Privatizavimas - tai valstybės teisės į turtą formalus perdavimas privačion nuosavybėn transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas veiksnys, sąlygojantis ekonominių reformų spartą ir sėkmę. Strateginis ūkio reformos tikslas - laiduoti, kad efektyviai būtų naudojami darbo, materialiniai, finansiniai ištekliai. Dėl to reikėjo skatinti ūkinę gyventojų, ūkio subjektų iniciatyvą, garantuoti teisines ir ekonomines sąlygas jų veiklai, sąžiningai tarpusavio konkurencijai, t.y. įteisinti privatų sektorių ir sudaryti jam sąlygas jam sparčiai plėtotis.
Privatizacijos procesas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prasidėjo vienu metu bei panašiomis politinėmis aplinkybėmis, bet skirtingi šalių politiniai sprendimai įtakojo skirtingus privatizavimo modelių pasirinkimus kiekvienoje iš Pabaltijo šalių. Tačiau, privatizuojant turtą, vis dar susiduriama su problemomis. Todėl privatizavimo proceso analizė Lietuvoje bei šio proceso palyginimas su užsienio šalių analogiškais procesais išlieka aktuali tema. Todėl šiame darbe analizuojami bei lyginami privatizavimo procesai Pabaltijo šalyse.
Anot Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Turto skyriaus vedėjo Edvardo Simokaičio, dalyvauti aukcionuose bus paprasčiau: nebereikės į savivaldybę nešti dokumentų, ateiti registruotis, atvykti į patį aukcioną. Nuo šiol viskas, ko reikia - kompiuteris ir interneto ryšys. Papildomų išlaidų dėl šios naujovės gyventojai neturės - mokesčiai išlieka tokie patys kaip ir iki šiol.
Bendriausia prasme privatizacija - valstybės vaidmens ekonomikoje siaurinimo procesas, kurio metu siekiama didesnio privataus sektoriaus vaidmens įvairiose ūkinėse srityse. Šiam sektoriui, atsisako tam tikrų valstybės reguliuojamų ir finansuojamų funkcijų. Mokslo darbuose yra sutinkamas gana siauras privatizacijos supratimas. Tai valstybinės nuosavybės perdavimas į privačias rankas. Toks privatizacijos proceso supratimas Vidurio ir Rytų Europos šalyse sąlygojo didelę valstybinio sektoriaus dalį ekonomikoje ir jo privatizavimo dideliais mastais būtinybę.
Mokslinėje literatūroje nurodomi du privatizavimo tipai, besiskiriantys savo tikslais ir uždaviniais bei dažniausiai naudojamais privatizavimo metodais - privatizacija rinkos ekonomikos šalyse ir privatizacija Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Kaip nurodo Solnyškinienė J., šiai vyksta evoliuciniu keliu. Tradicinės privatizavimo analizės teorijos (nuosavybės teisės teorija, viešųjų sprendimų teorija, agentinė teorija, transakcijų teorija ir kt.) neapibrėžia privatizacijos vietos pokomunistinėse transformacijos procesų sistemose, todėl tikslinga analizuoti, kaip šis procesas traktuojamas skirtinguose ekonominės transformacijos teoriniuose modeliuose.
Yra žinomos dvi pagrindines koncepcijos - šokoterapinė ir gradualistinė, kurios atspindi tam tikrus idealius ekonominės politikos variantus transformacijos laikotarpiu. Šokoterapinė doktrina, dar vadinama ortodoksine, remiasi neoklasikinėmis nuostatomis apie ekonomiką, kuri analizuojama per ekonominių agentų ūkinius ryšius ir veiklą. Šios aplinkos. Šis interesus, visumoje užtikrins efektyvius rezultatus. Šokoterapinėje koncepcijoje sutelktas dėmesys į finansinę stabilizaciją ir privatizaciją, siekiant sukurti makroekonomines ir institucines prielaidas racionaliam agentų elgesiui. Koncepcija grindžiama nuostata, jog nors vieno iš transformacijos elemento nevykdymas, gali sukelti ekonominių agentų elgesio deformacijas. Šio ir masto supratimas, apibūdinamas kaip stiprus "smūgis" ir "šokoterapija". Šia nuostata paremtas ir privatizacijos proceso tempų ir mastų supratimas.
Gradualistinė ekonomikos transformacijos koncepcija yra orientuota ne į transformacijos pabaigą, o į patį transformacijos procesą, kuris, jos šalininkų požiūriu, yra ilgas. Ši ekonominės transformacijos koncepcija remiasi klasikinės ir keinsistinės politinės ekonomikos mokyklos požiūriais į ekonomiką. Jų supratimu ekonomika yra turto (resursų, pajamų ir produktų) apytaka, pirmiausia, kaip jų gamybos ir pasiskirstymo visuomenėje procesas, o taip pat tam tikri jų naudojimo būdai. Gradualistinėje strategijoje svarbiausiu turto formavimo veiksniu yra laikoma gamyba. Šis transformacijos proceso dinamiką. Dėl susiformavusios ekonominės sistemos inercijos, šios sistemos transformacijos procesas turi laipsniškumo ir nuoseklumo pobūdį. Šiasi institucinė aplinka ir žmonių elgesio motyvacija. Institucinis pertvarkymas procesui šioje koncepcijoje skiriamas gana menkas dėmesys. Valstybinio turto privatizavimo procesas joje taip pat suprantamas kaip laipsniškas procesas. Šiau su viena išlyga, jog laikinai ar ilgesnį laiką bus fiksuotos kainos.
Melniko pokomunistinės transformacijos koncepciją sąlyginai galima vadinti "Bendrųjų Europos namų kūrimo" koncepcija. Joje autorius akcentuoja Rytų Europos valstybių siekį įsilieti į europinės ir pasaulinės globalinės integracijos procesus. Šiai koncepcijai būdingas šokoterapinis požiūris į reformas pobūdį, t.y. Transformacijos pagrindu Melnikas laiko verslininkystę, kadangi ji sąlygoja transformacijos inicijavimo ir stimuliavimo procesus. Strateginiu ekonominės raidos Rytų Europoje tikslu autorius laiko stabilių nuosavybės santykių susiformavimą, o operatyviniu-taktiniu tikslu - efektyvaus nevalstybinio ekonomikos sektoriaus formavimą, nurodydamas, jog šis tikslas gali būti sprendžiamas, privatizuojant valstybinę ir visuomeninę nuosavybę pagrindinėse ekonominėse veiklos srityse.
Pagrindinės ekonominės transformacijos koncepcijos skiriasi ekonominės realybės suvokimo modeliais. Šie modeliai susiformavo skirtingose ekonomikos mokyklose ir yra priimtini jų atstovams. Ekonomikos realybės sampratos tik papildo viena kita. Šios, sudėtingą ekonominę tikrovę visais jos aspektais. .Į ekonomiką reikėtų žiūrėti kaip į vieningą įvairiapusę realybę. Iki šiol nėra aiški privatizacijos proceso vieta transformacinės procesų sistemoje ir jo sąveika su kitais procesais. Taigi, būtina praplėsti transformacijos sampratą bei privatizacijos proceso ir jo vaidmens šios transformacinės sistemos sampratą. Šiams, nedarbas dėl privatizavimo ir kt.
Privatizavimo Etapai
Nagrinėjant mokslinę literatūrą, buvo pastebėta, kad nėra vieningos nuomonės dėl privatizavimo proceso skirstymo į etapus. Priklausomai nuo pasirinkto kriterijaus arba pagal vyraujantį privatizavimo metodą, dažniausiai sutinkamas išskyrimas į du arba tris, kartais netgi keturis etapus, pagal tam tikrus būdingus bruožus. Dažniausiai sutinkamas privatizacijos proceso skirstymas į masinės ir komercinės privatizacijos etapus. Ši nuostata buvo įtvirtinta LR Valstybinio turto pirminiame privatizavimo įstatyme ir šio etapo pabaiga siejama su įstatymo galiojimo pabaiga. Taigi, pirmasis privatizavimo etapas truko iki 1995 metų, kuomet buvo priimtas LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, pagal kurį viešosios nuosavybės teise valstybei priklausantis turtas fiziniams ar juridiniams asmenims parduodamas tik už grynuosius pinigus rinkos kainomis. 1997 metais, priėmus LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo reikšmingus papildymus ir pakeitimus, prasidėjo kokybiškai naujas privatizavimo etapas.
Lietuvoje pirmasis privatizavimo etapas prasidėjo 1991 m. Tai buvo labai dinamiškas procesas. Čekius (įskaitant dalinius mokėjimus grynaisiais pinigais) - tai leido žmonėms aktyviai dalyvauti privatizavimo procese. Lietuvos Vyriausybė savo ekonomines reformas pradėjo formuodama erdvinės rinkos parametrus. Pirmasis žingsnis, vykdant ekonominę reformą, buvo spartus kainų liberalizavimas, įvykdytas 1991-1992 metais. Taip buvo siekiama įgyvendinti klasikinės ekonomikos teorijos propaguojamą rinkos apibrėžimą ir tikimasi, jog toliau rinkos formavimosi procesas vyks savaime.
Remiantis teiginiu, jog pereiti į rinkos ekonomiką galima tik dominuojant subjektams, suinteresuotiems aktyviai dalyvauti rinkoje, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, buvo priimti svarbūs sprendimai dėl skubaus masinės privatizacijos vykdymo. 1991 m. vasario 28 d. Aukščiausioji Taryba priėmė LR Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Privatizacijos programą sudaryti taip, kad valstybinis sektorius ir toliau vyrautų energetikos, ryšių bei transporto srityse. Čekiai - tai sertifikatai ar laikiniai liudijimai apie akcijų valdymą, kurie platinami masinės privatizacijos metu gyventojų tarpe. Šia pradine verte, kuri atspindėjo Taupomojo banko išduotoje Taupomojoje knygelėje.
Pasibaigus pirmajam privatizavimo etapui, buvo panaudota 93 proc. čekių: didžiausia dalis - 65 proc. panaudota valstybiniam turtui įsigyti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, 19 proc. skirta butams išsipirkti, 9 proc. - žemės ūkio įmonėms privatizuoti ir žemės sklypams išsipirkti, 7 proc. Šis gyventojų investicinėse sąskaitose, deponavimo tvarkos patvirtinimo investicinės išmokos bei kitos kompensacijos likusios investicinėse sąskaitose buvo deponuotos pagal 1995 m. rugsėjo 1 d. būklę. Investicinėse sąskaitose deponuotomis investicinėmis lėšomis iki 1997 m. sausio 1 d. buvo galima atsiskaityti, perkant nuomojamas gyvenamąsias patalpas, ne didesnius kaip 80 ha žemės sklypus, asmeniniam ūkiui naudojamą žemę (2-3 ha), sodininkų bendrijų narių sodo sklypus bei periodinius leidinius leidėjų užimamas patalpas. Šiamos į jokias valstybės obligacijas.
Pirmajame privatizavimo proceso etape buvo derinamos dvi iš esmės skirtingos koncepcijos. Pirmoji, kuri svarbiausiu privatizacijos proceso tikslu laikė makroekonominę stabilizaciją, kuri pasiekiama didinant finansinę drausmę, tam, kad privatizuotos įmonės iš karto prisitaikytų prie rinkos ekonomikos taisyklių. Didelis dėmesys yra skiriamas institucinei privatizavimo aplinkai bei teisiniam reguliavimui. Ši koncepcija daugiau orientuota į visuomenę ir mažiau reikšmės teikianti savaiminiam rinkos veikimui. Šiai mažinamas valstybinis sektorius. Šiau nuosekliai kažkurios nebuvo laikomasi. Tokių dviejų praktiškai nesuderinamų koncepcijų taikymas nulėmė, tai, jog reformų pradžioje trūko mokslininkų analitikų ir valdžios atstovų...
Privatizavimo Tikslai ir Siekiai
Pasaulinė privatizavimo teorija ir praktika leido suformuluoti pagrindinius privatizavimo tikslus ir siekius. Visus juos galima susieti su ekonominio rezultatyvumo didinimo siekimu įmonės, šakos ar visos ekonomikos mastu. Apžvelgus privatizavimo tendencijas pasaulyje, sąlyginai galima išskirti grupę valstybių, vadinamų postsocialistinėmis, kuriose privatizacija sunkiai palyginama su minėtu procesu, vykstančiu rinkos ekonomikos šalyse, tikslų-rezultatų ir proceso mastų plėtotės greičio prasme bei privatizavimo proceso vietos globalinės socialinės- ekonominės raidos procesų sistemoje prasme.
Postsocialistinių šalių, tame tarpe ir Lietuvos, ekonominių - socialinių reformų programos paremtos “šokoterapiniu” ekonomikos transformavimo modeliu, kurio autoriai M. Friedmanas, L. Balcerovičius, H. Godmanas ir kt. Šalių perėjimo iš centralizuotos ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką strategija ir taktika yra formuojama, remiantis nuostata, jog ekonomikos reformavimas yra savaiminis, mažai valdomas procesas. Šia nuostata buvo grindžiamos ir privatizavimo strategija bei taktika transformacinio laikotarpuio pradžioje. Greitas ir visuotinas valstybinio turto privatizavimas, siekiant sukurti privačių savininkų sluoksnį ir išlaisvinti privačią iniciatyvą, buvo strateginis privatizavimo tikslas.
Daugelis ekonomistų teoretikų ir praktikų, politikų privatizaciją vertino kaip pagrindinę priemonę nuosmūkiui įveikti. Oficialiose prognozėse, lydėjusiose reformų programas ir laukiamus privatizavimo rezultatus, paprastai buvo nurodomas laikinas ir daug menkesnis gamybos sumažėjimas, ekonomikos pagyvėjimas greitu laiku buvo siejamas su aktyviu ir rezultatyviu privačiu verslu. Privatus sektorius šiuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi, tačiau jo veikla nepasižymėjo nei aktyvumu, nei rezultatyvumu, nes tam nebuvo ekonominių, teisinių, psichologinių sąlygų.
Jeigu analizuosime privatizavimo procesą ekonominio - socialinio rezultatyvumo požiūriu trumpalaikėje perspektyvoje privatizacija, kaip rodo teorinio ir praktinio patyrimo apibendrinimas, turi daugiau neigiamų, negu teigiamų pasėkmių. Transformacinio laikotarpio pradžioje buvo pasiektas pozityvus privatizacijos rezultatas - privati nuosavybė tampa vyraujančia, kas įgalina atsirasti ir vystytis rinkos santykiams. Šis rezultatas yra esminis pagrindinių privatizacijos tikslų sistemoje šiuo laikotarpiu. Trumpalaikėje perspektyvoje sunku tai įvardinti ekonominio rezultatyvumo kriterijais. Vienok rinkos santykių atsiradimo ir plėtros užtikrinimas sudaro galimybę įvertinti šį rezultatą ekonominio rezultatyvumo kriterijais ilgalaikėje perspektyvoje.
Privatizacija buvo ir yra būtinas, bet nepakankamas struktūrinių pertvarkymų elementas. “Didžioji privatizacija” tebuvo pirmasis struktūrinės reformos etapas. Pereinamosios ekonomikos laikotarpis daugelio ekonomikos ekspertų vertininimu (pav. Pasaulio banko, Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko) bus ilgas, reikalaujantis kruopštaus planavimo ir apmąstymų. Ilgalaikių tikslų - stabilios socialinės - ekonominės raidos siekimo privatizavimo priemonėmis - prasme turi būti įgyvendinami pagrindiniai ekonomikos tikslai bei kiti ilgalaikiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai tikslai.
Pasirinkimas tarp trumpalaikės politikos, orientuotos išeiti iš nuosmūkio, ir ilgalaikės - užtikrinti stabilią socialinę - ekonominę raidą - yra viena sudėtingiausių dilemų, su kuriomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir visos postsocialistinės Rytų ir Vidurio Europos šalys. Tose šalyse, kur ekonominės reformos yra orientuotos ne tik į trumpalaikių, bet ir į ilgalaikių tikslų siekimą nuo pat reformos pradžios, padėtis visumoje yra geriausia. Europos Komisijos ir Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko ekspertai Lietuvą vertina kaip vieną praščiausiai besivystančią Rytų ir Vidurio Europos šalį.
Privatizavimas Lietuvoje
Taigi, svarbiausias valstybinio turto privatizavimo politikos tikslas buvo sparčiai plėtoti privatų sektorių, ( ypač vidurinį sluoksnį, apimantį smulkius ir vidutinius verslininkus, ūkininkus), likviduoti neefektyvaus valstybinio ūkio monopolį ir kartu sudaryti būtinas ekonomines sąlygas rinkos ekonomikai įtvirtinti Lietuvos ūkyje. Nustatyti, kad pagrindinė mokėjimo už privatizuojamą valstybės turtą priemonė yra nemokamai Lietuvos respublikos piliečiams išdalinti investiciniai čekiai. Ribojant jų pardavimą, eliminuoti rublius kaip privatizuojamo turto įsigijimo priemonę. Išskirti 3 privatizuojamų objektų grupes: valstybinių įmonių turtas, valstybinis butų fondas, žemės ūkio įmonių (kolūkių) turtas. Privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduoti 10 proc. įmonės akcijų ir tuo pačiu užtikrinti jų suinteresuotumą sklandžiu įmonės privatizavimu. Privatizacijos programą sudaryti taip, kad ją įgyvendinus pramonės, statybos, prekybos ir paslaugų, žemės ūkio srityse vyrautų privatus sektorius.
Pirminio privatizavimo įstatymas, kurį Aukščiausia Taryba priėmė 1991 02 28 . Jis reglamentavo pramonės, statybos, transporto, energetikos, prekybos ir paslaugų, komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo, reabilitacijos įmonių bei įstaigų turto pirminį privatizavimą. Buvo nustatyta, kad po pirminio privatizavimo daugiau kaip 50 proc. privatizuojamo objekto vertės turi priklausyti privatiems asmenims. Be to šis valstybinis turtas turi būti privatizuojamas pagal Pirminio privatizavimo įstatymą ir tik po to likusi valstybinio turto dalis gali būti privatizuojama taikant kitus būdus.
Masinės privatizacijos objektai buvo valstybinių įmonių akcijos, jų paketai ( parduodami tik už konvertuojamą valiutą ), nedideli ūkio objektai ( kurių vertė neviršijo 30 tūkst. Lt ), atskiros gamybos priemonės, žemės ūkio įmonių ( kolūkių ) turtas, valstybiniai butai, žemė. Teisę įsigyti privatizuojamą gamybinės paskirties valstybinį turtą, parduodamą už investicinius čekius, turėjo tik Lietuvos Respublikos piliečiai bei nustatyta tvarka įsteigtos investicinės akcinės bendrovės; valstybinius butus - asmenys, turintys teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, o turtą, parduodamą už konvertuojamą valiutą - Lietuvos bei užsienio privatūs juridiniai bei fiziniai asmenys.
Pradiniame etape valstybinis turtas buvo privatizuojamas parduodant objektus aukcione, skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą, rengiant konkursus privatizavimo objektams, parduodamiems už konvertuojamą valiutą. Vėliau buvo įteisinti: uždaras aukcionas, uždaras akcijų pasirašymas, konkursas geriausiam verslo planui. Aukcionuose parduodamų objektų vertė negalėjo viršyti 30 tūkst. Lt. Viešuose aukcionuose galėjo dalyvauti tik fiziniai asmenys, ne didesnės kaip 20 asmenų grupės, uždarosios akcinės bendrovės. Investicinės akcinės bendrovės dalyvauti aukcionuose neturėjo teisės. Aukcionus rengė Privatizavimo tarnybos. Ne vėliau kaip prieš 20 dienų iki aukciono dienos informacija apie jį turėjo būti paskelbta privatizavimo biuleteniuose. Aukcionas buvo rengiamas, kai buvo ne mažiau kaip du jo dalyviai.
Aukciono dalyviai turėjo iš anksto sumokėti registracijos mokestį bei 10 proc. pradinės objekto kainos užstatą. Kad įvyktų aukciono sandoris reikėjo, kad pradinė objekto kaina būtų padidinta ne mažiau kaip 5 proc. Dėl piktnaudžiavimų tokia aukcionų vedimo tvarka buvo pakeista. Juose dalyvaujantys asmenys savo siūlomą kainą turėjo pranešti iš anksto paštu. Iki aukciono pradžios ir jo dalyviai, ir jų siūlomos kainos buvo nežinomi. Aukcioną laimėdavo didžiausią kainą pasiūlęs dalyvis. Viešo akcijų pasirašymo būdu buvo privatizuojamos valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, kurių vertė buvo ne mažesnė kaip 10 tūkst.lt. Viešame akcijų pasirašyme galėjo dalyvauti visi privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir investicinės akcinės bendrovės. Kaip įmonė bus privatizuota siūlė jos administracija, šias rekomendacijas peržiūrėjo ministerija steigėja, o galutinį sprendimą priėmė Centrinė privatizavimo komisija. Privatizavus įmonę, valstybei turėjo likti ne mažiau kaip 11 proc. ir mažiau kaip 50 proc. įmonės akcijų, t.y. privačiam sektoriui turi priklausyti daugiau kaip 50 proc. įmonės akcijų, bet ne daugiau kaip 89 proc. Pradiniame etape įmonių darbuotojams buvo skirta 10 proc. parduodamų akcijų. Po to Seimo sprendimu jie buvo padidinti net iki 50 proc.
Dabartinė Lietuvos privatizavimo institucijų struktūra susideda iš LR Vyriausybės, Privatizavimo komisijos, Valstybės turto fondo, Lietuvos Respublikos Seimo. Vyriausybė, vykdydama privatizaciją, turi nuspręsti, kaip valstybinis turtas bus perduodamas į privačias rankas. Šį sprendimą labai sunku priimti, nes be ekonominių veiksnių, privatizacijai įtakos turi ir politika. Paprastai parenkant metodą atsižvelgiama į turto nuosavybės istoriją, valstybinių įmonių finansinę ir konkurencinę padėtį, Vyriausybės ideologinį požiūrį į rinką ir kontrolę ir kitus veiksnius.
Privatizavimo Būdai
Viešas akcijų pardavimas - valstybei ar savivaldybei priklausančių akcijų pardavimas vidaus ar užsienio vertybinių popierių rinkose, o kaina nustatoma atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos santykį. Viešai parduodant akcijas nėra ribojamos nei akcijų, nei pirkėjų skaičius. Valstybė parduoda visuomenės nariams jai priklausančias akcijas iš karto visas arba dalimis. Yra skiriami du pardavimo būdai: valstybei priklausančių akcijų pardavimas ir nauja akcijų emisija. Pastarojo metodo varianto esmė ta, kad privatus kapitalas „įsilieja“ į valstybinį sektorių tam, kad sumažėtų valstybinio kapitalo dalis. Akcijos parduodamos tokia tvarka: naudojantis investicinio banko konsultacinėmis paslaugomis rengiamas oficialus akcijų pasirašymo dokumentas. Akcijų pardavimo garantas gali būti bankas ar kuri nors kita institucija.
Gali būti pasiūlyta akcijų kaina arba paskelbtas konkursas. Akcijos gali būti parduodamos tiek šalies viduje, tiek užsienio investuotojams. Jei akcijos jau išleistos, jos gali būti parduodamos vertybinių popierių biržoje. Tačiau gali būti taikomi apribojimai, kad akcijos neatsidurtų vienuose rankose arba visos užsieniečiams. Kai kada akcijos įmonės darbuotojams ar šalies piliečiams parduodamos už simbolinę kainą. Akcijų pardavimą garantuoja Vyriausybė. Pagrindinis viešo akcijų pardavimo visuomenei pranašumas - šio proceso viešumas, atvirumas, demokratiškumas, taigi šiuo būdu akcijas gali įsigyti visų visuomenės sluoksnių žmonės. Politiniu požiūriu toks pardavimas labiau priimtinas. Vienas iš šio būdo trūkumų yra tai, kad neišplėtota kapitalo rinka. Tai susiję su kapitalo rinkos valstybės reguliavimo klausimu. Vyriausybė turi garantuoti akcijų pardavimą ir kartais tokios garantijos pasireiškia kraštutinėmis priemonėmis. Šiuo metu viešo pardavimo būdu yra parduodamos tokios įmonės.
Viešas aukcionas - privatizavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o sandoris sudaromas su didžiausia kaina pasiūliusiu pirkėju. Viešo aukciono būdu privatizuojamos įmonės, iš kurių siekiama gauti patį didžiausią pelną, įvykdant privatizavimo programoje nustatytas sąlygas.
Viešas konkursas - vieno arba kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui, kurio investiciniai pasiūlymai ( pinigai, skirti trumpalaikiam ir ilgalaikiam įmonės įstatinio kapitalo didinimui), įvykdžius minimalaus darbo vietų skaičiaus reikalavimą, yra geriausi. Taip pat gali būti deramasi su 15 proc. geriausių pasiūlymų pateikusiais pirkėjais.
Viešo konkurso būdas gali būti taikomas tik tiems objektams, kurių privatizavimo sąlygas ir reikalavimus gali įgyvendinti pirkėjas. Privatizuojant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamas įmonės akcijas šiuo būdu, įmonės darbuotojams Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti pasiūlyta iki 5 proc. akcijų už nominalią kainą.
Tiesioginės derybos - vieno ar kelių privatizavimo objektų pardavimas tiesioginių derybų laimėtojui, kurio pasiūlytos kainos ir investiciniai pasiūlymai, įvykdžius privatizavimo sąlygose nurodytas minimalias d...
Pirmieji aukcionai vyks gruodžio 19-22 dienomis. Visos dalyvavimo aukcionuose sąlygos ir aukcionų vykdymo tvarka aptarta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintose taisyklėse (Klaipėdos miesto savivaldybės organizuojamų viešų aukcionų, kuriuose parduodami savivaldybės nekilnojamieji daiktai, vykdymo informacinių technologijų priemonėmis taisyklės). Paskutinis aukcionas, kurio dalyviams dar teks ateiti į savivaldybę, vyks gruodžio 20 d.
tags: #objektai #privatizuojami #parduodant #materialuji #turta #vieso