Juozas Tomkus gimė 1896 m. kovo 25 d. ūkininko šeimoje Raseiniuose (Raseinių valsčius).
Žygdarbiai, kuriuos įvykdė atkaklusis žemaitis, patvirtina, kad tauta gali juo didžiuotis ir amžinai likti dėkinga už laisvę ir Nepriklausomybę, dėl kurios jis ir savosios gyvybės nepagailėjo. Palikęs ryškų pėdsaką, stiprinant Lietuvos valstybę, pats jos atmintyje neišliko.
Pirmąsias raides pažino prie mamos verpimo ratelio. Kaimo daraktorius išmokė pradžiamokslio, o baigęs pradinę mokyklą ir daugybos lentelę žinojo. Begalinis noras tęsti mokslus, atvedė į Veiverių mokytojų seminariją, ruošusią tuometinius Lietuvos šviesulius.
Seminarija nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vienintelė Lietuvos mokytojų lietuvių rengimo įstaiga, kurioje dirbo Lietuvos mokytojų tėvu vadinamas Tomas Ferdinandas Žilinskas (1840-1925), dėstęs matematiką, gamtos mokslus ir lietuvių kalbą.
I pasaulinis karas ir tarnyba Rusijos kariuomenėje
Kilus I pasauliniam karui, 1915 m. gegužės 21 d. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir paskirtas į 17-jį batalioną, o gruodžio 20 d. buvo perkeltas į raitelių gvardijos atskirąjį pulką.
Pasiųstas ir 1916 m. gegužės 1 d. baigė Vilniaus karo mokyklą, kuri tuo metu jau buvo evakuota į Poltavą. Tuo pačiu metu jam suteiktas praporščiko laipsnis ir paskirtas į 149-jį pėstininkų atsargos pulką jaunesniuoju karininku.
1916 m. rugsėjo 20 d. buvo persiųstas į Oranienbaumo (į vakarus nuo Sankt Peterburgo prie Suomių įlankos) karininkų šaulių mokyklą, kur baigė kulkosvaidininkų kursus.
Nuo 1916 m. gruodžio mėn. tarnavo 310-jame Šacko (Ukraina, Voluinės apskr. šiaurės vakaruose) pėstininkų pulke. Dalyvavo kovose su vokiečiais ir autrais Rumunijos fronte, Karpatuose ir buvo apdovanotas. 1917 m. vasario 18 d. buvo suteiktas paporučikio laipsnis ir paskirtas kulkosvaidininkų komandos viršininku.
1917 m. Rusijoje prasidėjus bolševikiniam perversmui, kurį laiką tarnavo lietuvių batalione Vitebske (dab. Baltarusija), o atamano Aleksandro Dutovo armijoje kovėsi su bolševikais.
Už tarnybą Rusijos imperijos kariuomenėje buvo apdovanotas Šv.Anos ir Šv. Stanislovo trečio laipsnio ordinais.
Sibiro Vytauto Didžiojo vardo lietuvių bataliono kūrėjas
Per Rusijos pilietinį karą lietuvių karininkai Kazys Navakas, Ignas Podgaiskis, Juozas Tomkus, Vytautas Kasakaitis ir Petras Linkevičius be Centrinio lietuvių biuro sankcijos, suderinusi klausimus su prancūzų ir lenkų karinėmis vadovybėmis, nutarė išskirti lietuvius iš lenkų kariuomenės į atskirą karinį vienetą - lietuvių batalioną. Tokiam sumanymui pritarė Novo-Nikolajevsko (Novosibirsko) tautos taryba.
Sutartis, palankiomis lietuviams sąlygomis buvo pasirašyta 1919 m. birželio 27 d. Leitenantas P. Linkevičius pradėjo formuoti pirmą atskirąjį lietuvių batalioną. Jis buvo pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Penktosios Sibiro divizijos, į kurios sudėtį įėjo ir Sibiro lietuvių batalionas, vadas buvo plk. Kazimieras Rumša.
Į batalioną tarnauti atvyko šešiolika karininkų: adjutantas I. Podgaiskis, pirmos kuopos vadas Jonas Motiejūnas, pirmos kuopos būrio vadas Vincas Tribandis, antros kuopos vadas K. Navakas ir šios kuopos būrio vadas Jonas Stanionis, trečios kuopos vadas Pranas Klimaitis, trečio būrio vadas Jonas Malionis, kulkosvaidininkų kuopos vadas J. Tomkus ir šios kuopos būrio vadas Petras Černeckas, ryšių kuopos viršininkas Petras Kiaušas, nerikiuotės vadas Juozas Eidukas, ūkio dalies viršininkas Alfonsas Navikas, maitinimo viršininkas Bronius Šuškevičius, gydytojas Jonas Gasiūnas. Bataliono asmeninę sudėtį sudarė 460 kareivių.
Pagrindinis ir vienintelis bataliono organizatorių tikslas, buvo sutelkti į kovinį vienetą Sibiro platybėse išsibarsčiusius tautiečius, pasiruošusius sugrįžti ir ginti Tėvynę. Visos Sibiro lietuvių kolonijos kiek galėdamos stengėsi prisidėti prie bataliono kūrimo. J. Tomkus kartu su Pranu Klimaičiu paruošė pirmą lietuvišką rikiuotės statutą.
Žinia apie Sibire kuriamą batalioną pasiekė Anglijos lietuvius emigrantus. Atsiliepė net 2 tūkstančiai tautiečių. Į Rusijos šiaurę buvo atplukdyta pirmieji 300 bedarbių savanorių. Pusę jų bolševikų agitatoriai perviliojo pas raudonuosius, kur buvo apgauti.
Algirdo bataliono kovinės vėliavos kūrimo istorija
Tuo metu Sibire vis labiau įsigalint raudoniesiems komisarams tautų pasiuntiniai ryžtasi kelionei į savus namus. Pirmieji buvo čekai ir slovakai, kurie, gavę Antantės pritarimą, išvyko į Vladivostoką ir jūrų keliu paliko Rusiją. Savo eilės liko laukti lietuviai, lenkai, latviai, kitos nacionalinės mažumos.
Lietuviams nepasisekė, nes jau minėtas J. Steponaitis apgaulės būdu perėmė čekoslovakų korpuso radiogramą ir tautiečiams paaiškino, kad nebėra galimybės pasitraukti per Vladivostoką. Teko keisti sugrįžimo būdą geležinkeliu ir patirti užpuolimus, plėšimus, kazokų smurtą.
Čerepanovo stotelėje išsodino iš vagonų. Po dviejų parų klaidžiojimo Bolšoj Kaltaj stotelėje užpuolė I. Gromovo partizanų gauja ir nuginklavo. Po to ilgesniam laikui buvo perkelti į Čeriomuškų kaimą. 1918 m. gruodžio 9 d. rytmetį iš štabo atėjo vyriškis su popieriaus lapu, kurį sekė būrys kazokų.
Perskaičius kariškių pavardes, liepta jiems rikiuotis lauke. Čia apsupo sargyba ir grasindama nuogais kardais nuvarė į kaimo kapinaites, kur spaudžiant trisdešimties laipsnių šalčiui įsakė nusirengti nuogai ir žvėriškai užkapojo kardais. Buvo nukankinti poručikas Alfonsas Navikas, karužas Vytautas Kasakaitis, karininkas Jonas Maleris, karininkas Bronius Šukevičius, podporučikas Jonas Eidukas, eiliniai Tarskis, Kazys Norvilas, Jonas Silevičius ir trys rusų karininkai.
Gruodžio 24 d. bataliono likučiai bei karininkų žmonos su vaikais vieškeliu patraukė į Kuznecką (dab. Novokuzneckąs). Pakelės buvo nuklotos jaunų bei senų vyrų, moterų ir vaikų lavonais. Bolševikų retinamos bataliono gretos tirpo. Nelaukdami liūdno likimo dalis kovotojų pasišalino kas kur galėjo.
J. Tomkaus kelionė į Maskvą užtruko keletą mėnesių, o mirtis daug kartų žvelgė jam į akis - teko įveikti užkardas, keisti išvaizdą ir dokumentus. Galiausiai dalis bėglių pateko į Krasnojarsko ir Irkutsko kalėjimus. Abiejuose kalėjimuose 1919 m. devynis mėnesius kalėjo ir J. Tomkus. Išsilaisvinti iš kalėjimo padėjo latvis čekistas ir Lietuvos specialioji misija Maskvoje. Laimingai pasiekė Maskvą bei rašytojo ir diplomato Jurgio Baltrušaičio kabinetą, kuris 1920-1922 m. vadovavo Lietuvos specialiajai misijai.
Nepriklausomos Lietuvos specialiosios misijos Maskvoje II sekretorius
Misijos vadovas J. Baltrušaitis, išklausęs Sibiro epopėjos „laimės kūdikio“ pasakojimo, ryžosi J. Tomkų įdarbinti misijos II sekretoriumi. Deja, misijoje išbuvo ne visą pusmetį, nes jautė, kad buvo sekamas čekistų, bodėjosi klestinčia korupcija, kontrabanda ir čekistų persekiojimu.
Sugrįžimas į Lietuvą ir tarnyba Lietuvos kariuomenėje
Kaip diplomatinis kurjeris, 1921 m. gegužės 2 d. sugrįžo į Lietuvą, o gegužės 19 d. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas 12-jo pėstininkų pulko 2-sios kulkosvaidininkų kuopos jaunesniuoju karininku.
Tų pačių metų liepos 14 d. suteikiamas pėstininkų vyresniojo leitenanto laipsnis, liepos 19 d. paskiriamas kulkosvaidininkų kuopos vadu, vėliau ir pulko švietimo komisijos pirmininku.
1922 m. gegužės 1 d. suteiktas kapitono laipsnis, perkeltas į Generalinio kariuomenės štabo Žvalgybos skyrių. 1922 m. spalio 18 d. paskirtas žvalgų dalies karininku ypatingiems reikalams. Nuo 1922 m. lapkričio 1 d. iki 1922 m. gruodžio mėn. buvo 12-jo žvalgų punkto viršininku, o nuo 1923 m. sausio 7 d. buvo žvalgų dalies viršininku.
Klaipėdos krašto sukilimas ir Mažosios Lietuvos savanoriai
Jau būdamas Vilniaus karo mokyklos kursantas, J. Tomkus palaikė ryšius su aktyviais vietos lietuviais ir tapo neabejingu Lietuvos likimui. Kauno laikotarpiu buvusios pažintys atsinaujino, o lemiamos reikšmės turėjo susitikimas su būsimu Ypatingosios paskirties rinktinės vadu Jonu Polovinsku-Budriu (1889-1964), kuris tuo metu tarnavo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgybos dalies viršininku.
Pastarasis tuo metu rinko Mažosios Lietuvos savanorius (MLS) ir rengėsi būsimam Klaipėdos krašto sukilimui, nes susiklostė Lietuvai nepriimtina padėtis - Prancūzija siekė įgyvendinti Lenkijos siūlomą Klaipėdos laisvosios valstybės (vokiškai Freistaat) idėją, kuriai pritarė ir provokiška Klaipėdos krašto Direktorija.
Rinktinės vadas, gerai žinodamas J. Tomkaus dalykines savybes (dalyvavo kovose, buvo kuopos vadu, mokėjo skaityti karinius žemėlapius ir orientuotis vietovėje), pakviečia jį į sukilėlių štabo viršininko pareigas. Kapitonas J. Tomkus nedvejodamas priima pasiūlymą ir tampa Mažosios Lietuvos savanoriu Oksu. Jis turėjo galimybę pasirinkti padėjėją - juo buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris kapitonas Juozas Šarauskas-Juozapaitis (1894-1941).
Leitenantas Juozas Skaisgiris (1901-1977) paskirtas raitųjų žvalgų kuopos vadu, slapyvardžiu Adolfas Balsys. Beje, tai ir būsimasis XIX vyriausybės žemės ūkio ministras 1938-1939 m., žymus miškininkas, politinis tremtinys. Majoras Pranas Kaunas (1891-1954) buvo karo atstovu prie sukilėlių štabo, slapyvardžiu P. Šneideraitis. Pasibaigus aktyviems sukilimo veiksmams P. Kaunas Klaipėdoje įsikūrė metams - buvo paskirtas 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko vadu. Pastarasis nuo 1923-ųjų kovo buvo įsikūręs tuometinėse kareivinėse (dabartinis Klaipėdos universiteto miestelis).
Į Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (VMLGK), kurio pirmininkas buvo žymus krašto veikėjas, aušrininkas Martynas Jankus, atsišaukimą atsiliepė 300 vietos lietuvininkų, kurių prasidėjus sukilimui dar padaugėjo.
Atsakomybę dėl paramos sukilimui iš Lietuvos pusės prisiėmė Lietuvos šaulių sąjunga ir jos vadovas Vincas Krėvė-Mickevičius. Lietuvos savanoriai - jaunimas, degęs noru tarnauti Tėvynei, nors ne ką nutolęs nuo žagrės, bet ryžtingai stojęs į šaulius. Tai ūkininkaičiai, gimnazijų vyresniųjų klasių moksleiviai, Dotnuvos žemės ūkio technikumo mokiniai su mokytoju Viktoru Ruokiu priekyje ir kiti, iš viso - 457 šauliai. Žinoma, daugiausiai savanoriais užsirašė buvę nepriklausomybės kovų kariai (621) ir karininkai (41).
Savanoriai slapta pasikrovė ešeloną ginklų, kitos lengvos karinės technikos iš Kauno Šančių kareivinių, užplombavo jį, o ant vagonų užrašė, kad sąstatas su bekonų kroviniu keliauja į Mėmelio uostą. Toks Lietuvos „eksporto“ sąstatas keliavo į Šiaulius krovinio papildymui. Kadangi Lietuva tiesioginio susisiekimo su Klaipėda dar neturėjo, sąstatas į paskirties vietą važiavo aplinkiniu keliu per Latvijos Priekulę, Vainodę ir ją pasiekė sėkmingai. Latvijos pasieniečiai net ir neįtarė, kad šiuo sąstatu važiuoja savanoriai. Istorikai nurodo, kad buvo suformuoti du tokie vagonų sąstatai.
Žinia, Lietuva už dalį savosios teritorijos dar 1921 m. atgavo Palangą, ir sąstatas atvyko iš Latvijos pusės į Bajorų stotį, kur ir buvo iškrautas.
Pasiskirstę į tris grupes, sukilėliai iškeliavo į Klaipėdą. Mažosios Lietuvos savanorių štabas ir jo viršininkas kapitonas J. Tomkus-Oksas įsikūrė Klaipėdos apylinkėse esančiame Gindulių (Krucken Görgo) ūkyje. Iš ten savanorių vadas J. Polovinskas-Budrys pirmosios grupės vadui majorui J. Išlinskui-Aukštuoliui įsakė išskirstyti kuopas į joms numatytus veikimo barus ir prisidengiant tamsa priartėti kuo arčiau miesto, o vėliau užimti uostą.
Antrai grupei vadovavo 28 m. amžiaus karininkas Mykolas Kalmantas-Bajoras iš Mėčionių kaimo (Mielagėnų valsčius, Švenčionių apskr.). Sausio 10 d. užėmė Pagėgius, o vėliau ir visą kraštą, suvaidino lemiamą vaidmenį paimant Klaipėdą. Prie savanorių iš Lietuvos prisidėjo ir vietos šišioniškių būrys. „Sausio 10 d. kairiau nuo Lauksargių pereita per sieną į Klaipėdos kraštą. Lauksargiai ir Pagėgiai užimti be pasipriešinimo”, - savo to meto ataskaitoje rašė M. Kalmantas.
Mėginta taikiai susitarti su prancūzais Klaipėdoje. Sausio 13 d. apie 4 val. ryto du jaunuoliai klaipėdiškiai pasiuntiniai Kibelka (kitur -Kavolis) ir Gervinas, su balta vėliava sustojo ties spygliuotų vielų tvora, kuria gynėjai jau suspėjo aptraukti savo pozicijų silpnesnes vietas. Pasiuntiniams buvo nurodyta vieta ties tiltu per Danės upę, prie faneros fabriko, kur jie buvo įsileisti. Juos nuvedė į Naujamiestyje įsikūrusio vokiško dienraščio "Memeler Dampfboot" redakciją, kur atvyko Klaipėdos civilinis vyriausias komisaras Gabriel Jean Petisné (1881-1931) ir keli karininkai - pasiuntiniams nenorėta rodyti nei prefektūros, nei kareivinių, todėl juos atvedė į neutralią vietą.
Čia pasiuntiniai įteikė raštą, pasirašytą Budrio, Mažosios Lietuvos savanorių kariuomenės vado ir Okso, štabo viršininko:
“(…)VMLG pavedė man eiti Klaipėdos miestan ir atstatydinti direktoriją, kuri prarado piliečių pasitikėjimą. Jos vieton visame krašte jau veikia gyventojų valia pastatytoji laikinoji krašto vyriausybė ir netrukus ji pradės veikti Klaipėdoje.(…) Mes sukilome tik nepakenčiamos direktorijos nuversti. Visa šalies tvarka pasilieka tokia, kaip ligi šiol yra buvusi, o su garbingąja Prancūzų kariuomene mes norime nustatyti širdingiausius santykius. Dėl to prašau Jūsų Ekscelencijos, Gerbiamasis Pone Ober-Komisare, atitraukti Prancūzų kariuomenę į jos būstines ir susilaikyti ją nuo karo veiksmų, o policijai įsakyti eiti savo tiesiogines pareigas, nekliudant man ramiai įžengti Klaipėdon. (…)”
Petisné paaiškino, kad prasidėjus kariniams veiksmams, visa valdžią perėmęs prancūzų dalinio vadas majoras H. Thibaut. Kitą dieną panašaus turinio raštas per pasiuntinius perduotas ir mjr. H. Thibaut. Žinodamas, kad į pagalbą jo daliniui siunčiami anglų ir prancūzų karo laivai, su pasiuntiniais elgėsi drąstiškai, vilkino laiką ir perdavė šiurkščiu tonu rašytą atsakymą be parašo, reikalaujantį, kad sukilėliai išsinešdintų iš Klaipėdos krašto.
Sausio 15 d. ankstų rytą antra ir trečia sukilėlių grupės atakavo bei 3 val. jau užėm...