Nuo Turto Prie Skurdo: Priežastys ir Apraiškos

Pauperizmas (lot. pauper - neturtingas) - tai masinis visuomenės dalies skurdas, nuskurdimas. Dažniausiai jis susiklosto, kai paskirstant turtus tarp visuomenės sluoksnių atsiranda didelė nelygybė.

Pauperizmo paveikti žmonės dažniausiai tampa priklausomi nuo pašalpų, labdaros ar išmaldos, apsigyvena prieglaudose. K. Marxas pauperizmą laikė pramoninio kapitalizmo rezultatu.

Svarbu pažymėti, kad skurdas yra viena iš aktualiausių problemų, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir išsivysčiusios pasaulio šalys. Skurdas žmogų išstumia į socialinį užribį, žemesnį visuomenės lygį.

Pajamų nelygybė pasaulyje

Istorinės Skurdo Priežastys

Senovėje ir viduriniais amžiais pauperizmo pagrindinės priežastys buvo nelaimės, kurias sukeldavo gamtos stichinės jėgos, - nederlius, epidemijos, potvyniai, gaisrai, taip pat karai ir prastas valdymas.

Pavyzdžiui, Romos imperijos nuosmukio laikais Romoje susitelkdavo daugybė darbo neturinčių ir skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie iš valdžios gaudavo duonos ir mėsos. Valdant Cezariui, po karo su Pompėjumi Didžiuoju, Romoje buvo priskaičiuojama daugiau kaip 300 000 žmonių (penktadalis gyventojų), kurie gyveno iš to, kas buvo dalijama. Valdant Augustui tokių buvo apie 200 000.

Viduriniais amžiais beveik visi kaimo gyventojai gyveno skurde: užtekdavo menkiausios priežasties, kad jie patirtų badą ir kitus didelius nepriteklius. Dažni karai sekino Europos valstybes ir skurdino jų gyventojus. Dideli valstybiniai mokesčiai ir prievolės skurdino valstiečius, kurie versdavosi labai sunkiai.

Ypač sunkus buvo 14 a. vidurys, kai Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse plito maras. Valdant Liudvikui XIV apie 10 % Prancūzijos gyventojų gyveno skurde, o 50 % - prie skurdo ribos. Panašiai buvo 17 a. Anglijoje, Vokietijoje po Trisdešimties metų karo, per pirmąją Prancūzijos revoliuciją (1789 Paryžiuje iš apie 510 000 gyventojų buvo užregistruota apie 116 000 skurdžių).

Pauperizmas Pramonės Amžiuje

19 a. plėtojantis stambiajai pramonei pauperizmas įgavo naujų formų, tapo gretutiniu naujos kapitalistinės santvarkos elementu. Fabrikinei gamybai įvairiais laikotarpiais, atsižvelgiant į jos mastą, kurį lėmė paklausa, reikėjo įvairaus darbuotojų skaičiaus, atleisti darbuotojai greitai papildydavo skurstančiųjų gretas.

Be to, dėl technikos pažangos reikėjo vis mažiau darbuotojų. Ypač stipriai pauperizmas reiškėsi per pramonės krizes, kai būdavo stabdoma gamyba ir labai daug darbuotojų tapdavo bedarbiais. Daugiausia jų būdavo miestuose, ypač pramonės ir prekybos centruose.

Pavyzdžiui, 1885 gyventojų surašymo duomenimis, Vokietijoje 3,4 % gyventojų gyveno skurde, o Hamburge - 9,7 %, Berlyne - 6,6 %, Bremene - daugiau kaip 6,8 %. Paryžiuje 1883 skurdo 7,5 % gyventojų, visoje Prancūzijoje - 4,7 %.

Stichinės jėgos (sausra, potvynis) ir dabartiniais laikais gali sukelti masinį skurdą. Pauperizmą didina pavienių žmonių neįgalumas, alkoholizmas, narkomanija, ligos, didelis vaikų skaičius ir kita.

Šiuolaikinės Skurdo Priežastys

Nuo 20 a. skurdas egzistuoja šalia turtingų žmonių. Ir šie vargšai iš visų jėgų stengiasi tapti turtingi, bet vargu ar laimingi. Natūralu, kad visi normalūs žmonės nori būti pasiturintys ir niekas nesvajoja gyventi skurde.

Dažnai dėl pinigų stygiaus kaltinami sukčiaujantys valdininkai, valstybės ekonominė ir socialinė politika, „plėšikai“ darbdaviai. Tiesa, neretai mėginama teisintis, esą jau esame pernelyg seni ką nors keisti savo gyvenime, uždirbti daugiau pinigų trukdo ir tai, kad trūksta atitinkamo išsilavinimo.

Paradoksalu, bet uždirbus, atrodytų, pakankamą pinigų kiekį įtampa neatslūgsta, nes pasirodo, kad tų pinigų ne tiek ir daug. Atsipalaiduoti ir džiaugtis paprastais dalykais vis dar per anksti. Reikia vėl stengtis, kad mažų mažiausiai išsaugotum tą pragyvenimo lygį, koks yra šiuo metu.

Iš tiesų pozicija „mažai pinigų“ niekaip nesusijusi su jų kiekiu. Netgi atvirkščiai – didėjant pinigų kiekiui nepasitenkinimas gyvenimu tik auga. Žmonės tampa pinigų vergais ir visai nesvarbu, kiek banknotų yra jų piniginėje.

Skurdas – tai ne tiek materialinė padėtis, kiek vidinė savijauta. Tai mažai ką turi bendra su jūsų pinigine, banko sąskaita, santaupomis. Perteklius, turtai – tai taip pat ne piniginės dydis, o sielos būsena.

Tik tie žmonės, kurie nuoširdžiai myli tai, ką daro, tampa turtingi. Jei dirbate nemėgstamą, erzinantį darbą, tai apie jokį pelną negali būti nė kalbos. Pasiekti geriausių rezultatų galėsite tik toje srityje, kuri yra susijusi su tuo, ką mėgstate daryti labiausiai.

Neturtingi žmonės yra šimtu procentų tikri, kad jų gyvenimas bus daug geresnis, jei jie ras maišą pinigų. Sėkmingi ir turtingi žmonės laimę mato ne piniguose. Laimę jie randa kažkur kitur, pavyzdžiui, meilėje ir gebėjime padėti kitiems. Vargšai perka daiktus, kurių jiems nereikia, o turtingieji gyvena emocijomis, įvykiais, pasiekimais. Patys pinigai patenka į jų rankas, nes jais jie disponuoja teisingai.

Neturtingi žmonės linkę nuolat lyginti save su tais, kuriems sekasi geriau. Tai tipiška problema tų žmonių, kuriems visada trūksta pinigų. Net ir turtingi žmonės gali tapti neturtingi, jei lygins save su dar turtingesniais. Tas pats principas veikia ir priešinga kryptimi - jei žmogus sąskaitoje neturi daug pinigų, bet nelygina savęs su kitais, tuomet jam daug lengviau save laikyti sėkmingu.

Jeigu jis laiko save sėkmingu, vadinasi, tai priveda prie minties, kad pinigai nėra turto rodiklis. Tai viena iš pagrindinių skurdo priežasčių. Žmogus, kuris tiesiog sako sau „Noriu tapti turtingas“, to padaryti negalės. Likimas suteikia galimybių tik tiems, kurie turi aiškiai apibrėžtas užduotis. Taip veikia minčių traukos dėsnis. Jūs aiškiai suformuojate savo tikslus ir norus.

Tuščias, betikslis ir tingus gyvenimas yra tiesioginė priežastis, kodėl daugelis žmonių išleidžia didžiules anksčiau uždirbtų arba paveldėtų pinigų sumas. Toks gyvenimo būdas yra pavojingas tiems, kurie mažai uždirba.

Skurdas Lietuvoje

Į skurdą patekę arba ties jo riba gyvenantys žmonės patiria ne vien ekonominių problemų, jie taip pat kenčia nuo socialinės atskirties. Šiuolaikinėse pramonės visuomenėse nuostabos nekelia tokie reiškiniai kaip benamystė, valkatavimas ar elgetavimas.

Žmonės laikomi skurstančiais, jei jie dėl nepakankamų materialinių, kultūrinių ir socialinių išteklių išstumiami iš šalyje susiklosčiusio bent minimaliai priimtino gyvenimo būdo. Skurdas priklauso ir nuo valstybės politikos, nuo visuomenės kultūros, bei nuo paties žmogaus.

Skurdas mažina teises ir laisves, ir sąveikauja beveik su visomis socialinėmis problemomis - emocinės, alkoholizmu, nedarbu, lyčių diskriminacija, deviacija. Ši sąveika yra sudėtinga, nes problemos gali būti skurdo priežastimi, nors kai kurių skurdas taip pat yra priežastis.

Skurdo sąlygos lemia, kad atsiranda atstūmimas, nepasitikėjimas šeimos nariais, silpni ryšiai tarp partnerių, tėvų ir vaikų ir pan.

Skurdo Samprata ir Jo Skirstymas

Nors kiekvienas supranta, kas yra skurdas, tiksliai jį apibrėžti sunku todėl, kad skurdas yra reliatyvus, daugiamatis ir laipsniškas. Daugiamatis skurdas pasireiškia įvairiais pavidalais, pvz., tai ne tik finansinis nepriteklius, bet taip pat ir negalėjimas įgyti vertybių, kurios prieinamos kitiems visuomenės nariams ir taip gyventi visavertį gyvenimą.

Reliatyvus skurdas - tai samprata priklausanti nuo to, kokios yra visuomenėje susiklosčiusios socialinės ir ekonominės aplinkybės. Reliatyvus požiūris į skurdą reiškia, kad skurstančiųjų gyvenimo sąlygos yra lyginamos su neskurstančiųjų, todėl atsiranda galimybė jį supainioti su nelygybe.

Laipsniškas skurdas reiškia, kad sunku pasiekti tikslumą matuojant skurdą, todėl siekiant nustatyti skurdo laipsnį individus arba šeimas galima suskirstyti į grupes pagal tam tikrus požymius.

Skurstantys yra tie žmones, kurių pajamos ir kiti ištekliai: materialiniai, kultūriniai ir socialiniai nėra pakankami ir neužtikrina visuomenei įprastų gyvenimo būdų ir veiklų. Kadangi įprastiniai gyvenimo standartai laikui bėgant keičiasi, todėl galime kalbėti apie absoliutų, santykinį ir subjektyvų skurdą.

• Absoliutaus skurdo požiūris nurodo apimtį tokių prekių ir paslaugų, kurios yra būtiniausios žmonių gerovei užtikrinti. Šis apibrėžimas nurodo, kad skurdžiai gyvenantys arba vargšai yra tie, kurie neturi galimybės patenkinti šių minimalių poreikių (kiekvienoje šalyje jie nustatomi skirtingi).
• Santykinio skurdo sąvoka siejama su tam tikrais pajamų arba išlaidų vidutiniais rodikliais. Skurstantys yra tie, kurių pajamos yra mažesnės už vidutines gyventojų pajamas.
• Subjektyvaus skurdo rodikliai nurodo pakankamas pajamų lygį nustatomą, remiantis pačių gyventojų vertinimais. Subjektyvus požiūris reiškia, neatitikimą tarp žmonių lūkesčių ir galimybių. Tai yra labiausiai nuo subjektyvių respondentų vertinimų priklausanti skurdo ribos sąvoka.

Skurdo Atsiradimo Priežastis Aiškinančios Teorinės Prielaidos

Skurdo aiškinimus galima padalinti į dvi esmines skirtis. Pirmoji jų skurstančiųjų problemas sieja su jų pačių atsakomybe už savo skurdą, tai yra dėl tam tikro jų elgesio ar būdo bruožų, ši traktuotė vadinama „aukos apkaltos“ arba skurdu dėl patologinių veiksnių. O antroji teorija sako, kad skurdą sukuria ir atkuria struktūrinės visuomenės jėgos.

Pirmoji skurdo priežastis aiškinanti priežasčių grupė - skurdas dėl patologinių veiksnių, kurį tam tikra prasme sąlygoja pačių žmonių elgesys ar gyvenimo būdas, ši grupė skirstoma į: individualistinį, šeimyninį ir subkultūrinį požiūrius:

• Individualistiniu požiūriu skurdą sąlygoja patys žmonės, kurie lemiamais gyvenimo momentais priėmė netinkamus sprendimus, pasirinkdami netinkamą profesiją ar gyvenimo būdą, apsispręsdami dėl per didelio vaikų skaičiaus šeimoje ar praktikuodami žalingus įpročius ir t.t.
• Šeimyninis požiūris atskleidžia skurdą perduodamą šeimose - tėvų gyvenimo būdas įtakoja vaikų gyvenimą ir tai reiškia, kad iš vienos kartos elgesio modelis perduodamas kitai kartai, todėl skurdas tampa paveldimu. Vaikai įpranta prie skurstančiųjų gyvenimo stiliaus savo tėvų šeimose ir perima jį.
• Vadovaujantis subkultūriniu požiūriu - skurdas reiškia išmokimą ir prisitaikymą prie gyvenimo būdo, kur skurdą patiriantys žmonės praktikuoja savitą gyvenseną. Susikuria „skurdo kultūra“.

Antroji skurdo priežastis aiškinanti traktuotė - struktūrinis požiūris. Čia skurdo priežastys siejamos su visos visuomenės savybėmis. Šis požiūris atskleidžia platesnio masto socialinius procesus, kuriuos nulemia ne pačio žmogaus ypatybės ar gyvensena, bet struktūrinės jėgos:

• Klasinis požiūris atspindi ekonominės gamybos procese vykstantį žmonių marginalizavimą. Ne visi žmonės turi užtektinai gamybos išteklių, todėl negali naudotis ir ekonominės veiklos rezultatais tiek, kad neatsidurtų skurde.
• Antrasis struktūrinio skurdo aiškinimas grindžiamas viešųjų tarnybų silpnumu. Kai viešosios institucijos veikia blogai, jos nepakankamai efektyviai gali suteikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia labiausiai.
• Trečias aiškinimas siejamas su visuomenės nelygybe, tokių kaip pajamos, lyčių skyrimas, rasių nelygybė ir tai menkina dalies gyventojų galimybes.

O. Lewis Skurdo Kultūros Teorija

Tyrinėjant skurdo problemas sociologiškai, be abejonės reikia kalbėti apie vieną didžiausių autoritetų skurdo problemų tyrimuose antropologą Oskar Lewis ir jo skurdo kultūros teoriją. Autorius siūlo į skurdą žiūrėti kaip į dvilypį reiškinį. Visų pirma, skurdas tai ne tik gaunamos minimalios pajamos, tačiau yra ir gyvenimo būdas perduodamas iš kartos į kartą. Žmonės gyvenantys skurde, turi gana skirtingą kultūrą lyginant su likusiais visuomenės nariais.

1959 metais tarptautiniame Amerikiečių kongrese O.Lewis pristatė savo tyrimų rezultatą - tezę apie skurdo kultūrą. Antropologo darbai rėmėsi skurstančių Meksiko, Havanos ir kitų miestų šeimų gyventojų tyrinėjimais. Jis aprašė skurdą kaip specifinį gyvenimo būdą, susiklosčiusias nuostatas, tradicijas ir elgesio modelius. Tie elgesio modeliai turi savitos ir įvairiose visuomenėse besiformuojančios kultūros bruožų, kurie atsiranda kaip atsakas į išorines aplinkybes.

Skurdo kultūros žmonėms būdingas nuolatinis turtingųjų ir valdžios kaltinimas dėl savojo skurdo, bei nepasitikėjimas kitais visuomenės sluoksniais ir institucijomis arba tas pasitikėjimas nedidelis. Šie žmonės jaučiasi vieniši, izoliuoti. Tačiau, tai lemia jų pačių gyvenimo būdas ir įsitikinimai, fatalistinė pasaulėžiūra ir pasyvumas.

Maža to, taip gyvendami šie žmonės patiria beprasmybę, socialinę atskirtį, nenori burtis į bendruomenes, atsisako dalyvauti visuomenės gyvenime, nes yra įsitikinę, kad pasaulį valdo galingieji ir kad pakeisti kažką savo gyvenime neįmanoma.

O. Lewis teigia, kad skurdo kultūra nėra vien tik individualus reikalas, bet ir socialinė ir kultūrinė aplinka, kurioje socializuojami skurde gyvenančių tėvų vaikai. Skurdo kultūra yra perduodama iš kartos į kartą per visas šios subkultūros institucijas, o ypač per šeimą.

Vaikai sekdami tėvų pavyzdžiu nesupranta, kodėl turėtų siekti kažką pakeisti ir išbristi iš skurdo liūno. sąlygas. Skurde gyvenančių tėvų vaikai, tiesiog linkę susitaikyti su tokia tikrove kokią patiria gyvendami toje aplinkoje. Dar būdami vaikai jie perima pagrindines tos subkultūros vertybes ir taip tampa ją pratęsiančia gija.

Skurdo ir Skurdo Kultūros Apraiškos Lietuvoje

Pasauliui minint Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) paskelbė apžvalgą, kurioje analizuojama skurdo ir socialinės atskirties problema Lietuvoje.

Į skurdą patekę arba ties jo riba gyvenantys žmonės patiria ne vien ekonominių problemų, jie taip pat kenčia nuo socialinės atskirties. Šiandien, spalio 17-ąją minimą Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, skursta kas penktas Lietuvos gyventojas.

Surinkti duomenys rodo, kad neblunka ir takoskyra tarp dviejų Lietuvų. Pagal situacijos analizę matyti, kad daugiausiai žmonių, kurių pajamos nėra pakankamos net būtiniausiems poreikiams užtikrinti, gyveno kaime (16,8 proc. skurstančiųjų). Gana ryškiai išsiskiria ir penki didieji bei likusieji Lietuvos miestai. Didmiesčiuose žemiau skurdo ribos gyveno tik 5,5 proc. žmonių, tuo trapu likusiuose miestuose - net 13 proc.

Asmeninių finansų planavimas padeda išvengti skurdo.

Skurdo Rodikliai Lietuvoje

Per metus tokių žmonių šalyje sumažėjo 2,7 proc. punkto. Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ne kartą pasidžiaugė, jog šis rodiklis mažėja ir prognozavo, kad 2019 m. jis jau sieks tik 5 proc., specialistai itin ryškių pokyčių sprendžiant vieną opiausių šalies problemų nepastebi.

Be to, kitas visoje Europos Sąjungoje skaičiuojamas - skurdo rizikos lygio - rodiklis nė nepajudėjo iš mirties taško, o pagal jį skurstančių pensininkų šalyje, kuriems išskirtinį dėmesį skyrė ir prezidentas Gitanas Nausėda, ne tik nesumažėjo, bet dar ir padaugėjo.

Daugiausiai už ribos atsidūrusių žmonių, skelbia NSMOT, buvo bedarbiai (50,8 proc.) ir senatvės pensininkai (13,1 proc.) Tuo tarpu skurde atsidūrusiųjų dirbančiųjų buvo gerokai mažiau, tik 3 proc.

Nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios, kad stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems - neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams.

Socialinė Parama ir Jos Efektyvumas

Prieš kelias savaites Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kokie išmokų pokyčiai lietuvių lauktų 2020 m., jei tam pritartų Seimas. Tarp jų ir A. Adomavičienės minima socialinė piniginė parama, į kurią pretenduoti gali tie asmenys, kurių pajamos nesiekia valstybės remiamų pajamų dydžio.

Šiuo metu valstybės remiamų pajamų dydis yra 122 eurai, o nuo kitų metų turėtų būti 125 eurai. Padidinus valstybės remiamų pajamų dydį, vidutinis socialinės pašalpos dydis padidėtų nuo 81,2 iki 83,2 euro.

Eurostat duomenimis, skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2017 m. buvo vienas didžiausių ES, žemiau skurdo rizikos ribos gyveno net 22,9 proc. Prasčiau už mus atrodė tik Bulgarija (23,4 proc. gyventojų) ir Rumunija (23,6 proc. gyventojų). 2018 m. skurdo rizikos riba siekė 345 eurus.

Skurdo Rizikos Lygis Europoje

Kad džiaugtis šalyje mažėjančiu skurdu dar gerokai per anksti rodo ir kitas - santykinis skurdo - rodiklis, kuris pagal tą pačią metodiką matuojamas visose Europos Sąjungos šalyse.

Anot A. Adomavičienės, nerimą kelia ir tai, kad per metus nė kiek nesumažėjo žemiau skurdo rizikos ribos gyvenančių asmenų skaičius: „Taip, absoliutaus skurdo rodiklis pagerėjo, atsirado žmonių, kurie gauna 245 eurus plius, bet mes neturėtume labai koncentruotis į šį rodiklį, nes vis dėlto, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, turime kelti sau aukštesnius reikalavimus. Skurdas yra labai susijęs su tuo, kiek visavertiškai žmonės gali dalyvauti visuomenėje, visuomeniniame gyvenime pagal tos visuomenės standartus.“

NSMOT ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad pagal 2018 m. skurdo rizikos lygio rodiklį Lietuvoje dar labiau prastėja vienos pažeidžiamos grupės - senatvės pensininkų - padėtis ir tai vienas ryškiausių pokyčių praėjusiais metais.

2017 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 36,7 proc. pensininkų. 2018 m. šių asmenų skaičius išaugo dar 5 proc. punktais ir pasiekė 41,7 proc.

Pagal skurdo rizikos 2018 m. rodiklį daugiausiai gyvenančiųjų skurde yra bedarbiai (62,3 proc.), vieni gyvenantys asmenys (50,7 proc.), vaikus auginantys vieniši tėvai (46,8 proc.) ir senatvės pensininkai (41,7 proc.)

Skurdo rizikos grupės Lietuvoje

Skurdo Rizikos Lygis Pagal Socialines Grupes

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinti 2018 m. skurdo rizikos lygio rodikliai pagal socialines grupes:

tags: #nuo #turto #prie #skurdo