Sąvoka „gerovės valstybė“ jau nebe pirmi metai vis kartojama viešojoje erdvėje. Naują postūmį lėmė Lietuvos Prezidentu labai didele rinkėjų persvara išrinkto dr. Gitano Nausėdos prieš porą metų pagarsintas įsipareigojimas kurti Lietuvą kaip gerovės valstybę.
Gerovės valstybė suprantama kaip valstybės įsipareigojimas garantuoti kiekvienam orų pragyvenimą. Jis suteikiamas ne kaip labdara, o kaip socialinė teisė - per socialinę apsaugą, socialines paslaugas, darbo rinkos ir būsto politiką, švietimą ir sveikatos apsaugą. Policija ir krašto apsauga taip pat dažnai priskiriama prie gerovės valstybės institutų.
Taigi, Lietuvą be jokių abejonių galime vadinti gerovės valstybe. Mes turime išvystytą socialinę apsaugą, sveikatos apsaugą ir prieinamą švietimą. Santykinai dosnios motinystės, vaiko priežiūros ir tėvystės atostogos laikomos vienos iš geriausių ES. Mūsų sveikatos apsauga prieinama visiems, tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijoje - ne.
Tačiau dažnas Lietuvos pilietis/-ė tik pašaipiai nusijuoks: „Kokia čia gerovės valstybė Lietuvoje.“ Deja, tokį požiūrį iš dalies galima pateisinti. Ne tik todėl, kad Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis (ypač valstybiniame sektoriuje) ir socialinės išmokos yra gerokai mažesnės nei išvystytos gerovės valstybės šalyse. O nelygybė ir skurdas vieni didžiausių ES. Bet ir todėl, kad Lietuvoje gerovės valstybė nėra „įteisinta iš apačios“.
Ukrainos atstatymas: europietiška Lietuvos strategija
Emocinės Gerovės Konsultantas - Nauja Profesija Valstybės Tarnyboje
Asmuo, baigęs emocinės gerovės konsultantų mokymus ir sėkmingai išlaikęs egzaminus bei gavęs tai patvirtinantį pažymėjimą, praplės savo kvalifikaciją ir įgis naują specialybę, t.y. taps emocinės gerovės konsultantu (SAM įsakymo 2020 07 31 Nr.V-1733 galiojanti redakcija nuo 2024-03-07).
Emocinės gerovės konsultantai, kaip ir kitų specialybių darbuotojai, pavyzdžiui, psichologai, gydytojai ar psichoterapeutai, gali dirbti tiek valstybės finansuojamose įstaigose (pavyzdžiui, visuomenės sveikatos centruose), turinčiose emocinės gerovės konsultantų centrus, tiek privačiame sektoriuje, teikdami mokamas paslaugas.
Studijų metu bus mokoma kognityvinės ir elgesio terapijos intervencijų ir struktūrizuotų žemo intensyvumo technikų taikymo metodikų, naudojamų gydant streso sukeltus sutrikimus, lengvus nerimo ir depresijos sutrikimus. Kurso dalyviai įgaus praktinių įgūdžių taikyti kognityvinės ir elgesio terapijos intervencijas ir technikas, taip pat bus nagrinėjami mokomieji klinikiniai atvejai, aptariamos diagnostikos, diferencinės diagnostikos problemos, gydymo taktikos parinkimo galimybės, vyks grupinės supervizijos.
Apie Studijas
Studijų apimtis 420 val. Studijos prasidės 2024 metų pabaigoje ir vyks iki 2026 m. gegužės mėn. Mokymus sudarys atskiri mokymų blokai, kurie vyks 2 savaitgalius per mėn. šeštadienį-sekmadienį (išskyrus liepą ir rugpjūtį), vyks nuolatinės supervizijos. Didžioji dalis mokymų vyks nuotoliu. Dalyviai gaus paskaitų vaizdo įrašus.
Atsiskaitymai (praktiniai ir teoriniai) - 26 val. priimami turintys aukštąjį sveikatos mokslų srities (medicinos, visuomenės sveikatos, reabilitacijos, slaugos, akušerijos studijų krypties) arba socialinių mokslų srities (bet tik socialinio darbo ar psichologijos krypties) išsilavinimą (bakalauro arba jam prilygstantį laipsnį).
Mokymų Temos
2025-2026 metais numatytos šios pagrindinės mokymų temos:
- Gerovės konsultantų modelio pristatymas ir aptarimas. Darbo su klientu pradžia. Pirminis interviu ir kliento įvertinimas.
- Kliento psichologinės būsenos įvertinimo ir diagnostinių skalių naudojimas. Informuotas sutikimas gavimas ir sutartis dėl bendro darbo konsultacijose. (2 dalis)
- Žmogaus normalios psichologijos pagrindai. Bendrosios ir specialiosios psichopatologijos pagrindai (1 dalis).
- Žmogaus normalios psichologijos pagrindai. Bendrosios ir specialiosios psichopatologijos pagrindai (2 dalis).
- Klientų konsultavimo pagrindai. Konsultavimo plano sukūrimas. Kliento nukreipimo kitiems specialistams tvarka. Konsultavimo taktikos keitimas (1 dalis).
- Klientų konsultavimo pagrindai. Konsultavimo plano sukūrimas. Kliento nukreipimo kitiems specialistams tvarka. Konsultavimo taktikos keitimas (2 dalis).
- Bendravimo psichologija dirbant su patiriančiais psichologinių sunkumų asmenimis.
- Bendradarbiavimo ir terapinis aljansas su klientu. Aljanso stiprinimo metodai.
- Psichikos sutrikimai: norma ir patologija. Psichikos sutrikimų klasifikacija. TLK klasifikacija taikoma Lietuvoje (1 dalis).
- Psichikos sutrikimai: norma ir patologija. Psichikos sutrikimų klasifikacija. TLK klasifikacija taikoma Lietuvoje (2 dalis).
Socialinis Darbas Kaip Valstybės Gerovės Sistemos Dalis
Ekspertų teigimu, 2025-ieji socialinio darbo bendruomenei tapo metais, kai ši profesija pagaliau išlipo iš nematomos kasdienybės ir pareikalavo būti matoma kaip lygiavertė valstybės gerovės sistemos dalis. Tai metai, kai socialiniai darbuotojai aiškiai įvardijo, kas veikia, ir dar aiškiau - kas neveikia. Šiame straipsnyje - socialinio darbo specialistų patirtys, atviri pasakojimai, taiklios įžvalgos ir perspėjimas, kurio valstybė nebegali ignoruoti: žmogus negali būti paliktas laukti, kol sistema susitvarkys pati.
Pasak Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentės Jūratės Tamašauskienės, profesijos svarbą atskleidžia pirmieji aiškiai matomi rezultatai. Pirmą kartą po trijų dešimtmečių socialinių paslaugų plėtros mažėja šeimų, kurioms reikia pagalbos dėl socialinių įgūdžių stokos.
„Tai - nuoseklaus profesionalaus darbo rezultatas. Kai kuriose savivaldybėse tokių šeimų sumažėjo net trečdaliu, ir tai rodo, kad investicijos į ankstyvą pagalbą, tėvystės įgūdžių stiprinimą ir bendruomenines paslaugas atsiperka. Tai svarus įrodymas, kad socialinis darbas kuria realų pokytį“, - teigia J. Tamašauskienė.
2025-aisiais socialinio darbo profesija tapo matoma ne tik socialinių paslaugų sektoriuje. Socialiniai darbuotojai „įžengė“ į kariuomenę, sveikatos priežiūrą, šeimos gydytojų komandas. Klaipėdos psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas Saulius Liekis sako, kad tai ženklas, jog socialinio darbo kompetencijos reikalingos daug plačiau, nei buvome įpratę manyti. Matomumą sustiprina ir tarptautinis pripažinimas. Fabijoniškių socialinių paslaugų namų Dienos centro padalinio vedėja Erika Jankauskienė primena, kad Lietuvos dienos centrų modeliai ir bendruomeninės paslaugos tapo pavyzdžiu kitoms šalims. Šis matomumas, anot specialistų, turi ir vidinį poveikį - studentai nebesigėdija sakyti, kad studijuoja socialinį darbą.
Iššūkiai ir Sprendimai
Vienu ryškiausių 2025-ųjų pokyčių socialiniai darbuotojai įvardija pirmuosius žingsnius link Nacionalinių socialinių paslaugų kokybės reikalavimų taikymo. Alytaus miesto socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui Vaida Čyžiūtė‑Tatulienė pastebi, kad šiemet įstaigos pagaliau galėjo praktiškai išbandyti naujus reikalavimus. Saulius Liekis priduria, kad šie reikalavimai tampa atsvara profesijos fragmentavimui.
Pastaraisiais metais kai kur socialinių darbuotojų etatai keičiami siauresnėmis pareigybėmis - atvejo vadybininkais, konsultantais, koordinatoriais. Saulius neslepia nerimo, kad tokie pokyčiai gali išsklaidyti profesijos esmę.
Deja, kartu su šviesa ateina ir šešėliai. Visi ekspertai sutartinai mini biurokratiją kaip didžiausią profesijos priešą. Socialiniai darbuotojai vis dar priversti didelę dalį laiko skirti dokumentams, o ne žmogui. S. Liekis pateikia paprastą, bet skaudų pavyzdį: žmogui reikia pavalgyti čia ir dabar, tačiau pagal procedūras jis turi pildyti prašymus, laukti pajamų vertinimo, o jei anksčiau dirbo - pagalba gali ir nepriklausyti.
Biurokratiją dar labiau apsunkina nuolatinis, dažnai neaiškus sistemos pokyčių srautas. Sauliaus teigimu, kartais atrodo, jog pokyčiai daromi vien tam, kad būtų pokyčių.
Jūratė Tamašauskienė šią problemą mato sisteminiu lygmeniu: Lietuvoje vis dar nėra nacionalinės socialinio darbo strategijos, nepriklausomos nuo politinių ciklų.
Pagrindinės Pamokos
Nepaisant sisteminių iššūkių, socialiniai darbuotojai sutartinai teigia, kad didžiausios metų pamokos ateina iš žmonių, su kuriais jie dirba. Pavyzdžiui, Vaida Čyžiūtė‑Tatulienė atvirauja, kad klientai moko ją kantrybės ir gebėjimo išlaukti - ne tik sprendimų, bet ir žmogaus pasirengimo keistis. Saulius Liekis prisipažįsta, kad jam svarbiausia - tikėjimas žmogumi, net kai pokyčiai juda lėtai. Erika Jankauskienė pabrėžia buvimo čia ir dabar svarbą - gebėjimą džiaugtis akimirka, kuri kartais tampa didžiausia pagalba.
„Žmonės su intelekto negalia mūsų pasaulyje dažnai jaučiasi taip, lyg būtų atsidūrę džiunglėse, kur nieko nepažįsta ir nežino, kas laukia už kito medžio. Jiems belieka viena - pasitikėti kitu žmogumi.
Tokios pamokos, pasak ekspertų, formuoja ne tik profesinę, bet ir asmeninę tapatybę. Socialinio darbo refleksijoje dalyvavę specialistai pastebi, kad socialinis darbas nėra „greitoji pagalba“. Tai procesas, kuriame žmogus pats turi tapti pokyčio dalimi. J. Tamašauskienė primena, kad „pakeisti žmogaus mąstymą ar įpročius - ilgas ir ne visada sėkmingas procesas“.
Vis dar gajus ir stereotipas, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su „rizikos šeimomis“. SBĮ Kauno rajono socialinių paslaugų centro Šeimos gerovės skyriaus atvejo vadybininkė Vitalija Mockienė sako, kad tai klaidinga: „Mes dirbame su visomis šeimomis - ir išsilavinusiomis, ir turinčiomis statusą.“ Ji pastebi, kad šeimos dažnai kreipiasi pagalbos ne dėl krizės, o dėl poreikio sustiprinti tėvystės įgūdžius, gauti emocinį palaikymą ar išmokti geriau tvarkytis su kasdieniais iššūkiais.
Socialinio Darbo Ateitis
Ekspertų įžvalgos susitelkia į tris kryptis, būtinas socialinio darbo ateičiai. Tai - tikras, o ne imituojamas tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Tai reiškia, kad pagalba turi būti koordinuota, o ne suskaidyta į kabinetus - žmogus neturi būti tas, kuris pats derina pagalbą tarp institucijų.
Antra, Nacionalinė socialinio darbo strategija. Ir trečia - prestižo ir specialistų pritraukimo stiprinimas. Socialinis darbas turi būti matomas kaip profesija, o ne pagalbinė funkcija - su aiškiais karjeros keliais ir pagarba specialistų kompetencijoms.
Socialinio darbo specialistai mano, kad šie metai profesijai atneš naujų iššūkių, tačiau kartu - ir progų dar kartą įrodyti, kad socialinis darbas yra ne gerovės sistemos paraštė, o jos stuburas.
Vaida Čyžiūtė‑Tatulienė linki, kad socialiniai darbuotojai galėtų „mažiau laiko skirti popieriui ir daugiau - žmogui“. Anot jos, būtent tai leistų profesijai atsiskleisti visu savo potencialu. Saulius Liekis tikisi, kad sistema 2026-aisiais pagaliau pradės pasitikėti specialistais. „Norisi, kad sprendimai būtų priimami remiantis realybe, o ne procedūrų logika“, - sako jis.
Gerovės Valstybės Samprata ir Iššūkiai Lietuvoje
Kiekvienas galime turėti savo gerovės valstybės įsivaizdavimą, nes gerovės sąvoka yra labai plati. „Mano supratimu, pirmiausia tai yra viešojo sektoriaus institucijų veikla ir lėšos, skiriamos ištikus nenumatytiems gyvenimo atvejams (netekus darbo, sumažėjus pajamoms, sutrikus sveikatai). Tačiau lygiai taip pat gerovės valstybė yra ir tai, ką valstybės institucijos daro siekdamos sukurti lygias galimybes visiems gyventojams įgyti išsilavinimą, tapti pilnaverčiais visuomenės nariais“, - teigia doc. E. Barcevičius.
Politologo teigimu, valstybės veikla gerovės srityje istoriškai yra labai neįprasta. Stereotipiškai įsivaizduojama, kad gerovės valstybės idėja priklauso socialdemokratinėms politinėms jėgoms, tačiau gerovės valstybės ar jos institucijos paprastai kūrėsi kaip tam tikra reakcija į visuomenės ir ekonomikos kaitą.
Kai ieškome gerovės valstybės ištakų, labai dažnai kalba pasisuka apie Otto von Bismarcko Vokietiją. Anot jo, Bismarcką pradėti rūpintis gerovės paslaugų kūrimu Vokietijoje paskatino aktyvūs žmonių, darbininkų judėjimai, reikalaujantys tam tikrų teisių, tam tikros socialinės apsaugos.
Pašnekovas pasakoja, kad gerovės institucijos skirtingose valstybėse gali labai skirtis. Ir tie skirtumai priklauso nuo to, kaip priimami su socialiniais klausimais susiję sprendimai: ar pirmiausia padedama tiems, kuriems labiausiai reikia, ar padedama daugiau mažiau visiems, ar užtikrinamas socialinis saugumas vidurinės klasės lygmeniu.
„Lietuvoje valstybė sveikatos srityje vaidina pagrindinį vaidmenį. Tai reiškia, kad mes sumokame draudimo įmokas, bet jei prireikia sveikatos paslaugos, dažniausiai kreipiamės į valstybines poliklinikas ir ligonines. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sveikatos sistemoje daug svarbesnis yra rinkos vaidmuo, valstybė užtikrina sveikatos paslaugas tik tiems, kurie patys negali už jas susimokėti arba yra vyresni nei 65 metų. Visi kiti gyventojai sveikatos paslaugas perka rinkoje, dažnai prisideda darbdaviai“, - pasakoja doc. E. Barcevičius.
Paklaustas, kuri valstybė šiuo metu efektyviausiai įgyvendina gerovės valstybės principus, pašnekovas tikina, kad atsakymas priklauso nuo vertybinio požiūrio.
„Aš asmeniškai labiau pasitikiu aktyviu valstybės vaidmeniu socialinėje srityje ir manau, kad ji turi visiems padėti tapti ir išsilaikyti viduriniąja klase. Visada lengviau deklaruoti gerovės valstybės idėjas nei nustatyti, kas bus tie papildomi pajamų šaltiniai, iš kurių bus finansuojamos šios idėjos.
Todėl ir dabartinė valdžia bando švelniai pasakyti, kad jeigu mes norime kokybiškų, aukšto lygio gerovės paslaugų, vidurinės klasės gerovės valstybės, tai mums reikia rasti būdą, kaip susirinkti pajamas tokiai gerovės valstybei finansuoti. Tai reikštų lengvatų naikinimą, naujus ekologinius, turto mokesčius. Ir prie to mes anksčiau ar vėliau turėsime prieiti.
Politologo manymu, kol kas panašu, kad mes Lietuvoje norime judėti gero lygio vidurinės klasės gerovės valstybės link. Jei dirbančiųjų mažėja, o tų, kam būtinos gerovės paslaugos, daugėja, tai turime problemą“, - tikina doc. E. Barcevičius. „Finansavimo klausimų kelia senstanti visuomenė, o gerovės valstybės idėjos ir paslaugų palaikymu turėtų užsiimti dirbantys žmonės, mokantys mokesčius ir taip finansuojantys viešąsias paslaugas, pensijas ir kt.
Gerovės valstybei iššūkių kelia ir tokios problemos kaip klimato kaita. Fundamentalus klausimas yra ir apie pasitikėjimą gerovės valstybe, jos institucijomis. E. Barcevičius teigia, kad visuomenės niekada nenorės finansuoti gerovės paslaugas teikiančių institucijų, jei nepasitikės jų veikla ar netikės jų teikiama nauda.
Gerovės Valstybės Tipai
Apibrėžiant šiandieninės Lietuvos gerovės valstybės kūrimo tipą, ją galima vertinti tik kaip minimalią post-komunistinę korporatyvinio-bismarkinio-klientelistinio tipo gerovės valstybę, iš lėto dreifavusią į liberalų-marginalinį tipą, tačiau kažkiek pristabdytą.
Gerovės valstybes galima skirstyti net filosofiniu požiūriu, nes šis skirstymas pasižymi ne tik gnoseologiniu (pažinimo), bet, dėl savo „socialinio jautrumo“ - ir ontologiniu (būties) bei aksiologiniu (vertybių) aspektais. Gerovės valstybės skirstomos ir socialiniu-politiniu požiūriu - t.y. ekonominiu, sociologiniu ir politologiniu aspektais.
- Liberali marginalinė gerovės valstybė pirmenybę teikia rinkai. Tipiškiausios šio modelio šalys yra anglosaksiškos valstybės.
- Konservatyvi korporatyvinė (bismarkinė) gerovės valstybė pirmenybę teikia priklausomybei nuo darbo rinkos ir šeimos. Tipiškiausios šio modelio šalys yra kontinentinės Vakarų Europos valstybės.
- Universali institucinė socialinė-demokratinė gerovės valstybė pirmenybę teikia valstybei ir socialinei pilietybei, jai svarbu socialinė lygybė ir solidarumas. Tipiškiausia šio modelio šalis yra Švedija kartu su kitomis keturiomis Šiaurės Europos valstybėmis.
Dėl COVID-19 poveikio ekonomikai pirmiausia vartojimo padidinimas mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams pagerintų ekonomikos būklę. Socialinės išmokos, pakeltas minimalus atlyginimas, ar padidintas neapmokestinamas minimumas, kaip sutaria ekonomistai ir politologai, pirmiausia yra skiriamas vartojimui ir įsilieja į ekonomiką greičiausiai.
Gyventojų Pasitenkinimas Gerovės Sistema
2018 m. gruodžio mėnesį Lietuvos socialinių tyrimų centre vykdomo projekto „Gerovės valstybės iššūkiai Lietuvoje ir Švedijoje“ pagrindu buvo atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa.
Buvo klausiama „Ar jūs visumoje esate patenkintas/-a Lietuvos gerovės sistema, kuri apima socialinę apsaugą, sveikatos apsaugą, švietimą, darbo rinkos ir būsto politika?“ Kaip ir buvo tikėtasi daugiau nei pusė (60 proc.) apklaustųjų teigė esantys nepatenkinti gerovės sistema.
Beveik 70 procentų manė, kad viešųjų paslaugų (sveikatos, švietimo, socialinės paramos) lygis prastėjo pastaruosius 10 metų, o daugiau nei 80 procentų sutiko, kad Lietuvoje nelygybė ir skurdas didėjo. Nepasitenkinimas gerovės sistema didina šešėlinės ekonomikos tikimybę, skatina norą emigruoti, kelia nepasitikėjimą valstybe bei vienas kitu - viskas, ką mes šiandien turime ar turėjome per pastaruosius beveik 30 metų.
Jei daugiau nei pusė Lietuvos piliečių yra nepatenkinti esama gerovės valstybės sistema, galime teigti, kad formaliai mes turime gerovės valstybę, bet ji nėra paremta arba įteisinta iš apačios. Todėl būtina ir reikia kalbėti apie gerovės valstybės kūrimą, apie tokios gerovės valstybės, kai daugiau nei pusė piliečių pateisintų jos egzistavimą ir matytų jos naudą.
Tas pats klausimas buvo užduotas Švedijoje, ten net 70 procentų apklaustųjų teigė esantys patenkinti Švedijos gerovės valstybės sistema.
Švedijos Gerovės Valstybės Modelis
Jei jau prakalbome apie Švedijos gerovės valstybę, galime paminėti daugiau jos bruožų. Švedijoje gerovės valstybė buvo kuriama aktyviai dalyvaujant piliečiams. Švedų visuomenė susitelkimo būdu sukūrė unikalų gerovės modelį - socialdemokratinę gerovės valstybę - kuri dažnai vadinama utopine.
Nors dėl išaugusios migracijos ir globalizacijos, socialdemokratinė gerovės valstybė patiria vis daugiau iššūkių. Iki šiol visuomenė, kurioje valstybė rūpinasi kiekvienu nuo lopšio iki grabo lentos ir kurioje lygios galimybės visoms socialinėms grupėms dirbti ir siekti asmeninio tobulumo, yra beveik realizuotos.
tags: #noriu #buti #valstybes #geroves #darbuotoja