Nuosavybės Teisės Apibrėžimas ir Turinys Lietuvoje

Šiame straipsnyje panagrinėsime nuosavybės teisės apibrėžimą ir turinį Lietuvos Respublikoje, remiantis teisės aktais ir teismų praktika.

Nuosavybės Teisės Samprata ir Esmė

Šiuolaikinės teisės samprata atskleidžiama per subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Individas, siekdamas apsaugoti savo interesus, yra priverstas gerbti kito asmens tokias pačias teises. Nuosavybės teisės prigimtinė esmė glūdi tame, kad tai yra viena pagrindinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos ir realaus įgyvendinimo pagrindas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įmonės, įgydamos nuosavybę, formuojasi kaip laisvos asmenybės, t.y. turėdamos savo turtą, jos tampa nepriklausomos nuo kitų subjektų valios.

Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi savo turiniu. Plačiausia savo turiniu daiktinė teisė yra nuosavybės teisė. Nuosavybė bendriausia, buitine prasme suprantama vienprasmiškai - kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Tai turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinius santykius.

Romėnų teisėje buvo skiriami daiktiniai (actiones in rem) ir asmeniniai ieškiniai (actiones in personem). Remiantis tuo padalijimu subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.20 str. įtvirtinta nuostata, jog daiktinė teisė  tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš jų.

Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. įgimta žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu. Iš pradžių buvo reglamentuojami bendruomeniniai daikts valdymo santykiai, o tik vėliau atsiradus valstybei ir teisei, susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis.

Nuosavybės Teisės Turinys ir Ribojimai

Konstitucijos 23 str. 1 d. garantuoja nuosavybės neliečiamumą, tačiau savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Neliečiamumas nėra absoliuti teisinė kategorija. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes.

Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šiomis teisėmis įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.

Siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.

Suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu.

Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindai

Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu, nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai  tai juridiniai faktai, kurios pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir atitinkamai įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolis, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisis į tą turtą neturi.

Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jų turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Šios teisės ir pareigos apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrindo.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. numatyti nuosavybės teisės įgijimo būdai. Prie išvestinių nuosavybės teisės pagrindų, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Tačiau šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu.

Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinis grupei.

Taip pat nuosavybės teisė gali būti įgyjama valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. Į teismą su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą.

Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinis įrodyms, lobis ir radinis perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nuostatos.

Nuosavybės teisę galima įgyti į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.

Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šis sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.

Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.

Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas perduoti daiktą turi būti aiškinamas pagal CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.

Apibendrinant, nuosavybės teisė yra sudėtingas ir daugialypis institutas, kurio įgyvendinimas priklauso nuo įvairių faktorių ir aplinkybių. Svarbu atsiminti, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama visuomenės interesais, tačiau tie ribojimai turi būti proporcingi ir pagrįsti.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindų Apibendrinimas:

tags: #nuosavybes #teise #apima