Remiantis tautosakos tekstais, šiame straipsnyje atskleidžiamos kovos su ligomis maginės priemonės, analizuojami lietuvių ir baltarusių užkalbėjimai nuo ligų. Atlikus tyrimus, galima tvirtinti, jog ligos samprata lietuvių ir baltarusių užkalbėjimų tradicijose yra bendra. Ligai įveikti yra naudojamos panašios priemonės. Tiek lietuviai, tiek baltarusiai naudojo bendrus žodinės magijos metodus tokius, kaip tapatinimą, palyginimą, metamorfozes ar tabu.
Lietuvos žemėlapis
Straipsnyje daroma prielaida, jog viena iš tabu apraiškų yra simbolinis kelio vaizdavimas. Tokiu būdu gydymo procesas ir jo dalyviai yra koduojami. Abiejuose tradicijose ne visos aprašytos kovos su ligomis priemonėmis išsivystė vienodai. Esminis šių tradicijų skirtumas yra tas, jog baltarusių tradicijoje užkalbėjimų pasaulis yra ryškiai hierarchiškas ir užkalbėtojas suranda ir perduoda visą atsakomybę už gydymą vyriausiam personažui, kuris yra atsakingas už ligos pasirodymą ir išnykimą.
Lietuvių užkalbėtojas elgiasi priešingai. Jis mano esąs pakankamai pajėgus be tarpininkų susidurti su ligomis ar jų priežastimis. Šį esminį skirtumą galėjo sąlygoti vėlyvas krikščionybės įvedimas Lietuvoje.
Žodinės magijos metodai
- Tapatinimas
- Palyginimas
- Metamorfozės
- Tabu
Tiek lietuvių, tiek baltarusių tradicijose naudojami bendri žodinės magijos metodai, tokie kaip tapatinimas, palyginimas, metamorfozės ar tabu. Šie metodai padeda įveikti ligas ir apsaugoti žmones nuo negalavimų. Straipsnyje daroma prielaida, jog simbolinis kelio vaizdavimas yra viena iš tabu apraiškų, kuriuo koduojamas gydymo procesas ir jo dalyviai.
Lietuvių ir baltarusių tradicijų skirtumai
Esminis skirtumas tarp lietuvių ir baltarusių tradicijų yra užkalbėjimų pasaulio hierarchiškumas. Baltarusių tradicijoje užkalbėtojas perduoda atsakomybę už gydymą vyriausiam personažui, o lietuvių užkalbėtojas mano esąs pakankamai pajėgus susidurti su ligomis be tarpininkų. Šį skirtumą galėjo sąlygoti vėlyvas krikščionybės įvedimas Lietuvoje.
Krikščioniškos šeimos įtvirtinimas
Tarp didžiausių Vakarų civilizacijos laimėjimų yra krikščioniškos šeimos įtvirtinimas.
Šeima XIX amžiuje
Niekas taip nuosekliai Vakarų pasaulyje negynė šeimos kaip krikščionys. Tai trunka du tūkstančius metų. Žmogus pirmą kartą susitinka su pasauliu šeimoje, tarp artimųjų. Galima sakyti, šeimoje jis pirmiausia susitinka su meile, rūpesčiu, atsakomybe ir valdžia. Asmens susitikimas su platesne visuomene vyksta patyrus tėvų meilę, rūpestį ir globą.
Krikščionys šeimą suvokia ne kaip laikiną ir lengvai suardomą ryšį, bet kaip absoliutų įsipareigojimą. Vyras ir žmona vienas kitam įsipareigoja nepalikti vienas kito, kad ir kas atsitiktų.
Žodis „vertybė“
Reikia labai atsargiai žiūrėti į žodį „vertybė“. Vertybe šiandien gali būti bet kas, ką galima įrašyti į teiginio formulę „x yra vertybė“. Kalbama apie nusikaltėlių, narkomanų ir prostitučių vertybes. Šiandien bet kuris žmogaus įgeidis, noras, geismas ir troškimas gali būti pavadintas vertybe. Krikščionys kalba ne apie vertybes, bet apie dorybes. Jos turi konkrečius vardus - išmintis, teisingumas, drąsa, nuosaikumas, ištikimybė, gailestingumas, užuojauta, savitvarda ir tikėjimas.
Vertybe šiandien gali būti automobilis, ekologiškas maistas, pornografija ir kvailiojimas. Žodis „vertybė“ leidžia manyti, kad visi moraliniai principai yra subjektyvūs ir reliatyvūs.
Dėl prieš tai aptarto visko pavertimo trumpalaikėmis vertybėmis, nebelieka absoliučių atskaitos taškų. Viskas paverčiama preke, pirkimo ir pardavimo objektais, įskaitant šeimos supratimą. Manoma, kad niekas nėra vertinga savaime, bet priklauso nuo aplinkybių ir asmens skonio. Dorybių išstūmimas neišvengiamai reiškia krikščioniškos šeimos išstūmimą ir atsisakymą.
Žodis „vertybė“ taip nuvertėja, kad jį galima pridurti prie akivaizdžiai gėdingų dalykų. Net nuodėmė gali būti įrašyta į vertybių sąrašą. Susidūrę su piktu žmogumi, galime sakyti „tokios jo vertybės“. Nesunku pastebėti, kad mąstymas vertybėmis nukreiptas prieš religiją. Pagrindiniu žmogaus gyvenimo tikslu padaromas naudos maksimizavimas. Net neekonominio pobūdžio reiškiniai, įskaitant šeimą, pradedami aiškinti taikant ekonomikos standartus.
Norima, kad žmogaus gyvenime neliktų nieko absoliutaus, besąlygiško, amžino ir nekintamo. Išnyksta tikėjimas būties pastovumu, ir vietoj jo siūlomas laikinumas bei istoriškumas. Nereikia stebėtis, kad eksperimentuojama su šeima, tauta, vaikų auklėjimu ir valstybe. Visose srityse nepaprastai pažeminami moraliniai standartai ir reikalavimai.
Žmogaus valia
Mąstymas vertybėmis nepalieka savaime egzistuojančios būties ir Dievo nustatytos tvarkos. Pasaulio pagrindu tampa žmogaus valia, norai ir troškimai. Pasaulis atiduodamas žmogaus savivalei. Krikščionys net pyktį ant brolio ar geidulingą žvilgsnį į kitą moterį suvokia kaip moralinį blogį. Liberalų nuomone, tai yra individo asmeninis reikalas. Pykdamas ant brolio ar svetimaudamas žmogus įgyvendina savo laisvę. Nėra jokio šiuos dalykus drausti galinčio autoriteto. Pyktis ant brolio ir svetimavimas niekada nebūtų atsiradę ydų sąraše, jeigu ne krikščionybė.
Šeimos nebuvimas dabartiniams liberalams nėra joks moralinis ir politinis praradimas. Jie jaučiasi naujo moralės pasaulio išradėjais.
Pažanga
Šeimos autoriteto menkinimas nereiškia pažangos. Priešingai, tai yra moralinis regresas. Klasikiniai filosofai ir krikščionių teologai rūpinosi ne visuomenės pažanga, o asmens tobulėjimu. Tai du skirtingi dalykai. Pirmasis susijęs su technikos pažanga, o antrasis nukreiptas į asmenybės ugdymą. Tai sukuria naują, ankstesnių laikų moralės filosofams nepažįstamą paradoksą - visuomenė turi siekti pažangos nesirūpindama asmens moraliniu tobulėjimu.
Moralė pasidaro panaši į važiavimą eskalatoriumi - asmuo juda nedarydamas judesį rodančių veiksmų. Moralumą norima užtikrinti be didesnių asmens moralinių pastangų, vien sukūrus mokslo ir technikos pažangą. Sugrįžimas prie krikščioniškos šeimos yra pranašesnis už nesibaigiančius liberalų eksperimentus.