Šiaulių Gyvenamieji Namai: Istorija ir Architektūra

Nepamenu, kas pasakė žodžius „Provincija yra žmoguje, o ne aplinkoje“, bet kai ruošiuosi ką nors rašyti apie Šiaulius, juos iškart prisimenu. Neginčysi, kad šie žodžiai netiesa, tačiau provincija egzistuoja ir nieko čia nepakeisi. Ji buvo ir bus. Jos tragedija - gabių žmonių užgesimas. Provincija tampa mažiau provincija turėdama savo herojus ar bent herojų. Pavyzdžiui, Panevėžys, turėjęs Juozą Miltinį. Šiauliams čia, atrodo, nepasisekė.

Gyvenantys provincijoje skundžiasi, kad pasaulis yra neteisingas. Tačiau jis toks ir turi būti, nes kitaip nebus meno ir progreso. Didžiuose miestuose net labiau juntamas pažeistas elito ir intelektualumo balansas. Pasak Leonido Donskio, provincija - tai nesugebėjimas arba nenoras garbingai žaisti, laikantis visų žaidimo taisyklių. Provincija tampa neatsakingumo už nieką rojus.

Šiauliuose baigęs vidurinę mokyklą ir išvažiuodamas į Kauną studijuoti, tėvams pasakiau: - Į šį miestą daugiau nebegrįšiu. Teko daug skraidyti. Ypač malonus jausmas, kai po skrydžio lėktuvo ratai paliečia žemę. Kartą pagalvojau, jog toks jausmas turėtų būti ir kai iš kur nors grįždamas į savo miestą pamatai lentelę su miesto pavadinimu.

Šiaulietis dainininkas Rimantas Cininas, dainuojantis tiems, kam per 30, o ir dar daugiau, dainoje apie Mariją prašo jos neverkti, nors aplink vien negandos. Kitoje dainoje jis žada grįžti, nors ir niekas nebelauks. Šiauliai pavadinamas Saulės miestu iškart asocijuoja su soliariumu (sako, vėžio sukėlėju) ar Saulėnu, prastai suvaidintu personažu, priimtinu nebent kretinams ar tiesiog debilams.

Skaičiau, kad šiuo metu Šiauliuose yra 104 tūkst. gyventojų. Tai būtų apie 3,5 proc. visų Lietuvos gyventojų. Taip pat skaičiau, jog tiek pat jų buvo prieš penkiasdešimt metų, kol dar nebuvo pietinio rajono. Kur jie visi tilpo? Šiauliai nuo seno garsėjo pramone, bet žlugus SSRS didieji fabrikai bankrutavo. Dabar dominuoja komercija - prekybos centrai, mažesnės parduotuvės ir prekyvietės. Kažkas gaminama (tarsi dar gaminami ir televizoriai, ir dviračiai, ir baldai, nors, turbūt, be didžiulės sėkmės, nes niekas apie tai nekalba ir nerašo, girdėjau, sekasi gaminti plastmasinius „bambalus“ - tuos, į kuriuos pilami pigūs saldinti gėrimai), veikia kažkiek automobilių servisų.

Skaudu girdėti, kai sakoma - nemielas miestas, nesinori čia gyventi. Tai girdint, tenka pasvarstyti ir apie tai, kas yra miestas. O pagrindinis klausimas turėtų būti toks: ar tai miestas - mūsų miestas, ar vieta su daug gyventojų, kurie tik naudojasi miestu, bet jo nekuria? Gražu, gera ir normalu, kai mylintys savo miestą supyksta, jei koks nors atvykėlis miestą pakritikuoja. Tiesa, pykstant vis dėlto reikia ir pamąstyti, ar kritikuojančiojo žodžiuose nėra tiesos.

Internete atsiverčiu protingojo „google“ puslapį ir užrašau žodį „miestas“. Ką rasiu apie Šiaulius? Daugiausia pristatinėjami Vilnius ir Klaipėda, apie Šiaulius regiu dvi pastraipas: reklamuojamas prekybos centras „Saulės miestas“ ir galima susipažinti su straipsniu „Šiauliai - bedarbių ir degalinių miestas“.

Visa ši situacija man primena režisieriaus Raimondo Vabalo kino filmą „Birželis, vasaros pradžia“, kuriuo viena ar kita Lietuvos televizija pradeda vasaros sezoną ir tai, bent man, tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasideda vasara. Į Naujuosius juk irgi neįžengsi be „Traviatos“.

Ano meto ideologai aiškino, kad filmas „Birželis, vasaros pradžia“ persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu filmo herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino, kokių. O man atrodė ir atrodo, kad tai šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekius.

Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus - pinigų darbininkams nėra („Bankas tuščias, mažai šnapso geriam“, - mąsto vienas filmo herojų). Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia - vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį. Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu - negaudama vaidmenų ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti. Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus - pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui. O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“ Vis dėlto tame nesėkmių rate regime ir kruopelytę vilties. Ji - išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse.

Bet grįžkime prie šiandieninių Šiaulių. Šiaulių bulvaras - miesto širdis, pagrindinė arterija, kaip kažkada buvo sakoma, tuščias, o prekybos centrai - pilni. Sako, žmonės mėgsta prekybos centrus, nes už tų centrų durų palieka nušiurusį miestą, gyvenimo negandas. Mieste dominuoja dvi kastos: valdininkai (biudžetininkai) ir pensininkai. Tiesa, Vienos baliai vyksta, o šiaip tylu.

Kai žiniasklaidoje skaitau apie provinciją, pastebėjau, jog dažniausiai minimi Šiauliai ir Panevėžys. Net dažniau nei Tauragė, Ukmergė ar net Skuodas. Vis girdžiu, kad mažesnių miestų bei miestelių bendrasis ekonominis ir socialinis atsilikimas nuo didžiųjų miestų didėja ir gana sparčiai. Kad BVP auga, pajamos nuolat didėja, bendrasis užmokestis kyla - tai matyti čia tik žiūrint iš Gedimino prospekto Vilniuje. O skurdas suniokoja žmogaus motyvaciją, savigarbą, orumą ir netgi jo moralumą. Apie miestą galima spręsti iš žmonių veidų gatvėse, autobuse, išvydus būstus, kuriuose jie gyvena. Mieste svarbu ne namai, bet kas tarp jų. Seni butai psichologiškai ir dvasiškai luošina žmones. Po renovacijos namų infrastruktūra lieka tokia, kokia buvo. Užsandarinus pastatą atsiranda pelėsis, nes normaliai nesprendžiami vėdinimo klausimai. Žmonės atsidaro langus ir šiluminis efektas dingsta. Oi kaip norisi pritarti idėjai - vietoje seno griūvančio pastato patrauklioje vietoje pastatyti naują, erdvesnį ir jame šalia senų gyventojų dalį butų parduoti naujiems. Taip keistųsi tokių namų demografija ir atsirastų gyvybės merdinčiuose rajonuose.

Šiaulių bulvaras - miesto širdis.

Šiauliai nėra pats tinkamiausias miestas svajingai žvelgti pro autobuso langą, darganotą dieną klajoti gatvėmis ar ilgai sėdėti kavinėje prie vieno kavos puodelio. Kiekvienas miestas susideda iš konkrečių gatvių, namų, kiemelių. Ir to Šiauliuose trūksta. Nors kažką rasti gali - juk Šiauliuose yra ir labai gražių gatvių pavadinimų: ta pati Tilžės gatvė, Varpo, Dvaro, Aušros alėja... Ne kartą pastebėjau, kad man malonu stovėti Aušros alėjos ir Tilžės gatvės sankryžoje ir laukiant užsidegančio žalio šviesoforo žiburėlio žvelgti į autobusų languose atsispindintį Katedros bokštą. Balto bokšto atspindys blausiuose autobusų languose tarsi patį autobusą paverčia švaresnį, nebepastebi, kad jis dulkėtas ar purvu aptaškytas. Kaimyninėje Jelgavoje galima pakilti į sugriautos bažnyčios išlikusiame bokšte įrengtą ir apdengtą stiklu apžvalgos aikštelę, iš kurios visas miestas, kaip ant delno. Kaip reikėtų tokios aikštelės ir mūsų mieste. Nors tūlas pasakys ir net paklaus, girdi, pakilsi į tą aikštelę, pažvelgsi į Šiaulius ir ką pamatysi... Pamąsčiau, jog tokia aikštelė galėtų atsirasti virš vandentiekio bokšto, kai išgirdau, kad tokia atsiras ant baigiamo remontuoti Fotografijos muziejaus stogo.

Lyginant su Niukasliu

Rašydamas apie Šiaulius vis prisimenu Niukaslį (Newcastle, arba Naujoji pilis), miestą, įsikūrusį pačioje Anglijos šiaurėje. Šis miestas anksčiau tegalėjo būti nykumos simbolis - visi anglai žino frazę „tas pats, kaip vežti anglį į Niukaslį“, t. y. daryti bergždžią darbą, nes Niukaslyje ir taip anglies daug, iš ten ji ir vežama. Kaip ir dera angliakasių miestui, Niukaslis yra tamsus ir niūrus, o prie šio įvaizdžio prisideda net ir oras. Jausmas, kad čia visada lyja. („Koks siurprizas - Niukaslyje lyja!“ - niūriai pajuokauja koks nors anglas, privažiavęs miestą, dažniausiai jau iš anksto nepatenkintas tuo, kad tenka važiuoti į šalies šiaurę.) Nepadeda ir architektūra - nieko savito ar gražaus čia nėra, kur pažvelgsi, visur regi mirusios industrijos pėdsaką, jos paskutinį sunkų atodūsį, viskas atrodo nuo anglies net pajuodę. Vienintelė miesto įžymybė - geležinis tiltas per Taino upę, didingai išriesta sunkiasvore iš toli matoma arka jungiantis Niukaslį ir kitoje upės pusėje esantį dar nykesnį Geitshedą, t. y. paverčiantis juos vienu. Žodžiu, Niukaslis-Geitshedas - ideali vieta depresijai tarpti.

Niukaslio tiltas per Taino upę.

Tačiau per pastaruosius dešimt metų miestas gerokai pasikeitė - būtent kultūrine kryptimi. Maloniai pasivaikščiojus nauju elegantiškai išlenktu Tūkstantmečio pėsčiųjų tiltu, galima patekti į Geitshedo krantinėje esančius šiuolaikinio meno ir muzikos centrus, o pravažiuojantiems autostrada moja plačiai sparnus išskėtęs Antoni Gormli „Šiaurės angelas“, šiek tiek primenantis prieškarinį lėktuvą. Iš pradžių iš to angelo buvo šaipomasi, bet greitai jis tapo tikra šalies įžymybe, tikru Šiaurės angelu. Ambicinga ir ekspresyvi naujųjų pastatų architektūra tarytum liudija, kad Niukaslyje ir Geitshede depresija užleido vietą pasididžiavimui - ir savo angline praeitimi, ir kultūrine dabartimi, ir netgi tuo, kad lyja.

Visi pastebi, kad anglį pakeitus kultūra šiuose dviejuose miestuose gaunama netikėtai didelė nauda. Miestai dvyniai neskubėdami iš naujo atranda save. Negana to, šie miestai pateikiami pavyzdžiu pačiam Londonui, esą jų Tūkstantmečio tiltas ir kiti projektai yra įspūdingesni ir, tai labai svarbu, ne tokie brangūs kaip garsusis Londono Tūkstantmečio kupolas. JAV žurnalas „Newsweek“ įrašė Niukaslį-Geitshedą į sąrašą kūrybingų miestų, kurie grasina nustelbti šiandienius miestus-valstybes. Nors tai kol kas - tik teorinė galimybė, įvairūs tyrimai rodo esant artimą ryšį tarp to, kaip regionas priima menininkus, ir jo galimybių kurti materialinę gerovę.

Aišku, teigti, kad vien kultūra gali atgaivinti miestą, būtų neteisinga. Ir Niukaslyje-Geitshede nedingo nedarbas, ir iš ten išvyksta žmonės į didesnius miestus. Bet šiaip jau teisingas posakis, kad tik menininkai miestą stebi nuo pamatų, akmeninio grindinio iki bažnyčių bokštų. Todėl jie miestą ir saugo bei gaivina.

Šiaulių ateities vizijos

Nustebino jaunų šiauliečių iniciatyva įgyvendinti vandens turizmo projektą Šiaulių Talkšos ežere. Jų sumąstymas ežere plukdyti mažos grimzlės, manevringą, į aplinką neišskiriantį jokių kenksmingų medžiagų laivą. Laivas suktų ratus Talkšos ežere, plaukiantys galėtų stebėti Šiaulių panoramą neįprastu rakursu - iš ežero vidurio, būtų pasakojama Šiaulių miesto istorija, ant denio vyktų koncertai (juk ežero akustika nuostabi). Iškylaujančius, manoma, patrauks lobių paieškos, nes viena Šiaulių miesto legendų byloja, kad 1655 metais švedams apiplėšus Šiaulių katedros zakristiją, grobikams mėginant pasprukti Talkšos ežeru, svorio neatlaikęs ledas įlūžo ir dugnan nugarmėjo labai daug turto. Išliko tik žemėlapis, vedantis prie šio lobio. Projekto iniciatoriai Roberta Urbšaitė ir Rokas Zapalskis pasakoja apie į ežerą tiesiamą 20 m ilgio tiltą, kuriuo bus galima pasivaikščioti bei prie jo švartuosis laivas.

Baigdamas visgi prisipažinsiu, jog nenorėčiau gyventi didmiesčiuose. Man net Šiauliai per dideli. Neskubėjimas - tai privalumas. Nors gal čia subjektyvi nuomonė, ateinanti su metais. O kur jau kur, bet provincijoje laikas tikrai taupomas. Žmonės čia greitai „permatomi“, todėl kai kurie sprendimai, neretai ir valdiškų institucijų, priimami greičiau nei didmiesčiuose. Nereikia gaišti grūstyse (taip per dieną sutaupoma 1-2 val. brangaus laiko, automobiliu bet kur galima patekti per 5-10 min.), bankai, Savivaldybė yra miesto centre, todėl daugelis reikalų sutvarkoma pėsčiomis, per keletą ar keliasdešimt minučių.

O iš didžiausių Šiaulių privalumų išskirčiau galimybę čia filmuoti prisiminimų filmus apie socialistinį gyvenimą. Kaip dar jokie filmuotojai to nepastebėjo?! Tam tiktų ir pietiniai gyvenamieji rajonai, ir miesto centras su Prisikėlimo aikšte (visai nesunku būtų joje atkurti tą koloną su kareiviu ir aikštę vadinti Pergalės vardu), o ypač karuselės parke, nes čia nuostabi aikštelė kino filmui apie Černobylį. Tuo ir pasidžiaukime.

Bet pasistengsiu tekstą baigti be ironijos. Taip likimas susiklostė, kad į Šiaulius teko grįžti po trisdešimties metų. Ir dėkingas, kad miestas mane priėmė. Prieštarausiu tiems, kurie Šiaulius vadina gūdžia provincija. Pabandžiau miestą prisijaukinti. Kaip šunį ar katiną. Atrodo, pavyko.

Stavangeris: pavyzdys kitiems

Galima palyginti Šiaulius su Stavangeriu Norvegijoje, kuris taip pat išgyveno transformaciją. Stavangeris - naftos ir dujų gavybos Šiaurės jūros žemyniniame šelfe aptarnavimo centras; mieste yra Norvegijos valstybinės bendrovės Statoil būstinė, daugelio tarptautinių bendrovių būstinės. Naftos perdirbimas, juodoji metalurgija (lydomas plienas), laivų statyba, mašinų gamyba, metalo apdirbimo, maisto (daugiausia žuvų), poligrafijos pramonė. Turizmas; netoli Stavangerio daug slidinėjimo centrų, į rytus nuo Stavangerio yra Lysefjordeno fjordas su Preikestoleno uola (aukštis 604 m; per metus ją aplanko 150-200 tūkst. Stavangerio universitetas (įkurtas 2005); aukštosios mokyklos, skirtos imigrantų bendruomenėms: Stavangerio tarptautinė mokykla (įkurta 1966), Stavangerio britiškoji tarptautinė mokykla (įkurta 1977). Stavangerio universiteto ir kitos bibliotekos. Žymiausi muziejai: Stavangerio muziejus (jo dalys - Stavangerio gamtos istorijos, Stavangerio jūrininkystės, Norvegijos vaikų, Norvegijos spaudos, Stavangerio mokyklų, Stavangerio dailės, Norvegijos konservavimo muziejai), Norvegijos naftos, Stavangerio archeologijos, misionierių (seniausias Stavangeryje, įkurtas 1864) muziejai. Rogaland’o teatras. Stavangerio simfoninis orkestras. Romanikos ir gotikos bruožų katedra (pradėta 1125, po 1272 atstatyta), rūmai Ledaal (1803), Norvegijos naftos muziejus (1999, architektūrinė bendrovė Lunde & Løvseth). 18-19 a. miestiečių mediniai gyvenamieji namai.

tags: #newcastle #gyvenamieji #namai