Rašytinės Sutarties Formos Nesilaikymas: Pasekmės ir Rizikos

Sutartis yra šalių teisių ir pareigų žemėlapis. Klaidos šioje srityje - tai ne tik formalūs netikslumai, bet ir reali rizika, kuri gali brangiai kainuoti. Sutartis yra daugiau nei dokumentas - tai įsipareigojimų planas, atsakomybės pasidalinimas ir rizikos valdymo mechanizmas. Kai ji parengiama tinkamai, šalių teisių ir pareigų balansas tampa aiškus, o bet kokie ginčai iš anksto suvaldytos rizikos klausimas.

Kiekviena klaida kelia riziką, kiekviena rizika gali lemti nuostolius, o nuostoliai - ilgus ginčus. Teisingai sudaryta sutartis tampa ne tik apsaugos priemone, bet ir ilgalaikės sėkmės garantu. Ji užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, apsaugo nuo netikėtumų ir padeda išvengti bylinėjimosi maratonų.

Sutarčių sudarymas - tai ne formalus žingsnis, o strateginis procesas. Prevencija = profesionalumas. Rizika = nuostoliai. Finansiniai, teisiniai ar reputaciniai nuostoliai dažniausiai kyla būtent dėl netinkamai parengtų dokumentų. Klaida = rizika. Nesilaikant įstatymų ar formalių reikalavimų, rizikuojama sutarties galiojimu.

Šiame straipsnyje aptarsime, kokios pasekmės gresia nesilaikant rašytinės sutarties formos reikalavimų, kokie yra privalomi notarinės formos sandoriai ir kaip išvengti rizikų sudarant sutartis.

Sutarties Formos Svarba

Nors iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad sutarties forma nėra esminis dalykas, tačiau, visgi, gali lemti patį sutarties (ne)galiojimo klausimą. Ypač kai kalbame apie atvejus, kada aiškiai įstatymuose yra numatyta, kokia forma turėtų būti sudaromos sutartys.

Paprastai dauguma taisyklių dėl sutarties formos galime rasti civiliniame kodekse. Pavyzdžiui, civilinis kodeksas aiškiai numato, kad visi nekilnojamojo turto pardavimai turi būti būti sudaromi notarine sutarties forma, arba civiliniame kodekse rasime privalomą taisyklę, jog visi motorinių transporto priemonių pardavimai turi būti įforminami rašytine forma.

Šie reikalavimai yra ne veltui, kadangi atsižvelgiama į sutarčių sudėtingumą, svarbą, reikšmę visuomenėje, šalių jautrumą ir įsipareigojimus, net - materialumą.

Rašytinė Sandorio Forma

Pagal Civilinio kodekso 1.73 straipsnį, rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Be to, šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo.

Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 43 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kurių suma yra didesnė kaip penki šimtai litų, turi būti sudaromi rašytine forma. Šito reikalavimo nesilaikymas gali turėti dvejopas pasekmes: įstatymo nurodytais atvejais tai daro sandorį negaliojančiu arba, kilus ginčui, atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais.

Kartais skolintojui galbūt atrodo nepatogu paprašyti artimo bičiulio paskolos raštelio, nors toks susitarimo įforminimas labiau yra aukštos teisinės kultūros, o ne tarpusavio nepasitikėjimo išraiška. Juk nė vienas nesame apsaugotas nuo įvairiausių netikėtumų, taip pat ir nuo staigios mirties. O mirusiojo įpėdiniai vargu ar patikės pažįstamų ir nepažįstamų asmenų kalbomis apie velionio skolas. Visai kitas dalykas - rašytinis dokumentas, patvirtintas jo parašu.

Taigi žodžiu sudarinėti patartina tiktai tuos sandorius, kurie visiškai įvykdomi jų sudarymo momentu, pavyzdžiui, sumokėjusiam pinigus pirkėjui nupirktas turtas perduodamas tuojau pat.

Rašytiniai sandoriai gali būti įforminami ne tiktai paprasta, bet ir notarine forma.

Paskolos sutartis, pagal kurią paskolos davėjas perduoda jos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, gali būti įforminama tiek paprasta rašytine, tiek ir notarine forma. Svarbu tiktai, kad joje būtų įrašytas paskolos gavėjo įsipareigojimas sutartu terminu grąžinti tokią pat pinigų sumą arba tiek pat ir tokios pat rūšies bei kokybės daiktų. Paskolos sutartis laikoma sudaryta pinigų arba daiktų perdavimo momentu. Ši sutartis yra realinė.

Nekyla abejonių, kad neatsirastų paskolos davėjų, jeigu sutarties sudarymo momentu būtų aišku, kad skolininkas jos negrąžins, todėl įstatymas numato keletą prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Dažniausiai paplitęs šiuo metu yra įkeitimas. Tokia paskolos sutartis su nekilnojamojo turto įkeitimu galioja tiktai notaro patvirtinta. Tvirtindamas sutartį, notaras šalims išaiškina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 208 ir 210 straipsnių turinį. Pagal nurodytus straipsnius skolininkui neįykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo turto vertės. Jeigu įkeistasis turtas buvo apdraustas ir žuvo, įkaito turėtojas turi pirmenybės teisę patenkinti savo reikalavimą iš draudimo atlyginimo.

Nekilnojamojo turto: butų, gyvenamųjų namų ir kitų pastatų įkeitimo sutartys registruojamos teritoriniame Valstybiniame invenventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, Žemės ir žemėtvarkos tarnyboje.

Tenka pažymėti, kad įkaito davėju gali būti ne tiktai pats skolininkas, bet ir trečiasis asmuo, tačiau jis turi būti įkeičiamojo turto savininkas arba turėti patikėjimo teisę (įgaliojimus). Kaip antai: sūnus pasiskolino pinigus, o tėvai įkeitė savo butą.

Kadangi Lietuvoje privačios nuosavybės teisė plačiau pradėta įgyvendinti tiktai po 1990 m. kovo mėn. 11 d., atkūrus nepriklausomą valstybę, turtiniai teisiniai santykiai dažnai klostosi gana painiai. Tačiau ir tokie verslo sprendimai reikalauja tam tikro atidumo, kad tokiu būdu sudaryta sutartis būtų galiojanti, galėtų būti vykdoma ir nesukeltų ginčų.

Privaloma Notarinė Forma

Nekilnojamojo turto (žemės, pastatų, butų) pirkimo ir pardavimo, dovanojimo, mainų ir kitos sutartys galioja tiktai tuo atveju, jeigu jos yra notaro patvirtintos ir per tris mėnesius įregistruotos atitinkamoje turto regitravimo įstaigoje.

Notaras tvirtina sandorius, kuriems Civilinis kodeksas ar Civilinio kodekso numatytais atvejais kiti įstatymai nustato privalomą notarinę formą. Siekiant užtikrinti „vieno langelio“ principą turto pirkėjams nebereikia patiems kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją (VĮ Registrų centrą) dėl sutarties fakto ar nuosavybės teisių įregistravimo, visa tai atlieka notaras, patvirtinęs sandorį.

Taip pat, jei įgyjamas daiktas yra perkamas už paskolą ir įkeičiamas kreditoriui, notaras apie sudarytos hipotekos sutarties faktą informaciją perduoda viešam registrui. Be kita ko, valstybės registrų tvarkytojui perduodami duomenys apie notaro patvirtintus įgaliojimus ir vedybų sutartis.

Notaras atlieka įvairius notarinius veiksmus, įskaitant:

• Nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimų išdavimą.
• Dokumentų nuorašų ir išrašų tvirtinimą.
• Parašo dokumentuose tikrumo liudijimą.
• Dokumentų pateikimo laiko tvirtinimą.
• Pareiškimo perdavimą kitiems asmenims.
• Piniginių sumų priėmimą į depozitinę sąskaitą.
• Jūrinių protestų priėmimą.
• Vekselių ir čekių protestavimą.
• Vykdomųjų įrašų atlikimą.
• Dokumentų dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo surašymą ir tvirtinimą.
• Juridinių asmenų steigimo dokumentų atitikties įstatymų reikalavimams tvirtinimą.
• Kitų įstatymų numatytų notarinių veiksmų atlikimą.

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina.

Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimai, numatantys privalomą notarinę sandorių formą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74 str. 1 d. 3 p. notarine forma turi būti sudaromos UAB akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, kai parduodama 25 proc. UAB Akcijų pirkimo-pardavimo sutartys gali būti sudaromos paprastąja rašytine forma tik tuo atveju, kai parduodama iki 25 proc.

Sandorio formos nesilaikymas, daro tokį sandorį negaliojančiu (Civilinio kodekso 1.93 str. 3 d.) ir jam taikomos šios pasekmės (Civilinio kodekso 1.80 str.).

Pavyzdžiui, Lietuvos teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kai sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis dėl netinkamos formos, neaiškių sąlygų ar nesąžiningų punktų. Vienu atveju nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta, todėl šalis prarado tiek pinigus, tiek turtą. Kitame ginče darbo sutartyje nebuvo aiškiai nurodytos pareigos, todėl darbdavys neteko galimybės taikyti drausminių priemonių.

Nepaisant to, labai svarbu pažymėti, kad tam tikrais atvejais įstatymai reikalauja šalių valią formalizuoti nustatytu būdu (tai yra objektyviai išreikšti pasirašant atitinkamą dokumentą ar jį patvirtinant) ir tik tuomet pripažįsta sutartį galiojančia. Pvz., CK 1.74 str. nustato, kad visi sandoriai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo būtų tvirtinami notariškai; CK 6.99 str. nustato, kad susitarimas dėl rankpinigių turi būti sudaromas rašytine forma. Šių reikalavimų nesilaikymas daro sutartį negaliojančią.

Tam tikrais atvejais nepakankamas šalių valios formalizavimas nedaro sutarties negaliojančios, tačiau apriboja šalių galimybes įrodinėti sutarties sudarymo faktą ir sąlygas. Pvz., CK 1.93 str. 2 d. nustato, kad rašytinės sutarties formos reikalavimo nesilaikymas nedaro sutarties negaliojančios (išskyrus įstatymų numatytus atvejus), tačiau atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sutarties sudarymo ar įvykdymo faktą.

Be to, atskirų rūšių sutartys privalo būti registruojamos viešuose registruose (pvz., Nekilnojamojo turto registre). Neatlikus tokios registracijos, sutartis netampa negaliojančia, tačiau negali būti naudojama prieš trečiuosius asmenis.

Visi minėti šalių valios formalios išraiškos reikalavimai paprastai yra nustatomi viešo intereso, sąžiningos šalies apsaugos ir teisinio apibrėžtumo tikslais.

Nepaisydamas pirmiau išdėstytų reikalavimų, įstatymų leidėjas, spręsdamas apie sutarties galiojimą, dažniausiai teikia pirmenybę šalių valiai, o ne jos išraiškos formai. Pvz., nors nesilaikius notarinės formos sudaryta sutartis laikoma negaliojančia, vienai iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdžius tokią sutartį, o kitai šaliai vengiant įforminti sutartį notarine tvarka, sutartį įvykdžiusi šalis turi teisę reikalauti teismo pripažinti sutartį galiojančia.

Pirma, būtina analizuoti teisės aktus ir patikrinti, kokia forma konkrečiai sutarčiai yra privaloma. Antra - aiškiai ir tiksliai formuluoti sąlygas. Visi esminiai elementai - sutarties objektas, kaina, atsiskaitymo būdas, terminai - turi būti išdėstyti konkrečiai, be dviprasmybių. Trečia - numatyti atsakomybę ir netesybas. Sutartis turi apimti ne tik teises, bet ir pareigas bei pasekmes jų nevykdymo atveju. Ketvirta - įtraukti „force majeure" nuostatą. Nenugalimos jėgos aplinkybės, tokios kaip pandemijos, karai ar stichinės nelaimės, gali iš esmės pakeisti šalių galimybes vykdyti sutartį. Penkta - suderinti interesus ir išlaikyti balansą. Sutartis negali būti vienos šalies diktatas. Šešta - numatyti ginčų sprendimo tvarką. Septinta - kreiptis į teisininką.

Žodinė Sandorio Forma

Žodinė sandorių forma gali būti sudaroma, kai įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai.

Kartais mes net nepagalvojame, kaip dažnai kasdienėje veikloje sudarome nemažai sutarčių tiesiog žodžiu. Pavyzdžiui, nueiname į parduotuvę, pasiimame kokią nors mums reikalingą prekę, sumokame už ją kasoje ir tokiu būdu įsigyjame ją, arba paskoliname kaimynui kokį nors įrankį darbui atlikti, arba ateiname į kirpyklą, gauname paslaugą bei susimokame už ją ir pan. Visi šie kasdieniai veiksmai atrodo tokie įprasti, kad tikrai nepagalvojame, jog šiuo atveju mus praktiškai visada sieja teisiniai santykiai, t. y. sudarytos sutartys.

Tokios sutartys laikomos sudarytomis žodžiu, jeigu jas sudarantys asmenys savo valią sudaryti sutartį išreiškia pasakydamas atitinkamus žodžius arba atitinkamai elgdamasis (konkliudentiniais veiksmais).

Taigi apibendrinus, tikrai nėra būtina tiesiogiai pasirašyti sutartį, sandoriai gali būti sudaryti įvairiausiais būdais, jeigu to neriboja Lietuvos teisės aktai. Visgi praktikoje ginčus išspręsti yra paprasčiau, kuomet šalys pasirašo sutartį.

Nuotolinės Sutartys ir Karantino Įtaka

Nuotolinis sutarčių sudarymas gyvuoja jau netrumpą laiką. Daugeliui pasikeitė ir sutarčių sudarymo procesas būtent karantino laikotarpiu tam, kad bent iš dalies galėtų toliau vykdyti savo veiklą. Įsivaizduokite, jog jums buvo reikalinga nekilnojamo turto konsultacija, kuri paprastai vykdavo gyvo susitikimo metu. Susitikus gyvai, visi pateikiami pasiūlymai (sutartys) galėdavo būti drąsiai pasirašomi be vargo, taip iš karto užtikrinant susitarimą dėl paslaugų vykdymo. Na, o karantino metu, ne tik konsultacija persikėlė į virtualią erdvę, bet ir sutarčių sudarymas įgavo kitokią formą.

Tam, kad galėtumėte save tinkamai apsaugoti pasirašant nuotolines sutartis el. paštu, žinutėmis ar netgi telefonu, jei esate laisvai samdomas specialistas ir teikiate tam tikras paslaugas ir apie jas, jų pobūdį, eigą bei kainą susitariate el. paštu, žinutėmis ar netgi telefonu. Visi minimi sutarčių sudarymo būdai yra tinkami, jeigu paslaugų suma neviršija 1500 eurų. Jei suma didesnė - įstatymai yra numatę, kad tuomet sutartis turi būti sudaryta raštu.

Sutarties formos svarba

Sutarties Laisvės Principas

Bendros šalių valios principas yra glaudžiai susijęs su sutarties laisvės principu. Jo esmę sudaro tai, kad kiekviena šalis yra laisva apsispręsti, ar sudaryti sutartį, su kuo ją sudaryti ir koks bus sudaromos sutarties turinys. Sutartis, sudaryta pažeidžiant sutarties laisvės principą, yra negaliojanti.

Pvz., CK 1.91 str. nustato, kad apgaule, smurtu, ekonominiu spaudimu arba grasinant sudaryta sutartis gali būti teismo pripažinta negaliojančia.

Sutarties laisvės principas taip pat leidžia šalims sudaryti įstatymuose nenustatyto tipo sutartis, jei tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Tokioms sutartims yra taikomi sutarčių teisės principai bei bendros sutarčių teisės normos.

Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Siekiant ginti viešą interesą ir apsaugoti silpnesniąją šalį, įstatymai tam tikrais atvejais įpareigoja sudaryti sutartį.

Pvz., CK 6.161 str. įtvirtina viešosios sutarties institutą. Tokiomis sutartimis pripažįstamos ypatingos svarbos srityse (transporto, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt.) sudaromos sutartys dėl prekių ar paslaugų teikimo visuomenei, todėl atitinkamos paslaugos ar prekės teikėjas negali atsisakyti sudaryti viešąją sutartį su to pageidaujančiu asmeniu.

Tam tikrais atvejais ribojama šalies teisė atsisakyti sudaryti sutartį, jei toks atsisakymas yra pagrįstas draudžiamu kitos šalies diskriminavimu. Pvz., Lietuvos darbo kodeksas draudžia darbdaviui atsisakyti sudaryti darbo sutartį su darbuotoju dėl jo lyties, rasės, tautybės, pilietybės, socialinės padėties, tikėjimo ir kitų darbo kodekso numatytų priežasčių.

Atitinkamoje rinkoje dominuojančio ūkio subjekto atsisakymas sudaryti sutartį tam tikromis aplinkybėmis gali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje ir užtraukti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme numatytas sankcijas.

Įstatymų leidėjas neretai imperatyviai sureguliuoja tam tikras sutarties sąlygas, siekdamas apginti silpnesniąją sutarties šalį. Pvz., CK 6.188 str. yra skirtas vartotojų teisėms apsaugoti ir įtvirtina sąlygas, kurios vartojimo sutartyse yra laikomos nesąžiningomis ir gali būti teismo pripažintos negaliojančiomis.

Sutarties laisvės principas neturėtų būti interpretuojamas kaip sutarties šalies laisvė atsisakyti sutarties. Sudaryta sutartis tampa privaloma šalims, vadovaujantis sutarties privalomumo principu. Kadangi sutartis yra sudaryta abiejų šalių valia, atsisakyti sutarties šalys gali tik įstatymų ar sutarties numatytais atvejais arba abipusiu susitarimu.

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai sutarties formos reikalavimai ir pasekmės jų nesilaikant:

Apibendrinant galima teigti, kad tinkama sutarties forma yra esminis elementas, užtikrinantis sandorio galiojimą ir apsaugantis šalis nuo galimų rizikų. Būtina atidžiai išanalizuoti teisės aktus ir atsižvelgti į konkrečios sutarties pobūdį, kad būtų pasirinkta tinkama forma ir išvengta neigiamų pasekmių.

tags: #kokios #sankcijos #jai #sutartis #turejo #but