Sovietmečio gerbėjai nuolat kalba apie „neįtikėtinus gyvenimo Sovietų Sąjungoje pliusus“: esą tuomet ir butai buvo skirstomi nemokamai, ir medicinos paslaugos buvo nemokamos ir apskritai viskas buvo nemokama ir kokybiška. Tačiau tai nėra tiesa. Kaip pasakoja istorikas D.Savinas, SSRS laikais visi nemokami dalykai turėjo savo kainą, kuri dažnai buvo gerokai per didelė.
Paanalizavus šią temą smulkiau, visi šie „neįtikėtini pliusai“ pasirodo esą paprasčiausi mitai, kuriuos tiražuoja Sovietų Sąjungos gerbėjai, nešiojantys juos iš vieno forumo į kitą ir iš vieno tinklaraščio į kitą tinklaraštį, savo tinklaraštyje svetainėje livejournal.com teigia Maksimas Mirovičius.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Komunalinis butas Sankt Peterburge
MITAS APIE NEMOKAMUS BUTUS
Iš tikrųjų kalbos apie „nemokamus butus Sovietų Sąjungoje“ yra vienas didžiulis mitas. Būstas paprastiems žmonėms faktiškai nepriklausė: jo nebuvo galima išnuomoti, perduoti paveldėtojui ar paversti pinigais.
Reikia pabrėžti, kad SSRS visą gyvavimo laikotarpį niekada neskirstė butų. Buvo skiriamas gyvenamasis plotas. Tai galėjo būti dalis komunalinio buto kambario, bendrabučio kambarys. Jei pasisekdavo, galėdavo būti ir atskiras butas. SSRS skiriamo gyvenamojo ploto normatyvas dažniausiai būdavo 8 kv. m vienam gyventojui. Tai reiškė, kad 36 kv. m plote galėjo talpintis 4 asmenų šeima, ir tai buvo normalu. Žmonės neturėjo teisės rinktis, kur gyvens, - galėdavo tik imti, kas siūloma, arba atsisakyti. O štai eilėse to gyvenamojo ploto tekdavo laukti po 10-15 metų“, - sako istorikas.
„Netrukus po bolševikų atėjimo į valdžią visas gyventojams priklausęs nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas. Todėl galima sakyti, kad valstybė duodavo butus, tačiau reikia suprasti, kad juos prieš tai ta pati valstybė ir atėmė“, - aiškina D.Savinas.
Reiktų taip pat atkreipti dėmesį, kad „nemokamų“ butų nebuvo jau taip daug: pusė SSRS gyventojų - valstiečiai. Jie gyveno medinėse trobose. Likusi pusė taip pat nebuvo aprūpinta butais: daugelis gyveno komunaliniuose būstuose, barakuose, bendrabučiuose ir po 10-15 metų laukė eilėse gauti savo butą.
„Egzistavo toks reiškinys kaip komunalinis butas. Tai buvo dideli, ikirevoliuciniai butai, dažnai gana dideli - kartais ir 10 kambarių, kur į kiekvieną kambarį įkeldavo po šeimą, dažnai net po dvi. Aš neperdedu. Būdavo, kad šeimas įkeldavo gyventi, tarkime, į vonią. Tai buvo nežmoniškos sąlygos, kuriomis užvirdavo tikra kova už išgyvenimą. Tai tapo viena iš priežasčių, dėl ko žmonės imdavo skųsti vieni kitus sovietų valdžiai, kaltinti nebūtais dalykais. Kai kaimyną areštuodavo, o visą šeimą ištremdavo, atsilaisvindavo kambarys - tad buvo galimybė pagerinti savo gyvenimo sąlygas“, - pasakoja istorikas.
MOKESČIŲ POLITIKA SSRS
Teiginys: SSRS laikais nereikėjo mokėti mokesčių Netiesa. SSRS skirtingais laikotarpiais buvo laikomasi skirtingos mokesčių politikos.
„Sovietinė sistema buvo kuriama proletariato diktatūros pagrindu, kuris numatė maksimalią priespaudą vadinamajam „buržuaziniam luomui“. Tad mokesčių tikrai buvo. Kartais - visai nemenkų. 1920-1930 metais tai buvo itin ryšku - į kolūkius nepanorę stoti valstiečiai buvo spaudžiami tokių milžiniškų mokesčių, kad galiausiai pasiduodavo ir prisijungdavo prie kolūkių.
Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu Konstitucija numatė galimybę užsiimti vadinamąja „individualia veikla“, jei jai nebus pasitelkti samdomi darbininkai. Asmenys, panorę taip verstis, taip pat turėjo mokėti labai nemažus mokesčius. Be to, buvo kitų keistų mokesčių. Pavyzdžiui, vaikų nesusilaukę asmenys ilgą laiką turėjo mokėti papildomą „bevaikių“ mokestį“, - mitą apie mokesčių nebuvimą SSRS griauna istorikas.
Teiginiai, neva SSRS laikais nereikėjo mokėti transporto mokesčių, neatitinka tiesos. Kaip rašo leidinys „Komersant“, transporto mokestis buvo renkamas nuo 1930 metų iki pat 1988-ųjų. Jį tekdavo mokėti net dviračių savininkams.
Istorikas akcentuoja, kad sovietai niekada neslėpė, jog SSRS piliečiai gavo tik nedidelę dalį savo realaus atlygio - tik apie ketvirtį, tačiau už tai mainais gaudavo iš valstybės tai, kas buvo jiems brukama kaip nemokamas mokslas, nemokama medicina ir nemokami butai.
Realiai piniginė vertė, išleista gyvenamųjų būstų statybai, būdavo išskaičiuojama iš darbininkų atlyginimų, kurie, pavyzdžiui, neatėmus šios dalies galėjo siekti 300 rublių, bet žmogus gaudavo tik 150 rublių. Maža to, dėl tokios „būsto paskolos“ žmonės metų metais stovėdavo eilėse ir dažnai gaudavo butą tik po 20 ar 30 metų.
Nei tada, kai gaudavo butą, nei tuomet, kai jame pragyvendavo 50 metų, butas jame gyvenančiam žmogui nepriklausė ir valstybė bet kuriuo momentu galėdavo jį atimti. Gyventojas negalėdavo laisvai disponuoti savo nekilnojamuoju turtu: jis neturėdavo teisės nei jo parduoti, nei oficialiai iškeisti, nei perduoti paveldėtojui. Tačiau jokių nuosavybės teisių žmogus neturėdavo ir šį faktą valstybė dažnai naudodavo kaip spaudimo įrankį.
Atkreipkite dėmesį: vieną kartą iš jūsų jau išskaičiavo pinigus už būsto statybą, tačiau bet kuriuo momentu valstybė galėjo viską atimti dar kartą. Taigi „nemokami butai“ Sovietų Sąjungoje yra didžiulis mitas.
Lietuvos trispalvės iškėlimas sovietmečiu 1979 02 16 ant Kauno S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos
MILICININKAI IR JĖGOS NAUDOJIMAS
Teiginys: milicininkai nebuvo „žandarais“ - neturėjo net „bananų“ Netiesa - eiliniai policijos pareigūnai nebuvo ginkluoti guminėmis lazdomis, vadinamaisiais „bananais“, tačiau kilus neramumų buvo pasitelkiamos specialiosios paskirties ir karinės pajėgos - žmonės žiauriai daužomi ir žudomi tiesiog gatvėse.
Kaip pasakoja D.Savinas, Sovietų Sąjungoje ilgą laiką milicininkai iš tiesų buvo menkai ginkluoti, o specialiosios ginkluotosios milicijos pajėgos atsirado tik Michailo Gorbačiovo valdymo laikotarpiu.
„Tai, kad milicininkai buvo mažai ginkluoti, nereiškia, kad valdžia nesigriebdavo jėgos. Tai puikiai įrodė įvykiai Novočerkaske 1962 metais. Tuomet darbuotojams sumažino atlyginimus, o miesto aprūpinimo sistema gerokai strigo - maisto kokybė valgyklose buvo labai menka, o parduotuvėse trūko elementarių produktų. Taigi gyventojai ėmė reikalauti teisybės, eiti į gatves. Tuomet išties nebuvo „žandarų“ su „bananais“ - į miestą buvo atvežtos karinės pajėgos, o žmonių niekas nemušė - šaudė tiesiog gatvėse“, - pastebi istorikas.
Prieš neginkluotus protestuotojus buvo žiauriai smurtaujama ir Lietuvoje. Vienas geriausių pavyzdžių - žymusis „Bananų balius“. Nuosekliai už Lietuvos nepriklausomybę kovojusios Lietuvos Laisvės Lygos organizuotas mitingas įvyko 1988 m. rugsėjo 28 dieną Vilniuje Gedimino (dabar - Katedros) aikštėje. Jo pagrindiniai tikslai - Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimas ir reikalavimas panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes.
Prieš mitingo dalyvius buvo mestos milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos. Brutalus mitingo malšinimas truko 3 valandas. Taikūs mitingo dalyviai ir atsitiktinai pro šalį ėję žmonės buvo spardomi, mušami kumščiais ir guminėmis lazdomis.
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr./Lietuvos laisvės lygos 1988 m. rugsėjo 28 d. mitingas. Vilnius, M. Gorkio (dabar - Pilies) gatvė.
KAINŲ POLITIKA
Teiginys: kainos nekilo Iš dalies tiesa: kainos buvo reguliuojamos valstybės, tačiau tai nereiškia, kad jos buvo visiems vienodos.
D.Savinas pabrėžia, kad socialistinė ekonomika buvo konstruojama visiškai kitaip, nei įprasta mums dabar rinkos ekonomika. „Pagrindinė socializmo valiuta buvo ne pinigai, o valdžia. Ekonomika buvo kuriama ne laisvių ir poreikių, o privilegijų paskirstymo principu. Žmonės, turintys daugiau privilegijų, gaudavo ir daugiau gėrybių. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sovietų rublis buvo tas pats, o štai NKVD valdininkai pirkdavo specialiose parduotuvėse - kooperatyvuose, kur paprastas rublis buvo prilygintas auksiniam, taigi kainos virsdavo niekinėmis. O štai šalia galėjo būti paprastų „mirtingųjų“ kooperatyvas, kur žmonės turėjo pirkti realiu rublio kursu“, - pasakoja istorikas.
„Valstybė nustatydavo kainas viskam ir dėl šios priežasties atsirasdavo gana iškreiptų reiškinių, pavyzdžiui, - 10 metų senumo automobilis galėjo kainuoti dvigubai daugiau nei naujutėlaitis. Juk dėvėtą buvo galima nusipirkti iš karto, o štai stojus į eilę pirkti naujam joje tekdavo laukti ilgus dešimtmečius“, - sako D.Savinas.
Apibendrinant galima teigti, kad SSRS įvaizdis, susiformavęs masinėje Rusijos gyventojų sąmonėje, yra prieštaringas. Vieniems tai - totalitarinė valstybė, pasmerkusi savo piliečius skurdui ir kančioms. Kiti laiko Sovietų Sąjungą „prarastu rojumi“, kuriame klestėjo visuotinė lygybė ir gerovė.
Vidutinės kainos ir atlyginimai SSRS:
| Prekė ar paslauga | Kaina (rubliais) | Pastabos |
|---|---|---|
| Vidutinis atlyginimas | 120-150 | Skirdavosi priklausomai nuo profesijos ir regiono |
| Baldų komplektas "Kristina" (1980 m.) | 2220 | |
| Šaldytuvas | 300 | |
| Vyriški puskailiniai | 240 | |
| Lengvasis automobilis | 3000-7000 | |
| Motociklas "Java" | 1260 |