Kiekviena valstybė atlieka daug funkcijų - apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės rekrecijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias šaltinis yra mokesčiai. Mokesčių esmė yra ta, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius ar natūrinius išteklius savo veiklai, tai yra funkcijoms vykdyti.
Mokesčius, kitas įmokas į biudžetą, rinkliavas nustato LR įstatymai. Jeigu valstybės išlaidoms mokesčių padengti nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi šalies mokesčių sistema. Lietuvos valstybės mokesčių sistema dar tik kūriama, ir būsimajam ar jau dabartiniam verslininkui bei vadybininkui, administratoriui svarbu šiuos sudėtingus finansinius santykius pažinti, suvokti, analizuoti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai: valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų.
Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo
Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis. Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema. Valstybės mokesčių politika tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Šiuo atveju pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Mokesčiai - ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose.
Mokesčių sistemos formavimasis
Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Šiuolaikinė mokesčių sistema, principai, nuostatos susikūrė ne iš karto.
Pirmosios užuominos mokesčių klausimais jau randamos 5- 4 a. Kova dėl krašto praturtėjimo iš užsienio prekybos vertė teoretikus ir praktikus sukoncentruoti dėmesį į muitus. Anglų merkantalizmo atstovas Tomas Menas (Thomas Mun, 1571-1641) siūlė mažinti mokesčius, eksportuojamoms prekėms ir įvežamoms prekėms, skirtoms eksporto reikalams, ir didinti mokesčius įvežamoms prekėms, skirtoms naudoti šalies viduje.
Ugningas tokių idėjų šalininkas ir skleidėjas buvo prancūzų maršalas Sebastjenas Vobanas (Vauban, 1633-1707). Jo nuomonė, nustatant mokesčius ir juos paskirstant, turėtų dalyvauti patys pavaldiniai, o karališkąją dešimtinę turėtų mokėti visi, turintieji kokias nors pajamas, be išimties. Anglijoje Viljamas Petis (Petty, 1623-1687), tyrinėjęs įvairias ekonomikos problemas, parašo - “Traktatą apie mokesčius ir rinkliavas” bei “Žodį išmintingiesiems” (apie Anglijos pajamas ir išlaidas ).Jis įvertino tuometinę mokesčių sistemą, kurią laikė atlyginimu už valstybės teikiamą globą. Finansų mokslui yra nusipelnęs ir fiziokratų krypties lyderis Fransua Kenė (Quesney, 1694-1774).
Tuo metu gyveno ir kūrė Adomas Smitas (Smith, 1723-1790). Savo ekonomines pažiūras 1776 m. išdėstė jį išgarsinusiame veikale “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas”. Jo suformuluoti apmokestinimo principai tapo klasikiniais. Skirtingai nuo fiziokratų, jis nurodė tris pajamų (mokesčių) šaltinius: pelną, žemės rentą ir darbo užmokestį. A. Smito idėjas toliau rutuliojo Deivydas Rikardas (Ricardo, 1772-1823) veikale “Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai”. Jis iškėlė ir mokesčių perkrovimo klausimus.
Plečiantis tarptautiniams ekonominiams santykiams ir grupinio kapitalo bendrovėms, iškilo dvigubo apmokestinimo problemos. Ekonomistų nuomone, dvigubas apmokestinimas žalingas ūkiui ir pažeidžia mokesčių teisingumo principą.
Mokesčiai Lietuvoje
Lietuvoje mokesčiais labiau pradėta domėtis 13 a., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 a.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokesčiai karo reikalams). Duoklė jau mokama Algirdo (1345-1377) laikais ir buvo dešimtoji valstiečių derliaus dalis (dešimtinė). 14 a. pabaigoje (apie 1380 m. ) duoklė įgyja jau kitokį pobūdį. Jos dydis ima priklausyti nebe nuo derliaus, bet nuo “dūmų”, tai yra sodybų skaičiaus (padūmės mokestis) ir buvo imama pagal nustatyto dydžio statinę - dėklą. Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai. 16 a. pabaigoje greta mokesčių natūra atsirado mokesčiai pinigais.
18 a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizija (surašymas). Apmokestinimo vienetu Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriškosios lyties gyventojas). Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas. 1861 m. Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įvesti papildomi - karo mokesčiai. 1918 m., Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis nauja valstybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 dieną priimtas mokesčių įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų klausimais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybei, mokesčiai buvo viena iš labiausiai reformų reikalingų sričių. Įvedus naujus mokesčius, buvo lengviau atsipalaiduoti nuo sovietinės finansų sistemos, artėti į Europos valstybių bendruomenę. Naujų mokesčių reikalavo ir besikuriantys laisvos rinkos santykiai, laisvos konkurencijos ir laisvų kainų akivaizda. Mokesčiai - tai privalomo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikrą apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus (subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, lengvatas, mokesčio sumą) mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą.
Mokesčio subjektas (mokėtojas) yra fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymais numatytus mokesčius ar rinkliavas. Mokesčio objektais laikomos įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Apmokestinimo vienetas - tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčio tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais.
Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai irgi skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, nors praktiškai nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių, ir riba priklauso nuo mokesčio perkėlimo galimybės. Teoriškai valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Svarbiausias apmokestinimo uždavinys - gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti.
Pagal administracinio paprastumo principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistema
Pasaulio šalyse imami įvairūs mokesčiai, jie savitai ir klasifikuojami. Pažymėtina, kad mokesčių rūšys bei jų skaičius priklauso nuo valstybės fiskalinės politikos. Čia mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus).
Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 24 įstatymais reglamentuojami mokesčiai, iš kurių 18 renkami į valstybės ir vietines rinkliavas). Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 21 mokestį ir neapima muitų bei kol kas socialinio draudimo mokesčio. Kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestinimo objektas ir tarifai. Lietuvoje apmokestinami šie objektai: pajamos, pelnas, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, šalies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai. Daugumai mokesčių Lietuvoje taikomi proporciniai ir vietiniai tarifai.
Pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos (įskaitant neapmokestinamąsias pajamas ) skirstomos į dvi klases - A ir B. Nuo 2004 m. Sausio 1 dienos nuolatinis Lietuvos gyventojas. Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarka priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskačiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį.