Ar skaitmeninė rinkmena gali būti laikoma nuosavybės teisės objektu pagal Lietuvos teisę?

Šiame straipsnyje analizuojamas klausimas, ar pagal Lietuvos civilinę teisę yra galima nuosavybės teisė į skaitmeninę rinkmeną. Klausimo praktinis ir teorinis reikšmingumas nekelia abejonių - nuo atsakymo į jį priklauso, kokios yra galimybės kontroliuoti skaitmeninės rinkmenos naudojimą ir kokius gynimo būdus galima naudoti kilus ginčams, nes jų skaičius auga.

Iš pirmo žvilgsnio toks klausimas gali atrodyti perteklinis, nes, atrodytų, Lietuvos civilinės teisės reguliacinė aplinka yra palanki nuosavybei pripažinti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.38 straipsnyje nuosavybės teisės objektu įvardijami ne tik daiktai, bet ir kitas turtas. Be to, CK 1.97 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje civilinių teisių objektus, expressis verbis išskiriama informacija kaip viena iš tokių objektų rūšių. Maža to, Lietuvos autoriai gana nuosekliai pabrėžia, kad viskas, kas laikytina turtu civilinės apyvartos požiūriu, turi būti ir nuosavybės teisės objektu.

Atsižvelgiant į tai, galėtų atrodyti, kad atsakymas į keliamą klausimą yra akivaizdus - nėra pagrindo nepripažinti nuosavybės teisės į skaitmeninę rinkmeną. Vis dėlto išvada, kad skaitmeninė rinkmena vienareikšmiškai gali būti nuosavybės teisės objektu, būtų pernelyg skubota. Šis klausimas yra kur kas sudėtingesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Nors CK 1.97 straipsnio 1 dalyje informacija minima kaip civilinių teisių objektas, nei CK, nei kituose civiliniuose įstatymuose nėra jokių tiesioginių nuorodų dėl informacijos ar skaitmeninės rinkmenos nuosavybės statuso. Nėra ir nacionalinių teismų praktikos, patvirtinančios skaitmeninės rinkmenos nuosavybės statusą. Maža to, abejonių dėl šio statuso kelia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktika, suformuota Tom Kabinet byloje, kurioje nuosavybės teisė į skaitmeninę rinkmeną buvo faktiškai paneigta. Tokią pat poziciją galima rasti ir užsienio valstybių teismų sprendimuose, o užsienio doktrinoje išsakoma pozicija, kad tokio pobūdžio objektai negali būti laikomi savarankišku nuosavybės teisės objektu. Ir iš tiesų, skaitmeninės rinkmenos nebūtinai pasižymi požymiais, kurie būdingi įprastiems nuosavybės teisės objektams.

Straipsnio tyrimas apsiriboja skaitmeninėmis rinkmenomis (šios sąvokos platesnį paaiškinimą žr. straipsnio 1 skyriuje). Straipsnyje nekeliama klausimo, ar kiti CK minimi ar neminimi objektai, tokie kaip intelektinė nuosavybė, turtinės teisės ar interneto sričių adresai, gali būti nuosavybės teisės objektai. Vienas iš pagrindinių postulatų, kuriais remiasi tolesnis tyrimas, - skaitmeninių objektų grupė anaiptol nėra vienalytė, ją sudaro daug skirtingų porūšių, pasižyminčių skirtingais teisiškai reikšmingais požymiais, todėl jiems gali būti taikomi skirtingi teisiniai režimai. Dėl šios priežasties išvados, padarytos dėl skaitmeninių rinkmenų, nebūtinai bus pritaikomos (o tiksliau - dažniausiai nepritaikomos) kitiems skaitmeniniams objektams. Tyrimas yra orientuotas į Lietuvos teisę. Nors straipsnyje naudojamas lyginamasis metodas ir analizuojama kitų valstybių teisinė praktika, pagrindiniu tyrimo objektu išlieka Lietuvos teisinis reguliavimas.

Nepaisant aplinkybės, kad Lietuva jau apie 30 metų gyvena skaitmeninės revoliucijos sąlygomis ir skaitmeninės rinkmenos nuosavybės statuso klausimas teisės mokslo požiūriu jau turėtų būti gerokai „nuvalkiotas“, tačiau yra priešingai - skaitmeninės rinkmenos teisinis statusas nėra sulaukęs bent kiek didesnio dėmesio. Daugelis teisės tyrėjų, nagrinėjusių šią temą, paprastai apsiriboja vadinamuoju apyvartumo postulatu, t. y. jei koks nors objektas dalyvauja civilinėje apyvartoje, jis turėtų būti ir nuosavybės teisės objektu.

Straipsnyje nagrinėjamas klausimas yra kur kas platesnės problemos, t. y. kas gali būti laikoma civilinės nuosavybės objektu, dalis. Šis klausimas jau buvo įvardytas kaip vienas iš didžiausių civilinės teisės doktrinos iššūkių.

Skaitmeninės rinkmenos sąvoka ir požymiai

Siekiant atlikti skaitmeninės rinkmenos kaip galimo nuosavybės objekto teisinę analizę, pirmiausia būtina identifikuoti skaitmeninės rinkmenos sąvoką ir suvokti šio objekto teisiškai reikšmingus požymius. Aiškios sampratos nėra ir ES teisės aktuose. Pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/770 dėl tam tikrų skaitmeninio turinio ir skaitmeninių paslaugų teikimo sutarčių aspektų (toliau - Direktyva) vaizdo, garso ar kitokia skaitmeninė rinkmena yra prilyginama skaitmeniniam turiniui, nepriklausomai nuo skaitmeninės rinkmenos formato ir jai yra taikomas Direktyvoje numatytas reguliavimas (Direktyvos preambulės 19 punktas).

Tai reiškia, kad skaitmeninė rinkmena patenka į skaitmeninio turinio sąvoką. Tačiau Direktyvoje nėra aiškiai reglamentuojama, kas įvyksta, kai skaitmeninė rinkmena yra perleidžiama kitam vartotojui, t. y. nėra pateikiama atsakymo, ar tokį perleidimą galima vertinti kaip teisėtą nuosavybės teisių perdavimą, ar tik kaip licencijos suteikimą ribotai naudoti. Tuo tarpu informacinių technologijų mokslininkai sutinka, kad skaitmeninė rinkmena yra informacijos rinkinys, turintis pavadinimą ir saugomas kompiuterio sistemoje, kad išliktų pasiekiamas ilgiau nei vieno naudojimo metu.

Iš šio apibrėžimo galima identifikuoti tris pagrindines savybes, išskiriančias skaitmeninę rinkmeną iš kitų objektų:

• Pirma, skaitmeninė rinkmena yra tam tikros informacijos „konteineris“ su aiškiai apibrėžtomis ribomis, kitaip nei abstraktūs „duomenys“ ar „informacija“. Rinkmenoje užfiksuota informacija yra užkoduota kompiuteriui suprantamu būdu - dvejetainiu kodu, kuriame naudojami tik du skaitmenys - 0 ir 1. Šie skaitmenys, sudarydami skaičių seką, siunčia kompiuteriui impulsą, o kompiuteris, apdorodamas skaičių seką, interpretuoja rinkmenoje esamą informaciją (tekstą, vaizdą ar garsą) naudotojui suprantamu turiniu, t. y. pateikia konkretų rezultatą - tekstą, vaizdo ar garso įrašą.
• Antra, kiekviena skaitmeninė rinkmena turi sugeneruotą arba vartotojo sukurtą pavadinimą, leidžiantį ją identifikuoti ir atskirti nuo kitų rinkmenų. Pavadinime yra nurodytas ir rinkmenos formatas (.jpg, .pdf, .docx), leidžiantis kompiuteriui atpažinti, kokio tipo rinkmena tai yra.
• Trečia, skaitmeninė rinkmena egzistuoja tam tikroje fizinėje laikmenoje (pavyzdžiui, kietajame diske), kuri yra tarsi skaitmeninės rinkmenos „namai“. Vartotojui aktyvavus rinkmeną, kompiuteris kietajame diske ar kitoje laikmenoje aptinka krūvius ar magnetines zonas, kurios yra pažymėtos skaičių seka (kodu), taip identifikuodamas konkrečią rinkmeną ir atkurdamas rinkmenoje esamą informaciją žmogui suprantamu būdu.

Tiek vokiškojoje, tiek britiškojoje teisės doktrinoje, analizuojant skaitmeninės rinkmenos problematiką, analizės metodologinis pagrindas yra trijų lygmenų atskyrimas, tai yra - fizinio, semantinio (turinio) ir sintaktinio (pačios skaitmeninės rinkmenos). Fizinis lygmuo - tai fizinės laikmenos ir (arba) įrenginiai (serveriai, kompiuteriai, telefonai ir kt.), kuriuose skaitmeninė rinkmena yra saugoma. Jų teisinis statusas kelia mažiausiai klausimų, nes, būdami materialūs, šie objektai atitinka daiktų teisinę kategoriją (CK 4.1 straipsnis), jiems galioja įprastos daiktinės nuosavybės teisės taisyklės.

Tuo tarpu turinio, arba semantinis, lygmuo rodo informaciją, kuri pateikiama skaitmeninėje rinkmenoje. Čia verta pažymėti, kad skaitmeninė rinkmena gali egzistuoti ir be jokio perteikiamo turinio, t. y. tiesiog „tuščia“ rinkmena, neturinti semantinio sluoksnio. Visgi dažniausiai skaitmeninėje rinkmenoje yra „išreiškiamas“ koks nors turinys, kuris gali būti sukurtas paties rinkmenos kūrėjo, trečiojo asmens arba generuojamas automatinių procesų, be tiesioginio asmens įsikišimo, o turinys gali būti saugomas intelektinės nuosavybės teisių, asmens duomenų apsaugos ar kitų teisių.

Šio straipsnio objektas yra trečiasis, t. y. skaitmeninės rinkmenos sintaktinis lygmuo, kurio požymiai pirmiau jau buvo aptarti. Praktiškai daugiausia keblumų gali kelti būtent turinio (semantinio) ir sintaktinio lygmenų atskyrimas. Pavyzdžiui, kalbant apie elektroninę knygą, paprastai turimi omenyje abu minėti lygmenys - tiek pati rinkmena, tiek jos turinys, tačiau teisiniu požiūriu juos būtina aiškiai atskirti. Tai anaiptol nėra teisėje neįprastas reiškinys - analogiška perskyra visą laiką egzistavo ikiskaitmeniniame, materialių daiktų pasaulyje. Darant analogiją su įprastu, materialiuoju turtu, gerai žinoma, kad knygos turinys nesutampa su pačia knyga kaip materialiu objektu.

Kitaip tariant, turinio lygmuo tiesiogiai vartotojams nepasireiškia, reikia tarpininko, laikmenos, kuriuo anksčiau buvo (ir tebėra) materialūs daiktai. Lygiai tas pat galioja ir skaitmeninei aplinkai, tai yra turinys skaitmeninėje aplinkoje turi būti išreikštas skaitmeninėje laikmenoje, kurios funkciją ir atlieka skaitmeninė rinkmena. Tik šiuo atveju papildomai pati skaitmeninė laikmena turi būti įdėta fizinėje laikmenoje.

Skaitmeninės rinkmenos kaip savarankiško objekto problematika išryškėja ribinėse situacijose, ypač tada, kai jų skaičius yra ribotas. Toliau plėtojant knygų pavyzdį, galima aptarti elektroninę knygą, kuri yra apsaugota techninėmis priemonėmis, neleidžiančiomis laisvai kopijuoti rinkmenos ar atlikti su ja kitų veiksmų. Akivaizdu, kad elektroninės knygos įgijėjas (t. y. „pirkėjas“) neįgyja išimtinių (autorių) teisių į knygos turinį. Visgi sudarytos sutarties rezultatas yra tas, kad jis „įgyja“ skaitmeninę rinkmeną ar kelias rinkmenas (kurios gali būti tiek įgijėjo asmeniniame įrenginyje, tiek debesyje). Taigi, pamatinė teisinė struktūra analoginiame ir skaitmeniniame pasauliuose nėra tokia skirtinga.

Nuosavybės teisės objekto požymiai

Viena iš esminių priežasčių, apsunkinančių nuosavybės teisės į rinkmeną bei apskritai į nematerialųjį turtą pripažinimo galimybę, yra tai, kad Lietuvos teisinėje doktrinoje nėra pakankamai nuosekliai suformuluoti ir išplėtoti bendrieji nuosavybės teisės objekto požymiai. Šių požymių nėra suformuluota daiktinės teisės vadovėlyje, išleistame iki šio straipsnio parengimo momento, nors jame nuosavybės teisės objektui ir nuosavybės teisei į nematerialius objektus yra skiriami atskiri skyriai.

Vis dėlto bent dėl dviejų požymių nekyla abejonių - nuosavybės teisės objektas turi atitikti specialumo (kitaip - specifiškumo arba apibrėžtumo) kriterijų, taip pat nuosavybės teisę į tokius objektus turi būti įmanoma įgyvendinti paties savininko veiksmais, netarpininkaujant tretiesiems asmenims. Specialumo reikalavimas reiškia, kad kiekvienas nuosavybės teisės objektas turi būti identifikuotas, t. y. aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtas, nes nuosavybės teisę galima turėti tik į individualiais požymiais apibrėžtą ir individualizuotą objektą.

Kalbant apie daiktus, ypač kilnojamuosius, ši problema nėra itin aktuali, nes jų apibrėžtumą užtikrina pati fizinė egzistencija erdvėje. Tačiau, siekiant į nuosavybės teisės objektų sąrašą įtraukti nematerialius, įskaitant ir skaitmeninius, objektus, neišvengiamai tenka įveikti apibrėžtumo kriterijų keliamus iššūkius.

Antrasis fundamentalus požymis, kurį turėtų atitikti objektas, kad jį būtų galima pripažinti nuosavybės teisės objektu, yra savininko galimybė tiesiogiai įgyvendinti savo teises į tokį objektą nepriklausomai nuo trečiųjų asmenų veiksmų. Tai yra tiesioginė daiktinių teisių absoliutumo principo išraiška, kuri suponuoja, kad nuosavybės teisė suteikia savininkui išimtinę ir tiesioginę galimybę valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teisės objektu (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) be būtinybės remtis kitų asmenų valia ar veikimu.

Svarbu tai, kad nacionalinėse publikacijose skaitmeninių objektų nuosavybės statuso klausimas dažnai susiejamas su daikto sampratos analize. Kaip gerai žinoma, Europos valstybes galima skirti į dvi grupes, remiantis tuo, jose taikoma siauroji ar plačioji daikto samprata. Pavyzdžiui, siauroji daikto samprata yra pripažįstama ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje ir Graikijoje. Šių valstybių doktrinoje sąvoka „nuosavybės teisė“ yra vartojama siaurai, t. y. kaip teisė, kuri suteikia galią tik dėl materialaus daikto.

Plačioji daikto koncepcija yra aptinkama tokiose Europos valstybėse, kaip antai Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Portugalija, Prancūzija ir Švedija. Šių valstybių teisėje pripažįstama, kad daiktais gali būti ir nematerialūs objektai. Pavyzdžiui, Austrijos civiliniame kodekse yra numatyta, kad „viskas, kas skiriasi nuo asmens ir tarnauja tam, kad žmogus galėtų naudotis savo poreikiams, yra daiktas teisine prasme“.

Pagal tokį reguliavimą daiktais yra laikomi ne tik materialūs objektai, bet ir nematerialūs objektai, pavyzdžiui, teisės. Toks platus daikto apibrėžimas leidžia pripažinti nuosavybės teisę į įvairius objektus, įskaitant ir skaitmenines rinkmenas.

Daikto sampratos skirtumai Europoje

tags: #nepavyko #rasti #daikto #unikaliu #numeriu