Nuoma Šventojoje: Tomuva atsiliepimai ir svarbi informacija

Šiandien pasikalbėsime apie nuomą Šventojoje, atsiliepimus apie Tomuva ir kitus aspektus, susijusius su šiuo klausimu. Lietuva laukia savo vasaros. Apie tai plačiai rašoma istoriko Norberto Černiausko knygoje „Paskutinė Lietuvos vasara“. Stebėtina ramybė visoje Lietuvoje.

Slapukas (angl. Cookie) - tai mažas tekstinis failas, kurį interneto svetainė įrašo į Jūsų kompiuterio arba mobilaus prietaiso naršyklę, kai Jūs apsilankote svetainėje. Slapukai taip pat naudojami tam, kad būtų užregistruota, ar sutinkate, kad Bendrovės svetainėje būtų naudojami slapukai, kad šis klausimas nebūtų užduodamas kiekvieną kartą apsilankant svetainėje.

Šiuos slapukus naudojame įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine. Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes. nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų., atėjote, bei informaciją apie datą ir laiką. naudotus paieškos žodžius ir kt. sužinotume, kaip vartotojai naršo mūsų svetainėje po to, kai jiems parodoma reklama internete. reklamą. prisitaiko prie jų poreikių ir norų. funkcionalumą.

„Pixel“ žyma - tai yra vadinamas (angl. web beacons), (angl. clear GIFs) arba paslėptas programinis kodas. vaizdą (paprastai nematomą) apie Jūsų veiksmus, kuriuos atliekate mūsų svetainėje. persiunčiama į “Pixel” paslaugų tiekėjo serverį, priešingai nei slapukai įrašydami į Jūsų naršyklę. atliekate mūsų svetainėje. Mūsų svetainėje yra nuorodų į kitų asmenų, įmonių ar organizacijų interneto tinklalapius. Bendrovė nėra atsakinga už tokių interneto tinklalapių turinį ar jų naudojamus privatumo užtikrinimo principus.

Bendrovės naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų. slapuko tipo (vieną dieną, savaitę ar mėnesį), bet kai kuriais atvejais gali galioti ir iki dvejų metų. Jeigu ketinate įgyvendinti savo teises, galite kreiptis į Bendrovę el. įgyvendinant savo teises, Jūs privalote tinkamai patvirtinti savo asmens tapatybę. teikiant individualizuotus rinkodaros pasiūlymus, jūs galite būti priskirtas atitinkamai klientų kategorijai. susisiekę su mumis el.

Šiuo­lai­kiška­me mies­te kul­tū­ra puo­selėja­ma, su­vo­kiant, jog ši ne­pel­nin­ga veik­la - il­ga­laikė in­ves­ti­ci­ja į sąmo­nin­gos ir kū­ry­bin­gos vi­suo­menės men­ta­li­tetą. Lie­tu­vo­je mies­tai kol kas, pum­puo­ja­mi in­ves­ti­cijų vi­ta­mi­nais, au­ga “į kūną“ ir puošia­si vis prašmat­nesniais dra­bužiais, kas­kart la­biau įtikėda­mi, kad tai ir yra tik­ro­ji ge­rovė.

Kino teatro "Lietuva" likimas

Da­bar ie­tys su­rem­tos ties vie­nu svar­biau­sių Vil­niaus kul­tū­ros židi­nių, ne­ko­mer­ci­nio ki­no Me­ka - “Lie­tu­vos“ ki­no te­at­ru. Ne­ke­tin­da­mi at­si­sa­ky­ti sa­vo planų, ver­sli­nin­kai vis dėlto ban­do su­de­rin­ti abiejų pu­sių in­te­re­sus. Vil­niui ne­te­kus didžiau­sios - be­veik 1.000 vietų - ki­no te­at­ro salės, ne­ko­mer­ci­nio ki­no fes­ti­va­lių at­ei­tis taip pat da­ro­si mig­lo­ta.

STATYBŲ PILOTAS 10(124) 2005 08 18 (2020 m., sausio 15 d., protokolas Nr. doc. dr. (Nr. 09.3.1-ESFA-V-709-01-0002).

Anot di­rek­torės, nai­vu tikėtis, kad ko­mer­ci­nio ki­no sa­lių sa­vi­nin­kai pa­tys rengtų ne­pel­ningą fes­ti­valį, o salės nu­oma, kad at­si­pirktų, būtų ne­maža. Anot V.Ra­maškienės, mažų sa­lių eks­plo­a­ta­vi­mas nėra pi­gus, o reng­ti jo­se fes­ti­valį - išvis ne­pa­sie­kia­ma pra­ban­ga. Be­lie­ka pa­si­tikėti rėmėjais (dau­giau­sia pri­vačiais), nes kol kas ki­nas lie­ka vals­tybės re­miamų kul­tū­ros šakų nuošalėje - šiais me­tais, anot V.Ra­maškienės, ki­nui iš įvai­rių fondų skir­ta vi­so la­bo 3 mln. Ka­da bus pradėta griau­ti “Lie­tuvą“ ir kas val­dys ją pa­kei­siantį ki­no te­atrą, kol kas ne­aišku.

Naująją “Lie­tu­vos“ re­konst­ruk­ci­jos kon­cep­ciją (arch. Vil­niaus se­na­mies­ty­je, Py­li­mo gatvėje, esančio “Lie­tu­vos“ ki­no te­at­ro vie­to­je iškil­siančio apie 7.700 m² plo­to dau­gia­funk­ci­nio cen­tro pir­ma­me aukšte, anot pro­jek­tuo­tojų, bus įkur­tas ne­di­de­lis (ir todėl, anot pro­jek­to ini­cia­to­rių, ren­ta­bi­lesnis) 750 m² plo­to ki­no cen­triu­kas. Ki­ta­me pir­mo­jo aukšto kor­pu­se (1.800 m²) bus ne­di­delės par­duo­tuvės, o li­ku­siuo­se 2 aukštuo­se ir man­sar­do­je - 58 bu­tai (apie 5.100 m²).

Pa­sak „VP Mar­ket’o“ sta­tybų stra­te­go Min­dau­go Mar­cin­ke­vičiaus, pa­grin­di­nis pre­ten­den­tas į ope­ra­to­rius - “Lie­tuvą“ val­dan­ti ben­drovė “Eu­ro­pos ki­nas“. At­ro­do, išei­tis ras­ta. Ir vil­kas so­tus - „VP Mar­ket’as” galės pres­tižinėje vie­to­je sta­ty­ti bu­tus ir įreng­ti ko­mer­ci­nes pa­tal­pas, - ir avis svei­ka. 1965 me­tais pa­gal ti­pinį pro­jektą pa­sta­ty­tas ki­no te­at­ro pa­sta­tas bus nu­griau­tas. A.Nas­vyčio nuo­mo­ne, jis Se­na­miesčio erd­vei esąs per­ne­lyg sve­ti­mas ir ego­cen­triškas, todėl Vil­niaus ar­chi­tek­tū­ra ne­nu­skurstų, jo ne­te­ku­si. Or­ga­niškas kvar­ta­lo ryšys su ur­ba­nis­ti­ne struk­tū­ra bus at­kur­tas tai­kant pe­ri­met­ri­nio užsta­ty­mo prin­cipą.

Šventoji - puiki vieta Jūsų atostogoms.

Lietuvių kalbos mokymasis

„Nė dienos be lietuvių kalbos“ trečioji knyga skiriama tiems, kurie jau moka lietuviškai ir siekia gero mokėjimo (C1) lygio. (2020 m., sausio 15 d., protokolas Nr. doc. dr. (Nr. 09.3.1-ESFA-V-709-01-0002).)

Joje pateikiama įvairių tekstų (pvz., grožinės literatūros kūrinių ar jų ištraukų, populiarių dainų, Kelionės)., kalbos vartojimo užduočių. žodžiais, išsiaiškinti gramatikos dalykus, atlikti užduotis. rašymo užduotis. aukštesniųjų klasių mokiniams. aptarti, apibendrinti politinius įvykius. mokomi diskutuoti, išdėstyti savo požiūrį, pagrįsti nuomonę ir kt. formų, jungtukų ir kt. su lietuvių kalbos skyrybos taisyklėmis.

Apie istoriko darbą

Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus. O geriausiam Istorijos fakulteto dėstytojui doc. Aurimui Švedui sukelia šypseną.

Buvote įvertintas kaip geriausias Istorijos fakulteto dėstytojas. Ką Jums reiškia toks pripažinimas? Šis apdovanojimas buvo didžiulis ir tikrai malonus siurprizas. Už ką, Jūsų nuomone, buvote taip įvertintas studentų? Atvirai sakant, galiu tik spėlioti, kodėl studentai mane išrinko geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju. Tikriausiai šį klausimą geriau būtų užduoti jiems. Esu įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus.

Kaip tapote dėstytoju? Istorija man visuomet patiko, tačiau baigdamas vidurinę mokyklą blaškiausi tarp noro groti roko grupėje (tuo šiurpindamas savo tėvus) ir planų studijuoti istoriją. Džiaugiuosi, kad apsisprendžiau stoti į Vilniaus universitetą. Pirmoji mintis, kad man patiktų rašyti knygas ir dėstyti, šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’ės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.

Man patinka bendrauti su studentais, nes paskaitose ir seminaruose keičiamės idėjomis. Beje, kartais diskutuodami su kolegomis sugrįžtame prie temos, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų. Man iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjau parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam. Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui „O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“.

Kaip apibūdintumėte savo studentus? Istorijos studijas renkasi smalsūs, nebijantieji eksperimentuoti ir improvizuoti, jaučiantieji poreikį gilintis ne tik į praeities tyrimų keliamus klausimus. Tad galiu dirbti su įdomiais jaunais žmonėmis. Jie paskaitose ne tik „rašo diktantus“ (t. y. Kaip suderinate ruošimąsi paskaitoms su moksline veikla? Palyginti su kolegomis iš Lietuvos istorijos ar Lietuvos kultūros tyrimų institutų, man tyrimams lieka mažiau laiko. Kita vertus, darbas universitete turi labai daug privalumų: nuolat bendraujame tarpusavyje, keičiamės idėjomis, diskusijose tikriname įvairias hipotezes. Tai yra didelė vertybė.

Kuo Jus patį žavi istorija? Istorija mane žavi teikiamomis galimybėmis mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties „akistatas“. Visų pirma, mūsų amato ypatumai - geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio. Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko - knygų žiurkės“ etiketę.

Kiek istorikui svarbu rašyti ne tik profesinius tekstus? Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti. Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra.

Grupelėmis pasitarkite, kurioms Aurimo Švedo mintims pritartumėte, o kurioms - ne. Parenkite klausimų pokalbiui su grupės draugu apie jo istorijos mokytoją ar dėstytoją. Pokalbį įrašykite. Perskaitykite tekstą ir grupelėmis pasitarę pavadinkite A. Švedo išskirtas šešias pastraipas. Sugalvotus pavadinimus aptarkite grupėje, išrinkite tinkamiausius iš pasiūlytųjų.

Vasario 16-osios akto paieškos

1. Tai yra puikiausia dovana mums visiems belaukiant 2018‑ųjų Vasario 16-osios ir šią dieną gimusios modernios valstybės šimtmečio minėjimo. Galima pajuokauti, kad Apvaizda vis dar rūpinasi Lietuva, nes Vasario 16-osios aktas atsirado idealioje erdvės ir laiko sampynoje.

2. Profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė yra nuostabus įvykis šio mokslininko ir visos mūsų akademinės bendruomenės gyvenime (ir čia nereikia ieškoti priešstatos tarp „savimi patenkintų arogantiškų istorikų“ ir „idealistų - nuotykių ieškotojų neprofesionalų“; „gyvenančių iš projektų autoritetų“ ir „dirbančiųjų iš idėjos“). Tai, kad profesorius Liudas Mažylis formaliai nėra istorikas, šiuo atveju neturi jokios reikšmės kalbant apie pastarojo žmogaus jaustą vidinį poreikį pažinti ir atrasti. Juk būtent ši emocinė jausena nedavė jam ramybės ir skatino šį mokslininką ieškoti Vasario 16-osios akto. Galima pasakyti ir dar daugiau.

3. Nereikia burti žiūrint į krištolinį rutulį tam, kad būtų galima konstatuoti ir dar vieną dalyką - itin svarbų atradimą padaręs politologas naudojosi istorikų įdirbiu, kuris nėra toks jau mažas tyrinėjant Vasario 16-osios akto pražuvimo epochos akivaruose aplinkybes ir šio dokumento tikėtinų klajonių trajektorijas. Istorikai jau seniai yra įvardiję dvi kryptis - Rusija ir Vokietija - kaip gaires pasiryžėliams imtis Vasario 16-osios akto paieškų (ginčytis su šiuo teiginiu gali tik tie, kurie nemoka skaityti).

4. Visiškai akivaizdu, kad egzistuoja bent trys Vasario 16-osios akto atradimo reikšmės: simbolinė - emocinė; teorinė; geopolitinė. Simboline ir emocine Vasario 16-osios akto atradimo reikšme mes neturime teisės abejoti. Kita vertus, profesoriaus Liudo Mažylio atradimas akimirksniu tapo tikru iššūkiu mūzos Klėjos¹ tarnams, nes privertė mus nerti į giliausias istorijos, politologijos, tarptautinės teisės ir tekstologijos gelmes svarstant pamatinį teorinį klausimą „Kas yra dokumento originalas?“. Šį iššūkį mes dar turėsime įveikti, jeigu norime žengti į modernios istoriografijos aukščiausiąją lygą ir toliau esmingai tyrinėti „Vasario 16-osios akto detektyvą“ ir ką nors prasmingo pasakyti apie Lietuvos valstybės Tėvų įkūrėjų strategiją bei taktiką, kurią jie rinkosi kurdami valstybę, stiprindami pastarąją ir siekdami Lietuvos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Pasakęs tai aš priartėjau prie trečiosios - geopolitinės - Vasario 16-osios akto suradimo reikšmės. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve surastas dokumentas mums pasakoja apie tai, koks sėkmingas buvo užgimusios Lietuvos valstybės kelias į tarptautinį pripažinimą.

5. Viešojoje erdvėje reiškiantiems nuomonę, esą Lietuvos istorikai turėtų pasakyti „mea culpa“ („esame kalti, nes neradome Vasario 16-osios akto, kaip ir Mindaugo sostinės vietos, Vytauto kapo ir karūnos, Vilniaus bazilisko, ir t. t.“), turiu kontrpasiūlymą - kelių dienų senumo įvykiai gali būti puikia paskata pradėti kalbėtis apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikmetį privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie būtiniausi dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje. Formuluoju šį pasiūlymą turėdamas omenyje vieną nemaloniai skambančią tezę - Lietuvos valstybė niekada savo prioritetu humanitarikos nelaikė ir todėl šioje sferoje dirbantys žmonės yra daugeliu atveju lyg nuotykių ieškotojai, o ne mokslininkai, įgyvendinantys ilgalaikę valstybės strategiją. Norintiems prieštarauti tegaliu užduoti vieną klausimą - ar Lietuvos valstybė kada nors buvo įvardijusi savo prioritetu Vasario 16-osios akto suradimą ir (esant reikalui ir galimybėms) parvežimą į Lietuvą?

6. Nepaisant nepakankamo dėmesio mokslui, vaizduotės, intelektinės drąsos ir strateginio mąstymo stygiaus valstybiniu mastu, Kovo 11-osios epochoje mokslininkai valstybei ir visuomenei padovanojo ne vieną mūsų istorinę vaizduotę esmingai paveikusį ir kolektyvinę tapatybę sustiprinusį atradimą. Turiu omenyje archeologo Aleksiejaus Luchtano nuoseklų ilgametį darbą tyrinėjant Kernavę (kartais pavadinamą „lietuviškąja Troja“) ir Albino Kuncevičiaus Dubingiuose surastą Mikalojaus Radvilos Juodojo bei Radvilos Rudojo palaidojimo vietą (pastarasis atradimas tapo pagrindu šių Lietuvos istorijos herojų ir kitų Radvilų giminės atstovų palaikus saugančio panteono steigimui); istoriko Edvardo Gudavičiaus iš naujo aktualizuotą 1009‑ųjų siužetą ir nustatytą labiausiai tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą - 1253 m. liepos 6-ąją. O kur dar istoriko Alfredo Bumblausko pastangos, atvėrusios mums LDK istorijos imperinį matmenį ir parodžiusios senosios Lietuvos buvimą erdvėje nuo Gdansko iki Smolensko; praeities tyrinėtojo Egidijaus Aleksandravičiaus mums suteikta galimybė pamatyti istorijos įvairovę lietuvių išeivijos pasaulyje ir pagaliau kelių akademinių disciplinų atstovų nuoseklaus darbo rezultatas - Kauno modernizmo fenomeno, gimusio tarpukariu, pamatymas ir įvertinimas. Na, ir baigdamas paminėsiu daugiatomės Lietuvos istorijos autorių pastangas, dėl kurių prieš skaitytojų akis atsiskleidžia panoraminis valstybės ir tautos istorijos vaizdas. Profesoriaus Liudo Mažylio atradimas bus įrašytas į paminėtų proveržių, padariusių mūsų kaip bendro istorinio likimo ir atminties bendruomenės gyvenimą prasmingesnį, gretą ir aš dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi bei sveikinu savo kolegą iš Vytauto Didžiojo universiteto.

Vytautas Landsbergis apie Baltijos kelią

Vytautas Landsbergis (g. 1932 m. spalio 18 d. 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1988-1990 m. 1990-1992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, 1990-1992 m. jo pirmininkas (pagal Lietuvos Pagrindinį Įstatymą - Lietuvos aukščiausias pareigūnas). 1992-2004 m. - Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1992-1996 m. Seimo dešiniosios opozicijos vadovas, 1996-2000 m. Seimo pirmininkas. Vienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių partijos steigėjų (1993), 1993-2003 m. partijos pirmininkas, nuo 2003 m. prezidiumo narys - Politikos komiteto pirmininkas, nuo 2013 m. - garbės pirmininkas. 2003-2004 m.

Vienas pirmųjų Lietuvoje savo prisiminimais pasidalijo prof. Vytautas Landsbergis. Jo įnašu į visam pasauliui internetu prieinamą skaitmeninį archyvą tapo sumontuotos filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“ ištraukos. Vytautas Landsbergis tapo projekto „Europeana 1989“ ambasadoriumi Lietuvoje. Jis vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik matė, kaip keitėsi mūsų šalis, bet ir skatino šiuos pokyčius.

Baltijos kelias - vienybės ir laisvės simbolis.

Milijonai žmonių į Baltijos kelią vyko nusiteikę šventiškai, pakiliai. O jūs ten vykote ir kaip vienas iš Baltijos kelio organizatorių. Diena buvo kupina darbo ir atsakomybės. Tokio didelio renginio Sąjūdis dar nebuvo ėmęsis. Dirbo mūsų grandys ir žmonės visoje Lietuvoje skirstydami, kur ir kas turi atvykti ir stoti į Baltijos kelią. Aišku, dirbo organizacinė ir koordinuojanti Sąjūdžio vadovybė, o man dar teko viena nenumatyta užduotis - kalbėti per radiją prieš pat paskirtąją valandą.

Atėjo mat nerimastingos žinios, kad keliai užsikimšę, žmonės labai jaudinasi pavėluosią, gali kilti sumaiščių, nelaimių, todėl valstybinis radijas paskambino, ar negalėčiau kreiptis į užstrigusiuosius keliuose. Tad stovėjau prie Vilniaus arkikatedros frontono beveik Baltijos kelio pradžioje, nors tikroji simbolinė pradžia buvo Gedimino pilies bokštas ant kalno. Su manimi, greta manęs stovėjo artimieji. Žinoma, žmona Gražina. Kaip tik tai vasarai iš Australijos buvo atvykę mano sesuo su vyru ir brolis su žmona. Tai buvo pirmas po 45 metų atvejis, kai vėl visi buvome kartu.

Anksčiau tą rugpjūčio 23-ąją, gal rytą, gal apie pietus, vyko ir svarbus, grynai politinis renginys - Sąjūdžio Seimo posėdis, kuriame tikslinome konceptualius mūsų programos dalykus. Jau Vasario 16-osios deklaracijoje buvome pasakę, kad einame į nepriklausomybę, bet vis dar vartota Lietuvos suvereniteto sąvoka, o ją ėmė eksploatuoti ir vietinė komunistų partija, kitąkart visokiom dalinių „suverenitetų“ atmainom. Skubėjau iš štabo į radiją ir kreipiausi į visus, kurie pakeliui, kad, jeigu nespėja, išliptų paskirtą valandą iš automobilių ir stotų, kur esą, susikibę rankomis - ir bus Baltijos kelyje. Kvietimas arba instrukcija nuėjo, žmonės įvykdė, ir šventė visiems liko šventė. Tačiau tai - ne visas dienos turinys.

Sąjūdžio ir Baltijos kelio koordinatorių sprendimu buvau netoliese štabo - Sąjūdžio būstinės - ir galimų radijo bei telefono ryšių, jei kiltų problemų. O jų kilo. Su manimi, greta manęs stovėjo artimieji. Žinoma, žmona Gražina. Kaip tik tai vasarai iš Australijos buvo atvykę mano sesuo su vyru ir brolis su žmona. Tai buvo pirmas po 45 metų atvejis, kai vėl visi buvome kartu. Jie stovėjo man iš dešinės, o toliau - buvę tremtiniai, politiniai kaliniai. Iš kairės - jaunimas, jau atsikuriantys Lietuvos skautai su savo puikiomis vėliavomis.

Ypatingiausia akimirka - prieš pat 19 val. kvietimas į radiją. Rūpestis ir nerimas dėl užsikimšusių šalutinių kelių, atsakomybė, kad ko nors neatsitiktų. Džiaugsmo žinios manifestacijai jau vykstant, kad prie Vilniaus autostradoje stovi ir tautinių bendrijų atstovai su savo vėliavomis. Kad Lietuvos komunistų partijos vadų nėra - nei domėjomės, nei mums labai rūpėjo. Atmosfera buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima.

Manau, kiekvienas suprato ar savaip jautė, jog tai ir yra laisvė, kurios neprašome, o pasiekėme: esam išvien ir nieko nebijome. Svarbiausi likę daiktai - tai tekstai, dokumentai, archyvas. Kai kurios nuotraukos, vaizdo juostos, kitokie daiktai iš Baltijos kelio - tai ženklai, žetonai, plakatai. Lietuvai liko kely pastatyti kryžiai, kitokie paminklai. Tačiau jeigu klausiate apie visus 1989‑uosius - jie buvo nepaprastai turtingi metai, subrandinę valstybės restituciją.

Veikėme ir pasiekėme, kad SSRS aukščiausioji atstovaujamoji valdžia pasmerktų 1939 m. Stalino, Hitlerio sandėrį. Tais metais taip pat vyko Gotlando memorandumas apie viso pasaulio lietuvių vieningą nepriklausomybės siekį, kelionės ir politiniai kontaktai Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje. Iš vi... Turtingi įvykių, kaip antai Sąjūdžio ėjimas į dvejus pergalingus rinkimus, politinis darbas Lietuvoje, Baltijos vienybėje ir Maskvoje.

tags: #nuoma #sventojoje #tomuva