Vis dažniau diskutuojant apie lietuviško tapatumo reikšmę šiuolaikinio žmogaus gyvenime, iš tribūnų pasigirsta skambios mintys apie, neva, griūvančią lietuvių kalbos, kaip svarbiausios lietuviškos tapatybės formos, pilį. Visgi tokių diskusijų gausa ir aktualumas rodo, jog susirūpinimas lietuvių kalba pasiekė XXI amžiaus apogėjų. Tačiau kaipgi yra iš tikrųjų?
Lietuvių kalba vaikams - Būdvardis (LT)
Lietuvių kalba - šiuolaikinė kalba
Lietuvių kalba yra šiuolaikinė indoeuropiečių šeimos kalba, vartojama modernios visuomenės, tenkinanti visus jos poreikius. Iš kitų gyvųjų indoeuropiečių kalbų ji išsiskiria tuo, kad yra konservatyviausia, t. y. išlaikiusi daugiausia elementų, paveldėtų iš prokalbės ir drauge pritampančių prie dabarties. Antai mūsų kalboje, tiksliau - jos vakarų aukštaičių tarmėje, tapusioje bendrinės kalbos pagrindu, gana gerai išlaikyta trumpųjų ir ilgųjų balsių - ir kirčiuotų, ir nekirčiuotų - priešprieša, pvz., puikiai skiriame tokias vardų ir bendrinių žodžių formas kaip Vytą ir Vitą, būdo ir budo, Rita ir Ritą ir t. t., ir pan. Lietuvių kalba išsaugojo kitose kalbose iškritusius ar pakeistus trumpuosius žodžio galo balsius, plg. sūnus ir ang. son, rus. syn; naktis ir vok. Nacht, ang. night.
Indoeuropiečių kalbų šeimos schema. Lietuvių kalba priskiriama baltų kalbų grupei.
Kalbos sunkumas ir mokėjimo svarba
Dėl kalbos sunkumo galima pasakyti tiek, kad visos kalbos yra ir sunkios, ir lengvos, nelygu kaip jas mokame ar norime išmokti. Jei tenkinamės tik elementaraus bendravimo poreikiais, galime pramokti daugybės kalbų ir jomis susikalbėti „gatvėje“.
Kitų - artimų ir tolimų - kalbų, jokiu būdu ne tik anglų, mokėjimas yra didelis turtas, suteikiantis galimybę matyti pasaulį ne „vienu kampu“, jausti ne viena širdimi ir siela. Anglų kalbos mokėjimas, neretai gana paviršutiniškas, iš tikro yra savita šio laiko mada, prestižo reikalas.
Tuo tarpu dabar plinta nuomonė, kad gimtosios kalbos mokytis nereikia, nes ją ir taip mokame. Tačiau kas paneigs, kad tas mokėjimo gylis ir plotis ne visų vienodas. Daug čia reiškia tėvai, seneliai, aplinka, auklėjimas. Vieniems užtenka minimumo, buitinės kalbos, kiti siekia nerti giliau, skaityti ir suprasti ne tik šiuolaikinę, bet ir ankstesnių amžių literatūrą.
Anglicizmai ir kalbos stuburas
Anglicizmai, kaip ir kitos svetimybės, jei jie gerai integruoti į lietuvių kalbos garsų, formų ir žodžių darybos sistemą ir jiems neturime atitikmenų, patys savaime nėra blogybė. Kiekvienos kalbos stuburas - gramatika, semantika ir garsų sistema. Susikurti terminų iš vidinių resursų, ypač naujoms sritims, reiškiniams nėra taip paprasta, tam reikia laiko.
Patirtis rodo, kad naujų sričių terminologinėse sistemose iš pradžių būna gana daug skolinių, bet laikui bėgant dalis jų pakeičiami savais naujadarais. Pavyzdžiui, su kompiuterijos skoliniais printeris, digitalizuoti gana sėkmingai konkuruoja savi naujadarai spausdintuvas, skaitmeninti. Blogybe skoliniai tampa tada, kai yra nesugramatinti arba stumia iš vartosenos įprastus savus žodžius, tarkim, jei vietoj spausdinti griebiamės printinti (ang. print), galbūt manydami, kad tai aukštesnio statuso žodis.
Kalbos ekonominė vertė ir valstybės vaidmuo
Dabar madinga sakyti, kad visos sritys, taigi ir kalba turi paklusti rinkos dėsniams. Kalbos ekonominė vertė priklauso nuo ją vartojančiųjų skaičiaus. Tarkim, parašęs romaną angliškai ar ispaniškai gali tikėtis didelio tiražo ir honoraro, o leidėjas - pelno, tuo tarpu lietuvių ar latvių kalbomis išleistas romanas nei tokio honoraro, nei pelno neatneš. Lietuviškai parašytas reikšmingas mokslo straipsnis, lietuvių kalba paskelbtas Nobelio premijos vertas atradimas nepasieks tarptautinės publikos. Ką tada daryti?
Mažų tautų kalbomis skleidžiama kultūra, mokslu turi ypač rūpintis valstybė, atsakingas verslas. Išliks tos tautos, kurios suskaitmenins savo kultūrinį ir mokslinį palikimą, turės kritinę masę kalbos vartotojų… Tam reikia didelių finansinių išteklių ir išmintingos valstybių politikos.
Nors Europos Sąjungos politika yra palanki mažoms kalboms, Europos ir tarptautinio bendradarbiavimo kalba yra anglų, kurios prestižas ir ekonominė vertė yra išskirtinai dideli. Lietuvių kalbos beveik nereikia tarptautinėms Lietuvos įmonėms, renginiams, reklamai, firmų pavadinimams… Taip siaurėja kalbos funkcijos, terminologijos laukas.
Jaunimo požiūris ir kovos už kalbą
Dalis jaunimo laiko prestižu laisvai kalbėti, dainuoti ir rašyti angliškai, jaučiasi esą pasaulio piliečiai. Kylant į kovą dėl kalbos reikia matyti priešą. Ne taip seniai tai buvo okupantai, prievarta diegę nacionalines kalbas ir kultūras „turtinančią didžiąją rusų kalbą ir kultūrą“. Dabar prievartos nėra, todėl anglų kalba priimama kaip skaniausias meduolis.
Dalis jaunimo neabejotinai nusigręžia nuo savo šaknų. Priežastys įvairios, apie svarbesnes pasamprotauta atsakymuose į ankstesnius klausimus.
Tarmių įvairovė ir reikšmė
Taip, lietuvių kalba pasižymi tarmių įvairove. Nesutikčiau, kad kalbėti tarmiškai visuomenėje yra gėdinga. Priešingai, išsilavinusiam žmogui tarmė gali duoti „pridėtinės vertės“. Prisimenu, kokiomis ovacijomis publika pasitikdavo aktorių A. Latėną, skaitantį Antano Strazdo eiles rytų aukštaičių uteniškių tarme. Per šias Vėlines per radiją klausiausi V. Rumšo skaitomo R. Granausko apsakymo „Šventųjų gyvenimas“. Dialogus aktorius perteikė žemaitiškai. Įspūdis nepakartojamas.
Lietuvių kalbos tarmių žemėlapis.
Žinoma, yra tokių žmonių, kurie gėdijasi tarmės, ypač į didžiuosius miestus atsikėlę iš provincijos. Tai priklauso nuo auklėjimo šeimoje ir mokykloje, kai kuriems tėvams ir mokytojams klaidingai manant, kad tarmės sunkina bendrinės kalbos mokymąsi.
Tarmės gyvybingiausios vidutinio dydžio miestuose. Stipriausias pozicijas jos išlaiko žemaičiuose, pvz., Telšiuose, Plungėje, Rietave. Taip pat tarmės stiprios kai kuriuose Aukštaitijos miestuose, pvz., Utenoje, Rokiškyje, Pasvalyje.
Tarmių kitimas ir išnykimas
Visais laikais tradicines tarmes būna geriau išlaikiusi vyresnioji karta, keičiantis kartoms randasi įvairių pakitimų, nes gyva kalba nestovi vietoje. Tarmės yra gyvybingiausios, vartojamos šeimų ir bendruomenių daugiau vienalytės etninės struktūros regionuose, ypač Žemaitijoje.
Dėl sparčios urbanizacijos ir globalizacijos tarmių kitimas dabar yra gerokai spartesnis nei anksčiau. Vienos tarmės plečiasi, kitų plotai siaurėja, nyksta ryškiausios tradicinių tarmių ypatybės, tačiau tol, kol kalba bus gyva, gyvuos ir tarmės, tik jos bus kitokios.
Kalba ir tapatybė
Pasaulyje yra nemažai lietuvių kalbos nemokančių žmonių, save laikančių lietuviais. Lietuvišką tapatybę jie grindžia arba lietuviškomis šaknimis, arba tik sąsaja su kraštu, Lietuva, kartais ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tarp jų yra amerikiečių, britų, švedų, rusų, žydų ir kitų kraštų atstovų.
Vis dėlto lietuvių kalba yra išskirtinai svarbi lietuviškai tapatybei. Juk nemokant kalbos neįmanoma visapusiškai įsitraukti į lietuvių kultūrinį ir socialinį gyvenimą. Todėl kitakalbiai lietuviai net ir sulaukę brandaus amžiaus vasaromis ir žiemomis vyksta į Lietuvoje rengiamus kalbos ir kultūros kursus.
Kalbos vaidmuo tautos ir valstybės gyvenime
Kalba lietuviui yra visų tautos vertybių pagrindas. Kalbos galia didžiulė, ji yra žmonijos galybės pasireiškimas, todėl ta galia turi sklisti tik iš tyrų minčių, pareigos žmonijai supratimo - tik tada ji daro stebuklus. Kalba kinta, ji keičiasi kartu su žmogumi, su socialiniu ir ekonominiu valstybės gyvenimu - nekintanti kalba gali tapti valstybės ir tautos kultūrinio vystymosi stabdžiu.
Svarbi ir kita Vydūno mintis - kad gimtosios kalbos taip pat reikia mokytis, tik tada ji atskleis joje paslėptus turtus. Tik gimtąja kalba galima apsakyti viską, ką mąstai, ką jauti, ką žinai.
Studentų požiūris į kalbą
Mūsų 2018-2019 m. atlikta universitetų studentų apklausa parodė, kad apklaustieji supranta, jog kalba nėra tik garsai, raidės ir gramatinės formos. Kitas svarbus dalykas yra suvokimas, kad kalba tai per tūkstančius metų brendęs, augęs, keitęsis protėvių palikimas, leidžiantis būti visaverčiu Lietuvos piliečiu. Tai leidžia atsakinėjusiems susieti save su tauta, valstybe ir net atkreipti dėmesį į tai, kad kalba tai tautos pagrindas ar didžiausias kiekvienos tautos turtas, vienijimo simbolis ir tikros valstybės požymis. Kitaip sakant, valstybė ir tauta negali egzistuoti be kalbos, kuri perduoda ne tik pačią identiteto idėją, bet ir kultūrą, papročius, tradicijas ir galų gale istoriją.
Kalbos reikšmės žodynuose
„Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiama 10 leksinių žodžio kalba reikšmių: 1. žodinio minčių reiškimo sistema; 2. kalbėjimas, dalijimasis mintimis, pašnekesys; 3. sakomoji ar pasakytoji mintis, pasakymas, pasakojimas, nuomonė; 4. prakalba (proginė kalba); 5. sugebėjimas kalbėti; 6. kalbėsena, balsas; 7. tam tikra kalbos skirtybė, atmaina; 8. minčių reiškimo būdas, stilius. 9. tarmė, šnekta; 10. prk. Tačiau šios reikšmės, nors suformuluotos moksliškai, labai svarbios, nes formuoja šiuolaikinio žmogaus sampratą ir požiūrį į kalbą.
Išvados
Apibendrinant, lietuvių kalba yra neįkainojamas turtas, kuris ne tik atspindi mūsų istoriją ir kultūrą, bet ir formuoja mūsų tapatybę. Globalizacijos iššūkiai reikalauja nuolatinio dėmesio ir pastangų, kad kalba būtų puoselėjama ir perduodama ateities kartoms. Tarmės, nors ir kintančios, išlieka svarbia kalbos dalimi, o valstybės politika ir visuomenės požiūris turi užtikrinti kalbos gyvybingumą ir prestižą.