmis bažnyčios durimis, seniausiais veikiančiais vargonais ir aukščiausiu mediniu altoriumi šalyje, bei stebuklais garsėjančiu Šv. Antano paveikslu.
Pasak Sigutės Bendikienės, Kretingoje dirbančios gide, šis miestas Jono Karolio Chodkevičiaus planuose turėjęs būti antrasis pagal reikšmę Lietuvoje.
Kretingoje esantys religiniai objektai traukia ir tikinčiuosius - mieste stovi ne tik seniausia Žemaitijoje išlikusi bažnyčia, bet ir yra įsikūrę penki vienuolynai, kur viename jų glaudžiasi ir nuo pasauliečių visiškai atsiribojusios Šv. Klaros vienuolyno seserys klarisės.
Kretingos pasididžiavimas - Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. 1702 m., pasikvietus brolius bernardinus pranciškonus, dešinėje upės pusėje buvo pastatyta medinė bažnytėlė, bet ji netenkino J.K. Chodkevičiaus ambicijų, tad jis inicijavo naujos, mūrinės, bažnyčios statybą.
Kartu su vienuolynu pastatyta ir pašventinta, ji išliko iki mūsų dienų. Kretingos rajono turizmo informacijos centro darbuotoja Valdonė Jocytė sakė, kad ši bažnyčia - vienas iš pagrindinių turistų traukos tašku: „Iš kitų miestų į ekskursijas atvykę žmonės labiausiai nori aplankyti bažnyčią. Vienuoliai organizuoja pasivaikščiojimus po požemius, nuveda į kriptą, kur yra palaidoti Jono Karolio Chodkevičiaus artimieji: pirmoji žmona Sofija Mileckaitė - Chodkevičienė, sesuo Kristina ir du sūnūs. Galima pakilti ir į bažnyčios bokštą“.
Pasak S. Bendikienės, nuo jo galima pamatyti ir Palangos bažnyčios bokštą, Klaipėdos prieigas.
Šalia bažnyčios akį traukia skulptoriaus A. Boso sukurtas paminklas krašto šviesuoliui, mokslininkui, vienuoliui Jurgiui Ambrozijui Pabrėžai, brolių pranciškonų įrengta Lurdo grota, pastatyta pagal Prancūzijos Lurdo grotos pavyzdį.
Mieste yra ir kiti išskirtiniai maldos namai, skirti evangelikams liuteronams. Šioje šimtametėje bažnyčioje galima pamatyti XVIII a. pagamintus barokinius vargonus.
Tikinčiuosius į miestą traukia ir tai, kad Kretingoje įsikūrę net penki vienuolynai. Moteris sakė, kad vienuoliai ypatingai rūpinasi jaunimu - kartu leidžiasi į piligriminius žygius, organizuoja rekolekcijas, remia įvairius projektus.
Ekskursijos Kretingos pranciškonų vienuolyne:
- „Kretingos požemiai“: Aplankysite Kretingos bažnyčios kriptas, Šv. Antano rūmų rūsį, Tiškevičių koplyčios mauzoliejų.
- „Arbatėlė su istorijos prieskoniu“: Kelionė po Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos pasaulį ir gyvenimą.
Kretingos pranciškonų vienuolynas
Orvidų sodyba: kur susitinka menas, gamta ir dvasinės paieškos
Viena įdomiausių rajono vietų - Orvidų sodyba. Joje po atviru dangumi eksponuojamos akmeninės ir medinės skulptūros. Jos turėtų būti įdomios ne tik modernaus meno mėgėjams, bet ir istorija, religija besidomintiems žmonėms: dėl skulptūrose vaizduojamų sakralių figūrų jos buvo naikintos sovietiniais metais, tačiau išliko ir dabar kasmet yra lankomos tiek tikinčiųjų, tiek paprastų turistų.
Vilius Orvidas - pablūdęs mistikas, šventasis, skulptorius, didžiųjų Žemaitijos akmenų (kūlių), ąžuolų ir kryžių saugotojas, sovietmečiu kūręs sodybą-muziejų. LRT.lt pašnekovai - dailininkas Vaidotas Žukas ir apie V. Orvidą dokumentinį filmą susukęs Vytautas V. Landsbergis - sutaria, kad V. Orvido būta neeilinės asmenybės.
Abu akcentuoja atvirumą, globą kitiems, dosnumą. Dosnumas ne tik materialinis, bet ir dvasinis. Menininkas į sodybą Salantuose priimdavo ir hipius, ir nuo narkotikų bei alkoholio priklausomus žmones, ir disidentus, o kai kurių priimtųjų ir visą gyvenimą pakeitė.
Palmyra Orvidaitė - Beniušienė, tautodailininko Viliaus Orvido sesuo, pasakojo, kad jos tėvas iš Šiaulių į šį kraštą persikėlęs, kai jį pakvietė statyti pamatų bažnyčiai. Gargždelės kaime likęs vyras su sūnumi čia prieš maždaug keturiasdešimt metų pradėjo gabenti lauko akmenis, ąžuolus.
„Vilius (red. Pas. P. Beniušienės brolis) ne tik įkūrė sodybą, bet kartu su tėvu gelbėjo lauko melioracijos akmenis, vežė ąžuolus, kad tik šie išliktų, jų nesusprogdintų ir nesuskaldytų. Jie taip pat gelbėjo ir sielas - tai tikriausiai ir buvo didžiausias darbas. Jie padėjo jaunimui, kuris tikėjo, norėjo atsiversti į Dievą, - pasakojo P. Beniušienė. - Čia buvo dvasinis centras, kai buvo draudžiama melstis, viskas vykdavo slaptai“.
Moteris sakė, kad ypatingą energiją sodyboje skleidžia ne tik skulptūros, bet ir pats sodybos planas - ji įkurta trikampyje, aplink kurį turėjęs būti kanalas.
Sodybą prieš daugelį metų pradėjo kurti Kazimieras Orvidas (1905-1989), iš savo tėvo Jono Orvido perėmęs akmentašio amato gudrybes. Iš pradžių tai buvo paprasčiausia kaimo sodyba, kurią metai iš metų vis labiau užvaldė akmuo.
Vėliau šiai akmenų karalijai sodybos-misterijos turinį suteikė Kazimiero sūnus vienuolis pranciškonas, skulptorius Vilius Orvidas (1952-1992). Jo dėka dabar sodyboje plyti įspūdinga ekspozicija iš didelių akmenų, storiausių rąstų, šaknų sąvartų, buities padargų, įvairių skulptūrinių akcentų.
V. Orvidas kurdamas sodybą veikė plačiai. Sovietmečiu samdė kranus, sunkiuosius savivarčius, buldozerius. Tam reikėjo nemažai pinigų, kuriuos skulptorius uždirbdavo darydamas neblogai apmokamus antkapinius paminklus. V. Orvido užsakymu, sodyboje kurį laiką dirbo ir Šateikiuose stovėjusio sovietų armijos poligono technika, visą laiką padėjo aplinkinių kolūkių mechanizatoriai.
Visa sodyba - tarsi kelių lygių: apatinė požeminė katakombinė dalis (dabar daug kur užgriuvusi); vidurinė - įprasta, nors ir čia laukia įvairiausios reljefo kliūtys, laiptai, pylimai, grioviai; ir aukštutinė, pasiekiama tik užsiropštus ant velėna užkrautų stogų, piramidžių, didžiųjų akmeninių terasų, rietuvių, ant storų, penkiametrių kelmų.
Visa sodyba yra milžiniško taisyklingo trikampio formos. Ši krikščionių ikonografijoje tradicinė Apvaizdos akis, V. Orvido sąmoningai komponuota, apjuosta kanalais, akmenų ir žemių pylimais, aiškiai matoma tik iš lėktuvo.
Norint patekti į centrinę sodybos dalį, būtinai reikia pralįsti pro žemus akmeninius vartus, apie 130 cm aukščio angą, paliktą po didele akmenų krūva. Paklausus V. Orvido, kodėl toks menkas įėjimas, jis atsakė: „Lai žmonės nusižemin…“.
Sovietmečiu sodyba, kurioje lankėsi net tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas, buvo virtusi tam tikru pasipriešinimo okupantų rėžimui simboliu ir neprisitaikiusių žmonių, ypač jaunimo, susitikimo vieta. V. Orvidas gimtinės sodyboje globojo jaunuosius menininkus, skatindamas juos kurti, statydamas jų drožinius į vieną gretą su savo skulptūromis, padėjo dvasinę pusiausvyrą praradusiems žmonėms.
Iki šiol ši sodyba traukia žmones. Čia vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai, skirti V. Orvido atminimui. Dabar sodyboje mažiau Lietuvos žmonių, atklystančių pasisemti dvasinių jėgų, nes nebėra Viliaus ir jo auros. Tačiau iš naujo Orvydų sodybą atranda užsienio turistai.
Apie 1985 m. Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau - į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Orvidų sodyba
Atminimo renginiai ir kūrybinės sąsajos
Į vienuolyno refektorių rinkosi V. Orvidą pažinoję žmonės, menininkai, vienuoliai, o jų centre - garsus ukrainiečių režisierius, operatorius, scenaristas Oleksandras Dirdovskij (Oleksandr Dirdovskyi), sukūręs daugiau kaip 45 filmus, laimėjęs ne vieno tarptautinio kino festivalio prizą.
Menininkas tvirtino, kad abu su žmona Larisa Dirdovska, kuri taip pat dalyvavo atminimo vakare, jau 31-erius metus domisi V. Orvido kūryba. Po V. Orvido mirties, O. Dirdovskij dar kelissyk atvyko į Lietuvą, suko filmus apie Viliaus gyvenimą ir kūrybą.
Kuo gi filmų kūrėją Oleksandrą taip traukė ši vieta? „Įsižiūrėję į sodybos kūrinius, jaučiame tiesos paprastumą, amžinumą laikinume, lacrime rerum (lotyniškai - verkiančius daiktus). Filmuojant ir apima graudulys - išgyvename ir savo vienatvę tarsi bendrą žmogaus ir skulptūros likimą. Tėvo ir sūnaus Orvidų, jo bičiulių sukurtą trikampę erdvę - tokia buvo unikalios sodybos forma, pokyčius, praregėjimus drįstame vadinti lietuviškuoju Aware (Žinančiuoju).
O. Dirdovskij žavi ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Antano Mončio darbai, - jis rado gilių filosofinių šių lietuvių kūrėjų sąsajų būtent su V. Orvido kūryba.
Kita renginio dalis skirta garsaus žemaičių disidento, pedagogo, mąstytojo šviesaus atminimo Justino Mikučio 102-osioms gimimo metinėms paminėti. Būtent jo ir buvo ištarta frazė apie V. Orvido kurto meno „taiklų nepataikymą“.
G. Šarka pasakojo, kad J. Mikutis suvokė meną kaip labai švarų procesą, skatindavo menininkus atsiduoti Dievui, netrukdyti Jam veikti per save. Jis pastebėjo, kad kaskart, apsilankęs pas J. Mikutį, Vilius sugrįždavo vis kitoks ir akmenį tašydavo, medį skaptuodavo gerokai tobuliau.
J. Mikutis, kaimo vaikas, augęs nepasiturinčioje šeimoje, taip siekė mokslo, kad, įstojęs į Kretingos pranciškonų gimnaziją, dažnai miegodavęs geležinkelio stotyje. Buvęs pedagogas, savamokslis mąstytojas ir filosofas, Lietuvos laisvės armijos kovotojas J. Mikutis tapo neprisitaikėliškos kultūros simboliu, turėjusiu įtakos kelioms menininkų kartoms.
Kretingos bažnyčios galerijoje ta pačia proga dar buvo surengta ir O. Dirdovskij nuotraukų paroda „Dar viena akimirka“, kurią jis paįvairino atgabenęs ir lietuvių tautodailės kūrėjo medžio skulptoriaus V.
M. Grigaliūnas gerai pažinojo V. Orvidą ir padėjo jam įrengti išgarsėjusią sodybą Gargždelėje. Kaip teigiama parodos anotacijoje, savo valią jis grūdino, vidines jėgas stiprino klajodamas pėsčiomis po stačiatikių vienuolynus, dvasinius centrus Vidurinėje Azijoje, vėliau dvasines patirtis grynino trampistų vienuolyne „Latrum“ Šventojoje Žemėje.
Šiandien Orvidų sodyba ir Kretingos pranciškonų vienuolynas išlieka svarbiais kultūros ir dvasinio gyvenimo centrais, pritraukiančiais lankytojus iš Lietuvos ir viso pasaulio.
tags: #orvidu #sodyba #pranciskonu #vienuolynas