Nuosavybės teisė - tai daiktinės teisės institutas, nustatantis daiktų ir kito turto savininkų teises įgyvendinti šio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą.
Nuosavybės teisės subjektai ir objektai
Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Nuosavybės teisės objektai gali būti žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės, namų apyvokos daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kompiuterinės programos ir kitas materialus ar nematerialus turtas.
Savininko teisės
Savininko teisės į turtą, kuris yra jo nuosavybė, nepriklauso nuo kitų asmenų valios, jas gali riboti tik teisės normos ar paties savininko sprendimai (pavyzdžiui, turtą parduoti, paskolinti, išnuomoti, įkeisti, sunaikinti). Savininkas turi teisę leisti ar drausti kitiems asmenims naudotis savo turtu, išreikalauti prarastą turtą iš svetimo neteisėto valdymo, o įstatymų nustatytais atvejais - ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis įgijo turtą iš trečiojo asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Be savininko leidimo niekas neturi teisės turtą gadinti, teršti, ardyti, kitaip bloginti jo naudingąsias savybes.
Nuosavybė, paprastais žodžiais tariant, yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Remiantis šia taisykle, nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas.
Nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai
Nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (pirkimo ir pardavimo, išperkamosios nuomos, mainų, dovanojimo ir kitus), ją paveldėjus, pagaminus naują daiktą iš savo ar niekieno medžiagų, pasisavinus daikto vaisius ir pajamas, bešeimininkį daiktą, radinį, lobį, laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus, valstybei atlygintinai paėmus visuomenės poreikiams, konfiskavus ar kitu būdu už teisės pažeidimus perėmus privatų turtą, pagal įgyjamąją senatį (kai asmuo, kuris nėra daikto savininkas, jį sąžiningai įgijo ir nepertraukiamai valdė per įstatymų nustatytą įgyjamosios senaties terminą ir per tą laiką tikrasis savininkas nepareiškė pretenzijų į daiktą) ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Nuosavybės neliečiamumas ir apribojimai
Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. 1993 m. gruodžio 13 d.
Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta jau minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”. „[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.
Taip, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju. Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas - tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui.
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą:
- Tokį leidimą gali duoti teismas
- Įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Pavyzdys: Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdanti įmonė) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos.
Teisė į nuosavybę yra glaudžiai susijusi su asmens laisve. Karų metu iš aukų ne tik atimamos gyvybės, bet ir jų turtas. Pirmas žmogaus teisių katalogas - 1948 m.
Teisinis reguliavimas Lietuvoje
LIETUVOJE nuosavybės teisinius santykius reguliuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), kiti įstatymai, tarpvalstybinės ir nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys.
tags: #nuosavybes #zodzio #reiksme