Trečiųjų Asmenų Turto Nuostolių Atlyginimas Auto Įvykio Metu Lietuvoje

Visi vairuotojai savo civilinę atsakomybę privalo apdrausti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas (TPVCAPD) užtikrina, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių.

Šios sutarties ypatumas yra tas, kad draudėjai negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, nes visos naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Šis draudimas galioja naudojamai transporto priemonei ir joje esantiems asmenims, turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui.

Pagal šiuo metu galiojančio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. - 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.

Taigi, draudimas yra garantas, kad nelaimės atveju pažeidėjas išvengs finansinių nuostolių, o nukentėjęs asmuo gaus priklausantį žalos atlyginimą.

Vyriausybė trečiadienį pritarė siūlymui didinti eismo įvykiuose nukentėjusių trečiųjų asmenų apsaugą ir sklandžiau atlyginti jų nuostolius. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimais į nacionalinę teisę perkeliama ES direktyva, pagal kurią mažiausia draudimo suma dėl žalos asmeniui turi būti 6,45 mln. eurų, o dėl žalos turtui - 1,3 mln. eurų. Maksimali siūloma tokios civilinės atsakomybės draudimo dėl žalos asmeniui suma - 6,45 mln. eurų, o dėl žalos turtui - 1,3 mln. eurų.

Finansų viceministrė Vaida Markevičienė sako, jog tai neturės tiesioginės įtakos kainodarai - draudimo paslaugos neturėtų brangti. „Didesnis maksimalus žalos atlyginimas tretiesiems asmenims neturės tiesioginės įtakos kainodarai ir draudimo paslaugų brangimas dėl šio pakeitimo neprognozuojamas“, - pranešime sakė V. Markevičienė.

Pasak ministerijos, tokios didelės draudimo išmokos itin retos. Nuo 2004 metų gegužės iki šiol yra žinomas tik vienas eismo įvykis šalyje, kurio metu padaryta žala siekė maksimalią draudimo sumą. „Visi šie pokyčiai leis sklandžiau ir operatyviau atlyginti žalą nukentėjusiems tretiesiems asmenims“, - sakė V. Markevičienė.

Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apsidraudęs asmuo padaro kitam asmeniui žalos, nukentėjusysis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek jo atsakomybę apdraudusiam draudimui.

Jeigu reikalavimas atlyginti žalą pareiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam ir jo daiktams padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą), taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais numatytais Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso XXII skyriuje teismo keliu.

Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą per vienerius metus kreipiasi į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudimą, draudimas turi atlyginti nukentėjusiojo patirtą žalą. Pagal KET reikalavimus vairuotojas turi įvertinti eismo sąlygas, pasirinkti optimalų vairavimo greitį, būti atidus sekdamas eismo situaciją, greitai orientuotis ir t.t.

Kiekvienas vairuotojas gali pakliūti į situaciją, kai gali tekti susidurti ne tik su baudžiamųjų įstatymų numatytais apribojimais, bet ir patirti finansinių nuostolių atlyginant nukentėjusiems asmenims padarytą turtinę ir neturtinę žalą, jei minėtų KET reikalavimų sąmoningai nesilaikoma ar net ir stengiantis jų laikytis, veikiant žmogiškajam faktoriui, kelių eismo taisyklių ( toliau- KET) pažeidimų išvengti nepavyksta.

Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė KET reikalavimus, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, atsako pagal BK 281straipsnio 1 dalį. Įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad nusikalstamą veiką įvykdęs asmuo turi atlyginti nukentėjusiajam turtinę ir neturtinę žalą (CK 4 str. 2d. 4p.).

Jeigu prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą buvo apdrausta draudimo sutartimi, nusikalstama veika padarytą žalą privalo atlyginti draudikas. Pagal CK 6. 254 straipsnio 2 dalį, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą.

Jeigu turtinę žalą įmanoma pilnai atlyginti, t.y. atlyginti nukentėjusiam asmeniui nusikaltimo išdavoje patirtus nuostolius, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, nes neįmanoma, dažnu atveju, kompensuoti asmens patirtų sunkių išgyvenimų, streso, skausmo ir kt., pinigais galima tik užtikrinti tam tikrą finansinį komfortą, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui naudotis tam tikromis priemonėmis dvasiniam diskomfortui pagerinti (sanatorinis gydymas, masažo procedūros ir kt.).

Teismas neprivalo „prisirišti“ prie nukentėjusiojo asmens ieškinyje nurodytos reikalaujamos sumos dydžio. Nustatyti neturtinės žalos dydį yra teismo kompetencija. Teismas nustato neturtinės žalos dydį, atsižvelgdamas į žalos sukeltas pasekmes, pažeidimo sunkumą.

Teisės pažeidimo pasekmės vertintinos nurodant asmens patirtų moralinių praradimų dydį, šių praradimų įtaką žmogaus kaip asmenybės vystymuisi, jo tolesnei visuomeninei, darbo veiklai, šeimyniniam gyvenimui ir kt. Taip pat nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į žalą padariusio asmens kaltę, žala padariusio asmens turtinę padėtį, ar padaryta turtinė žala ir į jos dydį.

Žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki eismo įvykio ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga.

Žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, dydis nustatomas pagal turėtas sugadinto turto remonto išlaidas, būtinas turto rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinosios remonto išlaidos (be pridėtinės vertės mokesčio) sugadinto turto rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti, kurias sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų detalių ir (ar) dalių vertė (sumažinant išlaidas keičiamų detalių ir (ar) dalių nusidėvėjimo verte), dažymo medžiagų vertė, taip pat sugadinto turto transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos papildomos išlaidos.

Atsakingas draudikas ar Biuras sugadinto ar sunaikinto turto apžiūrą atlieka Įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Apžiūros ataskaitos, techninės apžiūros protokolo ar panašaus pobūdžio dokumento kopijos pateikiamos nukentėjusiam trečiajam asmeniui (arba jo įgaliotam asmeniui) ir eismo įvykio kaltininkui - jų pageidavimu. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo nepristato atsakingam draudikui ar Biurui, jų įgaliotiems asmenims (ekspertams) sugadinto ar sunaikinto turto apžiūrėti tiesiogiai, jis turi pranešime apie eismo įvykį tiksliai nurodyti adresą, kur ir kada būtų galima atlikti turto apžiūrą, ir suteikti galimybę atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotam asmeniui apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą.

Nukentėjusio trečiojo asmens atsakingam draudikui ar Biurui teikiamoje pretenzijoje dėl padarytos žalos turi būti nurodomas nukentėjusio trečiojo asmens vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji ar korespondencijos gavimo vieta, telefono numeris, elektroninio pašto adresas (jei turima), prašymą atlyginti žalą pagrindžiančios aplinkybės ir žalos dydis, jeigu jis yra žinomas. Pageidaujantis gauti išmoką nukentėjęs trečiasis asmuo taip pat turi pateikti visus turimus dokumentus apie eismo įvykio aplinkybes, eismo įvykio dalyvių atsakomybę, žalą ir jos dydį, jeigu šie dokumentai nebuvo pateikti iki pretenzijos dėl padarytos žalos pateikimo dienos.

Atsakingas draudikas, atlygindamas žalą, visų pirma tenkina nukentėjusių trečiųjų asmenų pretenzijas dėl padarytos žalos. Neviršijant Įstatymo 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, įvykus draudžiamajam įvykiui pagal draudimo sutartį žala nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlyginama neatsižvelgiant į anksčiau pagal tą pačią draudimo sutartį dėl kito draudžiamojo įvykio jau mokėtas išmokas.

Atsakingas draudikas ar Biuras priima sprendimą dėl išmokos mokėjimo, atsižvelgdamas į dokumentus ir informaciją, kuriais įrodomas draudžiamojo įvykio faktas, eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybės, eismo įvykio dalyvių atsakomybė, Taisyklių II skyriuje nurodytus ir kitus reikšmingus sprendimui dėl išmokos mokėjimo priimti dokumentus (pavyzdžiui, žuvusio asmens mirties priežastis tyrusių įstaigų išvadas ir kt.).

Valstybinio socialinio draudimo išmokos, mokamos dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakingas draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmoka ir nekompensuoja privalomasis sveikatos draudimas.

Jeigu pareigą atlyginti žalą turi Biuras ir nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala ar kitokie eismo įvykio metu patirti nuostoliai nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlyginti pagal savanoriškojo nuostolių draudimo sutartį, Biuras moka tik neatlygintos žalos dydžio išmoką. Biuras nekompensuoja draudimo įmonėms išmokų, kurias jos išmoka pagal savanoriškojo nuostolių draudimo sutartį.

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.

Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui.

Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.

Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.

Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.

Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.

Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.

Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (TPVCAPD) tikslas - užtikrinti, kad dėl transporto priemonę vairavusio asmens kaltės įvykus kelių eismo įvykiui naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę būtų atlyginta trečiųjų asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui padaryta žala. Pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą atlyginami tik eismo įvykio metu nukentėjusios šalies patirti nuostoliai.

Paprastai eismo įvykių neturėję asmenys jaučiasi ganėtinai saugiai apdraudę transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Pirmiausia dėl to, kad niekas nesitiki patekti į eismo įvykį ar juo labiau jį sukelti. Antra, net jei asmuo ir būtų kaltas dėl eismo įvykio, tikimasi, jog nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą padengs draudikas.

Štai 2018 m. sausio 10 d. nutartimi Nr. 3K-3-44-1075/2018 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) išnagrinėjo ginčą dėl įvykio, kurio metu ant geležinkelio bėgių stovėjęs ir triukšmą mažinančias užtvaras įrenginėjęs ieškovo darbuotojo valdomas ekskavatorius susidūrė su AB „Lietuvos geležinkeliai“ priklausančiu šilumvežiu (varomąja traukinio dalimi). AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajam AB „Lietuvos geležinkeliai“ atlygino dėl įvykio patirtus nuostolius ir dėl žalos atlyginimo kreipėsi į Ieškovą. Šis, savo ruožtu, norėdamas išvengti žalos trečiajam asmeniui atlyginimo, kreipėsi į draudiką AAS „BTA Baltic Insurance Company“, kuris buvo apdraudęs transporto priemonės (ekskavatoriaus) valdytojų civilinę atsakomybę.

Aptariamoje nutartyje LAT nurodė, kad draudimo išmokos išmokėjimas ar atsisakymas ją išmokėti iš esmės priklauso nuo to, ar ginčo įvykis patenka į sąvoką „transporto priemonių eismas“, t. Komentuojamoje byloje Ieškovo darbuotojo valdomas ekskavatorius atliko darbo funkciją (įrenginėjo triukšmą mažinančias užtvaras), t. y., veikė kaip darbo mašina. Kasacinio teismo nuomone, toks transporto priemonės naudojimas nepatenka į „transporto priemonių eismo“ sąvoką, todėl įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu TPVCAPDĮ 2 str. 3 d. prasme.

Atkreiptinas dėmesys, kad draudiko teisė neatlyginti trečiajam asmeniui padarytos žalos dėl to, kad kaltininko transporto priemonė atliko darbo funkciją, nėra įtvirtinta nei TPVCAPDĮ, nei 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvoje 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir išplaukia tik iš plėtojamos teismų praktikos.

Tikėtina, jog analogiškai klausimas būtų sprendžiamas ir kitais atvejais, kai transporto priemonė yra naudojama ne kaip transporto priemonė, o kaip darbo mašina, t. y., kai transporto priemonė atlieka darbo funkciją, pvz., statybų ar kelių remonto metu ekskavatoriui užkliudant ir apgadinant kitą transporto priemonę.

Pagrindinės teisės ir pareigos

• Nukentėjęs asmuo: Teisė į žalos atlyginimą, pareiga pateikti pretenziją draudikui.
• Žalą padaręs asmuo: Pareiga apdrausti civilinę atsakomybę, teisė dalyvauti nustatant žalos dydį.
• Draudikas: Pareiga atlyginti žalą, teisė reikalauti grąžinti dalį išmokos, jei pažeistos sutarties sąlygos.

Draudimo Sumų Dydžiai

Draudimo sumos, galiojančios Lietuvoje nuo 2012 m. birželio 11 d., yra nustatytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme:

Šie dydžiai yra skirti užtikrinti, kad nukentėję tretieji asmenys gautų tinkamą kompensaciją už patirtus nuostolius.

Svarbu pažymėti, kad draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra fiksuota.

tags: #nuostoliai #treciuju #asmenu #turtui #auto #ivykio