Nuosavybė kaip ekonominė kategorija: apibrėžimas ir ypatumai

Nuosavybė yra kompleksinė ekonominė ir teisinė kategorija, apimanti įvairius aspektus, nuo turto valdymo iki teisinių santykių tarp asmenų dėl daiktų. Straipsnyje nagrinėjama nuosavybės samprata, jos apibrėžimas, teisiniai ypatumai ir funkcijos.

Nuosavybės apibrėžimas ir esmė

Nuosavybė - tai visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė). Kiekvienas turtas būtinai turi savininką, o apskaitininkai privalo apskaičiuoti tiek turtą, tiek ir nuosavybę (nurodyti, kam konkrečiai priklauso gėrybės, kuriomis disponuoja įmonė).

Nuosavybės sąvoka apskaitoje susijusi su turto investavimo į įmonę šaltiniu, kitaip tariant, apibūdina, kas konkrečiai įdėjo turtą į įmonę. Steigiant įmonę, visą turtą įdeda savininkas. Jiems priklausys ir įmonės ūkininkavimo rezultatas, gaunamas naudojant visą įmonės turtą. Šį rezultatą galima apibūdinti kaip pelną, pasireiškiantį konkretaus įmonės turto padidėjimu, arba nuostolį, pasireiškiantį šio turto sumažėjimu. Taigi savininkų nuosavybė biznyje atspindi tai, ką jie investavo į savo įmonę ir ką gavo iš jos veiklos, disponuodami visu turtu.

Vyraujantis nuosavybės pobūdis visuomenėje lemia ūkininkavimo formas, pajamų paskirstymą ir žmonių ekonominę gerovę, iš dalies ir teisinę santvarką, nes visuomenė siekia teisinėmis priemonėmis (nuosavybės teisė) apsaugoti esamos ekonominės tvarkos stabilumą.

Nuosavybės formos

Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė.

Nuosavybės forma gali būti:

• Individuali nuosavybė: Turtas priklauso vienam asmeniui (individuali įmonė).
• Daugiaasmenė partnerystė: Turtas priklauso keliems asmenims (ūkinė bendrija).
• Akcinė nuosavybė: Turtas priklauso akcininkams (akcinė bendrovė).

Štai lentelė, iliustruojanti nuosavybės formas ir pavyzdžius:

Nuosavybės teisės ir apribojimai

Kilus abejonėms dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. Pavyzdžiui, buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti.

Preziumuojama, kad pastato, statinio, įrenginio ar kitokios konstrukcijos savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jo savininkas (valdytojas). Jeigu visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę, tai valstybės institucija, į kurios uždavinius įeina tokios rūšies daiktų apsauga, įspėja savininką, kad jis nustotų netinkamai laikyti daiktus. Jeigu savininkas šio reikalavimo nevykdo, tai pagal atitinkamos institucijos ieškinį teismas gali šiuos daiktus iš savininko paimti. Paimti daiktai pereina valstybės nuosavybėn.

Psichologiškai visiems geriau suprantama nuosavybė per valdymą. Todėl teorijoje ir praktikoje vartojamas valdymo titulo terminas daiktinės teisės esmei apibūdinti. Pavyzdžiui, sakoma valdo kaip savininkas, nuomininkas, saugotojas ir pan.

Nuosavybė skirtingai nuo valdymo yra idealus (nematerialus) reiškinys - tai santykis tarp žmonių dėl daikto ir kt.

Nuosavybės įgijimo ir perleidimo būdai

Nuosavybė gali būti žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė), gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas, gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas), valstybės neatlygintinai (konfiskacija) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų, t. p. nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais.

Įgyjant nuosavybės teisę pagal išvestinius būdus įvyksta teisės perėmimas, o pagal pirminius - ne. Pagal pirminius įgijimo būdus įgijusiam nuosavybės teisę jokie šios teisės apsunkinimai negali būti nustatyti.

Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalies teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo.

Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos, tampa daikto savininku, jeigu darbo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu, be to, šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Jeigu medžiagos vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, daikto savininku pripažįstamas medžiagos savininkas.

Kad įgytas palikimas, įpėdinis turi jį priimti. Kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę.

Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius.

Nuosavybė ir valdymas

Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisės į daiktą. Radęs pamestą daiktą asmuo privalo grąžinti jį pametusiajam, jeigu jis yra žinomas. Daiktą radęs asmuo ar policija perduotą rastąjį daiktą privalo saugoti šešis mėnesius. Saugojimo metu radiniu negalima naudotis. Jeigu per tą laiką paaiškėja daiktą pametęs asmuo, daiktas jam grąžinamas, bet prieš tai jis turi atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas. Jeigu pametęs daiktą asmuo per nurodytą laiką nepaaiškėja, daiktas neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad šis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis.

Jeigu bešeimininkis ir rastas daiktas dėl ilgo laikymo gali sugesti ar prarasti dalį vertės, tai policija, finansų, kontrolės ar savivaldybės institucija privalo imtis priemonių, kad daiktas, esant galimybei, būtų parduotas, o už jį gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip praradusiam daiktą asmeniui. Asmuo, radęs daiktą ir grąžinęs jį pametusiam asmeniui arba nustatyta tvarka perdavęs jį policijai, turi teisę gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidas daiktui saugoti ir perduoti atlyginimą ir užmokestį už radimą.

Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama. Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. Istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintis lobis gali būti paimamas pagal įstatymą visuomenės poreikiams.

Nuosavybė ir finansai įmonėse

Kiekvienoje įmonėje sukauptas turtas turi turėti savininką. Steigiant įmonę, visą pradinį jos turtą įdeda steigėjai (savininkai). Nuosavybės kitimas negalimas be turto kitimo.

Finansai atlieka perskirstomuosius santykius bei vykdo kontrolės funkciją. Šios funkcijos objektas - sukurto visuminio projekto vertė. Finansų išteklių kaita planuojama „ į priekį“. Objektyvios finansų galimybės priklauso nuo žmonių valios ar noro. Subjektyvios finansų galimybės priklauso nuo žmonių valios ar noro.

Trečiųjų asmenų dovanotas įmonės turtas - akcijos. Kiekviena akcija suteikia po vieną balsą. Akcininkas yra savininkas, turintis balso teisės akcininkų susirinkime. Akcijos suteikia teisę į likusį korporacijos turtą (turtas minus įsiskolinimai). Specialūs šių vertybinių nuosavybės popierių lakštai atitinka materialiąsias akcijas. Juose nurodoma, kam priklauso ši akcija, vardas, pavardė, asmens kodas ir adresas, bei turimų akcijų suteikiamas teises. Paprastosios akcijos suteikia vienodas teises. Jos savininkai turi teisę į dividendų gavimą.

Uždirbtas grynasis pelnas padidina nuosavybės sąskaitą. Kapitalo kategorija nusako, kokia turto dalis priklauso savininkui. Todėl savininkams lieka gražinus visas įmonės skolas ir įsipareigojimus.

Paprastai dauguma įplaukų naudojama savininko asmeninėms reikmėms. Jų savininkas gali skirti paramai ir labdarai. Savininkų veiksmus nustatant išsimokėtinų dividendų sumą lemia savininko nuosavybės sumažėjimą. Negrąžinamai tampa tikra, visiška jo gavėjo nuosavybė, nuosavybė, ar kitų įmonių - trečiųjų asmenų - dovanotieji įnašai. Gerinančios priemonės gali būti laikomos įmonei dovanotu turtu, kad būtų galima apytiksliai išmatuoti. Santykius tarp daiktų apibūdina teisę dvejopai - objektyviai ir subjektyviai, valdymu, naudojimu, disponavimu. Ši teisių triada įvardijama kaip nuosavybės teisių turinys.

Teisiniai aspektai

Civilinės teisės doktrina ir įstatymų leidėjai atsisako nuo nuosavybės teisės nedalumo ir savininko absoliutaus viešpatavimo daiktui principo. Šios iš nuomos sutarties, gali būti civilinės apyvartos ir įkeitimo dalyku. Šios nuosavybės santykius, pagrįstos „elementariojo“ modelio pagrindu, t.y. „vienas daiktas - vienas savininkas“. Šios suskaidytos, dvigubos ir t.t.

Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą.

Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą kilnojamąjį daiktą (turtą) valstybei pereina nuo atsiskaitymo su daikto (turto) savininku momento.

Jeigu kilnojamasis daiktas įgytas atlygintinai tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jo valios nustojo būti jo valdomas. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.

Nuosavybės teisės raida Lietuvoje

Lietuvoje pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė. 10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu.

1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte). SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje per pakankamai trumpą laiką iš naujo suformuota veiksminga privačios nuosavybės sistema privatizavus didžiąją dalį buvusio valstybinio turto ir grąžinus piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę), kuris jiems priklausė iki 1940. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.

Infrastruktūra ir nuosavybės teisės

Bendrinėje kalboje infrastruktūra suvokiama kaip elementų kompleksas, kuris suteikia pagrindą visai sistemai veikti. Šis kompleksas (inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos, komunaliniai, visuomeniniai, prekybos ir kiti paslaugoms teikti ar aplinkos kokybei gerinti reikalingi objektai). Šis kompleksas: tai vandens bei nuotekų surinkimo, elektros, gamtinės dujos bei centralizuotai gaminamos šilumos transportavimo infrastruktūra, kuri turi užtikrinti gerą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija ir vandeniu bei tinkamai šalinti ūkines ir paviršines nuotekas.

Inžinerinis sistemas plėtojimas ir eksploatavimas turi atitikti visuotinumo, tęstinumo, prieinamumo principus bei nepažeisti vietovės ar miesto gamtinės ir urbanistinės aplinkos bei užtikrinti gerą sistemos veikimą. Todėl infrastruktūros planavimo bei organizavimo funkcijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 str. 14 p.

Nuo XX a. vidurio inžinerinė infrastruktūra ir jos teikiamos paslaugos buvo laikomos valstybės prerogatyva. Valstybės nuosavybė ir valdymas, vertikali integracija ir masto ekonomija buvo laikomos pagrindinėmis priemonėmis vartotojų poreikiams tenkinti. Šiau ne tik teorija ir užsienio šalis pavyzdžiai, bet ir Lietuvos patirtis atskleidžia, kad privati nuosavybė visuomenei ir ekonomikai yra naudingesnė nei valstybinė.

Valstybinės institucijos tvarkosi blogiau nei privatus subjektas, nes turi mažiau paskatų gerai tvarkytis, nuolat painioja ekonomiką su politika, taip spręsdamos vienadienes politines problemas. Privatus subjektas rizikuoja savo, o ne kitu turtu, pelnas reiškia vissą pirma jo paties turto padidėjimą, nuostolis - jo turto sumažėjimą. Taigi motyvacijos dirbti efektyviai savininkas turi daugiau nei valstybinio turto tvarkytojas.

Šio darbo naujumas pasireiškia tuo, jog nuosavybės teisės įgijimo į inžinerinės infrastruktūros objektus problematikos, nei moksliškai, nei praktiškai iki šiol niekas neanalizavo. Taip pat negausu teismų praktikos nagrinėjama tema, todėl ir praktikoje neatskleistas galims problems egzistavimas ir jų sprendiniai.

Sisteminės analizės metodas naudojamas analizuojant sąlygas, kurioms esant ribojama inžinerinės infrastruktūros objektų civilinė apyvarta; taip pat taikant šį metodą analizuojamas subjektų teisnumo santykis nuosavybės teisės įgijimo į minėtus objektus požiūriu. Loginiu-analitiniu metodu analizuojama inžinerinės infrastruktūros objektų kaip nekilnojamasis daiktas.

tags: #nuosavybe #kaip #ekonomine #kategorija