Šiame straipsnyje išnagrinėsime nuomininko Jono Ramanausko teises ir pareigas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir nuomos sutartyse.
Vietos savivaldos institucijų vaidmuo
Lietuvoje skiriamos dvi viešosios valdžios sistemos: valstybės valdymas ir vietos savivalda. Lietuvos Konstitucinis Teismas 1998 m. vasario 18 d. nutarime konstatavo, jog vietos savivalda yra savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms.
2001 m. birželio 28 d. nutarime įtvirtino, kad Konstitucijos nuostata, jog savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip ači bendruomenės dalyvavimo valdant atitinkamas teritorijas garantija. Taigi, valstybės valdžios institucijos ir vietos savivaldos institucijos, derindamos decentralizacijos bei dekoncentracijos principus, tarpusavyje sąveikauja.
Vietos savivaldos raida Lietuvoje
Pasaulinė praktika rodo, kad jau nuo senų laikų bandoma derinti centrinį krašto valdymą su vietiniu. Savivaldos ištakos Lietuvoje gana senos: tai ir Magdeburgo bei Kulmo savivaldos teisių suteikimas Lietuvos miestams, ir seimelių veikla. Seimeliai egzistavo nuo 1566 iki 1863 metų. Tai buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės apskrities valdžios organas, to organo suvažiavimas.
Po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1795 metais, kai Lietuva buvo prijungta prie Rusijos, seimeliai buvo prilyginti Rusijos apskrities bajorų suvažiavimui, o po 1863 metų sukilimo iš viso panaikinti. Nuo 1795 metų palaipsniui pradėta diegti Rusijoje egzistavusi regionų valdymo sistema. Miestų valdymą Rusijos imperijoje vos ne šimtmetį reguliavo 1785 metais Jekaterinos II pasirašytas Malonės raštas miestams. Lietuvoje jis įsigaliojo tik 1808 metais ir tik Kaune bei Vilniuje.
Po 1866 metų teismų reformos miesto valdymą pradėjo tvarkyti miesto dūmos, kurios vadovavosi minėtu Jekaterinos II dokumentu. 1870 metais Rusijoje buvo priimti Miestų nuostatai, galioję iki Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvoje dėl revoliucinių neramumų jie pradėti diegti tik 1878 metais. Palyginti su minėtu Malonės raštu miestams, Miestų nuostatai buvo žymiai demokratiškesni ir praktiškesni. Miestas galėjo savarankiškiau tvarkytis savo gyvenimą: rūpintis komunaliniu ūkiu, prekybos plėtimu, kainų reguliavimu, mokyklų statyba, švietimu, sveikatos apsauga, kultūra (bibliotekomis, muziejais) ir pan.
1892 matais caras Aleksandras III patvirtino naujus Miestų nuostatus, kurie gerokai apribojo miestų savivaldos teises. Lietuvoje minėti nuostatai įsigaliojo tik Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės apskrityse.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vietos savivaldybių įstatymas priimtas Valstybės Tarybos posėdyje 1919 metų spalio 10 dieną. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos valstybės Konstituciją, kurios 5 str. Svarbiausia, kad po 130 metų Lietuvoje vėl buvo įteisinta vietos savivaldybė.
1929 metų rugsėjo 7 dieną buvo priimtas antrasis savivaldybių įstatymas. Savivaldos sistemoje didesnė reikšmė buvo skiriama žemiausiajai Lietuvos savivaldos grandžiai - seniūnijai. 1931 metais priimtas trečiasis savivaldybių įstatymas. Naujoje, 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijoje iš 156 straipsnių tik vienas buvo skirtas vietos savivaldybėms.
Pagal 1937 m. įstatymą, 1940 metų birželio 15 dieną Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, egzistavusios savivaldybės pradėtos griauti. Savivaldybių darbuotojai buvo atleidinėjami iš darbo arba net deportuojami iš krašto. Nors okupacijos pradžioje savivaldybės dar dirbo iš inercijos, jų teisės ir pareigos buvo siaurinamos. Palaipsniui buvo pereinama prie sovietinių įstatymų. Rugsėjo pabaigoje Savivaldybių departamentas atskirtas nuo Vidaus reikalų ministerijos ir priskirtas Komunalinio ūkio liaudies komisariatui. Taigi savivalda buvo apribota tik ūkinėms funkcijoms.
Po karo buvo įdiegtos sovietų Darbo žmonių deputatų tarybos. Pirmieji okupacinės valdžios surežisuoti tarybų rinkimai Lietuvoje įvyko 1948 metų sausio 18 dieną. Tarybos neturėjo realios galios, nes visi svarbesni sprendimai turėjo tenkinti vietos kompartijos arba aukštesnėsios instancijos reikalavimus.
Ašylant politiniam klimatui, atsirado prielaidos savarankiškesnei valdžios ir valdymo institucijų veiklai. Atkuriamasis Lietuvos Respublikos Seimas 1990 metų kovo 11 dieną, išreikšdamas tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą. Aukščiausioji Taryba Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu sudarė sąlygas pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymu kūrimo. Vietos savivaldos pagrindų įstatymu (1990 m. vasario 12 d.) buvo sukurta administracinė valdymo struktūra, tačiau dar nebuvo atribotos valstybės ir savivaldybių funkcijos, nesuformuota reali ekonominė ir finansinė bazė, nebuvo suderintos atskirų savivaldybių institucijų funkcijos.
Pradžią esminiam lūžiui vietos savivaldos sistemoje davė Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimas 1992 metais. Konstitucijoje vietos savivaldai buvo skirti 6 straipsniai. Konstitucinės normos dėl vietos savivaldos buvo rengiamos atsižvelgiant ir į Europos Vietos savivaldos chartijos nuostatas bei reikalavimus. Konstitucijos priėmimas davė pagrindą iš esmės keisti teisinę sistemą, reglamentavusią vietos savivaldą Lietuvoje. Vadovaujantis demokratinių valstybių patirtimi buvo parengti ir priimti naujo tipo įstatymai: 1993 m. liepos 1 d. Vyriausybės atstovo įstatymas, skirtas reglamentuoti savivaldos institucijų veiklos teisinės priežiūros tvarką, 1994 mets liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas ir 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetų ir jų ribų įstatymas.
Vietos savivaldos įstatymas nustatė naują savivaldos institucijų organizavimo tvarką; savivaldos institucijų kompetenciją padalino į savarankiškąją ir valstybės deleguotąją, nustatydamas ir skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį, įgyvendinant, įstatymu numatytas vietos savivaldos ekonominis pagrindas - savivaldybių nuosavybė. Vienas svarbiausių įvykis, įtakojęs šios dienos savivaldos plėtrą, buvo naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo priėmimas 2000 m.
Sukurta įstatyminė bazė įgalino demokratizuoti krašto valdymą. Tačiau nepaisant įstatymų gausos, ne visus savivaldos klausimus yra pavykę vienodai gerai išspręsti.
Jau 17 a. pr. ėmė plisti idėjos, kad vietos bendruomenė yra senesnė už valstybę ir kad tokia bendruomenė turi teisę spręsti savo reikalus nepriklausomai nuo centrinės valdžios. Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė demokratiją ir jos pasireiškimo formą - savivaldą. Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios pasireiškimo formų.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad vietos savivalda - valstybės teritorijos administracinio vieneto - savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinius gyventojus tiesiogiai išrinktą atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias ir kitas institucijas.
Lietuvos Respublika, siekdama narystės Europos sąjungoje yra pasirašiusi Europos vietos savivaldos chartiją, kuri buvo ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo.
Radijo stoties "FM99" situacija Alytuje
Alytaus miesto savivaldybėje užgimė sprendimo projektas, kuriuo siekiama nutraukti nuomos sutartį su jau dvidešimt metų Alytaus miesto teatre patalpas besinuomojančia bendrove „Alytaus radijas“. Sprendimo projekto rengėjos Lauros Radzevičiūtės pateikti argumentai - galimas neteisėtumas ir grubus teisės aktų pažeidimas.
27-erius metus Alytuje veikiančios radijo stoties „FM99“ vadovas Liudas Ramanauskas tokį politikės užmojį vertina kaip asmeninio keršto akciją ir realią grėsmę radijo stočiai. Alytaus emigrantas, žinomas dainininkas, buvęs grupės „Airija“ narys Nojus Mileris, sužinojęs apie politikų inicijuotą sprendimo projektą stojo ginti radijo stoties ir inicijavo peticiją.
Sprendimo projekte nurodoma, kad nuomos sutartis sudaryta su UAB „Alytaus radijas“ negyvenamosioms 122,46 kv. m patalpoms Rotušės a. 2, Alytuje, Alytaus miesto teatro pastate. Nuomininkas už nuomojamas patalpas moka 1,45 Eur už 1 kv. m per mėnesį, bendrai 177,33 Eur per mėnesį.
Be kita ko, tarybos sprendimu, siekiant viešo konkurso organizavimo skaidrumo ir nešališkumo, siūloma įgalioti Alytaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo skyriaus vedėją Auksę Juonienę organizuoti 2 punkte nurodytos patalpos viešą nuomos konkursą, kadangi akivaizdu, kad dabartinė Alytaus miesto teatro vadovybė ignoruoja aukščiau minimus imperatyvaus pobūdžio teisės aktus, reglamentuojančius savivaldybės nuosavybės teise priklausančių patalpų valdymą.
Reaguodamas į tokius sprendimo projekte išdėstytus argumentus, radijo stoties vadovas L. Ramanauskas pabrėžė, kad srendimo projekto teikėja L. Radzevičiūtė visuomet pasižymėjo priešišku nusistatymu radijo stoties atžvilgiu.
Teigiama, kad UAB „Alytaus radijas“ patalpų nuomos konkursą laimėjo pasiūliusi didžiausią nuomos kainą, o konkursą, vadovaudamasi anuomet galiojusiais teisės aktais, rengė pati Alytaus miesto savivaldybė. Be to, tvirtinama, kad bendrovė visuomet sąžiningai vykdė nuomininko pareigas ir iki šiol mokėjo didžiausią nuomos kainą iš visų teatro patalpose įsikūrusių subjektų. Pabrėžiama, kad L. Radzevičiūtės rengtą projektą laiko asmeninio keršto akcija.
Alytaus miesto teatro vadovė Inesa Pilvelytė, reaguodama į sprendimo projekte minimą jos asmenį, taip pat praėjusią savaitę Alytaus miesto tarybai įteikė raštišką kreipimąsi, kuriame išdėsto savo pastebėjimus ir komentarus.
I. Pilvelytė prašo L. Radzevičiūtės teiginio, kad Alytaus miesto teatro direktorė I. Pilvelytė ir radijo stoties „FM99“ vadovas L. Ramanauskas yra susiję artimais ryšiais, pagrįstumo.
Teismų praktika
Ketvirtadienį Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose priimtas baudžiamasis įsakymas, kuriuo A. A. pripažintas kaltu dėl svetimos papūgos pasisavinimo.
Byloje nustatyta, kad A. A. žodžiu susitarė su I. J., kad laikinai gyvendamas jos bute, prižiūrės papūgą „Ara ararauna“. A. A. kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad nuomojamam bute prižiūrėjo papūgą 8 mėnesius, maitino ją iš savo lėšų. Po kiek laiko buto savininkė bandė susisiekti su nuomininku, tačiau jis telefonu neatsiliepė, tuomet paprašė draugės, kad ši nueitų apžiūrėti buto.
Kadangi buto durų niekas neatidarė, pirmame aukšte esantį butą savininkės draugė apžiūrėjo pro langą. Ji pamatė, kad bute nėra nuomininko daiktų, o taip pat ir papūgos su narvu. Tai sužinojusi buto savininkė parašė pareiškimą policijai ir suskubo į savo būtą. Kadangi ji raktų neturėjo, išsiaiškino, kad nuomininkas pernuomojo butą kaimynei.
Pradėjusi ieškoti savo papūgos, I. J. socialiniame tinkle patalpino skelbimą apie dingusį ir neteisėtai parduotą vertingą paukštį. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į A. A. asmenybę, kad jis anksčiau jau teistas ir beveik visus kartus už nusikaltimus nuosavybei, į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo baustas administracine tvarka.
Nuomotojo ir nuomininko teisės ir pareigos Viktorijoje
tags: #nuomininkas #jonas #ramanauskas